Skip to main content

Full text of "Europos kultūros istorija. T. 5: Vidurinių ir Naujųjų amžių sąvartoj. Kn. 2"

See other formats 


HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETO | "RAŠTAI XXI T. 
REDAG. PROF. V. KRĖVĖ- MICKEVIČIUS / 


L. KARSAVINAS 


"EUROPOS KULTŪROS | 


[ Vv i 
VIDURINIŲ IR NAUJŲJŲ AMŽIŲ SĄVARTOJ 


ožo i 


V. D. UNIVERSITETO HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETO LEIDINYS | 
KAUNAS “ „SPINDULIO“ B-VĖS SPAUSTUVĖ 1927-1494 


HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETO RAŠTAI XXI T. 
REDAG. PROF. V. KRĖVĖ-MICKEVIČIUS 


L. KARSAVINAS 


EUROPOS KULTŪROS 
ISTORIJA 


Vv 
VIDURINIŲ IR NAUJŲJŲ AMŽIŲ SĄVARTOJ 


O žO d 


EX LIBRIS 
LEONO GUDAIČIO 
V. D. UNIVERSITETO HUMANITARINIŲ MOKSLŲ: FAKULTETO LEIDINYS 
KAUNAS „SPINDULIO“ B-VĖS SPAUSTUVĖ 1937 


TURINYS 


* + 


X 


DIDŽIOJI BAŽNYčIOS SCHIZMA IR HUSO EREZIJA 


72. Romon grįžusi popiežių kurija negalėjo greit įsitvirtinti Italijoj 
ir išvengti Bažnyčios schizmos. — Grigaliui XI numirus (1378 m.), Ro- 
moj esantieji kardinolai išrinko popiežium neapolietį Urbaną V, o jis 
greit susikramtė ir su jais pačiais, ir su Neapolio karaliene, ir su ki- 
tais Europos valdovais (3—7). Prancūzijos ir Neapolio remiami, pabėgę 
iš Romos kardinolai atskilo nuo Urbano ir išsirinko prancūzą Kle- 
mentą VII. Tuo būdu valdovai ir išviso Bažnyčia suskilo dviem „obe- 
dijencijom“. Urbanininkų Italijoj nuveiktas Klementas įsikurdino Avig- 
none (7—10), 

73. bet įkalbėjo Neapolio karalienei Onai I paskirti įpėdiniu 

Prancūzų karaliaus brolį Liudviką Anjou. Tačiau Neapoly įsika- 
raliavo Urbano sąjungininkas Karolius Durazzietis. Tiesa, ne- 
trukus susikivirčijo Karolius su Urbanu; o Karoliui išvykus Vengrijon 
Liudviko Didžiojo karūnos įsigyti, Neapolį Liudviko II Anjou var- 
du užkariavo Onos našlys Ottonas Braunschweigietis, Urba- 
mui V numirus (138 m., 10—12), Romos kardinolai paskelbė popiežium 
Bonifacijų IX, kuris investino Neapolio karalyste Karoliaus sūnų 
Vladislovą (Ladislaus), greit atgaivinusį Roberto II politiką. Pa- 
čioj Romoj savo valdžią Bonifacijus betgi sutvirtino. Dėl popiežiaus 
sosto visokiomis priemonėmis kovojo ir su Klementu VII, ir su jo įpė- 
diniu Benediktu XIII (12—14). 
. 74. Kultūros krizės faktu, Bažnyčios schizma pasireiškė ir politinė 
Europos krizė, pirmiausia Prancūzijos kova dėl politinės pirmenybės. 
Kaip tik todėl, kad schizma buvo pačios kultūros ir pasaulėžiūros krizė, 
valdovai dar mažiau galėjo ją panaikinti. Savaime kilo visuotinio Baž- 
myčios sinodo idėja. Visuotino sinodo šaukėsi ir kardinolai, ir teolo- 
gai (14—17), iš jų — keli Paryžiaus magistrai, Pierre dAilli, Ger- 
son, Clėmanges (17—18). Tačiau ir sinodininkų teorijos buvo ne 
visiems priimtinos, nes prieštaravo kiek tradicinėms pažiūroms į Baž- 
nyčią (ib.). Prancūzijos valdžia priversta buvo pagaliau atsiklausti Pa- 
ryžiaus universiteto nuomonės, kuris savo pasiūlymu (1934 m.), savaime 
suprantama, klausimo irgi neišsprendė (18—19). Nieko nedavė ir Romos 
popiežių, Bonifacijaus IX, Innocentijaus VII ir Grigaliaus XII derybos 
su Avignono popiežium Benediktu XIII. Pagaliau, Prancūzijos kurstomi, 
Romos ir Avignono kardinolai susitarė ir patys sušaukė visuotinį sinodą 
Pisos miestan (19—21). 


= 1 — 


75. Pisos sinodui (1409 m.) vadovavo sinodinės teorijos atstovai, 
Pierre dAilli, Gerson ir kiti, bet daugumas valdovų jo nepalaikė 
(21—24). Sinodas pasmerkė abu popiežius ir išrinko Aleksandrą V, 
kurio tiarą paveldėjo Jonas XXIII. Apie Bažnyčios reformą ir Pisos 
sinodas, ir abu jo popiežiai tik tekalbėjo. Schizmai tuo būdu dar padi- 
dėjus, vėl įsigijo reikšmės bažnytinių imperatoriaus pareigų idėja 
(24—26). 

76. Savo Čechijos karalystę aptvarkęs, Karolius IV ėmė tvarkyti 
ir Vokiečių imperiją ($$ 9, 10). Bet jo sūnus imperatorius - karalius 
Vaclovas (Wenzel) susikivirčijo su čechų diduomene ir su kitais 
Luxemburgais. O jo valdžiai nusmukus Čechijoj (26—28), negalėjo jis 
sėkmingai ir imperatoriauti. Svyravo tarp įsigalėjusių imperijos kuni- 
gaikščių ir su kunigaikščiais bei riteriais kovojančių miestų. Nei jo pa- 
siūlymai reformuoti imperiją paveikė kunigaikščių, nei mėginimai susi- 
tarti su Prancūzija ir pabaigti Bažnyčios schizmą (28—32). Kunigaikš- 
čiai viskuo jį kaltino, pagaliau nuvertė ir paskelbė imperatorium Pialzo 
kurfiurstą Ruprechtą. Ruprechtas negeresnis imperatorius buvo ir 
nieko gera imperijai nepadaręs numirė. Jo vieton išrinktas buvo Vaclovo 
brolis, Vengrų karalius Sigismundas (31—34). 

77. Kova su Bažnyčios schizma, kaip minėta ($ 75), kėlė imperato- 
riaus ir imperijos reikšmę. Tą kovą vokiečiai laikė savo patrijotizmo 
dalyku ir, plėsdami jos prasmę, suprato kaipo Bažnyčios reformą. Ne- 
nuostabu — religinga Europos šviesuomenė aiškino schizmą Bažnyčios 
nusmukimu, o Bažnyčios nusmukimą visiems rodė ir reformos troškimą 
reiškė vėl įsigalėjusios erezijos, iš jų — ir Wiclifo mokslas ($ 39; 34— 
35). Ypačiai paveikė wiclifizmas Čechija, kur susijo jis su religiniu - 
tautiniu čechų atgijimu ($ 9) ir su beprasidedančia politine - socijaline 
revoliucija ($ 76). Wiclifo idėjomis užsidegė ir J. Husas (35—38). 
Apie Husa ėmė telktis patrijotai ir Bažnyčios reformos trokštantieji, 
o kovoti su juo—kunigai, daugiausia vokiečiai, ir Bažnyčios hierarchija. 
Vaclovas globojo Husą (38—40). Ypačiai smarki pasidarė kova, kai Hu- 
sas užpuolė popiežiaus Jono XXIII paskelbtąsias indulgencijas „kry- 
žiaus karo“ su Neapolio karaliumi Vladislovu dalyviams bei rėmėjams. 
O kovoj ilgainiui paaiškėjo ir Huso bei husininkų, ideologija (40—43). 

78. Imperatoriui ir Čechijos sosto įpėdiniui Si gismundui rūpėjo 
išravėti erezija, panaikinti schizma ir reformuoti Bažnyčia ($ 76). Susi- 
taręs su Jonu XXIII, sušaukė jis visuotinį Bažnyčios sinodą Kon- 
stanzo miestan (43—44). Teologai iš anksto apsvarstė to sinodo pro- 
gramą ir numatė jo nutarimus sinodininkų teorijos prasme (44—45). 
Sinodo tėvai nelinkę buvo pripažinti tikru popiežium Jono XXIII: no- 
rėjo visų trijų popiežių išklausyti ir patys laisvai išspręsti jų ginčą. 
Kadangi Konstanzan atvykusiam Jonui nepasisekė apginti savo valdžios, 
tai iš Konstanzo slapta jis pabėgo; bet greit buvo suimtas ir sinodo nu- 
verstas (45—47). Grigalius XII pats išsižadėjo popiežiaus valdžios, 
o Benediktą XII sinodas, kaip ir Joną, nuvertė (47—48). 

79. Panaikinęs tuo būdu schizmą, bet naujo popiežiaus' dar neišrin- 
kęs, Konstanzo sinodas mėgino panaikinti ir ereziją: nuteisė bei sude- 
gino Husą ir Jeronimą Prahietį, o protestą pasirašiusius Če- 
chijos ponus atskyrė nuo Bažnyčios (48—52). 


aa A 


80. Svarbiausias Konstanzo sinodo uždavinys buva Bažnyčios refor- 
ma, be to — in capite et in membris, vadinasi, visos Bažny- 
čios, neišskyrus ir popiežių kurijos. Tačiau be popiežiaus reformuoti 
Bažnyčia rados sunku, juo labiau, kad prasidėjo sinodo. „nacijų“ tarpu- 
savio kova (52—54), o sinodo išrinktas pagaliau popiežium Marty- 
nas V, savaime suprantama, priešinosi, kad nesumažintų jam valdžios 
ir pajamų. Reformos darbas pasibaigė popiežiaus konkordatais su val- 
dovais (54—57). 


XI 


RYTŲ PASIENIS, VOKIETIJA IR BASELIO SINODAS 


81. Sigismundas tarėsi Bažnyčios reforma padidinsiąs savo 
autoritetą bei galią, Bet jo galia pirmiausia priklausė jo paties valstybės 
ir jos santykių su kitomis Europos rytų valstybėmis. Pavojingas Sigis- 
mundo priešas buvo unijos su Lietuva atgaivintoji Lenkija, ir ne- 
padėjo čia jam tai, kad Vytautas tapo faktiškai nepriklausomu val- 
dovu (58—59). Veltui Sigismundas rėmė Teutonų Ordiną. Reli- 
ginės savo reikšmės nebetekusi Ordino valstybė nusmuko. Vytautas ir 
Jogaila ties Žalgiriu sutriuškino jos galią, ir Konstanzo sinodas ra- 
dos ne Ordinui bet Lenkijai - Lietuvai palankus. Po "Thorno taikos 
(1411, II) Ordinas tik tesigynė, o Sigismundas tik diplomatines priemo- 
nes tegalėjo vartoti (59—-65). 

82. Mat, reikėjo jam, be to, kovoti su Venecija ir Milanų, 
rūpintis savo karūnavimu, Vokietijos reikalais (65—66) ir įsiviešpatauti 
Čechijoj. Čia vis stiprėjo religinė-tautinė revoliucija. Su katalikais 
ir vokiečiais lygia dalia kovojo ir utrakvistai, ir taboritai. 
Vaclovui numirus, Sigismundui nepasisekė paveldėti Čechijos sosto: 
reikėjo dėl jo kariauti. Žižka sumušė vokiečių kariuomenę, apgynė 
Čechiją nuo pirmojo kryžiaus žygio (66—69), o utrakvistai pasiūlė karū- 
na Jogailai ir Vytautui. Vytauto vietininkas Zigmantas Karibu- 
tas ėmė valdyti Čechiją, tiesa, greičiau tik nominaliai, nes katalikų, 
utrakvistų, taboritų ir sektantų tarpusavio kovos virsta dabar jau pilie- 
tiniais karais. Sigismundas atsisakė remti Ordiną ir tuo būdu susitarė su 
Jogaila ir Vytautu (69—72), bet Vengrijos ir Vokietijos reikalai tebe- 
trukdė jam kariauti su Čechais. Emė derėtis su Sigismundu ir pilietinių 
karų nuvarginti Čechai. Tiesa, karas nenutrūko, ir 1431 m. ties Tausa 
husininkai išsklaidė naują kryžiuočių kariuomenę (72—74). 

83. Sigismundas, Vokietijos kunigaikščiai ir net popiežiaus legatas 
linkę buvo susitarti su Čechais, kurie reikalavo visuotinio Bažnyčios si- 
nodo. Tiek taikai su eretikais, tiek sinodui priešinosi popiežius Mar- 
tynas V. Bet Martynui pirmiausia reikėjo įsitvirtinti Romoj bei Ita- 
lijoj ir kovoti dėl Neapolio karalystės su Alfonsu Aragonie- 
čiu. Todėl ilgai kovoti su sinodininkais negalėjo ir 1431 m. sutiko su- 
šaukti sinodą Baselin (74—77),. Eugenijui IV įsipopiežiavus, 
ėmė posėdžiauti tas sinodas, kuriam vadovavo sinodininkai ir kurį rėmė 
valdovai, o popiežius, su savo priešais Italijoj kovodamas, paleisti jo 
nedrįso (77—80). 


=1> 


84. Baselio sinodas sutarė su Čechais vadinamuosius kompakta- 
tus (80—82) ir ėmėsi Bažnyčios reformos darbo. Kadangi mažino jis 
ta reforma popiežiaus valdžią, tai greit su Eugenijumi IV ir susivaidijo 
(82—84). Eugenijus priverstas buvo visa tai kentėti, nes kovojo su Ro- 
ma ir su Alfonsu Aragoniečiu; tik 1437 m. išdrįso perkelti 
sinodą Ferraron (84—86). 

85. Ferraros-Florencijos sinodas privertė atvykusius Ry- 
tų Bažnyčios pasiuntinius paskelbti jos umiją su Vakarų Bažnyčia ir 
popiežiaus pirmenybę (1439. VI); tuo pakėlė popiežiaus autoritetą 
(87—89). Bet valdovų remiamas Baselio sinodas Eugenijui nepasidavė, 
nuvertė jį ir išrinko jo vieton Feliksą V (89—90). Tik su Milanu 
ir su Alfonsu Aragoniečiu susitaikinęs teįsigalėjo Eugenijus; 
ėmė tiesiog tartis su Prancūzija bei Vokietija ir pagaliau pa- 
siekė, kad Feliksas V išsižadėjo popiežiaus valdžios, o Baselio sino- 
das pats save paleido (90—95). 


XII 


EUROPOS PASIENIS IR VOKIETIJA XIV—XV AMŽ. 


86. Vokiečių imperatoriaus galia priklausė pirmiausia jo paties val- 
stybės, o kadangi nuo XIII a. galinga valstybė tik Europos rytuose te- 
galėjo išaugti (ne centrinėj bei pietinėj Vokietijoj), tai — Vokietijos 
santykių su rytiniu Europos pasieniu ir paties to pasienio. Čia svarbu, 
kad europėjančiose pasienio valstybėse tebeviešpatavo dar primityvusis 
imperijalizmas ir kad Europos kultūra turėjo joms tiek teigiamos, tiek 
neigiamos (tai be kitko rodo husizmas ir feodalizmas) įtakos (96—99). 
Viena iš galingiausių Europos pasienio valstybių XV a. tapo su Lie- 
tuva susijungusi Lenkija. Vytautui Didžiajam pasisekė pa- 
sidaryti faktiškai savarankišku valdovu ir įsigyti įtakos pačiai Lenkijai, 
nors formaliai Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos, ir abiejų valstybių 
suverėnas buvo Jogaila. Bet kultūringesnė (europiškesnė) Lenkija 
ilgainiui vis labiau veikė Lietuvą, pirmiausia jos bajoriją, o Lietuvos 
sustiprintoji Lenkijos valdžia toli gražu neatsisakė nuo Lietuvos žemių 
inkorporavimo. Lenkai sugriovė Vytauto planą vainikuotis Lietuvos 
karalium ir prieš Švitrigailą, jo politiką atgaivinusį, parėmė Zig- 
mantą. Tačiau tiek Zigmanto, tiek Kazimiero laikais Lietuva 
nenustojo buvus savarankiška valstybė (99—102). 

87. Jogaila-Vladislovas II negalėjo sustabdyti seniai jau 
prasidėjusio Lenkijos didikų bei pralotų įsigalėjimo, nors ir ėmė 
viliotis šlėktas. Didikai valdė Lenkiją Vladislovo III laikais. Tik 
Kazimieras IV tepasinaudojo šlėktu kova su didikais ir šlėktų re- 
miama absoliutinės monarchijos ideologija — pastiprino karaliaus val- 
džią (102—106). Jis nuveikė Teutonų Ordiną, atėmė jam Pomerė- 
lija, Kulmiją bei Karališkuosius Prūsus, o jį pati padarė savo vasalu. 
Bet atsisakė jis nuo didžiųjų Lietuvos kunigaikščių politikos, nuo kovos 
su Maskva. Kovai su Osmanais sajungininkavo su Vengrija, atgai- 
vino unijos su ja ir su Čechija idėją. Jo sūnus Vladislovas pasidarė 


— VII — 


Čechų ir Vengrų karalius. Tuo būdu Jogailaičiai atrodė kovų su Osma- 
nais vadai, Europos gynėjai esą. Bet Jono Albrechto ir Alek- 
sandro laikais Lenkijoj karaliaus valdžią ėmė silpninti įsigalėję šlėk- 
tos, o Lietuvoj susilpnėjo didžiojo kunigaikščio valdžia. Antra vertus, 
nestipri rados ir dinastinė Lenkijos - Lietuvos unija su Čechija ir Ven- 
grija (106—108). 

88. Čechijoj, Sigismundui numirus, po ilgos suirutės įsikaraliavo 
utrakvistų vadas Jurgis Podiebradas, kuris paskyrė savo įpėdiniu 
Vladislovą Jogailaitį. Ilgainiui taboritai išnyko, o iš dalies 
susijo su Chelčickio (Čechijos) broliais, bet utrakvistai tebekovojo su 
katalikais. Jų laimėjimas reiškė žemvaldžių įsigalėjimą ir karaliaus val- 
džios smukimą (109—111). Neilgam sustiprino karaliaus valdžią V en - 
grijoj Motiejus Korvinas: Vladislovui Jogailaičiui karaliau- 
jant ir čia įsigalėjo didikai (111—112). Tiek Vengrijai, tiek Čechijai ir 
Lenkijai reikėjo gintis nuo Vokietijos, kas dar labiau silpnino jas ir 
trukdė kovą su Osmanais (112—114). 

89. Tai kovai XV a. pabaigoj ėmė vadovauti Austrija, kuri, pati 
rytinė ir įvairiatautė valstybė būdama, priklausė betgi Vokietijai, ir ku- 
rios valdovai Rudolfas I ir Friedrichas V įsteigė Habs- 
burgu dinastiją. Kad ir kaip menkai valdė savo žemes ir imperiją, 
Friedrichas paliko vis dėlto savo sūnui Maksimilijonui su- 
vienytą bei Burgundijos hercogo žemėmis padidintą Austriją ir imperi- 
jos sostą. Austrijai didinti, ginti ir valdyti Habsburgai reikalingi rados 
imperijos (115—117), bet imperija pavirtus buvo „Vokietijomis“: poli- 
tinės ir socijalinės kovos griovė jos vienovę. Dėl imperatoriaus, kuni- 
gaikščių ir miestų tarpusavio kovos negalėjo įsikūnyti nė vienas impe- 
rijos reformos planas (117—120). 

90. Nepaisant tos politinės suirutės, kultūriškai ir tautiškai XV a. 
Vokietija greit augo. Miestai klestėjo ir ėmė lemti kultūrą (120—124). 
Vokiškosios tendencijos pasireiškė liepsnojančioj gotikoj (124—125). 
išsivadavusi iš architektūros jungo skulptūra darėsi didžiu, sintetiniu ir 
savotišku menu  (125—128). Tapytojai tiesė kelią didiesiems XVI a. 
menininkams. Raižomasis ir spausdinimo menas veikė plačią visuomenę 
(128—130). 

91. Tiesa, literatūra, apskritai imant, smuko. Minnesangas 
virto meistersangu (130—133). Teatras merdėjo (133—134). Gyvesnė 
buvo satyrinė literatūra (Reyneke de Vos, Ty! Eulenspiegel, 
Narrenschiff, 134—136) ir vadinamosios tautos dainos (136—138), 
dar gyvesnė — religinio pobūdžio literatūra. Vokiečių kalbai įsigalėjus, 
didžiai reikšminga rados proza (138—140). 

92. Menas ir literatūra sako vokiečių tautą pakirdus ir ėmus aiškinti 
savo kultūros pradus. Bet kultūros pradai religiniai. Kaip tik XIV —XV 
amžiaus Vokietiją ir būdina intesyvus religinis gyvenimas. Jis reiškiasi 
kova su supasaulėjusia Bažnyčia, kova, kuri buvo ir patrijotinė - politinė 
(141—142), dar labiau — naujomis bažnyčiomis, kulto augimu, išpažin- 
ties sakramento bei indulgencijų reikšme, relikvijų kultu, prietarais, 
misticizmu, atgailos nuotaika ir imitatio Christi idėja (142—146). 
1348—49 m. nuūžė per Vokietiją flagelantų sajūdis, kuris susijęs buvo 


-— VIII — 


su nebažnytinės krikščionybės (Laienchristentum) idėja (146— 
148), 

93, Ta idėja pati augo iš meisterio Eckeharto ir jo sekėjų — 
Ruysbroecko, Seusės, Taulerio — mistikos (148—150). Aiš- 
kiai ją išreiškė laisvosios dvasios broliai, švelniau — Dievo 
draugai (150—154), Theologia Deutsch (154—156). Su socija- 
linės teisybės idealu sijo naujoji religinė pasaulėžiūra Imperato- 
riaus Sigismundo Reformacijoj ir žemdirbių sukilimuose 
(156—157). Bet netrūko pastangų ir apkatalikinti tą naują ir iš esmės 
vokišką pasaulėžiūrą. Tai rado Gerhardas Groot, jo bendrojo 
gyvenimo broliai ir: Tomo KempisImitatio Christi 
(157—159). 


XIII 


ITALIJA IR EUROPOS KULTŪRA 


94, Vokiečiams aiškinantis germaniškąjį Europos kultūros aspektą, 
o Prancūzams gaivinant savo valstybę, romaniškajai Europos kultūrai 
ėmė vadovauti Italai (160—161). Bet politiškai - tautiškai susivienyti 
jiems nesisekė. Milano dukas F. Sforza atsisakė nuo užkariauja- 
mosios Viscončių politikos, bet Venecija, su Osmanais kovodama, 
pradėjo plėsti savo terra ferma ir pasidarė pavojinga politinei Tta- 
lijos pusiausvyrai (161—164). Su ja kovojo Sforzų Milanas ir Medi- 
čių Florencija (164—166), kurios, o iš dalies ir visos Italijos, poli- 
tikai ėmė vadovauti Laurynas Puikusis (Lorenzo i! Mag- 
nifico). Sugebėjo jis pagaliau apsiginti ir nuo užkariaujamųjų popie- 
žiaus Siksto IV bei Neapolio karaliaus Ferrantės planų, susigi- 
miniavo su popiežium Innocentijum VIII ir iki gyvos galvos sau- 
gojo taiką Italijoj (166—170). 

95, Neapoly įsikaraliavęs Alfonsas Aragonietis ir jo sūnus 
Ferrantė nebegalėjo vadovauti Italijai, kaip kadaise Robertas II, juo 
labiau, kad reikėjo jiemdviem kovoti su popiežiais ir malšinti popiežių 
kurstomieji karalystės baronai. Ferrantė pasidavė pagaliau politinės Lo- 
renzo programos šalininkams ir, kai Milano dukas Liudvikas 
Mauras sumanė su Prancūzų pagelba padidinti savo dukatą, griežtai 
pasipriešino ir jam, ir jo sąjungininkui popiežiui Aleksandrui 
Borgia (170—173). 

96. Martynas V, Eugenijus IV ir Nikalojus V laimėjo 
kovą su sinodininkais, o mokytieji teologai atgaivino ir naujais argu- 
mentais parėmė bažnytinės popiežių pirmenybės idėją (174—175). Ta- 
čiau Bažnyčios popiežiai nereformavo, pirmiausia todėl, kad turėjo rū- 
pintis politine savo valdžia tiek Europoj, tiek pačioj Italijoj. Politinė 
popiežių reikšmė Europai nebegrįžtamai nusmuko. Tai be kitko rado jų, 
ypačiai Kaliksto III ir Pijaus II, mėginimai vadovauti kryžiaus 
karams su Osmanais (175—180). Antra vertus, su bendrais Europos už- 
daviniais nesutiko itališkoji popiežių politika, visai natūralus Romos 
valstybės valdovų egojizmas (180—182). 


— M 


67. Mat, Romos valstybė buvo ne tik politinės, bet ir bažnytinės 
popiežių valdžios parama. Martynas V suvalddė Romos miestą, bet 
Romėnai sukilo prieš Eugenijų IV, kuris turėjo pabėgti iš miesto 
ir tik po 4 metų tegalėjo grįžti ($ 84). Nikalojus V ir Povilas 
II bijojo sąmokslų (182—184). Dar daugiau rūpesčių turėjo popiežiai 
su savo vasalais. Ėmė tad remtis savo „nepotais“, bet numirusio popie- 
žiaus nepotai buvo naujojo priešai (184—187). Nenuostabu, kad popie- 
žiai supasaulėjo ir niekuo nebesiskyrė nuo kitų Italijos valdovų; kaip 
ir pastarieji, pasidarė mecenatai, renesanso globėjai ir kurstytojai 
(187—188). Bet ne popiežių Roma, o 

98. Medičių Florencija buvo kūrybinis renesanso centras. 
Karališkai išauklėtas, apsišvietės, bet ir demokratiškų papročių tironas 
Laurynas Puikusis vadovavo kultūrai. Jį apspito garsieji archi- 
tektai, skulptoriai, tapytojai (188—190). Jo draugas garsusis filologas 
bei poetas Politiano, broliai Pulci, pats Laurynas ir kiti lite- 
ratai vaizdavo linksmą Florencijos gyvenimą, gražino jį savo kūriniais, 
gaivino ir italų poeziją (190—194). Ficino pirmininkaujamoji plato- 
nininkų „akademija“ aiškinosi naująją pasaulėžiūrą (194—196). Bet ir 
Florencijoj, juo labiau kitų valdovų dvaruose — Ferraroj, Mantovoj, 
Milane, Neapoly, Romoj — renesanso kultūra ėmė virsti dvaro kultūra, 
ir ilgainiui literatūra nebeteko kūrybinių savo jėgų. Romoj popiežiaus 
dvaro humanistai profesoriavo ir universitete; vienas iš jų, Pompo- 
nijas Laetas, įsteigė Academia Romana; Neapoly — Alfonso 
ir Perrantės dvariškiai humanistai susibūrė į Academia Ponta- 
niana; Venecijoj ir Ferraroj, kaip ir Florencijoj, sužydo italų poezija 
(Giustiniani, Boiardo, 196—199). 

99. Kaip ir poetai, Plorencijos tapytojai vaizdavo jos ir jos švie- 
suomenės gyvenimą. Jie savinosi niederlandiečių techniką ir tebepir- 
mininkavo italų tapybai, bet nenustelbė kitų mokyklų — Padovos, Um- 
brijos, Venecijos — savotiškumo (199—201). 

100. Apskritai imant, XV a. italų meną būdina tas pats racijonaliz- 
mas ir realizmas, kuris pasireiškė ir to meto literatūra (Poggio, Becca- 
delli, Pontano, Politiano, 201—206). Karštai humanistų  mėgzdžiamoji 
klasikinė literatūra padėjo augti racijonalizmui ir realizmui, antra ver- 
tus — išauklėjo italų poezijos formą. Vieni humanistai pasidarė italų 
kalbos poetais dvariškiais (plg. $ 98), kiti — mokslininkais filologais 
(206—207). Bet italų literatūrai augti nemažiau reikšmingi ir mažo 
mokslo buržua, iš jų — Burchiello ir Luigi Pulci (207—212). 
Garsusis L. B. Alberti buvo karštas italų kalbos gynėjas (212—213). 

101. Taigi, klasikinės senovės renesansas buvo ne kas kita, kaip tau- 
tinės italų evoliucijos forma, priemonė tautinei kultūrai išaiškinti ir iš- 
ugdyti. Taja kuitūra reiškėsi prancūzų kitoniškai reiškiamas romaniš- 
kasis Europos kultūros aspektas, bet pirmiausia — italų tautos augimas, 
iš esmės religinis. Religiniais sąjūdžiais pradėjo savo gyvenimą italų 
tauta ir nereikia mažinti religinių pačios renesanso gadynės sąjūdžių 
reikšmės. Tačiau jokio „krikščioniškojo humanizmo“ nėra buvę, nes 
renesanso ir humanizmo dvasia iš prigimties buvo priešinga krikščioniš- 
kai Viduramžių pasaulėžiūrai ir aktualėjo arba pasaulininkų pasaulė- 
žiūra, arba neoplatoniško pobūdžio filosofija (213—217). 


XIV 


FILOSOFIJOS GAIRĖMIS 


102. Filosofinis XV a. darbas nepasireiškė naujomis sistemomis, bet 
— kritika ir tuo, kad filosofija bei mokslas vis griežčiau skyrėsi nuo 
teologijos, o teologijos srity stiprėjo agnosticizmas. Kritikos dva- 
sios žeidžiamas augo misticizmas, jos kurstomas — laisvasis mokslas 
(218—221). Dunso Skoto sekėjas V. Occamas padėjo žinojimo pa- 
matan jo paskelbtąjį principą — mėgino visa išvesti iš akivaizdžių tiesų, 
bet kaip tik todėl užpuolė Skoto ir Tomo Akviniečio realizmą. Jis iš- 
dėstė naują „terministinę“ gnoseologiją, kuri vadavo mokslą iš anistote- 
lizmo jungo ir tam tikra prasme darė jį laisvą net nuo pačios realybės 
(221—227). 4 5 

103. Teologijos srityje Occamo filosofija ne tik griovė Dievo buvi- 
mo įrodymus, bet virto agnosticizmu. Tikėjimo tiesas Occamas tik ti- 
kejimo aktais terėmė. Tais aktais žmogus turįs pripažinti šv. Rašto 
skelbiamąjį mokslą, kuris ir esąs tradicinis Bažnyčios mokslas (227— 
231). 

104, Senųjų filosofijos mokyklų, via antigua, atstovams nepasi- 
sekė nuveikti okamizmo, via moderna, kuris įsitvirtino Paryžiuje 
ir paplito po Europą (231— 232). Didelę reikšmę turėjo filosofinis oka- 
mizmas, ypačiai Nikalojaus dAutrecourt mokslas, kuris virto 
kova su Aristotelio fizika (232—236). Kovojo su ja ir kūrė naujųjų 
amžių fiziką ir kiti okamininkai — Buridanas, Albertas Sak- 
sonas, o ypačiai Nikalojus Oresme (236—239), 

105. Okamizmo aiškinamosios tendencijos, visai natūralu, vertė teo- 
logus gaivinti, tobulinti ir sisteminti senąsias sistemas, ypačiai tomizmą, 
antra vertus, kreipė dėmesį į mistinę neoplatonininkų filosofiją, gimi- 
ningą vokiečių dvasiai (239—241). 

106. Neoplatoniškąją ir vokiškąją krikščionių tikėjimo sistemą išru- 
tulavo genijalusis Nikalojus Kuesietis (241—242). 

107. Senovės neoplatonininkų mokinys, jis pasinaudojo ir averroesi- 
ninkų, okamininkų bei mokslininkų kritikos darbu. Jo manymu, mūsų 
protas negalįs pažinti ne tik Dievo, bet ir daiktų esmės, nes, norint kas 
pažinti, reikią, kad pažinimo subjektas sutaptų su pažinimo objektu, 
o mūsų pažinimas tik panašėjimas į savo objektą tėsąs. Žmonių pažinimo 
esama apytikrio ir reliatyvaus, konjektūrinio, galinčio betgi be galo to- 
bulėti (242—245). Tačiau Nikalojaus gnoseologija toli gražu ne skep- 
tiška: jis rodo, kokiu būdu pažinimas gali tobulėti ir virsti tikru susi- 
vienijimu su savo objektu. Anapus juslių ir prieštaravimo dėsniu besire- 
miančio proto veiklos esanti dar intelekto veikla, kuri pamatuojanti bei 
vainikuojanti pažinimą. Bet intelektas esąs ir anapus prieštaravimo dės- 
nio bei priešybių; tad jo veiklos negalima vadinti pažinimu: ji — nebe- 
žinojimas, docta ignorantia, mistinė intuicija (245—251). Inte- 
lektas sydinąs žmogų su tikėjimu reiškiančiasi Dievo šviesa ir su pačiu 
Dievu. Tuo būdu žmogus galis visiškai susivienyti su Dievu ir nuveikti 
savo netobulumą (251—254). Tie Kuesiečio filosofijos pagrindai leidžia 


jam išspręsti universalijų (realizmo - nominalizmo) problemą (246—247) 
ir išaiškinti, kas yra begalybė ir jos rūšys (249—250). 

107. Savo gnoseologija Kuesietis griovė aristotelizmą (ką darė ir 
okamizmas, $ 104), o jo vieton kėlė vokiškąją, panteistinį krikščiony- 
bės momentą aktualinančiąją pasaulėžiūrą, kuri labiau, kaip XIII a. įsi- 
galėjusi aristoteliškoji teologija, sutiko ir su XI-—XII a., ir su Rytų 
krikščionybe. Visą žinojimą darė jis religinį, ir jo gnoseologija savaime 
virto ontologija (254—257). 

108. Savotiškai, tiesa — neoplatonininkų įpėdžiu, aiškino jis Dievo 
būti ir esmę (257—259), įrodinėjo Trejybės dogmą (259—262) ir sten- 
gėsi išaiškinti Dievo santykius su pasauliu komplikacijos bei eksplika- 
cijos sąvokomis (259—264). Netobulą (palyginti su absoliučia Dievo 
visako vienove, arba absoluta identitas) pasaulio vienovę Kue- 
sietis vadina unitas contracta, kuri, Dievo eksplikacija būdama, 
ir vaizduojanti Devą. Tuo būdu, Dievui absoliučiam maksimumui ir mi- 
nimumui esant (257), pasaulis esąs reliatyvus maksimumas ir minimu- 
mas — savo paties principas ir matas, iš kur Kuesietis ir išveda atomis- 
tinę pasaulio struktūrą (264—267). Nors pasaulis ir esąs teofanija, nors 
ir vaizduojąs net pačia Dievo Trejybę, Kuesietis jo su Dievu betgi ne- 
tapdina (267—271). | 

109. Kadangi pasaulis esąs unitas contracta in pluribus 
($ 108), vadinasi, netobula visako vienovė, tai kiekvienas individualus 
daiktas turįs būti pats suindividualėjęs pasaulis, arba mikrokosmas (plg. 
247 psl.); juo labiau mikrokosmas esąs individas žmogus, kuris sydinąs 
savyje dvasinę būtį su intelektinė. Visi individai sudarą tam tikrą 
hierarchiją. Bet, kad turėtų toji hierarchija savo maksimumą ir kad pats 
pasaulis galėtų sutobulėti, reikią, kad Dievas susivienytų su vienu iš 
individų žmonių. Tuo būdu Kuesietis įrodinėja Dievo įsikūnijimą ir tai, 
kad Dievo sukurtasis pasaulis galįs tikrai sudievėti (271—274). 

110. Tačiau reikia pabrėžti, kad, visą mūsų žinojimą tikėjimu pama- 
tuodamas ir, gali sakyt, tikėjimu versdamas, Nikalojus Kuesietis ir 
krikščionių mokslą suprato kaip universalią religiją, t. y., naikino ypa- 
tingą jo reikšmę (274—275). Jo sistema atitiko vokiečių dvasios tenden- 
cijas ir turėjo įtakos pačiai romaniškajai Europai, bet pastarosios dva- 
siai prieštaravo (275—276). 

111. Nikalojui Kuesiečiui kuriant savo sistemą, platonizmas įsigalėjo 
ir Italijoj, Florencijoj, kur pirmieji jo skelbėjai buvo graikai — G. 
Pletonas (274—279) ir Bessarionas (279—280), 

112. pranašas ir sistemintojas — Marsiglio Fičino, Nei jo, nei 
Pico della Mirandola originaliais mastytojais laikyti negalima. 
Bet visi Florencijos platonininkai padėjo plisti platonizmui, kurį jie de- 
rino su teologija ir vertė universalia mistinio pobūdžio religija. Tuo 
rodė jie, kad platonizmas krikščionių tikėjimui pavojingas, ir kurstė 
teologus gaivinti tradicinę teologiją. Tuo pat metu platonizmas sijo su 
mokslu ir kvėpė naują natūrfilosofiją (280—298). 


— XII — 


RODYKLĖS 


I Romos popiežių sąrašas || LLL9k k kiai 291 
II Kapetingai ir Valois ||„.LLL LP dkkk aaa nnrs k 294 
III Valois, Anjou - Valois, Bourbonai || LL bk k kb 295 
IV Anjou - Kapetingai ir Anjou - Valois „ks „296 
V Plantagenetai, Lankasterai, Yorkai || kkkk bk 297 
VI Liuxemburgai ir Habsburgai „Šaunus aa no aka ee 298 


BIBLIOGRAFIJA 
299—306 


INDEKSAS 
307—343 


VIDURINIŲ IR NAUJŲJŲ AMŽIŲ 
SĄVARTOJ 


X 


Didžioji Bažnyčios schizma ir Huso 
erezija 
72 


Grigalius XI perkėlė kuriją Romon ($ 21). Palikęs jis 
gražią savo tėviškę, dėkingąją ir ištikimąją Bažnyčiai tautą, 
nepaklausęs karaliaus, kunigaikščių ir daugelio kardinolų, jį 
Avignone pasilikti prašiusių, nepaisęs pavojų ir didelių išlaidų. .., 
nes norėjęs atitaisyti, ką blogai buvo padarę jo valdininkai Itali- 
joj, nes mėgęs taiką ir mėginęs Italiją nuraminti. Deja, vėjais nu- 
ėjusios visos jo viltys. Taip rašė jis pats, skundėsi; ne be reikalo. 
—- Žiaurusis kardinolas legatas Robertas Genčvietis 
pultim paėmė Ceseną ir įsakė išžudyti visus miesto gyvento- 
jus; tuo įbaugino kai kuriuos miestus — Pisa, Siena ir Bo- 
logna susitaikino su popiežium — bet sukūlė moralinį popie- 
žiaus autoritetą. Bologniečiai nebenorėjo tikėti popiežium ir kar- 
dinolais; Florencija kreipėsi į visus krikščionybės valdovus 
— skundėsi popiežiaus žiaurumu; jos poetas Franco Sac- 
chetti tyčiojosi pasaulį  griaunančiu popiežium, Papa 
Guastamondo. Mažai tesvėrė ekskomunikos ir interdiktai, 
kuriais Grigalius kovojo su Florencija, ir dar mažiau galėjo pada- 
ryti jo diplomatija. Nesisekė popiežiui nė savo valstybės atgai- 
vinti. Nebegalima buvo nė manyti apie Bažnyčios reformą, kad ir 
kaip primygę patardinėjo tat popiežiui Bažnyčios rūpintojai, ypa- 
čiai šv. Kotryna Sienietė. Reikėjo galvoti, ar galima popiežiui pa- 
silikti Italijoj, susirasti nauja savo valdžiai parama ir išvengti 
schizmos. Mat, iš 23 kardinolų tik 16 tebuvo su popiežium (kiti 
—- Avignone), o iš jų tik 4 tebuvo italai. Kardinolai norėjo, kad 
kurija grįžtų Avignonan, ir vadovavosi čia ne tik meile tėvynei 
bei savo karaliui, bet ir labai realiais sumetimais. — Kurijos per- 


-*6 


sikėlimas Romon reiškė, kad, Prancūzijos įtaka nusikratydama, 
Bažnyčia vėl tampa savarankiška valstybe. Bet kuo gi ta silpna, 
nesutvarkyta dar valstybėlė galėjo pasiremti — ar Prancūzi- 
jos priešu tolimąja Anglija, kuri kovojo ir su Prancūzija, ir su 
kurija? abejotina senojo savo priešo Vokiečių imperatoriaus ga- 
lia? ar vėl Prancūzija, ko dėlei reikėjo grįžti Avignonan? Atrodo, 
kad Grigalius buvo bemanąs Avignonan grįžti, bet 1378. III. 27 
numirė. Prieš mirdamas įsakė kardinolams nelaukti savo kolegų 
iš Avignono atvykstant ir kuogreičiausiai išrinkti naują popie- 
žių: bijojo neramumų Romoj ir, gal, schizmos, 

Grigaliui numirus, Romos tauta, jos magistratai ir pralotai 
italai prisispyrę ėmė reikalauti, kad popiežium išrinktas būtų ro- 
mėnas, bent italas, ir kad kurija pasiliktų Romoj. Kardinolams 
konklavan susirenkant (IV, 7), didelė minia įsibrovė į Vatikaną, 
net į paties konklavo salę ir grasino kardinolams keršysią, kad 
neišrinksią jie romėno ar italo. Vargais negalais po trijų valan- 
dų pasisekė išvyti patrijotai ir užmūryti rinkėjai. Bet romėnai ne- 
nurimo; taip pasiutiškai rėkė bei triukšmavo, kad kardinolams 
sunku buvo vienas kitą išgirsti, vakare priėjo prie konklavo salės 
langelio Romos kvartalų atstovai ir pakartojo tautos reikalavi- 
mus. Kardinolai pažadėjo būti sąžiningi ir žiūrėti Romos Bažny- 
čios garbės. Bet Vatikaną apsupusi minia visą naktį tebeplyšojo, 
o kitą dieną net suskambino Šv. Petro varpais, tarytum norėjo 
konklavą pulti. 

Kaip visa tai paveikė užmūrytąją kolegiją, mes nežinome. 
Be abejonės, jeigu kardinolai buvo sąžiningi ir drąsūs, tai galėjo 
laisvai tartis ir rinkti. Tačiau kai kurie iš jų nurodė, kad tautos 
bruzdėjimas laisvus rinkimus darąs nebegalimus. Tiek to. Kardi- 
nolai italai, savaime suprantama, laisvai norėjo išrinkti italą. Bet 
11 konklavo narių buvo prancūzai ir 1 ispanas, o tie svetimšaliai 
negalėjo susikalbėti: du patys nežinojo, ką nori rinkti, Roberto 
Genėviečio vadovaujamieji 4 kardinolai, „galai“, norėjo išrinkti 
prancūzą, kiti penki, „limousiniečiai“, kurį nors Limousino vys- 
kupą. Taigi, nė viena partija negalėjo surinkti */, (—11) balsų. 
Pašėlusių romėnų minios skubėti verčiami, kardinolai susitarė pa- 
galiau išrinkti popiežium jų kolegijai nepriklausantį Bari ar- 
kivyskupą Bartolommeo Prignano, visų gerbiamą 
pralotą, kilimo neapolietį. Jį rinkdami, kardinolai galėjo pasiti- 
kėti Neapolio karalienės Onos, Prancūzų karaliaus giminės, 


—5— 


pagelba. Be to, išrinktasis ilgai gyveno Avignone, kurį laiką ėjo 
kurijos vicekanclerio pareigas ir apiprancūzėjo kiek. Kardinolai 
prancūzai, gal būt, turėjo vilties, kad jis perkels kuriją Avignonan. 
Pasikvietė kardinolai išrinktąjį Vatikanan ir, papietavę, nuėjo į 
koplyčią paskelbti jo popiežium. Tačiau Vatikaną apsupusių ro- 
mėnų tarpe pasklido gandas, kad išrinktas nieko nekenčiamas Gri- 
galiaus XI sūnėnas Giovanni di Baro. „Norime romėno!“ 
rėkdama, apsiginklavusiųjų minia įsilaužė į konklavą. Kardino- 
lai išsigando. Vienas iš jų, išsigelbėti norėdamas, sušuko: ,,Po- 
piežius yra Šv. Petro kardinolas“ (labai populiarus senis, romė- 
nas Tibaldeschi). „Ir mes, rašo kitas kardinolas, „,„paskel- 
bėme minėtąjį kardinolą popiežium išrinktą esant, apvilkome jį, 
kad ir besipriešinantį, popiežiaus apsiaustu ir pasodinome ant 
altoriaus. Beveik dvi valandas sėdėjo jis čia liaudies neišleidžia- 
mas. Ilgai niekas nekreipė dėmesio į jo žodžius. — Aš nesu po- 
piežius. Popiežius yra kitas, Bari arkivyskupas“. "Tuo tarpu kiti 
kardinolai paspruko ar pačiame Vatikane pasislėpė. Pasislėpė ir 
pats išrinktasis. Niekur negalėjo surasti jo pasiutusi minia. Kitą 
dieną (IV. 9), išryto, Romos magistratai aplankė kardinolą L u- 
ną. — Tauta žinanti, kad išrinktas ne kardinolas Tibaldeschi, bet 
Bari arkivyskupas. Kadangi išrinktasis ir kardinolai esą dabar 
Vatikane, tegul kardinolas Luna sušaukia juos ir lai jie pabaigia, 
kas pradėta. Pavakary susirinko Vatikane 12 kardinolų (4 net iš 
Romos pabėgo) ir intronizavo B. Prignano. Jis pavadino save 
Urbanu VI (1379-89 m.). 

Kaip ir tas vardas rodo, kardinolai prancūzai apsiriko: Ur- 
banas VI buvo pasiryžęs popiežiauti Romoj. O popiežiauti norė- 
jo jis taip, kaip didieji XIII amžiaus popiežiai, tarytum nebūtų 
buvę nei Avignono nelaisvės, nei galingosios kardinolų kolegijos. 
Sumanė jis tapti nieko, pirmiausia, žinoma, Prancūzijos karaliaus, 
nepriklausomu ir sudrausti kardinolus. Ėmė sąjungininkauti su 
Anglija, bet nesijieškojo imperatoriaus Karoliaus TV paramos: iš- 
didžiai elgėsi su jo pasiuntiniais ir nenorėjo pripažinti jo sūnaus 
Vaclovo Romos karalium, sakėsi galįs pats rinkti ir versti kara- 
lius. Popiežiaus tiara visai susuko galvą Urbanui: atrodė jam, 
kad norint universalioji popiežių monarchija atgaivinti, užtenką 
griežtų žodžių, o jokių politinių sąjungininkų nereikią. Susirėmė 
jis ir su karaliene Ona, kuri viena iš pirmųjų džiaugdamos 
sveikino popiežių neapolietį, — atsisakė karūnuoti Neapolio kara- 


msi las 


lium jos vyrą Ottoną ($ 16), smarkiai peikė palaidą jos gy- 
venimą ir — bent tokie gandai ėjo — besiruošias buvo atiduoti 
karalystę savo sūnėnui Francesco Prignano. Sukurstė 
jis prieš save ir buvusį savo sąjungininką Fondi grafą Ono- 
rato Gaetani. 

Iš tokios aistringos, bet neapgalvotos politikos, žinoma, nie- 
ko gera išeiti negalėjo. O Urbanas tuo pat metu ėmė ir Bažnyčią 
reformuoti. Čia, rodos, galima buvo pasitikėti asketišku ir pamal- 
džiu ganytoju, kuris visuomet sąžiningai ėjo savo pareigas, ašu- 
tinę nešiojo ir net nakties metu Šv. Raštą skaitinėjo. Deja, ne be 
reikalo patardinėjo jam šventa Bažnyčios reformos kurstytoja 
Kotryna Sienietė „daryti savo darbą saikingai“. „Teisingumas be 
saikingumo“, rašė jam, „greičiau yra neteisingumas, nei teisin- 
gumas... Dėl Nukryžiuotojo aptvardykite kiek staigius savo 
prigimties norus“. Buvusis kurijos vicekancleris ne tik kad politi- 
kuoti ir Bažnyčią valdyti, bet ir savo paties puikybės pažaboti ne- 
mokėjo. ĮJausdamasis, kad pats dorai gyvenąs, nekentė kitų ne- 
dorumo; pats nedorėlį sūnėną aklai mylėjo, o iš kitų reikalavo 
visų krikščioniškųjų dorybių. Tikėjo jis absoliutine Šv. Petro 
įpėdinio valdžia ir šiurkščiai niekino kardinolų patarimus; elgėsi 
su jais, kaip su kokiais vaikėzais. Savo tarybai (consisto- 
rium) pirmininkaudamas, vieniems kardinolams draudė jis kal- 
bėti, kitiems atšaudavo: ,,Kvailai kalbate“; kardinolą Orsini vie- 
šai durnium pavadino. Ne tiek Urbanas reformavo Bažnyčią, kiek 
žadėjo ją reformuoti, plūdo ir baugino nedorėlius. Tiesa, pradėjo 
ir reformos darbą: uždraudė visiems kurijos valdininkams, o pir- 
miausia kardinolams, kurie turį būti kitiems teisingumo ir šven- 
tumo pavyzdys, imti iš prašytojų ir valdovų pinigus bei dovanas. 
Ypač uoliai, bet daugiausia žodžiais, kovojo jis su prašmatniu ir 
nedoru kardinolų bei pralotų gyvenimu. 

Kardinolai pripratę buvo laikyti save popiežiaus tik vado- 
vaujamais Bažnyčios kunigaikščiais ir valdytojais. Dažnai vertė 
jie popiežius vykdyti kardinolų kolegijos norus. Patys politikavo, 
derėjosi su valdovais ir tuo savo turtus didino. Jų kolegija atstova- 
vo kurijos tradicijoms ir jas saugojo. Tie išdidūs Bažnyčios kuni- 
gaikščiai, žinoma, nenorėjo išsižadėti savo galios, turtų, iš valdo- 
vų gaunamų dovanų ir gyvenimo malonumų. Gal, ir būtų jiems 
užtekę krikščioniškosios kantrybės, kad Urbanas tiktai telojęs 
juos būtų: ir popiežius galįs būti plungė, ir jis neamžinai gyve- 


| Dik. AS 


nąs. Gal, iš lėto, atsargiai bei mandagiai popiežius ir būtų galėjęs 
juos suvaldyti ir apdorinti. Bet Urbanas grasino papildyti kardi- 
nolų kolegiją italais bei romėnais. Be abejo, tuo būdu sumažėsian- 
čios kiekvieno kardinolo pajamos ir galia. Patikimas dalykas esąs, 
kad naujieji kardinolai būsią visiškai paklusnūs popiežiui ir nie- 
kuomet tada nebegrįšianti kurija Avignonan. Žodžiu, nebematė 
pagaliau kardinolai jokios kitos išeities, kaip arba pasiduoti Ur- 
bano valiai, arba jį nuversti. O čia galėjo jiems padėti Prancūzų 
karalius, Neapolio karalienė ir Fondi grafas. Pateisinti kova su 
popiežium ir visai lengva rados. — Argi paties konklavo metu 
kardinolas Orsini neabejojęs rinkimų laisve ir tikrumu? Tiesa, 
visi kardinolai viešai buvo pripažinę Urbaną tikru popiežium. Bet 
argi popiežiaus rinkimai žmonių nuomonės, o ne šv. Dvasios pri- 
klausą? Kardinolai galėję suklysti ir tikru popiežium pripažinti 
netikrą. 

Vasaros metu nesveiko Romos oro proga kardinolai prancū- 
zai pavieniui išvažiavo atostogų ir susirinko Anagni mieste. Čia 
visų pirma susižinojo jie su Prancūzų karalium. Karolius V bu- 
vo labai pamaldus, Bažnyčiai ištikimas žmogus, bet, savaime su- 
prantama, norėjo, kad kurija grįžtų Avignonan; bijojo Urbano 
pažado apitalinti kardinolų kolegiją. Taigi, mielai patikėjo — 
gal, gudrusis karalius ir pats nesuprato kodėl — kardinolų laišku, 
padrąsino juos, davė pinigų ir pažadėjo duoti dar daugiau, maža 
to — ateiti Italijon su kariuomene. Paprašė jis Neapolio karalie- 
nę, kad palaikytų „brangiuosius jo draugus“ kardinolus. Pervėlai 
susigriebė Urbanas — pasiūlė kardinolams taikintis ar pavesti 
visą klausimą Bažnyčios sinodui, žadėjo visas jų teises bei privi- 
legijas pripažinti. Kardinolai nesutiko, juoba, kad Urbanas kaip 
tik tuo metu paskyrė 29 naujus kardinolus. Kardinolai atskalūnai 
paskelbė manifestą, kuriuo visam pasauliui aiškino, kaip „tikro- 
vėje“ išrinktas buvo Urbanas, atsisakė pripažinti jį popiežium ir 
siūlė visiems nuo jo atskilti (VIII. 9). Karoliaus V laišką gavę, 
kardinolai prancūzai išsirinko (prisijungę prie jų tuo tarpu 3 
kardinolai italai rinkimuose nedalyvavo) 1378. IX. 20 popiežium 
kruvinąjį kardinolą Robertą Genėvietį, il papa di 
Yondi, Klementą VII (1378-94 m.). 

Tuo prasidėjo didžioji Bažnyčios schizma (1378 — 1417 m.). 
Nebe pasaulinis valdovas iškėlė antipopiežių, bet pati visai Baž- 
nyčiai vadovaujanti popiežių kurija, pati Bažnyčia suskilo. Euro- 


I - 


pos kultūros krizė pasireiškė Bažnyčios, tos kultūros branduolio, 
krize. Tai buvo Bažnyčios suvalstybėjimo ir supasaulėjimo, kul- 
tūros antinomijos bei krizės vaisiaus, vaisius. Tik todėl, kad po- 
piežių valdžia buvo ir politinė ir kad internacijonalinėmis savo 
tendencijomis trukdė ji augti tautinėms valstybėms, įsikišo į 
schizmą Prancūzų karalius ir kiti valdovai. Tautiniams valdovams 
knietėjo šiaip ar taip nusikarti internacijonalia politine popiežių 
valdžia — arba pasivergti popiežius, kaip kadaise Ottonas Didy- 
sis, o XIV amžiuje Pilypas Gražusis, arba sutautinti bei pasi- 
glemžti sava Bažnyčia ir panaikinti, bent sumažinti internacijo- 
nali popiežiaus galia. Tuo būdu Bažnyčios schizma buvo ir poli- 
tinė visos Europos krizė, ne tik politinė — išviso Europos san- 
tvarkos ir net pasaulėžiūros krizė. Tačiau, Bažnyčiai suskilus, iš- 
nyko vienintelė politinės europiečių vienovės forma, nes nė viena 
tautinė valstybė negalėjo pripažinti kitos pirmenybės, kaip nega- 
lėjo ir leisti kitai Bažnyčią pasiglemžus visoms pirmininkauti. 
Taigi, iš minėtųjų alternatyvų ilgainiui tik antroji rados vykdo- 
ma; bet ir ji nesutiko su europiečių tikėjimu, su visuotinės (va- 
dinasi, jų supratimu internacijonaliosios) Bažnyčios idėja. 

Tai, kad Bažnyčia pasidarė dvigalvė, griovė vakarų krikš- 
čionybės pamatą, visiems matomąją Bažnyčios vienovę. Nei reli- 
gingi žmonės galėjo suskilusioj Bažnyčioj apsiprasti, nei val- 
dovai, nei patys tebekovoją savybėj popiežiai. Negalį būti, kad abu 
popiežiai būtų tikri ir kad vienas gyventų Romoj, o antras Avig- 
none. Avignone gyvendami, popiežiai nenustojo buvę Romos po- 
piežiai. Roma esanti tikra popiežių sostinė. Popiežius galįs gy- 
venti ir kitur, net Avignone (kas atrodė betgi visiems nenorma- 
lu), bet jis turįs valdyti Romą. Todėl Klementas VII, tik ką iš- 
rinktas, ėmė kovoti su Urbanu dėl Romos. 

Kas gi iš jųdviejų buvo tikras popiežius? — Mums dabar 
klausimas visai aiškus. Ar laisvai išrinko kardinolai Urbaną, ar 
ne, nesvarbu. Formaliai rinkimai su kanonų teise sutiko, ir net 
realiai rinkėjų valia mažiau buvo suvaržyta, nei renkant popie- 
žiai, kurių tikrumu niekam nė galvon nebuvo atėję abejoti. Gri- 
galiaus XI ir Urbano VI patarėja bei įkvėpėja, šv. Kotryna Sie- 
nietė nė valandėlės nedvejojo. „Sužinojau“, rašė ji Urbanui apie 
kardinolus, „kad tie žmogaus pavidalo velniai išrinko naują po- 
piežių. Ne Kristaus vietininką, bet antikristą jie išrinko. Niekada 
aš nenustosiu, šventasis Tėve, pripažinus Jūsų Kristaus vietinin- 


Ia 


ku žemėje“. Tačiau Vincas Ferrer ir Petras Luxem- 
burgas, irgi šventieji, tikru popiežium pripažino Klementą, o 
tūli žmonės atvirai sakė, kad nežino, katras yra tikras. Kai kurie 
ėmė tvirtinti, kad, norint sielą išganyti, užtenką tikėti, jog vienas 
iš dviejų (nesvarbu katras) esąs tikras. Nenuostabu — niekas ne- 
galėjo tikrai sužinoti, kas darėsi Romoj ir Vatikane 1378 m. ba- 
landžio mėn. pradžioj, o kompetentingieji liudininkai, kardinolai 
rinkėjai, visi nuo Urbano VI atsimetė ir savo pačių žodžių išsi- 
gynė. 

Karolius V iš pat pradžios rėmė kardinolus, bet veikė labai 
atsargiai, dėjosi nepartyviu, o gal, ir tikrai stengėsi toks būti. To 
sušauktasis rugsėjo mėnesį Prancūzijos pralotų susirinkimas nu- 
tarė laikytis neutraliai ir pasiūlė sušaukti visuotinį Bažnyčios 
sinodą. Tai nesutrukdė Karoliui pinigais ir pažadais padėti kar- 
dinolams. Bet tik lapkričio mėnesį įsakė karalius visose bažnyčio- 
se paskelbti Klementą išrinktą popiežium. Paryžiaus universite- 
tas ilgai priešinosi Karoliui: jo paklaustas, 1379. I atsakė, kad 
klausimas dar neaiškus ir visos universiteto „nacijos“ negalinčios 
dar susitarti. Iš tikro, normandų ir prancūzų nacijos palankios 
buvo Klementui, bet liko ištikimi Urbanui pikardai, prie kurių 
priskiriami buvo flandrijiečiai, ir anglai (t. y. patys anglai, 
skotai, airiai, vokiečiai, čechai, lenkai ir skandinavai) : svetimša- 
liai mokslininkai bei studentai priešinosi prancūzų popiežiui. Var- 
gais negalais Karolius pasiekė savo: V. 30 universiteto įgalioti- 
niai pranešė jam, kad universitetas pripažįstąs tikru popiežium 
Klementą. Bet tat nevisai tiesa buvo. 

Karolius V stengėsi patraukti savo popiežiaus pusėn ir kitus 
valdovus. Skotija, Savoja, Navarrė, Portugalija 
ir Kipro karalystė pripažino Klementą. Kastilija iki 
1381 m. svyravo, taip pat ir Burgundija. Anglija pa- 
laikė Urbaną VI. Kadangi Urbanas, kardinolams nuo jo atskilus, 
nusileido Karoliui IV ir patvirtino Vaclovą Romos ks- 
ralium, tai Karolius ėmė jį ginti tiek nuo kardinolų, tiek nuo iš- 
sirinktojo jų popiežiaus. jam numirus, Vaclovas irgi nepasidavė 
įkalbamas Prancūzų karaliui, o Frankfurto seimas 
(1379 m.) nutarė, kad po Vaclovo galvos Romos karalium tegali 
būti išrinktas tik tas, kas pripažįsta popiežium Urbaną. Kėlno ir 
Triero arkivyskupai smarkiai užpuolė Karoliaus V pasiuntinius: 
kaip drįstąs Prancūzų karalius, kuris pirklausąs juk imperato- 


3164 


riaus, remti imperatoriaus antipopiežium paskelbtąjį Robertą Ge- 
nėvietį? Imperijos kunigaikščiai nesutiko net pietauti su schiz- 
matikais, su Karoliaus V pasiuntiniais. Vokietijos įpėdžiui pripa- 
žino Urban Vengrija, Lenkija ir Skandinavijos 
valstybės. Urbano laikėsi ir daugumas Italijos valstybėlių. 
Garsieji Bolognos universiteto profesoriai, iš jų Tomas 
Acernietis, gynė Urbano teises. 

Tačiau ir pačioj Prancūzijoj netrūko urbanininkų, kaip, an- 
tra vertus, Urbanui ištikimose valstybėse atsirado daug klemen- 
tininkų. Daugely diecezijų klementininkai ir urbanininkai kovojo 
savybėj dėl vyskupystės. Kunigaikščiai savo nutarimu (pla- 
cet) patys išspręsdavo tokius ginčus, o vadovavosi čia dažniau- 
siai politiniais sumetimais. Abu popiežiai reikalavo sau vis dides- 
nių mokesčių ir vienas antrą keikė, Abiejų autoritetas baisiai nu- 
smuko. ,„Blogybių prisipildė Bažnyčia“, rašė Kotryna Sienietė; 
guodėsi mistiniais savo regėjimais: „Mačiau, kaip Kristaus Suža- 
dėtinė eikvoja savo gyvybę, nes tiek kupina ji gyvybės, kad nie- 
kas negali jos nužudyti; mačiau, kaip teikia ji stiprybės ir švie- 
sos ir kad niekas negali padaryti jos bejėgės ir tamsios; ir ma- 
čiau aš, kaip nemažėja jos vaisių, bet vis daugiau auga“. Tačiau 
toli gražu ne visi taip tvirtai tikėjo Bažnyčia, ir Bažnyčios san- 
tvarka griuvo, o erezijos plito. 


73 


Klementas VII, homo sanguinis, pasišovė išvyti 
Urbaną VI iš Romos ir Italijos. Bet Urbano kondottieris Albe- 
rigo da Barbiano ties Marino (1379. IV. 29) sumušė 
Klemento samdinius, bretonus: „išvadavo Italiją nuo barbarų“. 
Klementas su savo kardinolais atsidūrė pagaliau savo sąjunginin- 
kės karalienės Onos dvare; tik, liaudžiai prieš jį sukilus, turėjo 
greit pabėgti Avignonan. Tiesa, jis nenusiminė ir įkalbėjo Onai 
paskirti Neapolio sosto įpėdiniu Karoliaus V broį Liudviką 
Anjou (Š$ 16, 48, 49). Tačiau amžinasis pretendentas į tą 
sostą Vengrų bei Lenkų karalius Liudvikas Didysis bu- 
vo jau užleidęs savo teises savo sūnėnui Durazzo dukui Ka- 
roliui ta sąlyga, kad Karolius Liudviko dukters Marijos nau- 
dai atsisakytų nuo teisės paveldėti Vengrijos karūną. Urbanas, 
atskyręs Oną nuo Bažnyčios, investino Karolių Neapolio karalys- 


o 


te ir 1381 m. jį karūnavo, o už tai gavo iš jo pasižadėjimą inves- 
tinti popiežiaus sūnėną Francesco Prignano Kapuja, Amalfi ir ki- 
tomis karalystės grafystėmis. Klementas savo rėžtu pasiūlė Liud- 
vikui Anjou didžiąją Bažnyčios valstybės dalį kaipo vasalinę A d- 
rijos karalystę, kad tik išvytų iš Italijos Karolių Durazzietį ir 
Urbaną. Karolius ($ 16) užsikariavo pagaliau Neapolio karalystę, 
nužudė senąją karalienę, bet savo pažadų popiežiui tesėti nė ne* 
manė. Savo kardinolų neklausydamas, Urbanas pats su visa kuri- 
ja nuvažiavo tartis su Karolium (1383 m.). Popiežių Aversoj su- 
tikęs, Karolius padarė jį savo belaisviu ir privertė tuo tarpu pa- 
sitenkinti savo nepotui (sūnėnui) viena Nocera; žadėjo išpil- 
dyti ir kitus popiežiaus norus, kai išvysiąs iš Italijos įsibrovusį 
jon 1382 m. Liudviką. Tačiau, Liudvikui 1384. IX numirus, Ka- 
rolius ne tik kad nieko tam nepotui nedavė, bet ir patį, jį nuo 
Bažnyčios atskyrusį ir su savo kurija Noceroj įsikūrusį, popiežių 
apsiautė. Kasdien kelis kartus prieidavo Urbanas prie lango, iš 
kur galima buvo matyti Karoliaus kariuomenė, ir iškilmingai, 
varpais skambinant ir kunigams degančias žvakes žemėn metant, 
ekskomunikuodavo priešus, kol išvadavo jį 1385. VII. 7 bretonų 
samdinių kariuomenė. 


Patys Urbano kardinolai negalėjo iškentėti temperamentin- 
gos, bet beprasmiškos ir Bažnyčiai kenksmingos jo politikos. 
Daugelis jų susimokė suimti popiežių ir priversti jį klausyti spe- 
cijaliai įsteigtinos kuratorių komisijos. "Tačiau Urbanas susekė 
sąmokslą, pats suėmė šešis kardinolus ir baisiais kankinimais — 
„buvo jo širdis kietesnė, nei Deukalijono akmenys ir titnagas“ — 
visa iš jų iškamantinėjo. Su belaisviais kardinolais paliko jis Nor- 
cerą ir, pasiekęs Luccą, įsakė juos nužudyti. Tuo tarpu Neapoly 
lieką kardinolai viešai atsisakė jo klausyti ir pareikalavo, kad 
būtų sušauktas Bažnyčios sinodas, o Karoliui Durazziečiui nuvy- 
kus po Liudviko Didžiojo mirties Vengrijos sosto įsigyti, O tt o- 
nas Braunschweigietis Liudviko II Anjou 
vardu užėmė Neapolį (1387 m.). Nužudytojo (1386 m.) Vengri- 
joj Karoliaus našlė užsidarė su savo sūnumi Vladislovu 
(Ladislaus) tvirtoj Gačtoj ir šaukėsi talkon popiežių, o Ur- 
banas ir pats buvo jau beskubąs Neapolin; tik pinigų stoka pri- 
vertė jį užsukti Romon. Savo iždui papildyti paskelbė jis, kad vie- 
toj 1400 m. jubiliejus būtų švenčiamas 1390 m., bet nebesulaukė 


1 M 


jo — 1389. X. 15 numirė; ėjo gandas, kad buvo vėl pradėjusių 
su juo kovoti romėnų nunuodytas. 

Žiaurumu prilygo pagaliau Urbanas savo priešui Klementui 
VII, bet politiniais gabumais ir apsukrumu Klementas, be abejo 
ji prašoko. Gerai žinojo Klementas, kad priklauso Prancūzijos; 
kaip įmanydamas tinkino jis karaliui ir princams. Kardinolus 
skyrė savo globėjų, ypačiai Prancūzijos karaliaus, noru ir čiulpė 
tiek savo paties (mėgo jis prašmatnų ir linksmą gyvenimą), tiek 
tų globėjų naudai. Buvo jis „Prancūzijos princų ir baronų tar- 
nas..., jiems tikindamas skyrė vyskupystes jauniems ir never- 
tiems žmonėms; galiūnų malonės įsigyti norėdamas pasiutiškai 
eikvojo pinigus, leido jiems rinkti mokesčius, kuriais apkraudavo 
jie kunigiją, net pats jiems tokių mokesčių siūlė ir tuo būdu be- 
veik visai pavergė kunigiją pasaulinių valdovų valdžiai, ir kiek- 
vienas iš jų atrodė didesnis popiežius esąs, nei jis pats“. 

Aišku, netiko popiežiauti nei Urbanas VI, nei Klementas 
VII. Tikėjosi betgi Klementas, kad, Urbanui numirus, pripažins 
jį Romos kardinolai. Tačiau, Romoj susirinkę 12 kardinolų pa- 
skelbė popiežium kilnųjį neapolietį Petrą Tomacelli— 
Bonifacijų IX (1389—1404 m.). Bonifacijus troško atgai- 
vinti Bažnyčios vienovę, tik — ta sąlyga, kad jį pripažintų visi 
popiežium ir kad Klementas išsižadėtų tiaros. Kovojo jis tad su 
Klementu ir ekskomunikomis, ir diplomatija. šiuo atžvilgiu nesi- 
skyrė nuo savo pirmtakūno; bet gerai suprato, kiek nebeįvyk- 
doma buvo atgyvenusi absoliutistinė Urbano VII politika ir kad 
pirmieji Romos popiežiaus uždaviniai buvo susitaikinti su savo 
kardinolais ir įsiviešpatauti Romoj bei Italijoj. 

Nusileido Bonifacijus savo rinkėjams, grąžino jiems visas jų 
teises bei privilegijas ir naujais turtais dosniai juos apdovanojo. 
Aiškiai jis matė, kad negalėjo kartu ir nuo Klemento vardu im- 
perijalistinių savo planų Italijoj siekiančios Prancūzijos apsiginti, 
ir jos puolamojo Neapolio pasiglemžti. "Todėl nusiuntė Neapolin 
savo legatą karūnuoti jaunojo Vladislovo (Ladislaus), ku- 
ris už tai pripažino save popiežiaus vasalu ir atrėmė Liudvi- 
ko II Anjou kariuomenę. Tiesa, brangiai atsiėjo tat popie- 
žiui: gabusis garbėtroška Vladislovas atgaivino Roberto II polį- 
tiką ir stengėsi pirmininkauti Italijai, net paties popiežiaus val- 
stybei bei Romai, be to, reikėjo Bonifacijui remti jo pretenzijos į 


3 


Vengrijos sostą, dėl ko susikivirčijo su popiežium Vengrų kara- 
lius Sigismundas (1403). 

Pinigų visur jieškodamasis, Bonifacijus privertas buvo už 
tam tikrą mokestį pripažinti savo vikarais Ferraros, Urbi- 
no, Rimini, Bolognos ir kitų Bažnyčios miestų sinjorus 
bei magistratus. Bet tuo bent savo siuzerenitetą Bažnyčios val- 
stybėj atgaivino, nuramino ją ir pinigų gavo. Dar daugiau pinigų 
davė jam jubiliejinių metų (1390 ir 1400) pajamos, o ypačiai 
bulių pardavinėjimas ir simonija, kuri nemažai pakenkė jo auto- 
ritetui: auctoritas et reverentia papalisex fac- 
tis eius plurimum viluit apud omnes. Žinoma, 
sunkų buvo pripažinti toks popiežius vyriausiu Bažnyčios vadu, 
bet reikia neužmiršti, kad vargšas ir bejėgis popiežius nebegalėjo 
vadovauti to meto Bažnyčiai. Savo valdžią stiprindamas Bonifa- 
cijus netiesiog dirbo popiežiaus autoriteto, kurį tiesiog mažino, 
labui; ir čia daug padarė. Jis įsiviešpatavo Romoj ir jos apskri- 
ty; sustiprino Kapitoliumą, Vatikaną ir Castel Sant-Angelo, kur 
1400 m., Colonnoms netikėtai įpuolus Romon, laimingai ir išlin- 
dėjo. Vladislovo padedamas Bonifacijus sugriovė tvirtas Colon- 
nų pilis Romos apylinkėse, ir 1401 m. Colonnos pripažino popie- 
žiaus valdžią. Suvaldė jis ir Romos demokratiją: valdė Romą, kaip 
„griežtasis imperatorius“, gynė liaudį nuo didikų, bet politinę 
tautos galią panaikino, rūpinosi teise ir ekonomine gyventojų ge- 
rove. Amžininkai peikė jo nepotizmą: visur kište kišo jis savo gi- 
'mines, nepotus. Bet kuo gi, kad ne giminėmis, galėjo pasitikėti 
popiežių valstybę ir politinę valdžią gaivinąs Bonifacijus? 

Bonifacijus IX ne tik apsigynė nuo Prancūzijos remiamojo 
Klemento VII puolimų, bet ir sutvirtino politinę Romos popie- 
žiaus buitį pačioj Italijoj, Avignono karą su Roma beviltį pada- 
rė, juoba, kad Prancūziją silpnino pilietiniai karai ir karas su 
„Anglija. Žinoma, tuo nepanaikino Bonifacijus schizmos; aikštėn 
iškėlė betgi, kad gali ji būti panaikinta ne karais, o tiktai pačios 
Bažnyčios nutarimu. Prancūzų valdžia, rodos, tai pagaliau su- 
prato ir pasidavė universiteto įtakai, nenorėjo, kad Avignono 
kardinolai rinktų įpėdinį numirusiam (1394. IX. 16) Klementui. 
Bet kardinolai išrinko popiežium gabų ir doringą ispaną kardino- 
lą Pedro de Luna, Benediktą XIII (1394 — 1417). 
Tiesa, prieš jį rinkdami, prisiekė jie išsižadėti tiaros, jeigu kas iš 
jų būsiąs išrinktas ir jeigu reikalausianti to Bažnyčios gerovė. 


a 


Tą priesaiką pakartojo po savo rinkimų Benediktas ir pats krei- 
pėsi į Prancūzų karalių prašydamas jo atgaivinti Bažnyčios vie- 
novę. 


74 


Valdovai galėjo padėti vienam popiežiui nuveikti antrąjį, bet 
negalėjo susikalbėti ir patys išspręsti, katras yra tikras. Kad ir 
kaip karštai Avignono popiežių rėmė, nebuvo betgi Prancūzų ka- 
ralius visai įsitikinęs, jog remia tikrąjį. O čia kėlė dar abejonių 
abiejų popiežių šalininkų kova savybėj, teologų bei kanonų teisės 
žinovų ginčai ir tokios autoritetingos įstaigos, kaip Paryžiaus 
universitetas, svyravimai. "Tik pati Bažnyčia tegalėjo išspręsti, 
katras popiežius yra tikroji jos galva. Bažnyčios neklystamumų 
ir šventumu žmonės neabejojo, Bet kas gi, dviem popiežiam at- 
siradus, galįs kalbėti vienos Bažnyčios vardu. Buvo žmonių, ku- 
rie drįso tvirtinti, kad klausimas išviso neišsprendžiamas. Pati 
Bažnyčia, be abejo, žinanti, katras popiežius jai vadovaująs; bet 
žmonėms užtenką žinoti, kad vienas iš popiežių esąs tikras, ir 
tiek. Gal, iš esmės ir nesvarbu, kiek esą popiežių, du, trys, dešim- 
tis ar dvylika. Gal, kiekvienas kraštas galįs turėti savo popiežių. 
O gal, pats Dievas panoręs, kad kurį laiką būtų daug popiežių, 
kaip kadai kitkart atsiradę du karaliai Dovydo karalystėj. Kin- 
tanti karalysčių valdysena. Kodėlgi negalinti kisti ir Bažnyčios 
santvarka? 

Tačiau visos tos mintys klibino katalikų Bažnyčios ir tikėji- 
mo pamatus. — Jeigu nežinoma, kas yra tikras popiežius, tai ne- 
bėr absoliučiai reikšmingos instancijos, kuri galėtų neklysdama 
spręsti tikėjimo ir doros klausimus. Tada tik reliatyvią, hipoteti- 
nę reikšmę turi Bažnyčios hierarchija (nes nežinia, ar iš tikrojo 
popiežiaus gauna ji savo valdžią) ir jos sakramentai. O jeigu ne 
iš popiežiaus, bet tiesiog iš Dievo gauna savo valdžią toji hierar- 
chija, tai kodėlgi negali tos valdžios gauti ir kiekvienas krikščio- 
nis, kaip tvirtino eretikai, ir kam gi tada hierarchija? Nesunku 
buvo įsivaizduoti tokia nehierarchinė krikščionių - kunigų Baž- 
nyčia ($ 39); ji net sutiko su individualistine - demokratine am- 
žiaus pasaulėžiūra. Tačiau reikėtų tada išsižadėti istorinės Baž- 
nyčios, išsižadėti savo istorijos ir matomosios tikėjimo bei kultū- 
ros vienovės. Antra vertus, kuo gi galėjo čia paremti savo tikėji- 
mą laisvieji kunigai - krikščionys? — Tradicija? — ji, Bažnyčią 


5 


atmetus, tik klystančiųjų žmonių tradicija tebuvo. Jausmu, mis- 
tiniu patyrimu? — jis galėjo būti subjektyvus bei netikras, paties 
žmogaus pramanytas. Protu? — protas klysta. Šv. Raštu? — jį 
klystantis žmogaus protas arba nebepripažįstamosios Bažnyčios 
tradicija, arba dar mažiau autoritetinga žmonių tradicija aiškina. 
Nereikia užmiršti, kad europiečio tikėjimas iš esmės buvo autori- 
tetu remiantysis tikėjimas, fides ex auctoritate, Tikė- 
jimo dalykuose europietis pats savimi nepasitikėjo, nes, panteiz- 
mo perdaug bijodamas, jautėsi atskirtas nuo Dievo; jam reikėjo 
čia išorinio, empirinio autoriteto, pastovaus autorite- 
tingo vado, o tik vienas vadas tegalėjo būti tikrai autorite- 
tingas (daugeliui vadų esant, reikėtų pačiam jų ginčai spręsti ir 
savimi pasitikėti). Todėl, Bažnyčios vienovę kaip monarchinę- 
hierarchinę jos santvarką suprasdamas, europietis padarė tąją 
santvarką pačiu popiežiaus pamatuojamu ir vainikuojamu auto- 
ritetu. 

Marsilijus Padovietis, Occamas, schizmai prasidėjus — ir 
Wiclifas atgaivino senąją visuotinio sinodo vadovaujamosios Baž- 
nyčios sąvoką, kurios iki šiol tebesilaiko rytų Bažnyčia. Tačiau, 
viena, visuotinis sinodas nebuvo nuolatinė Bažnyčios įstaiga, ku- 
rios reikėjo europiečiams, bent romaniškosios Europos tautoms; 
antra, sinodinė Bažnyčios sąvoka prieštaravo katalikybės tradici- 
joms ir dvasiai; trečia, ir patį visuotinį sinodą katalikai suprato 
saviškai. Mat, visuotinis sinodas atstovaująs Bažnyčiai, o Bažny- 
čia esanti popiežiaus valdomoji ir hierarchiškai sutvarkytoji 
krikščionių visuomenė, greičiau viena kunigija, nei kunigija ir pa- 
saulininkai. Taigi, ir visuotinis sinodas turįs savo santvarką vaiz- 
duoti Bažnyčios santvarką, t. y., būti hierarchiškai sutvarkytas ir 
popiežiaus vadovaujamas. Aiškiai sakė Šv. Tomas: „Sinodas su- 
šaukiamas popiežiaus autoritetu ir popiežiaus nutarimu tvirtina- 
mas“. Nuosekliai samprotaujant, be tikrojo popiežiaus negalį bū- 
ti ir tikrojo Bažnyčios sinodo. Bet XIV amžiuje tai nebuvo dar 
visai išaiškinta ir su absoliučios popiežiaus pirmenybės idėja tebe- 
kovojo dar senoji priešpopiežinės, „priešeuropinės“, Bažnyčios 
sąvoka. 

Su Urbanu VI susirėmę kardinolai šaukėsi visuotinio sinodo; 
pats Urbanas irgi buvo kurį laiką bemanąs išspręsti savo ginčą su 
jais visuotinio sinodo nutarimu; tam sinodui, žinoma, pats ir no- 
rėjo pirmininkauti. Paryžiaus universitetas siūlė Karoliui V 


a A 


kreiptis į visuotinį sinodą, ir Karolius 1380 m. pavedė jo profe- 
soriui Konradui iš Gelnhauseno motyvuoti tą pasiū- 
lymą. Konradas (Epistola concordiae) išdėstė savo 
mintis. — Visuotinį sinodą šaukiąs popiežius, bet prireikus, išim- 
tinai ir pati Bažnyčia galinti susirinkti, be popiežiaus leidimo ar 
sutikimo tapti (per savo atstovus) visuotiniu sinodu. Tas sinodas 
galįs net patį popiežių teisti, nes turįs visą Bažnyčios valdžią, ku- 
ri remiantis ne popiežium, bet susirinkusiųjų sinodan visuma. 
Popiežius galįs klysti; viena Bažnyčia (ir visuotinis jos sinodas) 
suklysti negalinti. Konradas polemizuoja su tais, „kas be paliovos 
kartoja, kad ir visi susirinkę Bažnyčios pralotai be popiežiaus au- 
toriteto tik paprastas jų susirinkimas, o ne Bažnyčios sinodas tė- 
są“. Panašias mintis reiškė ir kitas vokietis Heinrichas 
Heimbuche iš Langensteino (ties Marburgu). Jo 
galva, Dievas leidęs Bažnyčiai suskilti, nes norįs, kad baisusis 
schizmos blogis eitų Bažnyčiai sveikaton ir kad ji save refor- 
muotų. O reformuoti Bažnyčią tegalįs tik visuotinis jos susirinki- 
mas, kuris būtinai reikalingas ir schizmai panaikinti. Nereikią 
kreipti ypatingo dėmesio į tai, kad Kristus pats įsteigęs popie- 
žiaus valdžią. Kad nebūtų Jis to padaręs, tai Bažnyčia ir pati bū- 
tų galėjus išsirinkti sau popiežių. Jeigu kardinolai renką Bažny- 
čiai netinkantį jai popiežių, tai Bažnyčia turinti teisę peržiūrėti 
jų, savo įgaliotinių, nutarimą ir net visai atimti jiems teisę rinkti 
popiežių. Ta teisė iš esmės priklausanti vyskupijai ir grįžtanti į 
jos rankas, kai kardinolai negalį išrinkti popiežiaus arba blogai 
savo teise naudojąsi. Kaip valstybės, taip ir Bažnyčios reikaluose 
reikią žiūrėti, ar tos ir tos priemonės naudingos visumai, ar 
kenksmingos. Jeigu valdovas, užuot gynęs valstybę, griaunąs ją 
ir išduodąs, tai visi turį jam priešintis. Taip — ir Bažnyčioj. Įsta- 
tymai skelbiami žmonių gyvenimui tvarkyti; bet, savaime su- 
prantama, įstatymų leidėjas negalįs iš anksto žinoti visų konkre- 
čių gyvenimo aplinkybių. Todėl reikią žiūrėti ne įstatymų žodžių, 
bet jų prasmės ir tikslo, jų leidėjo noro ir tuo būdu įstatymai aiš- 
kinti, o prireikus net keisti. Tai, kad popiežius šaukiąs visuotinį 
Bažnyčios sinodą, nėsanti dar esminė to sinodo žymė, juoba, kad 
visuotinis sinodas (— pati Bažnyčia) negalįs klysti, kaip kad po- 
piežius, ir esąs aukštesnis, nei popiežius ir kardinolai. Visuotinį 
sinodą galį sušaukti ir pasauliniai valdovai, ypačiai imperatorius, 
į kurį specijaliai kreipėsi Heinrichas Heimbuche, nuo 1383 m. 


A A 


Vienos universiteto profesorius. "Tai net imperatoriaus pareiga 
esanti. 

Visai natūralu, kad sinodinę Bažnyčios sąvoką kėlė aikštėn 
ir darė išvadas iš jos daugis Paryžiaus profesorių. Taip antai, ma- 
gistras Pierre Plaoul abu popiežius laikė schizmatikais, 
pabrėždinėjo karaliaus pareigą sušaukti sinodą ir grąžinti Baž- 
nyčiai taiką, kurios lygia dalia reikalaujanti ir Dievo, ir gamtos 
teisė. Kad popiežius griaunąs taiką, tai krikščionys turį nuo jo at- 
skilti Prahos dominykonas Tonas Falkenberg įro- 
dinėjo, kad kardinolai galį nuversti popiežių, bet patys negalį būti 
jo nuversti. Garsusis kanonų teisės žinovas Padovos profeso- 
rius Francesco Zabarella aiškino Bažnyčios santvarką 
tautos suvereniteto idėja. Jo nuomone, visa valdžia priklausanti 
pačiai Bažnyčiai ir jos atstovybei — visuotiniam sinodui, o po- 
piežius tik vykdomąją valdžią teturįs. Jei popiežius klystąs, tai 
Bažnyčia turinti jo klaidas atitaisyti; jeigu jis puoląs erezijon — 
sinodas galįs jį nuversti. Popiežius valdąs Bažnyčią tik todėl, kad 
visuotinis sinodas nėsanti nuolatinė įstaiga. Bet popiežius turįs 
valdyti Bažnyčią drauge su kardinolais ir be jų sutikimo negalįs 
leisti įstatymų visai Bažnyčiai. Kad negalįs popiežius susitarti 
su kardinolais, tai ginčą sprendžiąs vėl visuotinis sinodas, kurį 
sušaukią popiežiaus rinkėjai kardinolai. Tačiau žymiausieji P a- 
ryžiaus teologai prisibijojo kiek visų tų naujovių: sustingu- 
sių, konservatyviškesnių pažiūrų žmonės buvo. 

Pierre dAilli (g. 1350 m.), Occamo sekėjas, buvo žy- 
mus profesorius ir pamokslininkas. Knietėjo jam Bažnyčios re- 
forma, ir baisiai paveikė jį schizma. Universitetas 1386 m. nu- 
siuntė jį Romon schizmos reikalu derėtis su popiežium ir kardi- 
nolais, o 1389 m. patapo jis universiteto kancleriu. Ailli manė, 
kad popiežius galįs klysti ir kad vienintelis tvirtas Bažnyčios pa- 
matas tėsąs pats Kristus, žinoma — ir jo žodis, šv. Raštas. Ta- 
čiau visų išvadų iš tų tvirtinimų padaryti jis nedrįso ir bijojo 
pripažinti negalinčių suklysti net visuotinio Bažnyčios sinodo, iš 
kurio laukė Bažnyčios reformos. Sakė visuotinį sinodą esant 
aukštesnį, nei popiežius, bet draudė savo kolegas, persmarkiai 
Benediktą XIII puolančius, ir tvirtino, kad reikią klausyti net 
erezija įtariamo popiežiaus. Žodžiu, pats jis dvejojo ir stengėsi 
tarpininkauti bekovojančioms savybėj partijoms. Griežtesnis 
kiek buvo jo mokinys Gerson (Jean Charlier iš Ger- 


— 


Istorija Vi ERSITETO 2 


a 


sono, g. 1363 m.), kilimo kaimietis, vienas iš gabiausių to meto 
oratorių ir mistikas. Jo nuomone, mistika (čia ėjo jis Bonaventū- 
ros pėdomis, bet sydino mistiką su nominalistine Occamo filoso- 
fija) esanti tikroji teologija. Tačiau mistika turinti tiktai aiškinti 
tradicines dogmas ir vesti žmones į teologijos tikslą — į atgailą. 
Tuo būdu mistika nesilpnino Gersono tradicijonališkumo, grei- 
čiau jį stiprino. Savo pamokslais stengėsi Gersonas sudorinti vi- 
suomenę ir, savaime aišku, sirgo Bažnyčios schizma. Bet kokiu 
būdu galima ta schizma panaikinti? — Teologijos daktaro laips- 
nį gaudamas, Gersonas pasakė kalbą, kur tvirtino, kad popiežius, 
pastebėjęs, jog popiežiaudamas kenkiąs Bažnyčiai, turįs pats sa- 
vo valdžios išsižadėti. Vėliau geriausia priemone schizmai panai- 
kinti laikė Gersonas visuotinį sinodą ir viename savo pamoksle, 
pasakytame popiežiaus Benedikto akivaizdoj, įrodinėjo savo min- 
tį argumentais, labai panašiais į Heinricho Heimbuche argumen- 
tus. Ailliui numirus, Gersonas pasidarė Paryžiaus universiteto 
kancleris (1376 m.) ir vienas iš įtakingiausių reformos sąjūdžio 
vadų. Jo mokinys ir sekėjas buvo Nicolas Poillevillain 
de Clemangis (Clėmanges, g. 1367 m., 1393 m. — 
Paryžiaus universiteto rektorius). 

Visos tos įvairios nuomonės ir visi tie teologų bei kanonistų 
ginčai aiškina bažnytinę Prancūzijos politiką. — Karolius V 
privertė universitetą pripažinti popiežium Klementą VII ($ 72), 
bet pats greit ėmė dvejoti ir, gal, linkęs buvo sekti Konrado Geln- 
hauseno patarimais. Tačiau, Karoliui numirus, jo sūnaus Karo- 
liaus VI dėdė Liudvikas Anjou pasišovė ginti politinį 
savo sąjungininką Klementą VII ($ 73) ir griežtai pasipriešino 
visuotinio sinodo šalininkams, kad ir reikalavo universitetas tą 
sinodą sušaukti. Universitetas turėjo nutilti; be to, daug profe- 
sorių abejojo, ar teisėtas bus ne popiežiaus sušauktasis sinodas. 
Vis dėlto nuo kovos universitetas toli gražu neatsisakė. Urbanui 
numirus, 1391 m. Gersonas savo pamoksle priminė karaliui jo pa- 
reigą panaikinti schizmą, kad ir ne karu, bet taikos keliu. Kle- 
mentą VII gindamas Karolius VI įsakė universitetui tylėti, bet 
tiktai teisių fakultetas karaliaus tepaklausė: teologai ir artistai 
tebebruzdėjo. Po trejų metų, pasveikusiam Karoliui universiteto 
įgaliotinius priimant, vienas iš jų išdrįso pasakyti karaliui, kad 
jis turįs arba su schizma kovoti, arba išsižadėti krikščioniškojo 
karaliaus vardo. Čia esąs Berri dukas pasiūlė universitetui iš- 


DO 6 


reikšti savo nuomonę schizmos klausimu, ir karalius (1394. I. 28) 
paskyrė komisiją, kuri drauge su universitetu turėjo išaiškinti 
dalyką. Universitetas kreipėsi į visus savo narius, padarė slaptą 
plebiscitą; iš visų fakultetų narių sudarytoji komisija suklasifi- 
kavo 10.000 gautųjų atsakymų. Buvo trys svarbiausi pasiūlymai. 
— Vieni siūlė sušaukti visuotinį Bažnyčios sinodą (via conci- 
lii); kiti — kad abu popiežiai patys išsižadėtų savo valdžios ir 
kad kardinolai išrinktų naują (via cessionis); treti — kad 
abu popiežiai drauge išrinktų komisiją ir pavestų jai išspręsti savo 
ginčą (via compromissi). Aišku daugumas nenorėjo nie- 
kinti popiežiaus pirmenybės. Pierre d'Ailli, Gilles de Champs ir 
Nicolas de Clemangis suredagavo ir (1394. VI. 6) įteikė karaliui 
komisijos pranešimą; redaktorai pritardinėjo antrajam pasiūlymui 
(via cessionis). Deja, nė girdėti nenorėjo apie tą pasiūly- 
mą Klementas VII ir Bonifacijus IX, kuris vadino jį neteisėtu 
Dievo nustatytosios santvarkos puolimu. 

Kadangi ir Karolius VI, ir Romos karalius Vaclovas linkę 
buvo sutikti su Paryžiaus teologais ir išrinkti via cessionis, 
Klemento įpėdinis Benediktas XIII ir Bonifacijus IX turėjo ką 
nors padaryti. Susitarė juodu — kiekvienas laimėti tikėdamasis 
—- eiti „kompromiso keliu“ ir ėmė tartis dėl komisijos sudarymo; 
tik, savaime aišku, nieko neišėjo iš to gero, bet nenuoširdaus su- 
manymo. Valdovai tebereikalavo, kad abu popiežiai išsižadėtų 
sosto. Prancūziją tuo reikalu aplankęs Vaclovas pažadėjo pri- 
versti tai padaryti Bonifacijų, kuris, iš tikro, sutiko pagaliau at- 
sisakyti nuo valdžios, bet tiktai ta sąlyga, kad atsisakytų ir Be- 
nediktas. Bet Avignone Karolius VI nieko nelaimėjo: Benedik- 
tas atkakliai jo pasiūlymams priešinosi. Karoliaus VI Paryžiun 
sušauktas pralotų, teologų bei kanonistų susirinkimas nutarė, kad 
reikia nebeklausyti Benedikto, nes jis esąs atkaklus schizmos rė- 
mėjas (1398. V. 22). Tai buvo viešai paskelbta ir pranešta pačiam 
Benediktui. Aštuoniolika kardinolų atsisakė jo klausyti, pasisam- 
dė karių ir apsiautė popiežiaus rūmus Avignone. Prancūzijos 
pavyzdžiu nebepripažino Benedikto popiežium Kastilija, 
Navarre ir daugelis Flandrijos miestų. Pagaliau sutiko 
Benediktas išsižadėti sosto, jeigu išsižadėsiąs sosto ir Romos po- 
piežius ar numirsiąs. Bet Bonifacijus IX buvo jau užmiršęs savo 
pasižadėjimą. Tiesa, 1404 m. jis numirė. Tačiau, 1402 m. vėl 
laisvas pasidaręs, Benediktas neskubėjo tesėti savo pažadų. Jo 


= 90 = 


pasiuntiniai Romoj negalėjo laiduoti numirusio Bonifacijaus kar- 
dinolams, kad Benediktas kada nors tuos pažadus ištesės. Taigi, 
kardinolai — prisibijojo jie kiek be to ir romėnų — išrinko po- 
piežium neapolietį Innocentijų VII (Cosimo dei 

Zigliorati, 1404-06 m.). Prieš rinkdami jį, kardinolai pasi- 
rašė aktą, kuriuo pabrėžė savo pačių ir naujojo popiežiaus parei- 
gą atgaivinti Bažnyčios vienovę. 

Tačiau schizmai panaikinti pasižadėjimų ir gero noro neuž- 
teko. Neblogas popiežius buvo Innocentijus VII. Tis pakėlė Ro- 
mos reikšmę, atgaivino nusmukusį Romos universitetą ir kurijos 
sekretoriais ėmė skirti humanistus — Poggio, Leonardo Brunį, 
Pietro Paolo Vergerio. Bet Italijoj turėjo jis remtis Neapolio ka- 
raliumi Vladislovu, kuris bijojo, kad derybos dėl unijos 
gali pasibaigti Prancūzijos, Neapolio priešo, laimėjimu. Vladislo- 
vui nusileisdamas Innocentijus ranka numojo į savo paties pasiža- 
dėjimą ir ėmė priešintis tebereikalaujantiems unijos kardino- 
lams. O jam numirus, kardinolai nedrįso atidėti naujojo popie- 
žiaus rinkimų, nes bijojo ir Vladislovo, ir suirutės pačioj Romoj, 
ir Benedikto įsigalėjimo. Pakartojo jie savo priesaiką, kurią buvo 
prisiekę prieš Innocentijų rinkdami, ir išrinko seną ir dorą vene- 
cijietį Angelo Correr—Grigalių XII (1406-15 m.). 

Naujasis popiežius buvo karštas unijos šalininkas; sakė, kad 
norįs susitikti su Benediktu net ir tada, jeigu reikėsią jam, diena- 
galiui seniui, pėsčiam su lazda eiti arba sukiužusia eldija jūra per- 
plaukti. Benediktui rašė jis, kad reikią ne ginčytis dėl teisės, bet 
imtis paveikslu Senojo Įstatymo moteris, kuri geriau sutikus išsi- 
žadėti savo vaiko, nei jį nebegyvą pasidalyti. Atsakomuoju savo 
laišku pritarė tam kilniajam sumanymui Benediktas. Buvo paskir- 
ta popiežiams pasimatyti ir diena, ir vieta — Savona. Bet Gri- 
galius staiga nusileido karaliui Vladislovui ir savo nepotams, ku- 
rie bijojo nebetekti popiežiaus duotųjų jiems žemių, turtų bei pa- 
reigų; netoli jau būdamas nuo Savonos, pareiškė, kad Savona nė- 
santi jam atvangi vieta. Tam grįžus atgal, Luccon (Romą užėmęs 
buvo karalius Vladislovas), Benediktas XII vienas teatvyko Sa- 
vonon, atseit, žinojo, kad nebūsią čia Grigaliaus. Buvo net mė- 
ginęs Benediktas Grigaliui Romą atimti, tik pavėlavo — prašoko 
jį Vladislovas. 

Prancūzų valdžia greit įsitikino, kad abu popiežiai tik gra- 
žiais žodžiais tebarškėjo ir kad Benediktas sukčiavo ne mažiau, 


kaip Grigalius; be to, Benediktas perdaug savarankiškai elgėsi su 
Prancūzija — nenorėjo aklai remti jos politikos, o Prancūzija sau 
paklusnaus popiežiaus troško. Taigi, Prancūzų karalius pranešė 
Benediktui (1408. I. 12), kad, popiežiams nesusitaikinus, Pran- 
cūzija laikysis neutraliteto ir nė katro popiežiaus neberems. Be- 
nediktas tinkamai atsakė — priminė kanonines bausmes, kurios 
gresia visiems, kas neklauso popiežiaus. Bet Paryžiaus universi- 
tetas paskelbė, kad kaipo atkaklus schizmatikas ir eretikas Be- 
nediktas nebetekęs savo valdžios, o Prancūzų Bažnyčios sinodas 
palaikė karalių ir uždraudė kunigams klausyti Benedikto. Tai 
dar nereiškė, kad Prancūzija būtų pripažinus popiežium Grigalių, 
politinį savo priešą. Ji kreipėsi dabar į kardinolus, mėgino su- 
taikinti Avignono kardinolus su Romos, kad jie drauge išrinktų 
naują popiežių arba sušauktų visuotinį sinodą jo išrinkti. Atrodė, 
kad kitos išeities nebebuvo. Paties Grigaliaus XII kardinolai su 
juo, savo pažadų neištesėjusiu, susirėmė ; o kai Grigalius, vėl savo 
pasižadėjimą laužydamas, paskyrė 4 naujus kardinolus, 7 kardi- 
nolai susirinko Pisos mieste ir parašė du manifestus. Blogai infor- 
muotuoju popiežium nepatenkinti, apeliuoją jie geriau informuo- 
tajam popiežiui, Jėzui Kristui, visuotiniam sinodui ir būsimajam 
popiežiui; šaukią visus krikščionių valdovus padėti Bažnyčiai. 
Pervėlai ėmė šaukti visuotinį sinodą ir abu, vienas antrą schizma 
tebekaltiną popiežiai. Prancūzija patraukė kardinolų ir savo pu- 
sėn Navarrę, Čechiją ir Vengriją. Livorno mieste susirinko abiejų 
popiežių kardinolai atskalūnai ir 1408. VI. 29 sušaukė visuotinį 
sinodą Pisos miestan 1409. III. 29. 


75 


Kardinolai sušaukė Pisos sinodą prieš abiejų popiežių, 
o kadangi vienas iš jųdviejų turėjo būti tikras, tai prieš popie- 
žiaus valią. Tuo kardinolai niekino popiežiaus pirmenybę. Pisos 
sinodo dalyviams ir šalininkams reikėjo ginti sinodo pirmenybė, 

Pierre d'Ailli aiškinosi savo idėjas. — Bažnyčios gal- 
va, tvirtino jis, esąs Kristus, ir Bažnyčios vienovė esanti visų 
krikščionių vienovė su Juo, ne būtinai — ir su popiežium. Ir be 
popiežiaus Bažnyčia esanti viena: kur du ar trys susirenką Kris- 
taus vardu, ten ir Jis pats esąs draugė su jais. Įrodinėjo savo 
mintis Ailli ir natūros teise. — Kiekvienas kūnas priešinąsis 


ša 2 


padalijimas. Todėl ir Bažnyčia, Kristaus kūnas, visuomet 
saugojus savo vienovę ir šaukiami buvę sinodai, kuriems ne- 
pirmininkavęs popiežius. Ir dabar galįs būti sušaukiamas visuoti- 
nis sinodas, jeigu 1) nėsą popiežiaus, jeigu 2) popiežius išeinąs 
iš proto, tampąs eretiku ar visai netinkąs popiežiauti, jeigu 3) jis 
atkakliai atsisakąs sušaukti sinodą ir jeigu 4) keli žmonės vadiną 
save popiežium ir ginčijąsi tarpusavy dėl popiežiaus sosto. Aišku 
— Ailli pats pripažįsta popiežiams pirmenybę, kiek tik ta pir- 
menybė derinama su jo ginamuoju sinodu. Tą sinodą laiko jis rei- 
kalingu ne todėl, kad neigtų popiežiaus valdžią sinodo valdžios 
labui, bet tiktai todėl, kad nemato, kaip kitaip galima nuveikti 
schizma. Kreipia jis dėmesį ir į daugumo katalikų pažiūras bei 
nuotaiką — pataria sinodui neversti popiežių, bet pasiūlyti jie- 
dviem patiem sosto išsižadėti, tik, jiedviem nenorint to padaryti, 
išrinkti naują, bet ir tai tik tada, jei sutiksią su naujais rinkimais 
visi krikščionys, bent didžioji jų dalis. Šiaip — vietoj vienos 
schizmos būsiančios dvi, vietoj dviejų popiežių — trys. Atsargiai 
dėstė sinodinę teoriją ir Gersonas (De unitate Eccle- 
siae). Gynė ir įrodinėjo jis Bažnyčios teisę susirinkti be popie- 
žiaus sutikimo; patardinėjo dėlto — jeigu vieno ar antrojo popie- 
žiaus šalininkai nepripažinsią sinodo išrinktojo, tai dėl šventos 
ramybės su jais ne kovoti, bet laukti jųdviejų mirties. Reikią pa- 
sirūpinti tik tuo, kad nebūtų jiedviem išrinktas įpėdinis. Geriau 
esą pasiekti taika vėliau, nei visai jos neturėti. 

Bolognos universitetas pritarė Paryžiaus teologams. 
Daugelis sinodo trokštančiųjų laikė jį nesutinkančiu su Bažnyčios 
kanonais, bet tarėsi turį juos sulaužyti, kad būtų išgelbėta nuo 
schizmos ir reformuota Bažnyčia. Buvo, esam jau matę, ir nuo- 
seklių sinodinės teorijos atstovų. Pierre Plaoul viename 
Pisos sinodo posėdy viešai pareiškė, kad Bažnyčia (sinodas) 
esanti aukštesnė už popiežių. Tačiau sinodas buvo, gali sakyt, 
dvigubai neteisėtas, nekanoniškas. Mat, sušaukė jį abiejų partijų 
kardinolai. Kanonai niekur neminėjo kardinolų teisės šaukti Baž- 
nyčios sinodą. Be to, vienas iš popiežių būtinai turėjo būti schiz- 
matikas, netiesiog turėjo tad būti schizmatikai ir jo kardinolai. 
Išėjo, kad sinodą ir schizmatikai sušaukė. Tiesa, kiekviena parti- 
ja sušaukė tik savo „„obediencijos“ žmones, bet visi susirinkusieji 
iš pat pradžios posėdžiavo drauge ir sudarė vieną sinodą. 

Sinodą silpnino ne tik kanonų teisės normos, bet ir politiniai 


L D = 


faktai. Grigaliaus XII ir Benedikto XIII kardinolai nebūtų susi- 
tarę ir išdrįsę sušaukti visuotinio sinodo, kad nebūtų jų sukurs- 
čius ir palaikius Prancūzija. Pisos sinodas buvo Prancūzijos poli- 
tikos padaras. O Prancūzijai tik Čechija, Vengrija ir Navarre pa- 
traukti savo pusėn tepasisekė. Kardinolai kreipėsi į Romos kara- 
lių Ruprechtą, kad jis, kaip kadaise Ottonas Didysis, su- 
tvarkytų Bažnyčią, nes Romos karalius (imperatorius) formaliai 
tebebuvo Bažnyčios advokatas, t. y., turėjo tam tikrą teisę su- 
šaukti Bažnyčios sinodą. Anglų karalius Heinrichas IV irgi 
priminė Ruprechtui tąsias jo pareigas. Bet Ruprechtas nepasiti- 
kėjo Pisos sinodu, abejojo jo kanoniškumu, nenorėjo tarnauti 
Prancūzijos politikai ir tebelaikė popiežium Grigalių XII. Ven- 
grijos karalius Sigismundas tebesiūlė, kad abu popiežiai 
patys susitartų. Tos pačios nuomonės buvo Venecija, Pisą 
pasiglemžusi ir galingiausia centrinės Italijos valstybe tapusi 
Florencija, Siena ir Rimini tironas Karolius 
Malatesta, pas kurį atsidūrė Grigalius. Neapolio kara- 
lius Vladislovas, įsiviešpatavęs Romoj, nenorėjo, kad pa- 
sibaigtų schizma ir kad išsižadėtų sosto paklusnus jam Grigalius, 
kuris nesipriešino grobuoniškai jo politikai ir pagaliau už 25.000 
florinų pardavė jam Romą ir visą Bažnyčios valstybę. 

Panelei šv. Apreiškimo dieną, 1409. III. 25 Pisos katedroj 
pradėjo posėdžiauti sinodas. Išviso buvo susivažiavę 24 kardino- 
lai, 4 patriarchai, 12 arkivyskupų, 80 vyskupų, 87 abatai, aibė 
vyskupų bei kitų pralotų įgaliotinių, universitetų atstovai, 300 
teologų ir valdovų pasiuntiniai. Abu popiežiai, kad ir pakviesti, 
nei patys atvyko, nei savo atstovų atsiuntė. Malatesta, Grigaliaus 
XII globėjas, mėgino tarpininkauti jam ir sinodui, įrodinėjo, kad 
sinodas viena teilaimėsiąs — vietoj dviejų popiežių būsią trys. 
Pats Grigalius negalįs atvykti Pison, nes Florencijiečiai esą jo 
priešai, ir siūląs perkelti sinodą į kitą vietą. To pat reikalavo ir 
Ruprechto pasiuntiniai. Į sušauktąjį kitame mieste sinodą turįs 
atvykti ir Grigalius, šiaip — karalius Ruprechtas nustosiąs jo 
klausyti. Vokiečiai išdėstė ir savo abejojimus sinodo kanonišku- 
mu. — Ar galį kardinolai, popiežių pripažinę, paskui nuo jo at- 
skilti ir nebeklausyti? Ar turį jie teisę sušaukti sinodą? tosios tei- 
sės tikrovėje niekuo negalima esą pagrįsti. Ar galį dalyvauti si- 
node neteisėtieji kardinolai? o iš dviejų kardinolų kolegijų viena, 
be abejo, esanti neteisėta, schizmatiška. Atrodo, kad vokiečiai sa- 


= m= 


vo abejojimais ir savo pasiūlymu perkelti sinodą į kitą vietą, no- 
rėjo suardyti sinodą, nes Ruprechtas buvo Grigaliaus šalininkas, 
o jo pasiuntiniai pasimatę ir pasitarę buvo su pačiu Grigalium. 
Bet sinodas atsakė, kad, tokiai baisiai schizmai Bažnyčią iš- 
tikus, galima ir net reikią nebeklausyti popiežiaus schizmatiko. 
O Grigalius XII, kaip kad ir visi jo veikimai rodą, esąs ne tik 
schizmatikas, bet tikras eretikas. Kad reikią sušaukti sinodas, o 
popiežius nenorįs ar negalįs jo sušaukti, tai kardinolų pareiga 
esanti tat padaryti. Teisėtai susirinkę abiejų kolegijų kardinolai 
Bažnyčios vienovės atgaivinti. Tokiu atveju galima esą susidėti 
net su ekskomunikuotaisiais ir schizmatikais. Sinodas paskelbė 
save kanoniškai susirinkusių, visuotiniu ir visai katalikų Bažny- 
čiai atstovaujančiu. Kadangi abu popiežiai sinodan neatvyko ir 
net neatsiuntė savo įgaliotinių, pripažino juodu sinodas atkakliais 
schizmatikais. Visiems žinoma, kad juodu iš visų gyslų prieši- 
nąsi Bažnyčios vienovei. Tuo puolą juodu „vienos, šventos, 
katalikiškos ir apaštališkos Bažnyčios dogmą“ ir todėl esą 
tikra to žodžio prasme eretikai, ne tik schizmatikai. Penkiolikta- 
me savo posėdy, VI. 15, sinodas paskelbė „žinomus eretikus ir 
schizmos kurstytojus“ Pedro de Luna ir Angelo Correr nebete- 
kus popiežiaus valdžios ir panaikino visas jųdviejų kardinolams 
paskelbtasias bausmes, o naujai paskirtiesiems kardinolams atė- 
mė pareigas bei titulą. "Tuoj pasišovė kardinolai naują popiežių 
rinkti. Vienu balsu nutarė, kad išrinktasis neturįs teisės paleisti 
sinodo, kol nebūsianti reformuota Bažnyčia, ir 1409. VI. 26 išsi- 
rinko popiežium kardinolą Milano arkivyskupą, senąjį Petrą 
Philargi. Jis buvo kilimo graikas — kardinolai bei sinodas 
tikėjosi, kad ne tik atgaivinsią Bažnyčią, bet ir grąžinsią jon 
graikus, — ir priėmė Aleksandro V vardą (1409-10 m.). 
Aleksandras V viešai patvirtino savo pasižadėjimą refor- 
muoti Bažnyčią ir pasiūlė sinodui išrinkti mokytų žmonių komi- 
siją, kad drauge su kardinolais apsvarstytų reformų klausimą. 
Bet, kadangi daugelis pralotų paliko sinodą, tai popiežius, sino- | 
dui sutinkant, atidėjo pagaliau visą darbą iki naujo visuotinio si- 
nodo. Tiesa sakant, pirmiausia reikėjo ne Bažnyčia reformuoti, 
bet nuversti kiti du popiežiai, kurie nė nemanė sinodui nusileisti. 
Pisos popiežių pripažino Prancūzija, Anglija ir dalis Italijos bei 
Vokietijos. Ispanija, Portugalija ir Skotija teberėmė Benediktą 
XIII, o didžioji Italijos ir Vokietijos dalis — Grigalių XII. Kaip 


= 25 


įmanydamas gynė pastarojo teises karalius Ruprechtas. Bažnyčią 
ištiko nauja ir baisesnė nelaimė, kurią pranašavo Ailli ir gudru- 
sis Rimini tironas Malatesta. 

Italijoj Aleksandro kova su Grigalium rados neišvengiama. 
Tai kovai vadovavo kardinolas Baldassare Cossa. Cossa 
priklausė kilniai, bet nusmukusiai Neapolio šeimai, kuri vertėsi 
karių-piratų amatu. Be abejo, ir Baldassare piratų žygiuose daly- 
vavo, kol ėmė jį globoti Bonifacijus IX, gal, jo giminė. Paskirtas 
buvo Cossa 1396 m. arkidiakonu Bolognon, o 1402 m. diakonu 
kardinolu; 1403 m. pavedė jam popiežius grąžinti Bažnyčiai Bo- 
lognos apskritį. Atliko tą darbą kardinolas, bet visur išgarsėjo 
savo žiaurumu ir gobšumu. Pasidarė jis pagaliau labai turtingas 
žmogus; ir tiek savo pinigais, tiek diplomatiniais savo gabumais 
bei politine įtaka prisiviliojo daugumą nuo Grigaliaus XII atsi- 
metusių kardinolų. Įkalbėjo jis kardinolams išrinkti dienagalį bei 
silpnavalį Aleksandrą V, o Aleksandrui — perkelti kuriją Bolog- 
non, kur greit nagan suėmė ir jį, ir kardinolus; Aleksandro vardu 
pats popiežiavo, kol parūpo jam savo paties vardu popiežiauti. 
Ėjo gandai, kad Cossa Aleksandrą nunuodijęs. Tiesa, daug viso- 
kių dalykų buvo apie kardinolą Cossą pripasakojama. Jis, girdi, 
savo ranka žmones galabijęs, nekaltųjų kraują liejęs; prieš popie- 
žium tapdamas, nė vieno karto nėjęs išpažinties, amžinuoju gyve- 
nimu netikįs. Tačiau niekas neabejojo kariniais ir politiniais jo 
gabumais; ir daug svėrė jo santykiai su Liudviku II An- 
jou, kuris drauge su juo „grąžino“ Aleksandrui V Romą (1410. 
I) ir užpuolė karalių Vladislovą. Tikėdamies, kad Cossa 
galis ištiesti, kas netiesu, indirecta dirigere, kardinolai 
1410. V. 17 išrinko jį popiežium. k 

Gal, rinkėjai ir neapsiriko. — Jonas XXIII (1410-15) — 
taip pasivadino Baldassare Cossa — išsijuosęs rėmė Liudvi- 
ką II Anjou, o kai Liudvikas, pralaimėjęs karą su Vladis- 
lovu, priverstas buvo grįžti Prancūzijon ir ekskomunikos Vla- 
dislovo nepaveikė, susitarė (1413 m.) su pačiu Vladislovu: Vla- 
dislovas atskilo nuo Grigaliaus XII. Italijoj vienas Malatesta 
Grigalių tebegynė. Vokietijoj, Ruprechtui numirus, Jonas padėjo 
įsikaraliauti Sigismundui Luxemburgui (1410-11 
m.), tuo metu karaliaus Vladislovo, tad ir Grigaliaus XII priešui. 
Bet Sigismundas troško karūnuotis imperatorium; todėl reikėjo 
jam tikrojo popiežiaus ir to popiežiaus autoritetą patvirtinti ga- 


s* 96 


linčio visuotinio sinodo. Jonas XXIII dėjosi einąs išvien su Baž- 
nyčios gaivintojais, Aillį ir Zabarellą paskyrė kardinolais; bet 
Bažnyčios reforma nelabai jam rūpėjo. Sušaukė dėlto Romos si- 
nodą (1412 m.). Nieko iš to sinodo neišėjo. 

Schizma buvo ne tik Bažnyčios, bet ir Europos politikos 
klausimas. Norint schizma panaikinti, reikėjo, kad susitartų val- 
dovai; ir juo ilgiau truko schizma, juo aiškiau darėsi, kad negali- 
ma čia apsieiti be Romos karaliaus (imperatoriaus), Bažnyčios 
advokato. Romos Bažnyčios istorija išsena buvo susimezgus su 
Vokiečių imperijos istorija. Nenuostabu, tad, kad Bažnyčios krizė 
kėlė aikštėn imperijos ir Vokietijos reikšmę. 


76 


Karolius IV padėjo pamatus savo dinastijos galiai — padidi- 
no ir aptvarkė Čechų karalystę. Ta remdamasis pradėjo jis tvar- 
kyti ir imperiją. Tačiau pradėti darbas buvo kur kas lengviau, 
išdalijo savo žemes sūnums ir giminėms ($ 9). Branden- 
burgo markgrafu Sigismundui, Liudviko Didžiojo 
dukters sužadėtiniui (vedė ją Sigismundas tik 1385 m.), knietėjo 
nė Čechijos ir Vokietijos reikalai — stengėsi jis įsigyti V en- 
griją ir Lenkiją. Sigismundo įtakai pasidavęs, jo brolis bei 
siuzerėnas karalius Vaclovas paniekino Bažnyčios, imperi- 
jos ir pačios Čechijos reikalus, įsikišo į Sigismundo kovą dėl Len- 
kijos bei Vengrijos ir padėjo jam Vengrijoj įsikaraliauti (1387 
m.): Lenkija nutraukė unijos su Vengrija ryšius ir susijungė su 
jaunosios savo karalienės Jadvygos vyro Jogailos-Vla- 
dislovo II Lietuva ($14). Luxemburgų valdomosios že- 
mės padidėjo, tik nepadidino tai karaliaus Vaclovo valdžios: ne- 
buvo jam dėkingas Sigismundas. Taip pat tik ties savimi težiūrė- 
jo ir kitas Vaclovo vasalas, jo brolėnas Moravijos markgra- 
fas Įoštas, kuriam Vaclovas 1383 m. atidavė Luxemburgą, o 
Sigismundas — už pagelbą kovoj dėl Vengrijos — Brandenbur- 
ga (1386 m.), Joštas troško pats tapti Čechų karalium. 

Tokiomis sąlygomis ir kiekvienam būtų buvę sunku varyti 
toliau Karoliaus IV pradėtoji politika — stiprinti Čechijoj kara- 
liaus valdžią ir tvardyti jos diduomenė. O Vaclovui trūko ir po- 
litiko gabumų. Greit nusibodo jam valdymo smulkmenos, siste-- 


K Aioga = 


minis darbas, kurį taip sąžiningai atlikdavo Karolius IV ; perdaug 
mėgo medžioti, linksmintis ir vyną gerti; geros širdies buvo, bet 
nemokėjo, įsiutęs, pats savęs suvaldyti. Prityrusiems ir įmetėju- 
siems Karoliaus patarėjams išmirus, padarė Vaclovas savo minis-. 
teriais smulkiuosius bajorus bei miestelėnus, paklusnius sau žmo- 
nes, kurie sąžiningai valdininkavo, bet sugriežtino Karoliaus IV 
politiką. Taigi, kartu ir, jau Karoliaus laikais prasidėjęs, diduo- 
menės pasipriešinimas valdžiai augo, ir pati valdžia savo griež- 
tumu ėmė kurstyti prieš save diduomenę. 

Kaip ir tėvas, Vaclovas gerbė teisę; kaip ir tėvas, norėjo būti 
tikras, vadinasi, absoliutus, savo karalystės valdovas; tėvo įpė- 
džiui kovojo su diduomene ir globojo miestelėnus; tik, kai reikė- 
jo veikti nuosekliai, bet atsargiai ir švelniai, veikė siurkščiai ir 
šuorais. Savo patarėjų kurstomas, susiginčijo jis dėl Bažnyčios 
turtų bei teisių su Prahos arkivyskupu Jonu iš Jenzen- 
steino, buvusiu savo kancleriu, kuris, tiesa sakant, ne tik jį, 
bet ir visus erzino savo valdingumu ir asketinio pobūdžio pamo- 
kymais. Taip pagaliau įsiuto Vaclovas, kad grasino arkivyskupui 
jį prigirdyti. Arkivyskupas iš karaliaus nagų paspruko, bet gene- 
ralinį jo vikarą Joną iš Pomuko (Nepomuką) ir kitus 
jo patarėjus Vaclovas suėmė, pats primušė, liepė kankinti, o Joną, 
ir po baisių kankinimų jam nusileisti atsisakiusį, įmesti surištą į 
Moldavos upę (1393 m.) 

Nežmonišku karaliaus darbu pasinaudojo jo priešai. Seniai 
jau su juo kovojanti ponų sąjunga sutarė panaikinti jo patarėjų 
valdžią. Pati ta sąjunga persilpna buvo savo planui įvykdyti, bet 
susidėjo su ja ir patraukė savo pusėn Sigismundą, Meis- 
seno markgrafą bei Albrechtą III Habsburgą mark- 
grafas Joštas (1394 m.). Sukilėliai pasiskelbė norį atgaivinti 
senąją Čechijos santvarką ir 1394. V. 8 netikėtai suėmė Vaclovą, 
privertė jį paskirti Joštą karalystės regentu ir visokiomis mela- 
gystėmis nuramino subruzdusius Prahos miestelėnus bei smul- 
kiuosius bajorus. Tačiau Vaclovo brolis Luzacijos valdovas 
Jonas sušaukė karaliaus šalininkus, užėmė Prahą ir buvo pa- 
skelbtas „tikru viešpačiu ir karūnos regentu“ visam laikui, kol nė- 
bus išvaduotas sukilėlių suimtas Vaclovas. Vokietijos kunigaikš- 
čiai ir Frankfurto seimas reikalavo laisvės Romos karaliui. Suki- 
lėliai turėjo VIII. 2 išvaduoti Vaclovą, bet privertė jį pažadėti, 
kad dovanos jiems, maištininkams, ir išspręs savo ginčą su jais 


mo = 


trečiųjų teismu. Vaclovas, savaime suprantama, pažadų neištesėjo 
ir mėgino atkeršyti savo įžeidėjams. Kova nenutrūko. Vaclovas 
dėjosi čia su Sigismundu prieš Joštą, čia su Toštu prieš Sigismun- 
dą, o juodu — čia su juo, čia vienas su antru ir su Čechijos ponais. 

Visa tai trukdė Vaclovui karaliauti ir Vokietijoj, kur 
jo tebevaromoji Karoliaus IV politika greit susidūrė su savotiška 
pačios Vokietijos evoliucija. Karolius IV tikėjosi sutvarkysiąs 
Vokietiją su kunigaikščių pagelba, kuriems ir nusileisdinėjo. 
Auksinė bulė draudė kunigaikščių vasalams ir miestams telktis į 
sąjungas; ir teisės santvarka (Landfrieden), kuria rūpi- 
nosi Karolius ir Vaclovas, buvo projektuojama ir vykdoma tik 
tiek, kiek ji nemažino kunigaikščių valdžios. Kunigaikščiai nerėmė 
Karoliaus IV ir Vaclovo reformuojant imperiją, dažnai net prie- 
šindavosi reformai, kuri galėjus būtų susilpninti juos ir sutrukdy- 
ti politinius jų planus. Kiekvienas jų stengėsi pirmiausia padidinti 
bei sustiprinti savo paties valstybę; imperija tesirūpindavo tik 
tada, kai reikėdavo jam kovoti su bendrais kunigaikščių priešais — 
su riteriais, su miestais, su pačiu imperatorium. Žinoma, ir kuni- 
gailščiai turėjo tam tikrą meilę tėvynei, žiūrėjo kiek jos garbės, 
norėjo, kad Vokietija Europai pirmininkautų; tik savo pačių ir 
savo valstybės labo aukoti tai tėvynei nesutiko. 

“ Su kunikaigščių pagelba negalima buvo reformuoti imperi- 
jos. Karolius nesuprato tos savo klaidos, gal būt, todėl, kad tik 
tepradėjęs buvo reformą; jo pėdomis eidamas Vaclovas būtinai 
turėjo susiremti su kunigaikščiais. Bet kas gi kitas galėjęs būtų 
paremti karalių - reformatorių? Miestai? — Tie nepasitikėjo iš- | 
vien su kunigaikščiais einančiu karaliumi ir gražiai suprato, kaip 
pavojinga jiems buvo karaliaus siūlomoji imperijos reforma. Iš 
tiesų, Auksinė bulė draudė jiems jungtis, vadinasi, gintis nuo ku- 
nikaigščių, kurie nuolat juos engė, vergė, pinigų  jieškodamies 
įkeisdavo.  Kunigaikščiams nusileisdamas Vaclovas atsisakinėjo 
pripažinti Švabijos miestų sąjungą, kurioj dalyvavo apie 90 
miestų ir kurios svarbiausias uždavinys buvo apginti imperijos 
miestų laisvė. Frankfurto seimui (1381 m.) pasiūlė Vaclovas že- 
mės taikos (Landfrieden) projektą, kuris nukreiptas buvo 
prieš miestų sąjungas. Panašaus pobūdžio žemės taiką paskelbė 
12-ai metų Vaclovas Niirnbergo seime (1383 m.): imperija buvo 
padalinta į 4 „partijas“ (apskritis), į kurias miestai turėjo įstoti 
po vieną, ne sąjungomis. Miestai griežtai pasipriešino tai taikai 


= Eišuos 


ir Vaclovas pagaliau (1384 m. Heidelberger Stel- 
lungstag) sutiko, kad Švabijos ir Pareinio miestų 
sąjungos prisidėtų prie taikos kaipo du atskiri vienetai. Tuo abi 
sąjungos netiesiog buvo pripažintos. 

Uolesnis valdovas, nei Vaclovas, būtų, gal, mėginęs pasirem- 
ti miestais ir pats padėjęs jiems steigti sąjungas, kad ir sunku 
pasakyti, ar galima būtų buvę sujungti miestai ir padaryti jie im- 
perijos parama; greičiau — ne. Miestai irgi savų tikslų siėkė ir 
tesitelkė tik aiškių bendrų uždavinių ir aiškaus bendro pavojaus 
verčiami. Imperijos reforma jokio ypatingo pelno miestelėnams 
nežadėjo, ir jiems atrodė nežavingesnė, nei kad kunigaikščiams. 
Nuo Habsburgų savo laisvę gindami Šveicarijos miestai 
susidėjo su kaimiečių bendruomenėmis ir išsikovojo nepriklauso- 
mybę bei sąjungą (1315-88 m,. $ 10), kuri ėmė skirtis nuo impe- 
rijos. Vokiečių Hansa XIV amžiuje pavirto faktiškai savaran- 
kiška valstybe, kuriai labiau rūpėjo prekybos reikalai, nei impe- 
rijos santvarka ir garbė. 

Kovai dėl savo laisvių susijungė Švabijos miestai. Jų 
sąjunga greit įsigijo didelę politinę reikšmę; savo kariuomene, 
o ypačiai savo artilerija rados ji pavojinga riteriams, žabojo juos 
plėšikaujant ir nuosekliai griovė jų pilis. Lygia dalia ir nuo mies- 
tų, ir nuo kunigaikščių gindamies, riteriai patys ėmė burtis. 
Hessene, Westfalijoj, visoj pietų Vokietijoj atsirado netrukus ir 
jų sąjungų (H6rner, Falkner, Georgsgesellschatft, 
St Wilhelmsgesellschaft); XIV amžiaus pabaigoj 
ypačiai įsigalėjo „Maurojančio Liūto“ sąjunga (L6wen- 
bund) į kurią įstojo Wiirtembergo grafas, kiti galingieji Šva- 
bijos senjorai, Augsburgo bei Strasburgo vyskupai ir net Baselio 
miestas. Liūto Sąjunga labai greit pavirto ofensyvine ir pradėjo 
kovą su miestais. Tai privertė ir miestus jungtis — pirma Hage- 
nau, Kolmarą ir Mihlhauseną, paskui, Liūto Sąjungai 
1380 m. užpuolus Frankfurtą, ir Pareinio miestus: 
1381 m. susijungė Frankfurtas, Mainzas, Speyeris, 
Wormsas, Hagenau ir Weissenburg. Su Pareinio 
Sąjunga tais pačiais metais pasirašė ginamąją sutartį ir Švabijos 
Sąjunga. Miestai susitarė ginti savo sąjungų narius net nuo pa- 
ties karaliaus. 

Kunigaikščiai ir jų kurstomas karalius, kaip jau minėta, ko- 
vojo su tomis Auksinės bulės draudžiamomis sąjungomis. Parei. 


P. B 


nio kurfiurstai 1381 m. pasižadėjo vienas kitam padėdinėti kovoj 
su miestų sąjungomis ir patys nė į vieną iš jų neįstoti. Tačiau 
Austrijos hercogas Leopoldas III, kuris dėl užkariau- 
įamųjų savo planų šiaurės Italijoj nenorėjo tuo tarpu kovoti su 
miestais, ėmė tarpininkauti jiems, riteriams ir kunigaikščiams. 
Ehingeno mieste 1384 m. Švabijos Sąjungos ir kai kurių ri- 
terių sąjungų bei susidėjusių su jomis kunigaikščių buvo pasira- 
šyta taika. Daugumas riterių sąjungų po tos taikos savaime iš- 
nyko, bet, kadangi Vaclovas nenustojo vykdęs pavojingos mies- 
tams reformos, Švabijos ir Pareinio Sąjunga sutvirtino draugys- 
tės ryšius. Esam jau matę, kad Heidelbergo sutartimi Vaclovas 
jas pripažino (1384 m.). 

Tuo sukiršino jis kunigaikščius, kurie be to bijojo ir vis be- 
augančios Luxemburgų galios. Kunigaikščiai reikalavo, kad im- 
perijai paskirtas būtų ypatingas regentas (1384, 1387 m.). Todėl 
Vaclovas pats ėmė jieškoti miestų pagelbos; 1387 m. pažadėjo 
Švabijos Sąjungai, kad jos nepaleis ir saugos miestų teises ir lais- 
ves, jeigu miestai savo rėžtu gins jį nuo kiekvieno, kas kėsinsis 
jam valdžią atimti. Tačiau nei pats Vaclovas žiūrėjo savo pažadų, 
nei miestai savo. Miestai tarėsi ir, karaliui jiems nepadedant, ka- 
riavo su kunigaikščiais, o karalius 1389 m. pasiūlė miestams pa- 
leisti jų sąjungas ir pripažinti naujai paskelbtąją žemės (tiksliau 
— Pareinio, Bavarijos, Švabijos, Frankonijos, Hesseno, Thirin- 
gijos ir Meisseno žemių) taiką: kiekvienai apskričiai turėjo vado- 
vauti 4 kunigaikščiai ir 4 miestų atstovai. Karo su kunigaikščiais 
susilpninti, miestai pagaliau sutiko. Tuo būdu nustojo gyvavusios 
Švabijos ir Pareinio sąjungos. Tik septyni Konstanzo va- 
dovaujamieji miestai nepripažino tosios taikos, ir 1390 m. apie 
Ulmą vėl susitelkė 12 miestų. 

Vaclovas laikėsi tradicinės Luxemburgų sąjungos su Pran- 
cūzija. Bet nepasidavė jis Prancūzų karaliaus įkalbamas ir 
užstojo Romos popiežių. Jau 1379 m. susitarė su trimis kurfiur- 
stais arkivyskupais ir su pfalzgrafu Ruprechtu visomis go- 
lėmis remti Urbaną VI. Tiesa, maža tai tereiškė, nes ne tik visos 
imperijos — ir visų kunigaikščių negalėjo padaryti urbaninin- 
kais: daug jų, taip antai, Austrijos hercogas Leopoldas 
III, buvo klementininkai. Vaclovą imperatorium karūnuoti siūly- 
damas, Urbanas VI tikėjosi, kad jis apgins Neapolio karalystę 
nuo Liudviko II Anjou; Vaclovo žygio Italijon laukė ir italai pa- 


2 


trijotai. Tikrai, 1383 m. Vaclovas ruošėsi žygiuoti Italijon. Jo 
karūnavimasis ir Urbano VI įsigalėjimas, be abejonės, būtų pa- 
didinę jo autoritetą Vokietijoj. Bet nusileido jis čia savo broliui 
Sigismundui ir atidėjo sumanytąjį žygį. Romos karalius neatliko 
bažnytinių savo pareigų, neapgynė Bažnyčios nuo prancūzų po- 
picžiaus, nužemino imperiją. 

Gerai patarnavo tuo Vaclovas Luxemburgų galios prisibi- 
jantiems ir jo politika nepasitikintiems kunigaikščiams. Patys 
jie trukdė jam aptvarkyti imperiją ir nė kiek nepadėjo jam Ro- 
mos popiežių ginti. Bet imperijos nužeminimu vieną jį tekaltino. 
Tikrovėje patogiau jiems buvo, kad Vaclovas kuomažiausiai kiš- 
tųsi į Vokietijos reikalus, bet prikaišiojo jam, kad imperija nesi- 
rūpinąs ir retai Vokietijoj tesirodąs. Karalių kaltindami kuni- 
gaikščiai, manau, jautėsi patrijotinę savo pareigą atlieką. Parei- 
nio kurfiurstai 1395 m. reikalavo, kad atvyktų pagaliau Vaclovas 
Vokietijon; jeigu ne taip — pagalvosią jie, kurfiurstai, kas da- 
ryti. Nenuramino jų, kad Vaclovas 1396 m. paskyrė savo vieti- 
ninku, imperijos vikaru, Sigismundą, kuris, tiesa sakant, irgi ne- 
sirūpino Vokietija, nes užsivertęs buvo Vengrijos reikalais. Kur- 
fiurstai, tikrai, ėmė galvoti, kas daryti; tarėsi tarpusavy, ar ne- 
geriau vieton Vaclovo išrinkti kitas karalius. O čia su kurfiur- 
stais arkivyskupais susiuostė ir Pfalzo kurfiurstas. Kurfiurstai ar- 
kivyskupai 1397 m. sušaukė seimą Frankiurtan ir, į Sigismundą 
nė dėmesio nekreipdami, prašė Vaclovo paskirti imperijai vikarą. 
Atvyko pagaliau Vokietijon Vaclovas, bet nelaiku ėmė globoti 
miestus ir tuo dar labiau susiundė prieš save kunigaikščius. 
Frankfurto seime (1398 m.) įteikė jam kurfiurstai savo skundą. 
— Nieko nedarąs jis Bažnyčios schizmai pribaigti, nesaugąs 
imperijos teisių bei žemių Italijoj ir pačioj Vokietijoj. Gianui Ga- 
leazz0o Visconti davęs hercogo titulą ir tuo privertęs Florenciją 
sąjungininkauti su Prancūzija, kuri jau pasigrobus Genovą. Če- 
chijos kunigus ir kitus savo valdininkus persekiojąs. Vaclovas 
nusileido kiek —-nuvažiavo Reimsan tartis dėl schizmos su Ka- 
roliumi VI. Bet sutikus jam su Karoliumi versti abu popiežius 
sosto išsižadėti, kunigaikščiai pasidarė karščiausi Bonifacijaus 
IX šalininkai, nė girdėt nenorėjo, kad „tikrasis“ popiežius savo 
valdžios išsižadėtų. Kadangi kaip tik tuo metu vėl prasidėjo su- 
irutė Čechijoj, kurfiurstai išdrįso rinktis naują Romos karalių ; 
1400. VIII. 20 paskelbė Vaclovą nuverstą esant, nes esąs nenau- 


"m= 


dingas ir tingus valdovas ir imperijos griovėjas, savo titulo ne- 
vertas. Kitą dieną išrinko jie Romos karaliumi Pialzo kurfiurstą 
Ruprechtą (1400 — 1410 m.). 


Ruprechtas buvo susidėjęs su kurfiurstais maištininkais to- 
dėl, kad ėjo tat sveikaton jo paties kurfiurstystei. Karalium ren- 
kamas, pažadėjo jis kurfiurstams patvirtinti visas jų teises, sugrą- 
žinti imperijai Milaną bei kitas jos prarastąsias žemes ir, pats 
Bonifacijaus IX šalininkas, pasirūpinti Bažnyčios gerove. Bet ir 
norėdamas mažai ką tegalėjo jis padaryti. Žygis Italijon sutrukdė 
jam kovą su Vaclovu, o kova su Vaclovu, kurį su Sigismundo ir 
Jošto pagelba privertė 1401 m. taikintis, — itališkąją politiką. 
Su 15.000 karių 1401. IX nuvyko Ruprechtas Italijon, kur kvietė 
jį Florencija, bet, pinigų neturėdamas, priverstas buvo paleisti 
IĄ savo kariuomenės; negalėjo tad kovoti su daug stipresniu Gia- 
nu Galeazzo Visconti. Žiemojo jis Padovoj ir pavasarį, nieko, nė 
paties popiežiaus neparemtas, grįžo Vokietijon „be kariuomenės, 
be pinigų, be imperatoriaus karūnos ir be garbės“. 

Tuo tarpu Luxemburgai susitaikino; Vaclovas vėl paskyrė 
Sigismundą imperijos vikaru (1402. II), o be to ir savo vietinin- 
ku pačioj Čechijoj, sutiko nieko nebedaryti su juo nepasitaręs. 
Gianas Galeazzo kvietė Vaclovą Italijon karūnuotis. Tačiau, ne- 
seniai dar, 1401 m,. iš Vengrijos galiūnų valdžios Vaclovo išva- 
duotasis, Sigismundas ne broliškais jausmais ir ne dėkingumu 
vadovavosi. Susitarė jis su Čechijos ponais, suėmė (1402. VI) 
Vaclovą ir pradėjo pats vienas valdyti Čechiją bei politikuoti; 
sakėsi norįs vežti Vaclovą Italijon imperatorium. karūnuoti. Ne- 
sutiko betgi su tuo planu tai, kad susitaikino su Habsburgais, ku- 
rie rėmė Ruprechtą; vieną iš jų, hercogą Albrechtą V 
paskyrė net savo įpėdiniu Vengrijai. Tiek to — jeigu ir iš tikro 
buvo jis pradžioje bemanąs karūnuoti Vaclovą, tai iš to sumany- 
mo nieko gera Vaclovui neišėjo. Galeazzo Visconti numirė (1402. 
IX, 3), popiežiaus Bonifacijaus TX palaikomas- Neapolio karalius 
Vladislovas buvo savo šalininkų paskelbtas ir Zaroj karū- 
nuotas Vengrijos karalium (1403. VIII), o Vaclovas tupėjo be- 
laisvis Vienoj, pas Habsburgus, kuriems buvo atidavęs jį saugoti 
Sigismundas. Pagaliau paspruko betgi Vaclovas iš Vienos ir 
džiaugsmingai buvo priimtas griežtu bei grobuonišku Sigismun- 
do valdymu nepatenkintos Čechų tautos. Vėl prasidėjo brolių ko- 


— 55015 


va, kur su Sigismundu sąjungininkavo Habsburgai, o su Vaclo- 
vu — Jogaila. 

Kaip Luxemburgai nemokėjo pasinaudoti bloga Ruprechto 
buitimi, taip ir Ruprechtas -— nauja jų tarpusavio kova ir Vis- 
cončio mirtimi. Trūko jam pinigų ir galios, reikėjo jam kovoti 
su dinastine jo politika pačioj Vokietijoj nepatenkintais kunigaikš- 
čiais. Į Auksinę bulę dėmesio nekreipdami, tūli kunigaikščiai su- 
sivažiavo Marbacho miestan (1405. IX) ir sudarė sąjungą 
savo teisėms nuo karaliaus ginti. Paleisti tos sąjungos Ruprech- 
tui nepasisekė. Taip pat nesugrąžino jis imperijai, kaip kad buvo 
pasižadėjęs kunigaikščiams, Brabanto, kuris susidėjo prieš 
jį su Burgundija i: Vaclovu. Pisos sinodas pripažino Romos ka- 
ralium ne Grigaliaus XII šalininką Ruprechtą, bet Vaclovą. Tai 
grėsė Ruprechto valdžiai, nes daugumą Vokietijos kunigaikščių 
sinodo nutarimas paveikė. Bet 1410. V. 18 Ruprechtas numirė. 

Kurfiurstai ne iš karto susikalbėjo. Triero arkivyskupas 
ir naujasis Pfalzo kurfiurstas pripažino popiežium Grigalių 
XII; Mainzo ir Kolno arkivyskupai — Joną XXIII. 
Brandenburgo ir Saksonijos kurfiurstai buvo sep- 
tintojo kurfiursto, paties Vaclovo, šalininkai. Bet Jonas XXIII 
papiršo kurfiurstams Vaclovo brolį Sigismundą, nuo 
1396 m. imperijos vikarą. Kadangi Sigismundas nenorėjo paža- 
dėti kurfiurstams skirti imperijai vikarą tiktai su jų sutikimu, tai 
Mainzo ir Kėlno arkivyskupai iškėlė kito Luxemburgo, Jošto 
kandidatūrą. Joštas, nesąžiningas ir gobšus kunigaikštis, „,„di- 
džiausias melagis“, tuoj su viskuo sutiko. Vaclovas dėl šventos 
ramybės atsisakė pagaliau nuo Romos karaliaus titulo ir liepė sa- 
vo įgaliotiniams balsuoti drauge su Mainzo bei Kolno arkivysku- 
pais. Tačiau ištikimu sigismundininku tapęs Niūrnbergo burg- 
grafas Friedrichas VI Hohenzollernas buvo 
jau patraukęs Sigismundo pusėn Triero ir Pfalzo kurfiurstus. Kai 
1410. IX. 1 keturi Pareinio kurfiurstai susirinko Mainzan, klausi- 
mas nebuvo dar visai išaiškintas. Grigalininkai, Pfalzo ir Triero 
arkivyskupai drauge su Brandenburgo markgrafui atstovaujančiu 
Hohenzollernu išrinko (IX. 20) Sigismundą, o jonininkai, Mainzo 
bei Kėlno arkivyskupai su Vaclovo įgaliotiniu, — Joštą (IX. 28). 
Abu brolėnai neskubėjo įsikaraliauti — tarėsi savybėj ir su Vac- 
lovu. Pagaliau Toštas numirė, o Sigismundas susitarė su Vac- 
lovu (1411. VII. 9): Sigismundas turįs būti išrinktas Romos ka- 


Istorija 3 


ralium ir dalintis su Vaclovu imperijos pajamas, Vaclovas — ka- 
rūnuotas imperatorium. "Truputį anksčiau Įonas XXIII įkalbėjo 
Mainzo bei Kėlno arkivyskupams rinkti Sigismundą, o juodu pa- 
traukė savo pusėn ir Saksonijos hercogą. Taigi, 1411. VII. 21 
Romos karalium antrą kartą, bet jau visų kurfiurstų išrinktas 
buvo Sigismundas. 


77 


Bažnyčios schizma, kurios negalėjo nuveikti nei Europos 
valdovai, nei Pisos sinodas, vėl iškėlė Vokiečių imperatorių. Bet 
ir pačios imperijos likimas buvo glaudžiai susijęs su Bažnyčios 
schizma. Bažnyčios vienovė atgaivinti ne tik kad knietėjo tiek 
Romos karaliui bei kurfiurstams arkivyskupams, tiek kitiems 
kunigaikščiams, bet ir buvo visų jų patrijotizmo akstinas: V 0- 
kiečių imperatorius turįs išgelbėti ir reformuoti Bažnyčią, o 
tuo atgaivinti senąją, dabar kitų tautų niekinamą Vokiečių gar- 
bę. Kunigaikščiai suprato, kad tam reikėjo reformuoti pati im- 
perija ir reikalavo reformos iš imperatoriaus; tiktai, kada reforma, 
konkretėdama, susidurdavo su egojistiniais jų interesais, atkakliai 
priešindavosi jai ir kaltindavo imperatorių apsileidimu, netinkamu- 
mu ir — tuo, kad su schizma nekovojąs. Ar sąmoningai ir nuošir- 
džiai, ar ne — kunigaikščiai teisino egojistinę savo politiką tuo, 
kad imperatorius ir kiti jų priešai esą netikrojo popiežiaus šali- 
ninkai ar nesirūpiną Bažnyčios gerove. Ir be to sudėtinga bei 
sunki Vokietijos buitis darėsi dar sudėtingesnė bei sunkesnė. Tai- 
gi, Bažnyčios vienovės atgijimas priklausė imperijos, o imperijos 
atgijimas — Bažnyčios reformos. 

Kai Nikalojus de Clemangis ir kiti teologai bei kanonistai višė 
kino Bažnyčios schizmą tuo, kad Bažnyčia supasaulėjus ir nusmu- 
kus, jie tik tereiškė plačių visuomenės sluoksnių nuomonę. Dviejų, 
o paskui ir trijų popiežių tarpusavio kova visiems pirštu prikiša- 
mai rodė, kiek nusmuko Bažnyčia ir kiek reikalinga buvo jos gal- 
vos ir jos narių reforma, reforma in capite et in mem- 
bris. "Trims popiežiams popiežiaujant, Bažnyčia nebeteko vy- 
riausios savo valdžios, tvarkos ir drausmės. Nebebuvo kam ko- 
voti su erezijomis, o jos, savaime suprantama, krizės metu baisiai 
įsigalėjo. Ir pamaldieji žmonės laukė antikristo ateinant, o vieną 
iš popiežių tuo antikristu laikė. Visur skaityta bei aiškinta abato 
Jokymo, Kirilo ($ 19) ir kitų mistikų pranašavimai. Vienas, ne- 


A 


toli nuo Cosenzos gimęs ir pats save eremitu Telesforu va- 
dinąs, italas 1386 m. išleido ir paskyrė Genovos dogei pranaša- 
vimų knygą. Rašė jis, kad Dievas yra nubaudęs žmones Bažny- 
čios schizma už jų, o ypačiai už kunigų nuodėmes. Bet 1393 m. 
schizma pasibaigsianti ir antipopiežius su savo sekėjais būsią nu- 
bausti Perugijoj. "Tiktai — po to ateisiančios dar baisesnės ne- 
laimės. — Friedricho JI Staufeno ainis imperatorius Friedrichas 
III, rex Adguilonis, susidėsiąs su trimis antipopiežiais ir 
imsiąs žiauriai persekioti Bažnyčią; net Prancūzų karalių Karo- 
lių įmesias kalėjiman. "Tačiau pats Dievas stebuklingai išvaduo- 
siąs Karolių, o popiežium išrinktas būsiąs angeliškas ganytojas. 
Jis ir jo vadovaujamoji kunigija atsisakysią nuo savasties, o vi- 
suotinis Bažnyčios susirinkimas visa tai patvirtinsiąs. Angeliš- 
kasis Ganytojas atimsiąs Vokiečiams imperiją ir karūnuosiąs im- 
peratorium Prancūzų karalių, kuris užkariausiąs Šv. Žemę. Tada 
pripažinsią Kristų graikai, žydai ir stabmeldžiai. Žinomas jau 
mums ($ 74) profesorius H. Heimbuche moksliškai įro- 
dinėjo, kaip tušti yra visi tie prancūzininko Telesforo ir kitų pra- 
našų prasimanymai. 

Visai natūralu, kad ėmė stiprėti ir vėl plisti senosios, inkvi- 
zicijos nevisai išravėtosios erezijos. Valdensai, XIII am- 
žiuje įsiskverbę Bavarijon ir Austrijon, XIV amžiaus gale nepa- 
prastai įsigalėjo. Jų mokslas skelbiamas buvo pietų Vokietijoj, 
Pareiny, Thiringijoj, Brandenburge, Silezijoj, Lenkijoj, Moravi- 
joj ir Čechijoj (kur jie vadinosi pikardais). Valdensai skiepijo 
žmonėms evangeliškojo gyvenimo idealą ir savo „apaštalais“ sten- 
gėsi pakeisti supasaulėjusią kunigiją. Pačią Bažnyčią ir jos 
mokslą atmesdavo mistinės sektos, ypačiai Laisvosios 
Dvasios broliai (IV, 91), kurie iš dalies sijo su valden- 
sais. Žinoma, mistinės idėjos negalėjo tapti naujojo tikėjimo ar 
Bažnyčios reformos pamatu, o valdensai irgi atstovavo religiniams 
XII-XIII amžiaus sąjūdžiams, kurie nebesutiko su XIV—XV 
amžiaus dvasia. Vis dėlto šventosios Bažnyčios idealas toli gražu 
nebuvo dar išnykęs. Didelę reikšmę turėjo, kad valdensai skleidė 
Evangelijos idealus ir populiarino Šv. Raštą. Šv. Raštas 
tapo tikėjimo bei doros mastu; juo — nebe Bažnyčios autoritetu 
— pamatavo Bažnyčios mokslą naujosios kartos teologai bei fi- 
losofai. Wiclifas pasiėmė milžinišką darbą — reformuoti 
Bažnyčią ir visą krikščionių tikėjimą Šv. Rašto pagrindais. 


22 


Labai greit įsiskverbė Wiclifo mokslas į Čechiją. — Prahos 
studentai dažnai, pabaigę savo universitetą, važiuodavo pasimo- 
kyti ir mokslo laipsnio įsigyti į Paryžių ir Oxfordą (turėjo reikš- 
mės ir tai, kad Richardo II žmona Ona buvo karaliaus Vac- 
lovo sesuo), o čia, savaime aišku, užsikrėsdavo naujomis idėjomis. 
Grįžę, tie studentai tapdavo Prahos universiteto profesoriais ir 
dažnai skaitydavo paskaitas, kaip to ir universiteto statutas rei- 
kalavo, pagal Prahos, Paryžiaus ir Oxfordo profesorių kursus. 
Tuo būdu Prahoj žinomi buvo filosofiniai ir religiniai Wiclifo 
traktatai (su pastaraisiais, rodos, pirmas supažindino čechus, 
1401—1402 m., karštas Wiclifo sekėjas Jeronimas Pra- 
hietis). Jau 1403 m. universitetas uždraudė disputą, kur tu- 
rėjo būti aptartos 45 iš Wiclifo raštų ištrauktosios tėzės. 

Wiclifo įtaka čechų šviesuomenei buvo natūrali. — Nuo XIII 
— XIV amžiaus čechai turėjo šv. Rašto knygų vertimus, ir pačioj 
Prahoj, Betliejaus koplyčioj, kunigai sakė pamokslus čechiškai. 
Čechai skaitinėjo Šv. Raštą ir domėjosi tikėjimo klausimais, o ka- 
dangi neturėjo dar savo teologinės-filosofinės tradicijos, tai pras- 
tai, negudragalviaudami tuos klausimus sprendė ir Evangeliją 
skaitė. Tai nereiškia, kaip mano kai kurie vokiečių istorininkai, 
kad čechai buvo nemokšos ir barbarai, bet tiktai — kad nebuvo jie 
dar suėmę savin romaniškosios kultūros ir išsižadėję savo pačių 
kultūros (tebūnie — potencijalios) pradų. Nacijonalinė-kultū- 
rinė kova su vokiečiais, kurie niekino „barbarus“ ir, patys jų kal- 
bos nemokėdami, vadovavo jų Bažnyčiai, kurstė čechus branginti 
savo kalbą ir senuosius savo Bažnyčios papročius. Ilgai laikėsi 
Čechijoj ir IV Laterano sinodo panaikintasis senasis paprotys 
teikti Švenčiausiąjį dviem pavidalais ir pasaulininkams. Garsieji 
pamokslininkai, vokietis Konradas Waldhauseris, 
o ypačiai Jonas Miličas jau Karoliaus IV laikais skleidė 
evangeliškojo gyvenimo idealus ir neglostė supasaulėjusios kuni- 
gijos ($ 9). O Bažnyčia Čechijoj, kaip ir visur, nusmuko, ypačiai 
schizmos metu. Vargu bau buvo ji blogesnė, nei kitur, bet buvo 
ji nubudusios tautos priešų, vokiečių, Bažnyčia; o religinis sąjū- 
dis, Vaclovui karaliaujant, ėmė syti su nacijonaliniu. Žmonės 
žvairom žiūrėjo į beaugančius Bažnyčios turtus ir kunigų privile- 
gijas. Pats Karolius IV bemanąs buvo uždrausti dovanoti žemes 
bažnyčioms ir vienuolynams. Tėvo programą šiurkščiai ėmė vyk- 
dyti Vaclovas ($ 76). Jau Miličas buvo beturčių kunigų gynėjas. 


Motiejus iš Janovo iš visų reikalavo evangeliško gy- 
venimo, skyrė tikrąją krikščionybę nuo netikrosios, o tikrąją laikė 
su Šv. Raštu sutinkančiąją ($ 9). 

Galima sakyti, kad religiniais savo veikalais Wiclifas sprendė 
ir aiškino kaip tik tuos klausimus, kurie ir čechų visuomenę jau- 
dino. Neatsitiktinai ištikimasis Wiclifo sekėjas Husas pasidarė 
tautiniu čechų vadu. Jan Hus gimė (1369 m.?) Husinece, ne- 
toli nuo Bavarijos sienos, pasiturinčio valstiečio šeimoj. Mokėsi 
jis Prahoj ir, kaip daugumas neturtingųjų mokinių, gyveno tuo, 
ką užsidirbdavo bažnyčiose giedodamas bei mišioms tarnaudamas ; 
įstojo pagaliau į Prahos universitetą, kur 1396 m. gavo magistro 
laipsnį. Mokydamasis ir mokydamas susipažino jis su Wiclifo 
veikalais, kurie „atvėrė jam akis ir kuriuos perrašinėjo ir be 
galo skaitė“. Pats Husas turėjo tam tikrų dialektiko - pole- 
misto gabumų, bet — greičiau receptyvinį protą: nebuvo sava 
rankiškas ir originalus mąstytojas. Svarbiausias jo būdo bruožas 
buvo principijalumas ir aistringas aktyvumas, kuris dažnai vers- 
davo jį polemizuojant nuo tiesos kelio nukrypti. Bet tiesos jis 
troško; tik ne tiek jam rūpėjo toji tiesa jieškoti, ištirti ir tiksliai 
formuluoti, kiek kūnu padaryti. Visas jis tiesai pasiduodavo, pats 
save su ja tapdino ir tuo davė progą vokiečių istorininkams kaltinti 
jį tuščia puikybe. Iki šiol nedovanoja jie Husui ir sultingos jo kal- 
bos (jis yra vienas iš didžiausių čechų kalbos rašytojų), smarkių 
išsireiškimų, kuriuos patys ant šakių kiloja cituodami savo Liute- 
rio žodžius. Be reikalo mažino jie, manau, ir profesoriškosios 
Huso veiklos reikšmę. Originalių mąstytojų Prahos universitete 
tais laikais ir vokiečių tarpe nebuvo, o Huso kolegos kitoniškai jį 
vertino: 1401 m. išrinko filosofijos fakulteto dekanu, 1402 m. — 
universiteto rektorium. Tiesa, galimas dalykas, kad tūli rinkėjai va- 
dovavosi kiek ir patrijotiniais sumetimais: Husas buvo susibičiu- 
liavęs su žymiais čechų tautos mylėtojas — Andriumi iš 
Brodo, Steponu iš Palečo ir kitais. Kunigu 1400 m. 
įšventintas, Husas 1402 m. paskirtas buvo Betliejaus koplyčios 
pamokslininku. Čia čechų kalba ėmė jis skleisti savo, tiksliau — 
Wiclifo, idėjas, kovoti dėl doro pasaulininkų, o ypačiai kunigų 
gyvenimo. 

Tai, kad Husas, pamokslus sakydamas, smarkiai keikė kuni- 
gus, o universitete kovojo su Bažnyčios pasmerktojo Wiclifo prie- 
Šais, jam nepakenkė. Prahos arkivyskupas Sbinko iš Ha- 


+ = 


senburgo paskyrė jį net Bažnyčios sinodų pamokslininku, 
gali sakyt — kunigų censorium (1405 m.), ir be kitko pavedė jam 
ištirti Vilsnako kunigų sukčiavimą Kristaus kraujo relikvija, kuri 
staiga ėmė stebuklus daryti. Husas drauge su dviem kitais teo- 
logijos magistrais pripažino stebuklus netikrais; o pats išleido be 
to traktatą De omni sanguine Christi gloriti- 
cato. Įrodinėjo jis čia, kad dabar tikras Kristaus kūnas tik Šven- 
čiausiojo vynas tėsąs ir kad tikinčiajam stebuklai visai nereika- 
lingi.  Krikščionis, užuot stebuklų troškęs, turįs gilintis į Šv. 
Raštą, o kunigai turį žmonėms ne stebuklus rodyti, bet Kristaus 
žodį skelbti. 

Kunigų ydas aikštėn keliantieji Huso pamokslai, kaip ir jo 
kova dėl Wiclifo idėjų, ilgainiui turėjo sukurstyti prieš jį ir tikrai 
sukurstė tiek kunigus, tiek katalikybės gynėjus, o pirmiausia jo 
globėją arkivyskupą Sbinką. Jau 1408 m. kunigai apskundė arki- 
vyskupui Husą, kad darkąs kunigus ir pjudąs juos liaudimi. Ar- 
kivyskupas uždraudė Husui sakyti pamokslus bei kunigauti ir 
pasiekė, kad universitetas užgynė jam aiškinti Wiclifo traktatus. 
Tačiau Husas jokio dėmesio nekreipė į tuos draudimus. Jį rėmė 
ir visuomenė, ir karalienė Sofija (Husas buvo jos dvasios tėvas), 
ir pats karalius Vaclovas, kuris kaip tik tuo metu įsakė Bažnyčiai 
ir universitetui abiejų popiežių atžvilgiu laikytis neutralumo, va- 
dinasi, nė vieno nepripažinti. Taigi, arkivyskupas buvo bejėgis, 
nes tebepripažino Grigalių XII. Universitetas suskilo: vokiečių 
„nacija“ pasipriešino karaliui, o čechai visiškai jam pritarė. Su- 
pykęs Vaclovas išleido dekretą, kuriuo visais universiteto klausi- 
mais davė čechams 3 balsus, o vokiečiams tik vieną. Vokiečių 
daktarai, magistrai ir studentai 1409 m. apleido Prahos universi- 
tetą; daugumas jų atsidūrė Leipzige, kur buvo įsteigtas naujas 
universitetas. Prahos universitetas sutautėjo, ir Husas pasidarė 
pirmuoju jo rektorium (1410. X.). 

Bet tuo tarpu išrinktas buvo popiežium Aleksandras V 
($ 75), kurį pripažino ir Sbinko. Kunigai vėl ir smulkiau ap- 
skundė Husą. — Husas ne tik prieš kunigus, bet ir prieš pačią 
Bažnyčią kurstąs liaudį; Romą vadinąs antikristo sostine, o visus 
už sakramentus mokestį imančius kunigus — eretikais; viešai gi- 
riąs eretiką Wiclifą ir sakąs norįs, kad jo siela po mirties būtų ten 
pat, kur esanti tojo eretiko siela. Sbinko prašomas, Aleksandras V 
savo bule (1410. III) įgaliojo jį kovoti su wiclifininkais. Arki- 


+ Ša 


vyskupas sušaukė sinodą, kur buvo nutarta sudeginti Wiclifo 
knygos ir sudrausti pamokslininkai, pirmiausia Husas. Veltui 
protestavo pats universitetas, o Husas parašė apeliaciją naujam 
popiežiui Jonui XXIII. Arkivyskupas savo rūmų kieme iškilmin- 
gai sudegino visas Wiclifo knygas, kurias tik galėjo surankioti, o 
Husą bei jo sekėjus prakeikė. Tik mažai ką tos iškilmės tepa- 
veikė. Visuomenė užstojo Husą; liaudis dainavo arkivyskupą 
pajuokiančias dainuškas ir persekiojo Huso priešus kunigus, grėsė 
net pačiam arkivyskupui, kai mėgino jis antrusyk atskirti Husą 
nuo Bažnyčios. Husas savo Betliejaus koplyčioj sakė vis smar- 
kesnius pamokslus. Tvirtino, kad reikią labiau klausyti Dievo, 
nei žmonių, primindavo savo klausytojams Mozę, kuris Dievo įsta- 
tymui ginti apsiginklavęs. Eretiku, Bažnyčios priešu savęs jis ne- 
laikė ir ramiai tebeaiškino sau universitete Wiclifo mokslą. Iš 
tikro, kas gi tada galėjo pasakyti, kas yra tikras Bažnyčios moks- 
las, jeigu pati Bažnyčia trigalvė pasidarė? 

Huso globėjas karalius Vaclovas įsikišo į ginčą. Paprašė jis 
Jono XXIII atšaukti Aleksandro V bulę, nes Čechuose nėsą ere- 
zijų. Rašė popiežiui ir karalienė, ir didieji valdininkai bei didikai, 
ir Prahos miestelėnai, melste meldė nebedrausti čechų kunigams 
skelbti Dievo žodžio. Su arkivyskupu susižinojęs, Jonas XXIII 
pakvietė Romon patį Husą. Husas sutiko važiuoti, bet tam pasi- 
priešino jo draugai, karalienė ir karalius. Karalius jautėsi popie- 
žiaus įžeistas ir reikalavo, kad visas dalykas būtų peržiūrėtas. Po- 
piežius nusileido ir paskyrė naują komisiją; bet arkivyskupas ne- 
pasidavė ir 1411. III. vėl anatematizavo Husą ir paskelbė inter- 
diktą Prahos miestui. Tiesa, popiežiaus neparemtas, arkivysku- 
pas priverstas buvo pagaliau nusileisti ir 1411. VII susitaikino su 
karalium. Vaclovas pažadėjo kovoti su erezijomis, o arkivysku- 
pas parašyti popiežiui, kad erezijų Čechuose nėsą. Abu savo pa- 
žadų neištesėjo, bet arkivyskupas greit po to numirė (1411. IX). 

„Visa čechų tauta“, rašė Husas Anglijos wiclifininkams, 
„trokšta Tiesos ir nieko nenori žinoti, kaip tik Evangeliją. Kur 
tik atsiranda pamokslininkas — mieste, sodžiuje ar pilyje — ten 
iš visur priplūsta minių minios žmonių. Mūsų karalius, visas jo 
dvaras, baronai ir prasti žmonės pasidarė Dievo žodžio gynėjai“. 
Husas, be abejo, perdėjo; bet naujasis, Husui ir kitiems vadams 
nevisai dar aiškus, tikėjimas tapo tautine čechų religija. Kas 
buvo jo esmė? — Pirmiausia idėja, kad jis yra paties Kristaus, 


0 


Evangelijos mokslas. Kristaus Tiesa darė čechus laisvus nuo ku- 
rijos jungo, nuo mokesčių ir nuo tautą bei karalių žeminančių rei- 
kalavimų; laisvino juos nuo svetimšalių — nuo visų nekenčiamos 
vokiečių kunigijos. Bažnyčiai nebegalint ar nebenorint savęs re- 
formuoti, Dievo Žodis, Šv. Raštas, sakė čechams, kad jie gali ir 
turi ginti Kristaus tikėjimą nuo pačių popiežių, kad patys turi pa- 
gal tą tikėjimą sudorinti Bažnyčią. Niekas principijaliai Baž- 
nyčios neniekino. Reikalauta, kad kunigai mokytų bei gyventų 
pagal Evangeliją, o prireikus versta jie gyventi evangeliškai arba 
— nebeklausyta jų, ir tiek. Pats Husas laikė save tikru, Bažny- 
čiai ir popiežiui ištikimu kataliku. Iš Wiclifo raštų pasipešiodavo 
jis tik to, kas jo nuomone sutiko su Evangelijos ir Bažnyčios moks- 
lu, ir — žinoma, savo paties galva aiškinamo — Bažnyčios mokslo 
prasme aiškino savo mokytojo idėjas. Čia padėjo jam gudrios 
dialektikų distinkcijos, kuriomis pats save apgaudinėjo. "Tačiau 
ilgainiui kova su Bažnyčios mokslu ir hierarchija rados neišven- 
giama. Evangeliškojo gyvenimo idealo ir Evangelijos mokslo ne- 
begalima buvo suderinti su Bažnyčios dogma ir gyvenimu, nes 
evangeliškosios krikščionybės vardu Husas ir jo bendraminčiai 
neigė istorijoj išsiaiškinusią krikščionybę. Turėjo jie tad pagaliau 
suprasti Wiclifo idėjas taip, kaip buvo jas supratęs pats Wiclifas. 

O Wiclifo idėjos tebeveikė Husą ir husininkus, juo labiau, 


kad religinis čechų sąjūdis pats stiprino wiclifizmą ir padėjo jam 


plisti. Anglai wiclifininkai džiaugėsi Huso lamėjimais ir susiži- 
nodavo su juo ir su jo sekėjais. Iš Čechų Huso gaivinamasis wic- 
lifizmas ėmė plisti Vokietijoj, kur noroms nenoroms skleidė jį Pra- 
hą palikę profesoriai bei studentai, Vengrijoj ir Lenkijoj. Ox- 
fordo profesorių mokinys Jeronimas Prahietis kurstė 
tėvyniečius savo laiškais ir siuntinėjo jiems Wiclifo veikalus. Pats 
jis skleidė Wiclifo — juo reikią tikėti daugiau, nei Šv. Augusti- 
nu — mokslą Paryžiuje (1404 m.), Heidelberge (1406), K6lne 
(1407), nuo 1410 m. Vengrijoj, Chorvatijoj, Austrijoj, Lenkijoj. 
Karalius Sigismundas liepė jį suimti pačiame Ofene (Budoj), kur 
karaliaus akivaizdoj smarkiai jis puolė kunigiją (1410); bet greit 
Jeronimas laisvas atsidūrė Vienoj, o 1411 m. — Prahoj. Taigi, 
tautinis čechų sąjūdis tapo bendro Bažnyčios reformos sąjūdžio 
branducliu. Ne tik Prahos arkivyskupas — pati Bažnyčia turėjo 
kreipti dėmesį į tai, kas darėsi Prahoj. Bet kovą pradėjo Husas. 

Jonas XXIII 1411 m. savo bule paskelbė kryžiaus žygį prieš 


sd BE S 


Neapolio karalių Vladislovą, Grigaliaus XII šalininką; ža- 
dėjo visiems to žygio dalyviams ir rėmėjams nuodėmių atleidimą. 
Popiežiaus įgaliotiniai visur ėmė pardavinėti indulgencijas, kurios 
greit rados tokia gera prekė, kad Prahos (žinoma, ne tiktai Pra- 
hos) kunigai pradėjo didmenomis jas pirkti ir su dideliu pelnu 
pardavinėti mažmenomis. Pasipiktinęs tuo Husas viešai ėmė 
peikti Jono XXIII bulę ir pakvietė visus į disputą dėl indulgenci- 
jų Prahos universitetan. Net Huso draugai, Steponas iš Pale- 
čo ir kiti, jam pasipriešino; tik tuščiąja — 1412. VI. 7 didžiojoj 
universiteto salėį Husas, didelei miniai susitelkus, išaiškino, kad 
kryžiaus bulė nesutinkanti su Šv. Raštu. Pakartojo jis Wiclifo 
(kuris irgi kovojo su popiežiaus Urbano VI paskelbtuoju kry- 
žiaus žygiu prieš Flandriją) argumentus. — Popiežius neturįs 
jokios teisės Bažnyčios vardu griebtis ginklų, ir jokios reikšmės 
neturinčios jo indulgencijos. Atgaila, o ne pinigais gaunąs žmo- 
gus nuodėmių atleidimą. Kas nėsąs paties Dievo amžinajam gy- 
venimui paskirtas, praedestinatus, tam indulgencijos ne- 
padėsiančios. O kas esąs paskirtas ir kas ne, nė pats popiežius 
negalįs žinoti. Jis, Husas, visai nenorįs ginti nei Neapolio kara- 
liaus, nei nuverstojo Grigaliaus XII ir nesipriešinąs valdžiai, ku- 
rią yra davęs popiežiui Dievas, bet tokiai bulei, kaip kad Jono 
XXIII, reikią iš visų jėgų priešintis, nes prieštaraujanti ji Šv. 
Raštui. Po kelių dienų minia viešai sudegino kelis bulės egzem- 
pliorius. Netrukus Husas išleido traktatą, kur praplėtė savo ar- 
gumentaciją. Čia ginčijo jis ir nuomonę, kad popiežius tikėjimo 
dalykuose negali suklysti. Tokia nuomonė esanti net bedieviška, 
nes daranti popiežių lygų pačiam Kristui. Nieko nereiškią, kad 
daugumas kitaip manąs. Vienas pranašas Elijas turėjęs daugiau 
teisės, nei 400 Baalo kunigų. 

Teologijos fakultetas savo rėžtu pasmerkė eretiškąsias Huso 
ir Wiclifo nuomones. Paskelbė jis eretikus esant, kas nepripažįs- 
tąs Bažnyčios papročių, nors Šv. Rašto ir nepagrįstų, ir indulgen- 
cijų. Kunigai šaudė bažnyčiose pamokslais, iš kailio nėrėsi, įrodi- 
nėjo, kad popiežius esąs žemiškasis Dievas, galįs atleisti nuodė- 
mes, kam tik panorsiąs, ir kariauti, kaip kiti žemės valdovai. 
Praha subruzdo. Pagaliau įsikišo į kovą valdžia ir suėmė tris 
karštakošius jaunikaičius, kurie pačioj bažnyčioj perdaug triukš- 
mingai protestavo prieš kunigo popiežininko žodžius ir vadino 
indulgencijas apgaulingais laiškais. Miesto Taryba, vokiečiai, nu- 


Es JO 


baudė juos mirtimi ir ta pačia bausme prigrasino visiems maišti- 
ninkams. Bet niekas neišsigando. Husininkai iškilmingai palai- 
dojo tris savo kankinius. Karaliaus favoritas Vokas iš 
Waldsteino suruošė juokingą procesiją, kur vienas studen- 
tas, paleistuve apsirengęs, vaidino bulės rolę; pagaliau vėl buvo 
džiaugsmingai sudeginti bulės egzemplioriai. Veltui pats Vaclo- 
vas ir net arkivyskupas stengėsi nuraminti prahiečius. Prahos 
kunigų kurstomas, Jonas XXIII atskyrė Husą nuo Bažnyčios, įsa- 
kė visose bažnyčiose kas sekmadienis jį keikti, suimti jį ir su- 
griauti Betliejaus koplyčią. Išpildyti popiežiaus įsakymų Prahos 
katalikai nepajėgė, bet visa tai padidino suirutę. Vaclovas net 
paprašė Husą kurį laiką išvažiuoti iš Prahos: tikėjosi, jam išvy- 
kus, nuraminsiąs maištą. Sušaukė karalius 1413. II. 2 sinodą. 
Bet husininkai reikalavo, kad Čechija turėtų tas pačias bažnytines 
laisves, kaip ir kitos valstybės, taip antai, kad ekskomunikos ne- 
bebūtų skelbiamos be karaliaus sutikimo. Nieko neišėjo iš Vac- 
lovo triūso. Kaip ir visuomet revoliucijos metu būna, valdžia ne- 
turėjo nei aiškios programos, nei energijos, išsigimė. Dar blogiau 
rados, kad Čechijoj nebuvo įsikerėjusių politinės-socijalinės san- 
tvarkos tradicijų. Anarchijon įpuolusi, apirusi čechų tauta netu- 
rėjo įsisenėjusių įstaigų ir ideologijos, su kuriomis būtų galėjus 
kovoti, o tuo savo pačios ideologiją aiškintis ir naujųjų įstaigų 
kurtis. Tik neapykanta vokiečiams bei vokiečių Bažnyčiai, pri- 
mirštosios religinės tradicijos ir neišaiškintieji dar Evangelijos 
idealai tevienijo tą tautą: „„demokratine“ Vaclovo politika nepa- 
tenkintus ponus, kovojančią su jais smulkiąją bajoriją, ponų spau- 
džiamus valstiečius ir, palyginti su vokiečių buržuazija, silpną 
buržuaziją. Kartu su tautine-religine revoliucija augo ir socija- 
linė kova, o Šv. Raštas veikė žmones ne tik Evangelijos idealais, 
bet ir Senojo Įstatymo idėjomis, žiaurių išrinktosios tautos karų 
su savo ir Dievo priešais pavyzdžiais. 

Husininkų kova su katalikais pasireiškė literatūrine pole- 
mika. Steponas iš Palečo, Andrius iš Brodo, Stanislovas iš Znai- 
mo puolė Wiclifo ir Huso mokslą. Husas buvusiems draugams 
nedovanojo, išleido (iš dalies lotyniškai, iš dalies čechiškai) „Apie 
Bažnyčią“, „Apie Simoniją“, „Postilę“. Palyginti su Wiclifu, 
nieko nauja jis nesakė — sistemino, aiškino ir populiarino Wic- 
lifo mintis. Net katalikino jas kiek. Taip antai, pritarė jis Wic- 
lifui, kad Bažnyčia esanti congregatio omnium prae- 


sa Sa 


destinatorum, Dievo išrinktųjų visuomenė, ir kad popie- 
žius bei kunigai galį būti ir neišrinkti, ne tikrosios Bažnyčios na- 
riai; tačiau bijojo pakartoti nuosekliai Wiclifo padarytąją išva- 
dą, kad pati popiežiaus bei kunigų valdžia priklausanti to, ar 
Dievo jie išrinkti, praedestinati. Husas linkęs buvo taip 
manyti, bet tvirtino, kad Dievo amžinajam gyvenimui ir nepaskir- 
tieji popiežiai, vyskupai, pralotai bei kunigai turį bažnytinę val- 
džią, guoad officia esą tales, sc. papae, epis- 
copi ir t. t., ir kad bažnytinė (ne pasaulinė) popiežiaus val- 
džia einanti iš paties Kristaus. Husas tebelaikė save kataliku ir 
principijalios savo skelbiamųjų idėjų reikšmės pats nesuprato. 
Juo lengviau buvo jam laiškuose savo draugams prahiečiams va- 
dinti savo priešai — popiežius, jo „pranašai“, daktarai, magistrai 
ir teisininkai — antikristo tarnais. TĮautėsi jis ginąs Kristaus 
mokslą ir, kaip pats Kristus, persekiojamas; bet nenusiminė: ,„Žą- 
sis (čechiškai — hus) išplės dar savo sparnus prieš Behemotho 
sparnus!“ Vieno savo šalininko pilyje Kėzi hradek gy- 
vendamas nenustojo jis skelbęs Dievo žodžio, ir aibė žmonių susi- 
rinkdavo jo pamokslų klausyti. Po kelerių metų, Husą sudegi- 
nus, jo sekėjai taboritai pastatė čia Taboro miestą. 


78 


Romos karaliui Sigismundui reikėjo popiežiaus ir 
tikrojo popiežiaus, kad karūnuotų jį tasai imperatorium. Bet ka- 
raliui čia ne tiktai titulas terūpėjo. Norėjo jis karūnavimu su- 
stiprinti savo valdžią Vokietijoj ir nuveikti pasyvų kunigaikščių 
pasipriešinimą. Ne tuoj sutiko jis ir imperatoriauti, bet tik tada, 
kai kurfiurstai atsisakė nuo perdidelių savo reikalavimų ($ 76). 
Tačiau, kad ir norėjo imperatoriauti, Sigismundas pirmiausia bu- 
vo betgi Vengrijos karalius ir Čechijos sosto įpėdinis. Politiškai 
išaugo jis kovodamas dėl Vengrijos ir Lenkijos, čia susidurdamas, 
čia derėdamasis su Habsburgais: visa jo politika buvo surizgus su 
Čechija, Vengrija, Lenkija-Lietuva ir Austrija, kurios ne tik 
nuolat viena su kitomis santykiavo, bet dažnai stengdavosi ir su- 
sijungti.  Sigismundas padarė savą šito rytinio Europos pasienio 
uždavinį — kovą su turkais ir karuose su jais pasižymėjo. Vo- 
kietija rados jam svarbi pirmiausia kaip tos rytinio Europos pa- 
sienio politikos parama, ir 1411 m. jis lengva širdimi paskyrė 


< 44 


Friedrichą Hohenzollerną Brandenburgo regentu, o 1415 m. net 
pardavė jam Brandenburgą kartu su kurfiursto titulu. Klastin- 
gas ir kietaširdis, bet apsišvietęs, mandagus ir mokąs su Žmonė- 
mis elgtis bei juos viliotis, Sigismundas suprato ir pačios imperi- 
jos uždavinius; palaidūnas, buvo labai religingas ; laikė save krikš- 
čionybės gynėju ir, imperatorium išrinktas, rimtai žiūrėjo į nau- 
jąsias savo pareigas. Negaišdamas ėmė jis ruošti visuotinį Baž- 
nyčios susirinkimą, susižinojo ir 1413 m. Lodi mieste pasimatė su 
Jonu XXIII, įkalbėjo jam pagaliau sušaukti sinodą nebe Italijoj, 
bet toliau nuo visų trijų popiežių — Konstanzo mieste. Jonas 
negalėjo čia ilgai ginčytis su Sigismundu, nes Neapolio karalius 
Vladislovas buvo atėmęs jam Romą (1413. VI. 8) ir ruošėsi 
užimti Toskaną. 

Dar neaišku buvo, ar pasiseks Sigismundui įvykdyti savo 
planai, o kardinolai ir teologai buvo jau besvarstą būsimojo si- 
nodo programą. Visų nuomone, sinodas turėjo: 1) išspręsti, kas 
yra tikras popiežius, arba tikrąjį išrinkti, 2) panaikinti ereziją ir 
3) reformuoti Bažnyčią. Bet, kaip ir anksčiau, teologai ginčijosi 
tarpusavy, kas turi pirmininkauti Bažnyčiai: popiežius ar visuo- 
tinis sinodas. Radikalai nė girdėt nenorėjo apie popiežiaus pir- 
menybę; Wiclifu sekdami, daugis anglų skyrė visuotinę Bažnyčią, 
kuriai pirmininkaująs ne popiežius, bet sinodas, nuo vietinės po- 
piežiaus vadovaujamosios Romos Bažnyčios. Panašias idėjas 
dėstė ir traktato ,,Kokiu būdu galima suvienyti ir reformuoti Baž- 
nyčia“ autorius (Dietrich von Niem?). Jo galva, vi- 
suotinė Bažnyčia yra davus valdžią Romos Bažnyčiai ir viena te- 
turinti raktų valdžią, teisę rišti ir išrišti žmones. Todėl visuo- 
tinis sinodas esąs didesnis už popiežių ir galįs sumažinti ar net 
panaikinti jo valdžią, o jį patį nuversti. Visuotinis sinodas ne- 
klystąs, ir jo nutarimai esą lygūs Evangelijos žodžiams. Prak- 
tiškai sakant, tokiam šventam tikslui, kaip Bažnyčios vienovė, ga- 
lima visokios, net blogos priemonės vartoti; nevaržančios tada 
Bažnyčios nė doros tiesos. | 

Bet Ailli ir Gersonas tarpininkavo radikalams ir 
popiežininkams, jieškojo taikingos išeities. Ailli įspėdavo, kad 
negalima griauti Bažnyčios hierarchijos ir mėginti, reformuojant 
Bažnyčią, gaivinti apaštalų laikų santvarkos. Tačiau siūlė jis ap- 
riboti kiek popiežiaus valdžią, išrinkti Bažnyčios provincijų at- 
stovų komisiją ir pavesti jai drauge su popiežium valdyti Bažny- 


čios finansus bei kontroliuoti jos valdymą. Ailli manė, kad popie- 
žius priklausąs visuotinio sinodo, kuris neklystąs, jeigu remiąsis 
Šv. Raštu, nes tada jis tikrai atstovaująs negalinčiai suklysti vi- 
suotinei Bažnyčiai. Bažnyčiai reformuoti reikią kas treji metai 
šaukti provincijos sinodai, kas dešimts metų — visuotinis sinodas. 
Bet popiežiaus valdžia einanti betgi iš paties Dievo. Šiuo atžvil- 
giu dar griežtesnis buvo kitas Paryžiaus teologas Gersonas. 
Tuos, kas nepripažįsta popiežiaus primato reikalingumo ir Dieviš- 
kosios kilmės, laikė jis eretikais. ,„Bažnyčios valdžia yra antže- 
miškos kilmės ir nekinta. Jos branduolys ir pamatas, tai popie- 
žiaus pirmenybė, kurią Bažnyčios vienovės labui yra įsteigęs pats 
Kristus“. Tačiau, gudragalviauja Gersonas, reikią skirti „pati 
valdžia“ nuo „valdžios, kiek turi jos atstovas“, popiežius. Popie- 
žiaus pirmenybę įsteigęs Dievas, bet popiežius skirianti Bažnyčia. 
Ji negalinti atsiskirti nuo popiežiaus pirmenybės, bet galinti — 
nuo popiežiaus. Popiežiaus valdžios niekas negalįs teisti, nė pati 
Bažnyčia, bet visuotinis sinodas galįs teisti popiežių, sumažinti jo 
valdžią ir net visą ją pačiai Bažnyčiai grąžinti. Popiežius esąs 
aukštesnis, nei kas kitas Bažnyčioj, bet jis neaukštesnis už pačią 
Bažnyčią; nes dalis negalinti būti aukštesnė, didesnė už visumą. 
Visi tie samprotavimai, žinoma, pergudrūs. Jie ramino kiek pri- 
verstus teisti bei versti popiežius sinodo tėvus, bet ilgainiui tik 
tepadėjo popiežiams apginti savo pirmenybę. 

Nenoromis atvyko 'Konstanzan (1414. X. 1) Jonas XXIII. 
Sinodui pasikvietus ir kituodu popiežiu, išvedžiojo jis, kad sino- 
das norįs visus tris teisti. Todėl kuodaugiausia ištikimųjų sau 
pralotų sinodan pasiuntė; antra vertus, saugomuoju Sigismundo 
laišku nesitenkindamas, susitarė su Tirolio hercogu Friedri- 
chu Habsburgu — paskyrė jį Bažnyčios kariuomenės 
vadu, davė jam gerą atlyginimą ir prisiekdino popiežių ginti. Ne 
be reikalo suosėsi prityręs intrygininkas. Ne tik kad nepasisekė 
jam sinodui pirmininkauti, bet nieko nepešė gudriais savo pasiūly- 
mais ir jo šalininkai. Siūlė jie sinodui imtis reformos darbo ir 
kovos su erezija. Pirmučiausia reikią, sakė, kad sinodas įvykdy- 
tų Pisos sinodo nutarimus. ,Pirma reikia“, atrėžė kardinolas 
Ailli, „išklausyti Grigaliaus XII ir Benedikto XIII pasiuntinių, 
nes šiaip negalima su jiedviem tartis ir taikingai atgaivinti Baž- 
nyčios vienovės“. Atvykęs Konstanzan (1415. XII. 24) Sigis- 
mundas palaikė Aillį, ir sinodas nutarė priimti ne tik Jono XXIII, 


45 > 


bet ir Grigaliaus bei Benedikto įgaliotinius kaipo popiežiaus 
legatus. Kadangi Grigalius sutiko išsižadėti valdžios, jei tik išsi- 
žadėsią ir Benediktas bei Jonas, tai Sigismundas ir sinodo tėvai 
tikėjosi priversią visus popiežius pasišalinti ir geruoju pabaigsią 
schizmą. Bet jonas nelinkęs buvo nusileisti, juoba, kad jo sino- 
dan atsiųstųjų pralotų balsai galėjo sudaryti daugumą. Tada 
sinodo vadai, nė nesikreipdami į bendrą jo susirinkimą, nutarė, 
kad visi jo nariai, kaip koks universitetas, susiskirstytų keturio- 
mis „nacijomis“ (italų, prancūzų, anglų ir vokiečių, prie kurių 
priskirti buvo čechai, vengrai, lenkai ir skandinavai). Kiekviena 
nacija turėjo išrinkti tam tikrą komisiją, „,„deputaciją“.  Deputa- 
cijos atskirai svarstė visus klausimus ir, susitarusios, įnešdavo pa- 
siūlymą į bendrąjį sinodo susirinkimą, kur kiekvienai nacijai pri- 
klausė vienas balsas, o penktasis kardinolams. "Tuo būdu sino- 
das nieku pavertė jonininkų balsų daugumą. Jonas kovą pralai- 
mėjo, o savo atkaklumu visus prieš save sukurstė. Jo priešai 
kėlė aikštėn visas jo ydas bei nuodėmes, net ir nebūtas, visiems 
įrodinėjo, kad iš trijų popiežių kaip tik jisai esąs blogiausias. 

Verkdamas prisiekė jis pagaliau atsisakyti nuo valdžios ta 
sąlyga, kad atsisakytų ir kiti popiežiai, iš kurių Grigalius buvo 
jau, taip pat lygtinai, atsisakęs. Liko įkalbėti tat ir Benediktui. 
Sigismundas siūlėsi tarpininkauti, bet Jonas atsisakė įgalioti jį 
tartis su Benediktu: norėjęs pats su juo derėtis. Gaila pasidarė 
Jonui popiežiaus tiaros, o gal ir savo išsižadėjimu tikėjosi jis pri- 
sivilioti Sigismundą bei sinodą ir, apsirikęs, buvo bemanąs pa- 
sprukti ir prakeikti sinodą, ko bijojo sinodo tėvai. Šiaip ar taip, 
bet su hercogo Friedricho pagelba 1415. III. 20, Konstanze su- 
rengtojo turnyro metu popiežius, arkliaberniu persivilkęs, pabėgo; 
atsiuntė laišką, kad savo priesaikos laužyti nenorįs, šaukė dėlto 
pas save savo kardinolus bei dvariškius ir, be abejo, norėjo išardyti 
sinodą. 

Iš tiesų, pradžioje tėvai sutriko; italai ėmė bėgti pas popiežių, 
austrai — pas hercogą Friedrichą, daugelis abejojo, ar tebegali 
sinodas posėdžiauti visai be popiežiaus. Išgelbėjo sinodą Sigis- 
mundas ir Gersonas, „sinodo siela“. Gersonas išdėstė savo pa- 
žiūras ir pabrėžė sinodo pirmenybę, kai kuriuos drąsiomis savo 
kalbomis nubaugino, bet daugumą įtikino. Sinodas nutarė, kad 
niekas negalįs jo paleisti arba perkelti į kitą vietą, kol nebūsianti 
reformuota Bažnyčia, guousguc ecclesia sit refor- 


"m 


mata in žide et moribus, in capite et mem- 
bris. Kai kurių kardinolų pasipriešinimą užgniaužęs, paskelbė jis 
dekretus, aiškiai formuluojančius sinodo pirmenybę. Sinodas at- 
stovaująs visai kovojančiajai Bažnyčiai, ecclesia militans. 
Jo valdžia einanti tiesiog iš Kristaus, ir kiekvienas turįs jo, sino- 
do, klausyti tikėjimo, kovos su schizma ir Bažnyčios reformos da- 
lykuose. Jonas XXIII galįs atšaukti savo kurijalus tiktai sinodui 
sutinkant,ir Jono skelbiamos bausmės neturinčios jokios reikšmės. 

Kad ir ne tiek jau daug buvo gersonininkų, sinodo energija 
paveikė jonininkus, kurie ėmė grįžti Konstanzan. Kadangi Sigis- 
mundui pasisekė tuo tarpu nuveikti Friedrichas, kuris net pats 
jam pasidavė, kol bus suimtas Jonas, sutiko pagaliau Tonas išsiža- 
dėti sosto ir be jokių sąlygų. Bet dabar nebenorėjo derėtis su juo 
sinodas, iškėlė jam bylą (V. 2), apkaltino erezija, schizma, simo- 
nija bei kitais nusikaltimais ir paskelbė jį nuverstą esant (V. 29). 
Pats jis pakliuvo pagaliau į Sigismundo rankas; tik po trejų metų 
išsivadavo ir naujojo popiežiaus Martyno V vėl buvo paskir- 
tas kardinolu. 

Atrodė, kad sinodas tikrai pavirto aukščiausia Bažnyčios val- 
džia. Bet, sosto išsižadėdamas, Grigalius XII bent formaliai ap- 
saugojo popiežiaus pirmenybę, ir sinodo tėvai nenuosekliu savo el- 
gimusi tylomis su juo sutiko. — Prieš Jono XXIII pabėgimą Gri- 
galius įgaliojo Malatestą jo, Grigaliaus, vardu atsisakyti nuo po- 
piežiaus valdžios, tiktai —tam tikromis sąlygomis. Malatesta 1415. 
VI. 15 aplankė Sigismundą ir išdėstė jam Grigaliaus pasiūlymą. 
Popiežius atsiuntęs jį, Malatestą, ne pas sinodą, kurio popiežius 
nepripažįstąs, bet pas Sigismundą, ir, kad būtų Bažnyčiai grą- 
žinta taika, pats savo noru išsižadąs valdžios. Sigismundui ir si- 
nodo komisijai susipažinus su popiežiaus pasiūlymais, viešame si- 
nodo posėdy, kuriam pirmininkavo pats Romos karalius, buvo per- 
skaitytos popiežiaus bulės. Įomis Grigalius skyrė sinodui savo 
prokuratorius ir įgaliojo kardinolą Dominici bei Malatestą išnauja 
sušaukti Romos karaliaus sušauktąjį Konstanzo sinodą, tačiau ta 
sąlyga, kad jam, popiežiui, išsižadant savo valdžios, nepirminin- 
kautų tam sinodui ir net nedalyvautų jame Baldassare Cossa. Tuo 
būdu Grigalius netiesiog sakė, kad tik jis (ne Avignono ir Pisos 
sinodo popiežiai) tėsąs tikras popiežius, kad nei Pisos sinodas, nei 
Konstanzo sinodas, ko! nesušaukę pastarojo tikrojo popiežiaus 
įgaliotiniai, nebuvę tikri visuotiniai sinodai, kad, pagaliau, neturį 


Aš a 


kanoninės reikšmės Konstanzo sinodo nutarimai dėl visuotinių 
sinodų teisių bei pirmenybės. Tuo, kad su popiežiaus pasiūlytąja 
procedūra sutiko, siuodas netiesiog pripažino popiežiaus pirme- 
nybę ir atsisakė nuo sinodininkų teorijos. Sinodas paskyrė Gri- 
galių Porto vyskupu kardinolu ir Anconos markos legatus a 
latere, bet 1417. X. 18 Grigalius numirė. „„Nepažinau pasau- 
lio, ir pasaulis manęs nepažino“, buvę paskutinieji šito valdžios, 
bet ne popiežiaus pirmenybės išsižadėjusio popiežiaus žodžiai. 

Dabar ir popiežininkams Konstanzo sinodas rados visuotinis 
ir kanoniškai sušauktas. "Tiesa, liko dar trečias popiežius, Be- 
nediktas XIII, o jis sutiko išsižadėti valdžios tik tada, jeigu sino- 
das pirma pasmerksiąs Pisos sinodą, pats išsiskirsiąs, pripažinsiąs 
jį, Benediktą, tikru popiežium ir pavesiąs jam įtakingas pareigas 
Bažnyčioj. Sigismundui ir Aragono bei Kastilijos karaliams ne- 
pasisekė perkalbėti Benedikto; bet Aragono ir Kastilijos Bažny- 
čios pripažino sinodą ir atsiuntė savo atstovus. Sinodas 1417. 
VII. 26 nuvertė „schizmatiką ir eretiką“ Benediktą. Jis iki gy- 
vos galvos, visų apleistas, gyveno savo giminės pily ties Valencija 
ir sakė, kad čia esanti visuotinė Bažnyčia. 


79 


Ne tik schizma panaikinti knietėjo Konstanzo sinodui, bet ir 
Bažnyčia reformuoti, o pirmiausia išravėti vis tebestiprėjanti Če- 
chijoj, o iš Čechijos į Vokietiją, Vengriją bei Lenkiją tebesiskver- 
bianti erezija. Norėjo nuplauti nuo Čechijos erezijos dėmę ir jos 
sosto įpėdinis Romos karalius Sigismundas. Pakvietė jis Kons- 
tanzo sinodan Husą, kad susirinkusių tėvų akivaizdoj pasiteisintų ; 
pažadėjo jį globoti, leisti laisvai važiuoti Konstanzan ir atgal; 
davė saugoimąjį laišką. Nelabai pasitikėjo Husas sinodo neparty- 
vumu, nujautė mirti važiuojąs; tačiau tikėjosi kiek ir laimėsiąs 
kovą dėl Kristaus mokslo, pačius sinodo tėvus — nayvus refor- 
matorius! —- įtikinsiąs. Taigi, 1414. X. 11 išvažiavo jis iš Prahos 
ir XI. 3 atvyko Konstanzan. Bet jo priešai — Steponas iš Palečo, 
Vladislovas Timas, kuris 1412 m. pardavinėjo Prahoj indulgenci- 
jas, ir kiti — buvo jį praviję. Agitavo jie prieš Husą ir sinodo tėvų 
tarpe, ir popiežiaus Jono dvare. Kai po kelių savaičių pasklido 
gandas, kad Husas norįs pabėgti, Įonas, nepaisydamas saugomojo 
Sigismundo laiško, liepė jį suimti.  Sigismundas supyko, grasino 


mz Ar 


palikti Konstanzą, jeigu popiežius nepaleisiąs Huso. Bet pra- 
lotai atsakė, kad, imperatoriui išvažiuojant, savaime pasibaigsiąs 
ir sinodas ir kad nieko nereiškią eretikui duodamieji pažadai, žo- 
džiai bei laiškai. Ne pirmą kartą teko Sigismundui savo žodis 
laužyti, juo veikiau sulaužė jį Bažnyčios labui. ĮTono XXIII pa- 
skirtoji komisija ėmė kvosti liudininkus, kurie kaltino Husą, bet 
advokato jam nedavė. Surašė ji 42 kaltinamuosius punktus, o 
išgirdus, kad Husas pritardavęs vienam savo draugui, Prahos ku- 
nigui, pradėjusiam teikti Švenčiausią pasaulininkams dviem pavi- 
dalais, ir šitą punktą į kaltinamąjį aktą įdėjo. Tačiau visos tos 
neteisybės buvo niekai palyginti su tuo, kaip elgėsi su Husu, Jonui 
pabėgus, patys sinodo tėvai. 

Konstanzo vyskupo pilin ant Reino kranto atvežtas, buvo 
čia Husas pančiais sukaustytas, naktį su prirakintomis prie sie- 
nos rankomis. Naujoji, sinodo išrinktoji komisija, kurioj dalyva- 
vo ir kardinolas Ailli, nebeleido Huso draugams jo pamatyti, o 
pati ėmė tirti ne tik Huso, bet ir Wiclifo mokslą. Tik sinodui Wic- 
lifo mokslą pasmerkus (1415. V. 4), teliepė komisija atvežti Husą 
atgal į Konstanzą (VI. 5) ir pasiūlė jam sinodo posėdy išsižadėti 
erezijų, kurios buvo 45 punktais išdėstytos. — Husas laikąs Baž- 
nyčią Dievo amžinajam gyvenimui išrinktųjų visuomene, o Baž- 
nyčios galva patį Kristų, ne popiežių. Ne pagal! Kristaus įstatymą 
gyvenąs popiežius esąs antikristas. Tvirtinąs Husas, kad pradžio- 
je popiežiai buvę lygūs kitiems vyskupams ir kad reikią atgaivin- 
ti toji pirmykštė visų vyskupų lygybė. Didžiausiu autoritetu, di- 
desniu, nei tėvų nuomonės ir Bažnyčios tradicija, pripažįstąs jis 
Šv. Raštą, o tą eretiškąją savo nuomonę remiąs Augustino, Gri- 
galiaus Didžiojo ir Bernardo iš Clairvaux žodžiais. Mokąs jis, kad 
Švenčiausias ir pasaulininkams turįs būti teikiamas vyno pavida- 
lu. Husas sutiko išsižadėti visa, kas klaidinga, bet prašė, kad 
pirma būtų jam tas klaidingumas įrodytas. Tada perskaityta jam 
visi kaltinamieji punktai. Bet kai mėgindavo Husas atskirus 
punktus išaiškinti, visi kartu imdavo rėkinti šaukti, o kai jis ty- 
lėdavo, sakydavo, kad jis prisipažįstąs kaltu. „Įsivaizdavau“, sakė 
pagaliau Husas, „kad sinodo tėvai yra mandagesni, drausminges- 
ni ir geresni“. Truputį mandagesni jie ir rados kito posėdžio me- 
tu, gal todėl, kad jame dalyvavo ir Romos karalius. Šįkart galėjo 
Husas pasakyti, kad niekuomet negynęs visų Wiclifo nuomo- 
nių, tik protestavęs, kai visos jos kartu, be jokio aiškinimo ir 


Istorija 4 


8 — 


skirtumo buvo smerkiamos. Jis mėgino paaiškinti, kaip jas su- 
pranta, ir apginti savo nuomones. Bet sinodo tėvai ginčytis su 
eretikų nenorėjo. Jų galva, Bažnyčios mokslu reikią nesiginčijant 
tikėti, ir Bažnyčia turinti ne įtikinėti žmones, bet versti juos ti- 
kėti. Sigismundas patarė Husui nusileisti sinodui, nes jis, kara- 
lius, eretiko globoti nenorįs. Husas romiai atsakė, kad atvažiavęs 
sinodan ne atkakliai savo nuomonių ginti ir kad sutinkąs išsiža- 
dėti savo klaidų, jeigu jos būsiančios jam įrodytos. Nuo tų savo 
žodžių Husas neatsisakė nei naujame sinodo posėdy (VI. 8), nei 
privačiuose pasikalbėjimuose su norinčiais jį perkalbėti draugais 
ir kardinolais Ailli bei Zabarella. Verkdamas tvirtino jis, kad 
niekas nėra jam įrodęs jo nuomonių klaidingumo. Buvo jis pasi- 
ryžęs geriau baisia mirtimi mirti; meldėsi Dievui ir šventiesiems, 
kad duotų jam stiprybės iškentėti kančias ir mirti. 

Konstanzo katedron, kur be sinodo ir Sigismundo su savo 
dvariškiais susirinkus buvo didelė žmonių minia, buvo atvestas 
(1415. VI. 6) Husas. Iškilmės prasidėjo mišiomis. Po mišių Lodi 
vyskupas pasakė ilgą pamokslą apie krikščionių pareigą naikinti 
erezijas, buvo perskaitytos bei pasmerktos tūlos Wiclifo bei Hu- 
so tezės ir paskelbtas pranešimas apie Huso bylą. Kelis kartus 
mėgino Husas protestuoti. „Laisvai“, sakė jis pagaliau, „čia esan- 
čio karaliaus laišku saugomas“ (jis įsmeigęs akis į Sigismundą 
ir net Sigismundas paraudęs) „atvykau aš savo nekaltumo įrodyti 
ir už savo tikėjimą atsakyti“. Vienas pralotas perskaitė sinodo 
nutarimą, skelbiantį Husą eretiku. Husas vėl garsiai protestavo 
ir, atsiklaupęs, prašė Dievo dovanoti visiems jo priešams. Po to 
apvilko jį kunigo rūbais, davė jam į rankas taurę ir paskutinį kar- 
tą pasiūlė išsižadėti erezijų. Husas atsakė, kad negali meluoti 
Dievo bei žmonių akivaizdoj ir tuo kitų žmonių gundyti. Tada 
garsiai besimeldžiančiam Husui atimta buvo taurė, ir nuvilkti ku- 
nigo rūbai, panaikinta tonzūra. Ant galvos buvo jam uždėtas po- 
pierinis kūgis su nupieštais jame trimis velniais, jo sielą praga- 
ran velkančiais, ir su užrašu: Hic est haeresiarcha. 
„Bažnyčia su tavim nebebendrauja“, sušuko vyskupai, „ir atiduo- 
da tavo kūną pasaulinei valdžiai, o sielą Šėtonui“. — „O aš ati- 
duodu ją“, tarė Husas, „savo Viešpaties Jėzaus Kristaus rankos- 
na“. Karaliaus įsakymu pfalzgrafas Liudvikas su savo kariais nu- 
vedė pasmerktąjį, kad „pasielgtų su juo kaip su eretiku“. Sinodui 
ėmus svarstyti Bažnyčios reikalus, Husas melsdamasis ir giedo- 


damas ėjo savo Golgoton. Priėjo, atsiklaupė ir, pakėlęs rankas, 
garsiai meldėsi. Kai kurie pasiūlė, kad prieitų jis išpažinties. Bet 
griežtai pasipriešino tam vienas kunigas, mat, troško, kad eretikas 
atsitiktinai dangun nepakliūtų. Budeliai pririšo Husui rankas prie 
stulpo virvėmis, o kaklą net geležine grandine; iki kaklo apkrovė 
jį malkomis bei šiaudais ir, Husui vėl atsisakius prakeikti savo 
erezijas, užkūrė laužą. Husas giedojo: „Kristau, gyvojo Dievo 
Sūnau, pasigailėk manęs!“ Kai ėmė jis giedoti tai trečią kartą ir 
pridėjo: „Tu, kuris iš nekaltosios mergelės Marijos esi gimęs“, 
vėjas šiuptelėjo jam į veidą liepsna ir dūmais. Dar kelias valandė- 
les — kiek reikią dviem, daugiausia trims „Tėve mūsų“ sukal- 
bėti — krutino jis lūpomis ir judino galva... To pelenai supilti 
buvo į Reiną. 

„Husas“, rašė Gersonas, „buvo pripažintas eretikų ir pa- 
smerktas. Kad būtų buvęs jam duotas advokatas, tai nebūtų buvę 
galima jo kaltės įrodyti“. Sinodo tėvai, iš tikro, po kojų pamynė 
teisės normas, nedavė Husui gintis, nenorėjo klausyti jo paaiški- 
nimų, nemėgino jo įtikinti ir žiauriai nužudė. Pasmerkė jį rem- 
damies tik jo priešų, tiesa, daugiausia čechų, žodžiais ir ištrauk- 
tais iš jo veikalų posakiais, kuriuos galėjęs jis būtų apšvelninti ar 
kitaip išaiškinti. Bet jo mokslas iš esmės buvo eretiškas, ir tėvai 
suprato tą mokslą daug geriau, nei kad pats Husas. Jie matė, 
kad Huso mokslas griauna tos hierarchinės Bažnyčios pagrindus, 
kurią stengėsi jie atgaivinti ir kurią Husas tepripažino tik tiek, 
kiek pats buvo nenuoseklus mąstytojas. Jie padarė iš to mokslo 
visas logiškai neišvengiamas išvadas, kurių nebuvo daręs Husas 
ir kurios buvo pavojingos ir pačiai Bažnyčiai, ir politinei-soci- 
jalinei santvarkai. Tėvai tarėsi giną Bažnyčią ir valstybę, tikėjosi 
pavyzdinga ereziarcho bausme nubauginti čechus. Tuo buvo su- 
sirūpinęs ir Sigismundas. Kad grįšiąs Husas Čechijon, sakė jam 
ištikimieji patarėjai, tai įsiliepsnosiąs prasidėjęs jau gaisras; ge- 
riau esą čia šaknys išrauti, o ten šakos apgenėti. Baimė padary- 
sianti savo. 

— Nepadarė. Čechai neišsigando, o pasipiktino. Prahos sei- 
mas atsiuntė sinodui smarkų protestą, skundėsi, kad sinodas yra 
įžeidęs Čechų tautą, priminė sinodui, kad Husas buvęs geras, do- 
ras bei teisingas žmogus, tikras krikščionis, bodėjęsis erezijų ir 
„skelbęs Dievo žodį šv. tėvais sekdamas. Čechų ponai prašė būsi- 
mojo popiežiaus padėti Čechijai krikščioniškai gyventi ir tvirti- 


iš Alos 


no, kad iki paskutiniojo kraujo lašelio ginsią Kristaus įstatymą ir 
romius, jį skelbiančius kunigus. Prie savo protesto pridėjo ponai 
ir peticiją, kur reikalavo, kad Dievo mokslas būtų skelbiamas Če- 
chijoj laisvai ir pagal Šv. Raštą, kad vyskupai baustų pamoksli- 
ninkus, kurie Šv. Rašto žodžiams prieštaraują ir kad visus ginčus 
spręstų Prahos universiteto rektorius ir magistrai. 

Sinodas žinia kad negalėjo išpildyti tokių reikalavimų. At- 
skyrė jis nuo Bažnyčios minėtąjį protestą pasirašiusius ponus, o 
Prahos universitetui atėmė teises ir privilegijas. Tiesa, kai kurie 
sinodo nariai ėmė abejoti, ar galima nuraminti Čechija teroru; 
siūlė išvaduoti iš kalėjimo wiclifininką ir Huso gerbėją Jeroni- 
mą Prahietį, kuris, ilgo bei sunkaus kalėjimo nukamuotas, 
išsižadėjęs buvo erezijų, ir pasinaudoti jo įtaka čechams. Bet Je- 
ronimui pagailo kančių išsigandus, ir drąsiai išpažino jis savo ti- 
kėjmą; sinodo posėdy, užuot keikęs savo klaidas, išgarsino Husą. 
Tolerantiškumo gynėjus nuveikė Jeronimo bei Huso priešai če- 
chai ir Gersonas, ir 1416. V. 30. Įeronimas buvo sudegintas. 
„„Smerkiate mane“, kreipėsi jis į savo teisėjus, „nors esu nekaltas. 
Bet paliksiu jūsų kūne gylį. Kviečiu jus atsakyti man po šimto 
metų Visagalio Dievo akivaizdoj“. 


80 


Svarbiausias, bet ir sunkiausias Konstanzo sinodo uždavinys 
buvo Bažnyčios reforma. Tačiau niekas nesuprato tos 
reformos taip, kaip Wiclifas ar Husas; niekas nė nemanė gaivinti 
Evangelijos idealų. Sinodas atstovavo hierarchinei Viduramžių 
Bažnyčiai ir bažnytinės dvasios visuomenei. O toji visuomenė tu- 
rėjo nepalyginti daugiau reikšmės, nei galima manyti tyrinėjant 
ir todėl neišvengiamai išpučiant schizma ir erezijos. Jos pažiūras 
ir polinkius reikšdino šventieji, kurių XIV — XV amžiui netrūko, 
pamokslininkai, senųjų ordinų reformatoriai ir naujųjų steigėjai 
— Kotryna Sienietė, jėzuatų steigėjas Giovanni 
Colombini, oblačių steigėja Francesca Romana 
(ji 1440), Bernardinas Sienietis, Vincas Ferrer, 
Petras Luxemburgas, Gerhardas Groot (1340- 
84), bendrojo gyvenimo brolijų steigėjas, ir daug 
kitų. Toji visuomenė tikėjo senąja savo Bažnyčia, sielojosi 
jos nelaimėmis ir baisiaja schizma, troško jos reformos, rėmė ir 


ME 


sinodus, bet negalėjo nė įsivaizduoti Bažnyčios be popiežiaus. 
Todėl taip nenuosekliai ir galvojo tokie teologai, kaip Ailli ir Ger- 
sonas, todėl Konstanzo tėvų daugumas ir priešinosi radikaliems 
sinodinės teorijos atstovams, kad bendravo su bažnytine visuo- 
mene ir kad jos tendencijas aiškino bei vykdė. Tosios abejojimus 
ir troškimus vaizdavo sinodo partijų, sinodo ir popiežių tarpusa- 
vio kova. Sinodas norėjo reformuoti Bažnyčią, bet daugumas tėvų 
reformatorių laikė idealu netolimosios praeities Bažnyčią, be to 
— apidealintąją, Bažnyčią, kur rūpestingas popiežius vadovavęs 
dorai kunigijai, kunigija valdžius pasaulininkus ir mokius- juos 
krikščioniškai gyventi, o pasaulininkai buvę jai paklusnūs. Tėvų 
reformatorių nuomone, nieko nereikėję iš esmės keisti, tik sudo- 
rinti žmonių gyvenimas, mokyti jie Bažnyčios mokslo, o tam pir- 
miausia sudrausti ir sudorinti pati kunigija. Visiems aišku buvo, 
kad finansinė kurijos sistema — annatos, reservacijos, provisijos, 
ekspektancijos, dispensacijos, įvairūs ir tamel didėją mokesčiai, 
indulgencijų pardavinėjimas — tvirkino ir pačią kuriją, ir kunigi- 
ją. Norėta tad reformuoti Bažnyčia ne tik in membris, bet 
irin capite, t. y., pertvarkyti ir sudorinti kurija, naujais įsta- 
tymais sudrausti kardinolai ir pats popiežius. Taigi, ne tik schiz- 
ma, bet ir Bažnyčios reforma kėlė aikštėn klausimą, kas turi pir- 
mininkauti Bažnyčiai: popiežius ar visuotinis sinodas, nes, žmo- 
giškai samprotaujant, sunku buvo tikėtis, kad ištvirkusi kurija 
pati save reformuotų. Kai kurie projektininkai nuosekliai ir labai 
praktiškai siūlė padėti Bažnyčios santvarkos pamatan perijodiš- 
kai sušaukiamųjų visuotinių ir provincinių sinodų sistemą. 

Bet popiežiaus pirmenybės idėja, esam jau matę, tiek buvo 
įsikerėjus, kad patys sinodininkai gandėjosi daryti logiškai neiš- 
vengiamas išvadas iš savo teorijos ir stengėsi, kaip Gersonas, so- 
fistiškais samprotavimais suderinti ją su popiežiaus pirmenybe. 
Jie nedrįso griežtai atmesti pastarosios gynėjų — savo pačių val- 
džią ginančių kardinolų ir italų, kuriems popiežiaus pirmenybė 
buvo patrijotizmo dalykas, — argumentų. Antra vertus, popie- 
žiaus pirmenybė turėjo ir didelę praktinę reikšmę. — Provincijų 
sinodai atstovavo kiekvienas savo tautos Bažnyčiai ir dėl jos gc- 
rovės su kurija kovodami, noroms ar nenoroms, sąmoningai ar ne, 
griovė vakarų Bažnyčios vienovę, o visuotinį sinodą dažnai bejė- 
gį darė tarpusavinė jo „nacijų“ kova. Ir kas gi, popiežiaus val- 
džiai išnykus, galėjęs būtų apginti pačią tautinę Bažnyčią nuo 


k 


trokštančio ją pasiglemžti valdovo ar padėti tam valdovui ją eks- 
ploatuoti? O politinių savo valstybės ir savo valdovo tikslų siek- 
dama kiekvienos tautos Bažnyčia dažnai stengdavosi pasinaudoti 
universalia popiežiaus valdžia tiems tikslams įvykdyti ir prireikus 
pati kėlė aikštėn popiežiaus pirmenybę, nors ginčijo ją, kai darė 
tatai kitos tautos Bažnyčia. Egojistiniai tautinių Bažnyčių, valdo- 
vų, kardinolų ir atskirų pralotų sumetimai mezgėsi su principi- 
niais ginčais. Taigi, sinodo sumanytosios reformos nelengvo dar- 
bo būta. 

Tik 1415. VII. 24 Konstanzo sinodas teišrinko reformos ko- 
misiją (3 kardinolus ir 32 keturių nacijų atstovus). Ji dirbo iki 
1416. X, bet sinodui jokio pranešimo nepadarė, nes dėl svarbiau- 
sių klausimų sinodininkai negalėjo susikalbėti su popiežininkais. 
Daug blogiau buvo, kad nustojo savo autoriteto ir karštasis re- 
formos šalininkas Sigismundas. Tėvai nebebijojo nei Jono XXIII, 
nei Benedikto XIII; o pats Sigismundas įsikišo į Prancūzijos ko- 
vą su Anglija, 1416. VIII. susidėjo su Anglija ir tuo sukur- 
stė prieš save įtakingą sinodo naciją, prancūzus. Tki tol prancūzai 
ėjo išvien su vokiečiais ir anglais prieš italus ir kardinolus; dabar 
susiartino su kardinolais ir ėmė kovoti su anglais, su kuriais susi- 
rėmė ir ispanai. Kardinolai tuoj pasinaudojo nacijų kivirčais. — 
Sinodas 1415. V—VII buvo nutaręs, kad naujasis popiežius ne- 
gali būti išrinktas be įo sutikimo, ir norėjo pirma reformuoti Baž- 
nyčią, o tik paskui — gal, pats, be kardinolų — jį išrinkti. Dėl 
minėtosios nacijų kovos kardinolams pasisekė pakeisti toji si- 
nodo darbų programa: 1417. V buvo nutarta, kad naująjį popie- 
žių rinktų kardinolai drauge su sinodo atstovais, o 1417. VII ir 
pats Sigismundas turėjo sutikti, kad popiežius būtų išrinktas tuoj 
po kurijos reformos ir paskui drauge su sinodu reformuotų visą 
Bažnyčią in membris. Buvo išrinkta nauja reformos komi- 
sija, bet ir ji savo darbo nepabaigė. — 

Kardinolas Ailli ėmė reikalauti pirmučiausia išrinkti popie- 
žių, nes negalinti Bažnyčia ilgiau gyventi begalvė. Jį parėmė visa 
kardinolų kolegija, italai, prancūzai ir ispanai. Imta kaltinti vo 
kiečiai Huso erezija, o Sigismundas neteisėtu kišimusi į Bažny- 
čios reikalus. Kardinolai grasino palikti sinodą. Kilo pavojus, kad 
jis iširs. Bet čia surado kompromisą anglų vadas Winchesterio 
vyskupas Heinrichas Beaufort; pasiūlė, kad būtų priimti ir pa- 
skelbti komisijų jau paruoštieji dekretai ir išrinktas popiežius, 


1“ 


bet kad sinodo nutarimu būtų laiduota ir visos Bažnyčios refor- 
ma, drauge su sinodu popiežiaus vykdytina. Iš tikro, 1417. X. 9 
ir 30 buvo paskelbti 5 reformos dekretai, kurie skyrė rinktis bū- 
simuosius sinodus po 5 ir 7 metų, o paskui kas 10 metų, visokio- 
mis priemonėmis saugojo Bažnyčią nuo naujosios schizmos, pri- 
pažino aukščiausius Bažnyčios pralotus nepakeičiamais ir mažino 
kiek popiežiaus valdžia bei pajamas (spolijų bei prokuracijų tei- 
sę), o patį būsimąjį popiežių įpareigojo drauge su sinodu refor- 
muoti Bažnyčią. Popiežių rinkti, sinodo nutarimu, turėjo šįkart 
kardinolų kolegija (23 kardinolai) drauge su 30 penkių sinodo 
nacijų (italų, ispanų, prancūzų, anglų ir vokiečių) atstovų. 
Išrinktas buvo, 1417. XI. 11, kilnusis romėnas Odo Co- 
lonna, Martynas V (1417-31 m.), mandagus ir išsimoksli- 
nęs, nesenas dar (49 m.) žmogus, geras kanonų teisės žinovas. 
Kardinolu paskyrė jį 1405 m. Innocentijus VII; vėliau 
globojo jį ir visą jo šeimą Jonas XXIII. Jonui pabėgus iš Kon- 
stanzo, kardinolas Colonna prisijungė prie jo, kaip ir daugis kitų, 
bet greit grįžo sinodan. Čia niekuo nepasižymėjo, partijų ginčuose 
nedalyvavo, su visais geruoju gyveno. Netrūko jam dėlto nei gal- 
votumo, nei energijos. Buvusis Jono XXIII bendradarbis, savai- 
me aišku, negalėjo būti sinodininkas. Tiesa, vargu ar galėjo pri- 
pažinti sinodo pirmenybę ir išsižadėti tūkstantmečių kurijos tra- 
dicijų, tūkstantmetės jos ideologijos bet kuris popiežius. Ir be 
popiežiaus gynė jo pirmenybę kardinolai ir daugis sinodo narių: 
patys Martyno V rinkimai sako popiežininkus laimėjus kovą su 
sinodininkais. Bet dabar popiežininkai galėjo susispiesti apie gy- 
vąjį popiežių, o sinodininkams reikėjo kovoti ne su popiežininkais 
ir popiežiaus pirmenybės idėja, kuri galima buvo ir gersoniškai 
aiškinti, bet su pačiu popiežium. 
Martynas V pradėjo popiežiauti, kaip jo pirmtakūnai, — ne- 
kreipė ypatingo dėmesio į sinodo norus ir dekretus. Jo išleistosios 
taisyklės popiežiaus kanceliarijai niekuo nesiskyrė nuo jo pirmta- 
kūnų išleistųjų. Davė jis Sigismundui teisę rinkti dešimtinę, ėmė 
duoti vadinamąsias ekspektancijas, uždraudė apeliuoti sinodui dėl 
popiežiaus nutarimų tikėjimo dalykuose. Tačiau pažadėjęs buvo 
drauge su sinodu reformuoti Bažnyčią ir atvirai nesipriešino te- 
bereikalaujantiems reformų Sigismundui ir sinodui. Vėl buvo iš- 
rinkta reformos komisija. Dėja, ir šįkart negalėjo susikalbėti jos 
nariai. Italai, ispanai ir Paryžiaus universiteto atstovai gynė po- 


a 85 = 


piežiaus teises, prancūzai ir vokiečiai šovėsi jas apkarpyti, o an- 
glai — juos ir be to gynė nuo popiežiaus Anglijos įstatymai — 
buvo abejingi. Norinčiam kuogreičiausiai nusikratyti sinodu po- 
piežiui nereikėjo nė savo noro rodyti, nes netrukus visiems pa- 
aiškėjo, kad nieko negali išeiti iš sinodo triūso. Pagaliau vokiečių 
nacija įteikė savo pasiūlymus tiesiog popiežiui, o ja greit pasekė 
ir kitos nacijos. Martynas atmetė vokiečių pasiūlymą dėl priemo- 
nių kovoti su popiežium, bet sutiko su mažesnės reikšmės projek- 
tais. Visa Bažnyčios reforma in capite pasibaigė 7-ais de- 
kretais (1418. III. 21), kurie sumažino ir aptvarkė kiek finansi- 
nes kurijos teises. Reformą in membris Martynas įvyk- 
dė konkordatais su atskiromis nacijomis (ir jų valdovais): s u- 
per certis articulis, super guibus non pote- 
rat £tieri concordia nationum,... concorda- 
verunt nationes singillatim guaelibet pro se 
su cardinalibus pro parte papae deputatis. 
Tie konkordatai (1. su vokiečiais, 2. su anglais, 3. su prancū- 
zais, italais ir ispanais) siaurino finansines kurijos teises (anna- 
tų, vakancijų, beneficijų ir t. t. praktiką), fiksavo kardinolų skai- 
čių (24 kard.) ir laidavo, kad jais bus skiriami mokyti bei dori 
žmonės iš visų nacijų su pačios kardinolų kolegijos sutikimu. 
Konkordatai buvo pasirašyti penkeriems metams, t. y., iki naujo 
visuotinio sinodo, kuris turėjo susirinkti 1423 m. Pavijos mieste. 

Taigi, Konstanzo sinodas panaikino schizmą, bet nepajėgė 
reformuoti Bažnyčios (jo paskelbtųjų dekretų ir konkordatų re- 
forma pavadinti negalima), nes popiežiaus pirmenybės idėja buvo 
stipresnė ir labiau sutiko su vakarų krikščionybės dvasia, nei si- 
nodinės Bažnyčios idėja, ir nes tautinės Bažnyčios negalėjo susi- 
kalbėti viena su kita ir su kurija dėl konkrečių reformų. Tačiau 
negalėjo reformuoti Bažnyčios ir popiežius. Iš tiesų, reformai pir- 
miausia reikėjo, kad būtų pertvarkyta visa finansinė kurijos siste- 
ma. Bet negalėjo popiežius pirmininkauti Bažnyčiai ir valdyti jos 
neturėdamas pinigų. Keistoka buvo reikalauti, kad jis taptų varg- 
šu Kristaus sekėju, ir tikėtis, kad evangeliškojo gyvenimo pavyz- 
džiu privers jis klausyti savęs galinguosius bei turtinguosius Baž- 
nyčios kunigaikščius, apsigins nuo tokių valdovų, kaip Prancūzų 
ar Neapolio karaliai, ir nuveiks Bažnyčios valstybę išsidalinusius 
sinjorus. Pigu atrodė panaikinti annatos, provisijos, ekspektan- 
cijos ir t. tt Bet kuo gi galima buvo pakeisti tos pajamos, svar- 


mr 


biausia Bažnyčios nusmukimo priežastis? O popiežiui ir tų paja- 
mų nebeužtekdavo, nes reikėjo jam įsiviešpatauti Romoj ir dėl 
Romos bei visos Romos valstybės derėtis ir kariauti su Romos 
diduomene bei tauta, su Romos valstybės sinjorais, su Neapolio 
karaliais, Milano dukais, su Florencija ir Venecija. Bažnytinės ir 
politinės savo galios neatgaivinęs popiežius negalėjo reformuoti 
Bažnyčios, o tą galią atgaivinti norėdamas turėjo niekinti Bažny- 
čios reformą. Bažnyčia seniai jau virtus buvo savotišku politiniu 
organizmu, savo itališkąja valstybėle besiremiančia ir į kitas val- 
stybes besiskverbiančia valstybe. Valdovo valdžiai kitose valsty- 
bėse stiprėjant, turėjo stiprėti ir absoliutistinės popiežių tenden- 
cijos. Tik pirmykštės krikščionybės, gražios, bet nebegyvos praei- 
ties, idealus gaiviną eretikai tekėlė aikštėn religinės demokratijos 
idėją, o jų sąjūdis — ir Anglijoj, ir Čechijoj — tapo pavojumi ir 
visai politinei - socijalinei Europos santvarkai. Argi ne tomis pa- 
čiomis religinės demokratijos idėjomis buvo užsikrėtę kiek ir si- 
nodinės teorijos atstovai? 


XI 


Rytų pasienis, Vokietija ir Baselio 
inodas 


8i 


Romos, Vokiečių ir Vengrų karaliui Sigismundui Bažnyčios 
vienovė bei reforma knietėjo ir todėl, kad bemanąs jis buvo ap- 
tvarkyti Vokietiją. Bet visa XIII-XIV amžiaus istorija rodė, 
kad tvarkyti Vokietiją tik galingas kunigaikštis tegalėjęs. Sigis- 
mundas pirmiausia ir rūpinosi savo paties valstybe, Vengrija. Vo- 
kietijoj lengvai jis atsisakė nuo Brandenburgo ($ 78). Tuo di- 
desnį dėmesį kreipė į rytų Vokietijos pasienio valstybių tarpusa- 
vio santykius. 

Svarbiausios rytų valstybės buvo Habsburgų (Aukš- 
tutinė ir Žemutinė Austrija, Štirija, Karintija, Kraina, G6rz, Ti- 
rolis) ir Luxemburgų (Čechija, Moravija, Silezija, Veng- 
rija) žemės, kurias išsidalino įvairios jų giminės linijos. Habs- 
burgai kovojo su Šveicarija ir skverbėsi į šiaurinę Italiją; Sigis- 
mundui Luxemburgui teko kovoti dėl Vengrijos žemių su Tur- 
kais, Neapolio karaliais ir Venecija, kuri 1409 m. nusipirko iš Nea- 
polio karaliaus Vladislovo Zarą ir mėgino įsigyti visą Dal- 
matiją. Bet dar pavojingesnė atrodė Vengrų karaliui staiga įsi- 
galėjusi Lenkija. 

Lenkiją sustiprino, gal, net išgelbėjo unija su Lietuva 
($ 14). Tiesa, greit ir Jogailai-Vladislovui II, ir Lenkijos ga- 
liūnams paaiškėjo, kad Krėvos akto nusakytoji unija buvo ne- 
įvykdoma. Krokuvoj besėdint negalima rados valdyti tolima 
Lietuva, o lenkų kišimasis į jos vidaus reikalus užžiebė didikų pa- 
trijotizmą. Jogaila turėjo paskirti savo vietininku pirma savo 
brolį Skirgailą, paskui savo brolėną Vytautą Didijį, kuris 


= 59 


buvo jau susidėjęs su Maskva ir Ordinu ir apie kurį buvo besi- 
spiečią Lietuvos savarankiškumo gynėjai. Astravos aktais 
1392. IX. 5 Vytautas pripažino Lietuvą Jogailos, Įadvygos ir Len- 
kijos feodu (nors šis terminas ir nebuvo jo pavartotas), o pats 
ilgainiui tapo faktiškai savarankišku jos valdovu; 1398 m. vienos 
puotos metu Lietuvos kunigaikščiai ir bajorai paskelbė jį net 
Lietuvos karalium. Vadinamoji Vilniaus unija (1401 m). 
patvirtino tuos, nevisai aiškiai nusakomus Lietuvos ir Vytauto 
santykius su Lenkija ir Įogaila. Vytautas ir Lietuvos bajorai pa- 
žadėjo būti ištikimi Lenkų karaliui ir karalystei. Vytautas iki gy- 
vos galvos gavo supremum principatum terrarum 
Litwanie ir caeterorum Jogailos dominiorum 
ducatum. fam numirus, tąjį supremum Didžiosios Ku- 
nigaikštystės principatum ir ducatum turėjo gauti . 
atgal Jogaila ir Lenkija. Bet ir Jogailai numirus, Lenkijos bajo- 
rai nesirinksią naujo karaliaus su Vytautu ir Lietuvos bajorais ne- 
pasitarę. Vytautas valdė Lietuvą savarankiškai, tvarkė ją betgi 
kultūringesnės Lenkijos pavyzdžiu — skyrė vaivadas, kaštelio- 
nus, urėdus ir t. t. Lietuvos bajorai įsigijo tokias pat teises bei 
privilegijas, kaip ir Lenkijos, ir pastarųjų pasiūlymu prisiėmė net 
jų herbus. Visa tai ilgainiui naikino tautines Lietuvos ypatybes, 
skiepjio jau aplenkintąją Europos kultūrą. Ypačiai svarbi buvo 
čia krikščionybės ir kunigijos įtaka. Tačiau nereikia niekinti ir 
Lietuvos reikšmės Lenkijai. Vytautas ne tik dažnai vadovavo 
pačiam Jogailai, bet kišosi ir į Lenkijos valdymą. Užsienio poli- 
tika, dilpomatija ir karai stipriau siejo brolėnus ir abi valstybes, 
nei formalūs unijos aktai. 

Vytautas padėjo kiek Įogailai išpildyti jo pažadus lenkams ir 
grąžinti Lenkijai prarastąsias jos rusų žemes. Raudonoji 
Rusija 1387 m. pasidavė Jogailai, kuris ir atgaivino koloni- 
zacinę Kazimiero Didžiojo politiką. "Tačiau Vytautas neužleido 
Lenkijai Valuinės ir Podolės, dėl kurių nuo sena ko- 
vojo Lietuva. Jadvygai ir lenkų bajorams priešinantis, sumanė 
jis grąžinti sostą Lietuvon pabėgusiam Auksinės Ordos 
chanui Tochtamyšui, o paskui su jo pagelba pasiglemžti 
Rusiją; tik pralaimėjo Vorkslos kautynes (1399. IX. 5) ir 
priverstas buvo nuo savo plano atsisakyti. Vytautas vedė di- 
džiojo Lietuvos kunigaikščio politiką. Taip pat Lenkų labui politi- 
kavo Jogaila pietiniame Lenkijos pasieny : padarė 1387 m. savo va- 


>= m= 


salų Moldavijos vaivadą, kuris tuo nusikratė Vengrų val- 
džia, paskui — Valachijos ir Besarabijos valdovus. 

Vengrų karalius Sigismundas, savaime suprantama, 
negalėjo ramiai žiūrėti, kaip Lenkija savinasi žemes, kurios ka- 
daise priklausė Vengrijai arba dėl kurių ji kovojo, Ir kaip, susi- 
jungus su Lietuva, ima ji greit stiprėti. Vienas su Lenkija-Lie- 
tuva kariauti negalėdamas Sigismundas jieškojosi sąjungininkų, 
pirmiausia stengėsi patraukti savo pusėn senąjį Lietuvių ir Lenkų 
priešą — Teutonų Ordiną, kuris ir pats kėlė triukšmą 
visoj Europoj, visus baugino krikščionybei iš Lietuvos-Lenkijos 
pusės gresiančiu pavojumi. Įkeitė jis Ordinui Naująją 
Marką (Neumark, ji jungė Ordino žemes su imperija) ir 
įkalbėjo savo vasalui Vladislovui iš Opolijos įkeisti 
Ordinui ir Dobrzyną. Tas Vladislovas buvo Liudviko Di- 
džiojo paskirtas Raudonosios Rusijos valdyti, o paskui perkeltas 
į Kujaviją ir Dobrzyną. Kaip ir Ziemovitas, buvo jis pasipiršęs 
Jadvygai, o Jogailai ją vedus, neiškarto jam nusileido — kariavo 
su juo, puolė net Krokuvą, tikėjosi bent Raudonąją Rusiją susi- 
grąžinsiąs. Sigismundas, Vladislovas ir Ordinas sumanė pasida- 
linti Lenkiją-Lietuvą, įtraukė į koaliciją ir Vaclovą. Tik nieko 
iš to sumanymo neišėjo, Kad ir galėjo pasiremti tuometiniu savo 
vasalu ir Jogailos priešu Vytautu, didysis Ordino magistras 
Konradas von Jungingen nebuvo linkęs kariauti, o 
Jogaila paskubėjo susitaikinti su Vytautu (1392 m.). Po ketve- 
rių metų Osmanų grasinamas ir pats Sigismundas pasirašė taiką 
su Lenkija. Susitaikinęs ir su Vaclovu, Jogaila išvijo Vladislovą 
iš Lenkijos žemių. Galėjo jis dabar pulti Ordiną, pavojingiausią 
Lietuvos ir Lenkijos priešą. 

Iki tol Ordinas naudojosi Lenkų karais su Lietuviais ir pilie- 
tiniais pačių Lietuvių karais. Vytautas 1390 m. antrusyk su 
juo susitarė, ir Ordinas tikėjosi padėsiąs jam atimti iš Jogailos 
Lietuvą ir paversiąs ją vasaline savo valstybe. Bet 1392 m. Vy- 
tautas, kaip minėta, baigtinai susitaikino su Jogaila. "Teutonų 
viltys vėjais nuėjo. Lietuvos krikštas ištrenkė jiems iš nagų ge- 
riausią jų ginklą: sunku dabar rados vadinti jų kova su Lietuva 
kryžiaus karu. Ordino „misija“ pasibaigė. O tiktai su nuolat 
atplūstančių iš Europos „kryžiuočių“ pagelba ir tegalėjo jis sėk- 
mingai siekti savo tikslų. Antra vertus, nusmuko ir paties Ordi- 
no valstybė. Ordinas buvo despotiškai savo kraštą valdanti, ne- 


525 


didelė (koks tūkstantis riterių) draugija ir griežtai skyrėsi nuo 
savo valdinių. Žvairom žiūrėjo į jį ir krašto bajorija, kuri troško 
pati savo reikalus tvarkyti, ir miestai (daug iš jų buvo įstoję į 
Hansą), su kuriais lenktyniavo savo prekyba ir kurių gerove ne- 
sirūpino Ordinas. Pagaliau, kadaise pavyzdinga paties Ordino 
santvarka išklibo, riterija ištvirko. Kiek buvo sunykus Ordino 
galia rodo tai, kad 1407 m. didysis magistras užleido 1398 m. Or- 
dino įsigytąjį Wisby karalienei Margaritai (1387 — 
1395—1412 m.), Danų karaliaus Waldemaro IV dukteriai 
it Norvegijos karaliaus Hakono VIII našlei, kuri va- 
dinamąja Kolmaro Unija (1397 m.) patapo visų trijų 
karalysčių (Švedijos, Norvegijos ir Danijos) karaliene. Prūsų 
bajorija bruzdėjo; jos dalis įsteigė Driežlų Sąjungą 
(Eidechsenbund), kuri susižinojo su lenkais. 

Ordiną apgavusiam ir su Jogaila susidėjusiam Vytautui tuo- 
jau prireikė gintis nuo vokiečių „reizų“ (1392-94 m.). Jogaila 
padėjo savo brolėnui vasalui apginti vokiečių apsiaustąjį V il- 
nių (1394 m.) ir drauge su juo pradėjo diplomatinę kovą su Or- 
dinu. Pasisekė jam patraukti savo pusėn imperatorius Vaclovas, 
kuris 1395 m. uždraudė Teutonams puldinėti Lenkiją ir Lietuvą, 
ir popiežius. Bet Vytautui Lenkijos reikalai mažiau rūpėjo, nei 
kad Jogailai Lietuvos. Rytinės savo politikos planais užsidegęs, 
norėjo Vytautas taikos vakaruose ir, Lenkams priešinantis, ėmė 
tartis su Ordinų (1396-97 m.). Ordinas irgi linkęs buvo susitai- 
kinti su Vytautu ir tuo, gal, suvaidinti jį su Jogaila; 1398. X Sa- 
lyno saloj susivažiavę, Vytautas, didysis magistras ir Livonijos 
magistras pasirašė amžinąją taiką: Vytautas atidavė vokiečiams 
Žemaičius ir Sūduvių dalį. Noroms ar nenoroms, bet Jogaila nu- 
sileido Vytautui, kuris ėmė tarpininkauti jam ir Ordinui, 1400 m. 
su paties Vytauto pagelba pasivergusiam Žemaičius. 

Tik po to, kai priverstas buvo atsisakyti nuo plačių savo už- 
simojimų rytuose, ėmė Vytautas remti bei kurstyti Žemaičius 
prieš Ordiną. Ir Jogaila jo neišdavė: kad ir kaip stengėsi didysis 
magistras padaryti su juo separatinę taiką, jis padėdinėjo brolė- 
nui ir kariuomene, ir diplomatija. Romos karalius Ruprech- 
tas ir kurfiurstai labiau klausė Ordino, nei Togailos bei Vy- 
tauto skundų, bet Bonifacijus TX pasidavė Jogailos įkalbamas ir 
1403 m. uždraudė Ordinui kariauti su Lenkija bei Lietuva. Tie- 


= 02—— 


sa, praktinės reikšmės popiežiaus bulė neturėjo, ir, Vytauto ka- 
rams dėl Smolensko prasidėjus, didysis magistras išsikovojo R a- 
ciąžo taiką (1404. V. 22), kuria Vytautas ir Jogaila išdavė 
Ordinui Žemaičius (jie reikėjo jam vėl užsikariauti), o Jogaila 
gavo teisę išsipirkti Dobrzyną ir Zlotoriją. 

Tačiau toji taika neišsprendė amžinojo ginčo, nors Vytautas 
bei Jogaila pradžioje ir talkininkavo kiek Žemaičius vergiantiems 
vokiečiams. Netrukus Vytautas vėl ėmė slapta kurstyti Žemai- 
čius, o Jogaila pareikalavo sau pietinės dalies Naujosios markos 
(Neumark), kurią Konradas von Jungingen buvo nusipirkęs iš 
Sigismundo.  Sigismundas rėmė Ordiną, o pastarasis ne tiktai 
gynėsi. Numirus Konradui von Jungingen, didžiuoju magistru 
išrinktas karštakošis jo brolis Ulrichas (1407-10) paskelbė 
1409. IX. 6 karą Jogailai ir užėmė Dobrzyną. Vaclovas, kaip ir 
Sigismundas, palaikė — tiesa, platoniškai — Ulrichą, kuris tikė- 
josi išskirsiąs brolėnus. Gal būt, jo sąjungininkas Sigismundas 
tuo metu tikrai siūlė Vytautui karaliaus vainiką. Bet brolėnai iš- 
vien ėjo. Su didele lenkų, lietuvių, rusų ir totorių kariuomene 
1410. VII. 1 įsibrovė juodu į Prūsiją ir nužygiavo Marienburgo 
link. Ties Žalgirio kalnu (tarp Tannenbergo ir Griinwaldo) 
užkirto jiedviem kelią Ulrichas, bet jo kariuomenė buvo kuone su- 
naikinta, pats jis, 203 broliai ir 12.000 „kilniųjų bei nekilniųjų 
krikščionių“ žuvo kautynėse (1410. VII. 15). Krašto bajorai, 
miestai ir kunigai ėmė pasidavinėti nugalėtojams. Deja, pavė- 
lavo brolėnai pasinaudoti savo pergale: tik po dviejų dienų tepri- 
ėjo prie Marienburgo, kurį tuo tarpu sutvirtino komtūras Hein- 
richas von Plauen. Jogaila atmetė vokiečių pasiūlytąją 
taiką ir ėmė siausti. Heinrichas atkakliai gynėsi, o jam besku- 
bas jau buvo talkon Livonijos magistras, Vytautas savo ir kara- 
liaus vardu padarė su magistru paliaubas ir netrukus, rodos — 
bijodamas, kad magistras nepultų Lietuvos, pats su savo kariuo- 
mene jon pasitraukė. Priverstas tada buvo pasitraukti ir Jogaila 
(IX, 19), nes vienas paimti Marienburgo vistiek negalėjo, o ka- 
riuomenė dėl ligų ėmė tirpti. Didžiuoju magistru išrinktas, Hein- 
richas von Plauen (1410-13 m.) pats užpuolė besitraukiančius 
priešus ir po dviejų mėnesių susigrąžino kuone visą Prūsų žemę. 
Su Livonijos magistro pagelba atrėmė jis naują Jogailos bei Vy- 
tauto puolimą (1411. I) ir tuo privertė juodu taikintis. — Thor- 
no taika (1411. II. 1) Įogaila ir Vytautas gavo iki gyvos galvos 


= m 


valdyti Žemaičius, Togaila be to ir Dobrzyną; Ordinas turėjo iš- 
pirkti belaisvius. 

Heinrichas von Plauen galėjo būti patenkintas Thorno taika, 
kuri leido atsipeikėti apirusiai jo valstybei. Negaišdamas ir ėmė 
ją gaivinti; kreipėsi net į bajoriją ir miestelėnus — įsteigė Žemės 
Tarybą, kurioj turėjo dalyvauti 20 bajorijos ir 27 miestų atstovai 
ir kuri turėjo kasmet rinktis Elbingo mieste. Bet tuo, kaip ir 
visu griežtu savo valdymu, Heinrichas sukurstė prieš save rite- 
riją, visai nenorinčią išsižadėti savo valdžios krašto gyventojų la- 
bui. Ordino kapitula 1413. X. 14 nuvertė Heinrichą ir išrinko 
didžiuoju magistru maršalą Mykolą Kuchmeisterį von 
Sternberg (1413-22 m.). Heinricho reforma buvo panaikinta. 
Užuot valstybinęs krašto gyventojus, sijęs su jais ir kūręs valstybę, 
Ordinas vėl ėmė despotiškai valdyti savo valdinius, o kai 1430 m. 
didysis magistras Povilas von Ruesdort (1422-44) at- 
gaivino Plaueno politiką, buvo jau pervėlu. Antra vertus, nebega- 
lėjo Ordinas įtikinti Europos valdovų religiniais savo karų moty- 
vais, juo labiau, kad Jogailos diplomatija visur ir visiems rodė tik- 
rąjį „kryžiuočių“ veidą. Šiuo atžvilgiu daug padarė Lenkijos dele- 
gacija Konstanzo sinode. Tos delegacijos narys, Krokuvos 
universiteto rektorius Povilas Wlodkowicz įteikė vokie- 
čių nacijai savo raštą De potestate papae et im- 
peratoris respectu infidelium. Čia jis smerkė 
mėginimus krikštyti stabmeldžius smurtu ir karais, kaip kad darąs 
Ordinas, nes krikštas esąs laisvos žmonių valios ir Dievo malonės 
dalykas. Neigė Krokuvos universiteto rektorius ir Ordino privi- 
legijų (be to, iš dalies suklastotųjų) reikšmę, nes imperatorius 
priklausąs popiežiaus ir pats negalįs niekam dovanoti stabmeldžių 
žemių. O teisingam karui — gynė Wlodkowicz Jogailą bei Vy- 
tautą — krikščionys galį naudotis net stabmeldžių (taip antai —- 
totorių) pagelba. Lenkai įrodinėjo sinodo tėvams, kad tikri lietu- 
vių ir žemaičių krikštytojai yra Jogaila ir Vytautas, kurių darbą 
Ordinas savo karais, smurtais ir plėšimais tik tetrukdąs. Sinodo 
labiau paveikti buvo atvažiavus net žemaičių krikščionių delega- 
cija, kuri gražiai parašytuoju memorandumu (Propositio 
Samaytarum) apskundė Ordiną, galintį savo smurto politika 
panaikinti krikščionybę visoj Žemaitijoj. Lenkų pasiuntiniai 
siūlė perkelti Ordiną (plg. $ 12) ten, kur jis galįs kovoti su 
stabmeldžiais, taip antai, į totorių ar turkų pasienį. Žinoma, to 


„Li 


padaryti sinodas negalėjo, bet Žemaičių Bažnyčią sutvarkyti pa- 
vedė jis Vilniaus ir Lvovo vyskupams, vadinasi Jogai- 
lai ir Vytautui. 

Patys Europos politikos uždaviniai netiesiog silpnino Ordiną. 
Dabar reikėjo Europai ne plėsti krikščionybė rytuose, kur stab- 
meldžių, gali sakyt, nebeliko, bet ginti krikščionybė nuo Turkų 
Vengrijos ir Austrijos pasieny. Be to, karingajai ir anarchinei ri- 
terijai užteko dabar ir savo vietinių karų Prancūzijoj ir bekariau- 
jančioj su ja Anglijoj, Italijoj. Tik Vokietijai tikrai terūpėjo Or- 
dino valstybė, kolonizacinio vokiečių sąjūdžio, Drang nach 
Osten, avangardas. Tačiau apirusi Vokietija mažai ką tega- 
lėjo padaryti. Rėmė betgi Ordiną. Mat, įsigalėjusi Lenkija su 
savo vasalu Lietuva rados pavojinga ne tik Ordinui, bet ir Veng- 
rų, Vokiečių, o nuo 1436 m. ir Čechų karaliui Sigismundui. 
Tiesa, ir jis perdaug rūpesčių turėjo, kad galėjęs būtų veikliai įsi- 
kišti į Teutonų kovą su Vytautu ir Jogaila. Kiek begalėdamas 
čia sąjungininkavo jis su Ordinu, čia slapta jį rėmė ir, nepartyviu 
tarpininku dėdamasis, apgaudinėjo Jogailą ir Vytautą; stengėsi 
atskirti Lietuvą nuo Lenkijos ir 1429 m. antrusyk (?) pasiūlė 
Vytautui karaliaus vainiką. 

Po Thorno taikos Ordinas, tiesa sakant, tik tesigynė nuo 
Lietuvos bei Lenkijos puolimų, ir gynimosi reikalais reikia aiš- 
kinti tiek tai, kad šaukėsi jis Sigismundo, popiežiaus bei Europos 
valdovų pagelbos, tiek tai, kad, Vytautą susilpninti norėdamas, 
rėmė sukilusį prieš Vytautą Švitrigailą. Mat, Vytautas ir 
Jogaila nenorėjo pasitenkinti Thorno taika; mėgino derybomis ir 
karais priversti Ordiną baigtinai atsisakyti nuo Žemaičių (Vytau- 
tas reikalavo sau ir Klaipėdos) ir Sūduvių, o Lenkijai atiduoti 
mažų mažiausia Pomereliją (Pamarį), Kulmiją, Michalovą, Nie- 
šavą ir pusę Vyslos vagos. Po ilgų kovų Melno taika (1422. 
IX. 27; ji buvo patvirtinta Veliuonos suvažiavime 1423. 
V) Vytautas beveik pasiekė savo — kryžiuočiai atidavė jam Že- 
maičius (be Klaipėdos) ir didelę dalį Sūduvių, bet Jogaila tik Nie- 
šavą, dalį Vyslos vagos ir pusę Thorno plausto tegavo. Pats Vy- 
tautas privertė Jogailą nusileisti Ordinui ir pasitenkinti Melno 
taika. Vytautui nerūpėjo Lenkijos politikos tikslai, o lietuviška- 
jai-rusiškajai jo politikai reikalinga buvo taika su Ordinu. 


m 


82 


Ne todėl, kad brangus jam buvo Ordinas, rėmė jį Sigismun- 
das, bet todėl, kad įsigalėjusi Lenkija tapo pavojinga Luxembur- 
zų galiai valstybe. Iš tikrųjų, Jogaila ne tiktai įsigijęs buvo Rau- 
donąją Rusiją ir kitas Vengrijos kadaise priklausiusias žemes — 
pasirašė jis 1411 m. sąjungos sutartį ir su Vengrijos priešu V e- 
necija, osąjungąsu Austrijos (Štirijos) hercogu 
Ernstu Habsburgu patvirtino jo vedybomis su savo duk- 
terėčia, Mazovijos kunigaikštyte. Tiesa, Vytautui tarpininkau- 
jant, Jogaila ir Sigismundas susivažiavo Lubovlės (Lub- 
lau) miestan ir pasirašė amžinąją taiką (1411 m.); bet ji iš es- 
mės tik paliaubos tebuvo ir nepakeitė Sigismundo politikos, tik 
padarė atsargesnę ir klastingesnę. 

Tuo metu Sigismundas, Romos karalium išrinktas, kovojo ne 
tik su Venecija, betirsu Milanu, nes norėjo įsivieš- 
patauti šiaurinėj Italijoj. Tik Bažnyčios schizmos ir sinodo klau- 
simas teprivertė jį pasirašyti su Venecija paliaubas (1413. IV. 
17). Be to, reikėjo jam aplankyti Vokietija, kad įkalbėtų luo- 
mams padėti itališkajai savo politikai ir karūnuotųsi Aachene 
(1414. XI. 8). O karūnuotasis ir tikrasis Vokiečių karalius, koks 
norėjo būti Sigismundas, turėjo rūpintis ir karalystės santvarka, 
ir savo, Romos karaliaus, pareigomis. Iš tiesų, Sigismundas ma- 
nė su Konstanzo sinodo pagelba reformuoti Bažnyčią ir sutai- 
kinti Europos valdovus bei sukurstyti juos bendram krikščionių 
darbui — karui su Osmanais, juoba, kad tas karas reikalingas bu- 
vo Vengrijai. Tačiau, užuot sutaikinęs Prancūziją su Anglija, 
Sigismundas susidėjo su Anglija ir ėmė ruošti karą su Prancūzija, 
pasišovė atimti jai visas jos prisisavintąsias imperijos žemes 
(1416-17 m.); kariauti taip ir nepradėjo, bet Konstanzo sinodo 
darbus baisiai tuo sutrukdė ($ 80). Viena jis telaimėjo: Marty- 
nas V pripažino jį Romos karalium ir pažadėjo karūnuoti impe- 
ratorium (1418. I. 24). Neturėjo ypatingos sėkmės ir Sigis- 
mundo pastangos aptvarkyti imperiją. Buvo jis bemanąs įsteigti 
miestų sąjungą ir tuo sustiprinti savo valdžią Vokietijoj. Bet pa- 
sipriešino tam tiek kunigaikščiai, tiek patys miestai, kurie nelin- 
kę buvo didinti karaliaus valdžios. Nusileido Sigismundas ir 
drauge su .seimu padalijo imperiją į keturias apskritis, kurioms 
vadovavo viršininkai (Hauptmann), priklausą paties kara- 


Istorija 5 


=> = 


liaus skiriamo vyriausiojo viršininko (Oberhauptmann). 
Po trejų metų, 1418 m., paskyrė Sigismundas imperijai savo vie- 
tininką  (Statthalter und Verweser) — Branden- 
burgo kurfiurstą Friedrichą. Pats jis negalėjo ilgai gy- 
venti Vokietijoj — priverstas buvo ginti Vengriją nuo 
Osmanų bei Venecijos, o greit pasirūpinti ir Čechi- 
jos reikalais. 

Griežtos Konstanzo sinodo priemonės Čechų nenuramino, o 
atsiųstasis Čechijon apaštališkasis legatas, „geležinis“ Litomišlio 
vyskupas Jonas visus supykdė. Ponų sąjunga drąsiai vykdė 
Prahos seimo reikalavimus ir kovojo su daug silpnesne ponų ka- 
talikų sąjunga, kurią šaltokai rėmė Vaclovas. Husininkai valdė 
žymiausias Prahos parapijas. Vieni, universiteto vadovaujami 
ponai ir pasiturintieji miestelėnai, nedaug reikalavo — pirmiau- 
sia, kad Kristaus kūnas būtų teikiamas dviem pavidalais ir pasau- 
lininkams. Jie vadinosi kalikstinais (taurininkais) arba 
utrakvistais, ir 1420. VII. Keturiuose Prahos 
Straipsniuose išdėstė savo programą. Čia be taurės pa- 
saulininkams (1) reikalavo jie dar, kad (2) laisvai būtų skelbia- 
mas Dievo žodis, (3) kad būtų konfiskuoti Bažnyčios turtai ir 
panaikinta pasaulinė jos valdžia, o kunigai būtų priversti gyventi 
evangeliškai, kad (4) pasaulinė valdžia (o ne kunigai) baustų už 
mirštamąsias nuodėmes. Kiti, kaimiečiai ir mažų miestelių gyven- 
tojai, nebepripažino skaistyklos, maldų už numirusius, relikvijų, 
šv. kryžiaus, pasninkų, sakramentalijų. "Tiesa sakant, šitas, ap- 
skritai imant — demokratiškesnis ir radikalesnis, visuomenės 
sluoksnis bendro tikėjimo neturėjo; juo lengviau užsikrėsdavo jis 
besiskverbiančiųjų Čechijon eretikų — wiclifininkų, valdensų, va- 
dinamųjų „pikardų“ (— begardų), laisvosios dvasios brolių — 
idėjomis. Netrukus radikaliųjų husininkų centru pasidarė mažas 
Austie miestelis, o kadangi jis atrodė neatvangus, tai — ant 
gretimo kalno įsteigtasis miestas, kurį steigėjai pavadino Tab o- 
ru; nuo jo ir patys buvo pavadinti taboritais. Čia, į paties 
Huso kadai gyventąją vietą ($ 77), į „šventąjį kalną“, iš visur 
plūsdavo žmonės savo tikėjimo pastiprinti ir pasimokyti. Kunigai 
su Švenčiausiuoju sveikino ateinančias minias, tris kartus per die- 
ną laikė joms mišias, sakė pamokslus, klausė išpažinties, teikdavo 
dviem pavidalais Švenčiausiąjį. Uždrausta buvo šokti, žaisti (net 
vaikams), puotauti. Visi stengėsi gyventi evangeliškai. „Kaip ir 


=—-mPB 


apaštalų laikais, visi vieną širdį ir vieną sielą teturėjo, ir visi troš- 
ko išganyti būti ir atgaivinti senąją Bažnyčios santvarką“. Pa- 
mokslininkai peikė supasaulėjusią kunigiją, išdidžius ir gobšius 
pralotus; primindavo, kad kunigams priklausą 34 Čechijos že- 
mių; siūlė panaikinti mokesčius bei prievoles Bažnyčiai, nes visa 
tai ne Šv. Rašto įsakyta, bet, kaip ir daug dogmų bei apeigų, iš- 
galvota pačių kunigų. Religinis sąjūdis, kuris iš pat pradžios buvo 
patrijotinis-tautinis, tapo ir socijaliniu. Žemdirbiai nebenorėjo tar- 
nauti savo ponams, nes tai irgi šv. Rašto neįsakyta; daug jų bėgo 
į Taborą. Biblijos dvasios įkvėpti, taboritai norėjo ginklu išnaikinti 
visus Dievo priešus ir įsteigti Dievo karalystę; jos branduoliu lai- 
kė savo visuomenę, kurią griežtomis bausmėmis ir dorino: mirti- 
mi baudė žudytojus, paleistuvius, priesaikos laužytojus ir palūki- 
ninkus. Atgijo karingosios Jahvės tautos ir Apokalipsio dvasia. 

Karaliui Vaclovui nesipriešinant, katalikai išvijo iš kai ku- 
rių Prahos bažnyčių utrakvistus, išmetė net šventąsias taures ir 
vėl bažnyčias pašventino. Liaudis sukilo prieš katalikus, be to — 
daugiausia vokiečius. Vaclovas grąžino utrakvistams tris bažny- 
čias, tik nenuramino tuo pradėjusios maištininkauti liaudies. Kas- 
dien pešėsi gatvėse abiejų partijų vaikėzai. O čia Prahos miesto 
taryba uždraudė husininkams vaikščioti gatvėmis procesijomis 
su Švenčiausiuoju. Nepaklausė husininkai — šv. taurę nešančio 
kunigo vadovaujami iškilmingai priėjo jie prie Rotušės ir prašė 
Tarybos išlaisvinti kelis suimtuosius husininkus. Kažkas iš esan- 
čiųjų Rotušėj sviedė akmenį ir ištrenkė kunigui iš rankų tau- 
rę. Susiūbavo minia, įsilaužė į Rotušę, užmušė burmistrą, teisėją 
ir lavnikus. Jų vieton išrinkti buvo husininkai. Vaclovas taip su- 
pyko, kad stabo ištiktas numirė (1419. VIII. 16) ; o karaliui numi- 
rus, maištas dar labiau sustiprėjo. Kirviais, jietimis, lazdomis, 
akmenimis apsiginklavusių vyrų bei moterų minios triukšmavo 
po miestą, griovė katalikų bažnyčias bei vienuolynus, persekiojo 
kunigus. Maištas persimetė ir į kitus miestus... 

Vaclovo sostą turėjo paveldėti Sigismundas, bet Karolius 
IV nebuvo panaikinęs seimo teisės „priimti“ sostą paveldinčiojo 
karaliaus. Sigismundo šalininkai buvo husininkų persekiojami pra- 
lotai, dalis bajorijos ir vokiečiai, priešai — taboritai, kurie norėjo 
apsieiti visai be karaliaus ir išrinkti Romos nepriklausomą vysku- 
pą. Utrakvistai, revoliuciniu taboritų sąjūdžiu įbauginti, neginči- 
jo Sigismundo teisės, bet mėgino įkūnyti savo programą. Prahos 


seime nutarė jie, kad būtų atimta kunigijai pasaulinė valdžia, kad 
popiežiaus bulės nebebūtų skelbiamos Čechijoje ir niekas nebūtų 
traukiamas teisman, kuris nėra pačioj Čechijoj, kad svetimšaliai 
nebebūtų skiriami valdininkais, kad nebebūtų draudžiama čechiš- 
kai sakyti pamokslai ir giedoti bažnyčioj, kad teismai vartotų če- 
chų kalbą, kad Švenčiausiasis visiems būtų teikiamas dviem pa- 
vidalais, erezijos bylas pagal Dievo žodį tirtų magistrai, o Husas 
ir Teronimas nebebūtų vadinami eretikais. Tokiomis sąly- 
gomis taboritai sutiko pripažinti Sigismundą karalium, 

bet, žinoma, nesutiko tapti karalium Sigismundas. Jis tik vie- 
na tepažadėjo — valdyti kraštą, kaip buvo jį valdęs Karolius IV, 
ir apgalvoti luomų prašymus. Ir čia jis gudravo — norėjo laimėti 
laiką Vengrijos reikalams atlikti ir kariuomenei surinkti. Pavedė 
laikinai valdyti Čechiją karalienei našlei, utrakvistui Čenekui 
iš Wartenbergo ir kai kuriems ponams katalikams. Bet 
veltui mėgino karalienė sutaikinti utrakvistus su katalikais — 
nieko nepasiekė, o taboritų vadai — jie seniai jau suprato, kad 
tik ginklais gali apginti tikėjimą ir Čechiją, — varė toliau revo- 
liuciją ir ruošėsi kariauti. Norėdami patraukti savo pusėn Prahos 
miestą sušaukė jie čia didelį tautos susirinkimą (1419. XI. 10). 
Karalienė pabėgo, o Regentų Taryba sutarė su taboritais paliau- 
bas (1420. IV. 23) ir paskelbė tikėjimo laisvę. 

Žymiausias taboritų vadas buvo Jonas Žižka iš Troc- 
novo, smulkus bajoras, kuris Vaclovo laikais dalyvavo pilieti- 
niuose karuose ir pasidarė geriausias savo meto karvedys. Betlie- 
jaus koplyčioj klausęs buvo jis Huso pamokslų, didžiai gerbė tau- 
tos didvyrį ir tikėjimo skelbėją bei kankinį; užsidegė meile Kris- 
taus Įstatymui, kurį nuo Senojo Įstatymo nelabai skyrė. Kaip ir 
visi taboritai, nekentė jis vienuolių, žiauriai juos išveisdavo. Jau 
1419. XI. 10 pasižymėjo jis grumtynėse su katalikais Prahos 
gatvėse ir įsigijo didelį populiarumą. Po paliaubų su Regentų 
Taryba Žižka surinko taboritų kariuomenę ties Taboru. Tiesa sa- 
kant, tai buvo ne kariuomenė, bet Žižkos išmiklintieji kariuome- 
nės kadrai, kuriuos prireikus papildinėjo iš visur sueinantieji kai- 
miečiai bei amatninkai, kas jietimi, kas arbaletu, o kas — tokių 
daugumas — ir geležimi apkaustytu kultuvu apsiginklavęs. Išgal- 
vojo Žižka ir visai naują, tokiai kariuomenei labai tinkančią tak- 
tiką. Keliomis eilėmis vežimų su pritaikytomis prie jų keliamomis 
lentomis apsiausdavo jis savo pėstininkus, kurie tuo būdu galėjo 


nuo riterių raitelių apsiginti ir, kaip kokia judamoji tvirtovė, į 
priešų eiles įsilaužti. 

Gal būt, dėl neišvengiamo karo su čechais — reikalingas bu- 
vo jis tam karui vokiečių kunigaikščių pagelbos — ir atsimetė Si- 
gismundas nuo sąjungos su Jogaila: Vroclavo (Breslau) 
dekretu (1420. I. 6) patvirtino Thorno taiką. Kunigaikščiams pa- 
dėtį prižadėjus ir Moravijos luomams jam prisiekus, Sigismundas 
įsakė čechams nusikratyti Wiclifo erezija, įkalbėjo popiežiui pa- 
skelbti kryžiaus žygį prieš husininkus ir, juos įbauginti norėda- 
mas, Breslau mieste liepė nukapoti galvas keliems buvusiems 
maištininkams, o vieną prahietį husininką sudeginti. Visa tai, ži- 
noma, padidino taboritų įtaką tautiniam - religiniam čechų sąjū- 
džiui. Prahiečiai išleido manifestą, kur smarkiai puolė „natūra- 
liuosius Čechų tautos priešus“ vokiečius, o Sigismundą kaltino 
noru tąją tautą išnaikinti ir jos žemę vokiečiams atiduoti. Daug 
vokiečių turėjo bėgti iš Prahos ir kitų miestų; jų namus bei tur- 
tus pasisavino arba stačiai pusdykiai nusipirko čechai. Čenekas 
susidėjo su prahiečiais. 

Čenekas ir kiti ultrakvistai tik verčiami tenusileido maišti- 
ninkams, ir stengėsi išvengti karo. Kai 1420. V. Sigismundas su 
savo kariuomene įsibrovė Čechijon, Čenekas už amnestijos ir tau- 
rės pasaulininkams pažadėjimą sutiko išduoti jam Prahos pilį; 
tokiomis pat sąlygomis norėjo pasiduoti Sigismundui ir prahie- 
čiai. Bet karalius atsisakė su jais derėtis, nes padidino tuo tarpu 
jo kariuomenę vokiečių kunigaikščių bei kryžiuočių pulkai; VI. 
30 apsiautė Prahą. Tačiau buvo jau priėjus prie Prahos ir užėmus 
Vitkovo (dabar Žižkos) Kalną taboritų kariuomenė. Jos 
poziciją pultim paimti pasišovusius vokiečius Žižka sutriuškino; 
ir greit po to vokiečių kunigaikščiai pasitraukė. Skubiai apsika- 
rūnavęs Hradšine, Sigismundas nustojo siautęs Prahą ir stengė- 
si bent husininkų apsiaustąjį Vyšegrada išgelbėti, bet irgi buvo 
sumuštas (1420. XI. 1). Tuoj atsirado daug Huso sekėjų Silezi- 
joj, Mažojoj Lenkijoj, net Saksonijoj, Bavarijoj ir Prūsijoj. Pa- 
čioj Čechijoj utrakvistai vėl susidėjo su taboritais, o Prahos ar- 
kivyskupas pripažino 4 utrakvistų straipsnius. Kad ir linkęs buvo 
dabar Sigismundas laiduoti tikėjimo laisvę, Časlavo seimas 
(1421. VI) paskelbė jį „čechų tautos priešą“ ir nuverstą esant, 
patvirtino 4 straipsnius ir paskyrė laikinąją vyriausybę. 

Dar anksčiau čechų ponai pasiūlę buvo sostą Jogailai, kurį, 


EN 


kaip ir Vytautą, buvo Vroclavo sprendimu sukurstęs prieš save 
Sigismundas. Mat, utrakvistai norėjo vadovauti sąjūdžiui ir su- 
valdyti taboritus. O taboritai baisiai persekiojo katalikus, griovė 
bažnyčias bei vienuolynus, savinosi karaliaus ir ponų dvarus. Nu- 
tarė jie, kad kunigo drabužiai mišioms laikyti nereikalingi, ir 
mesdavo ugnin priešinančiuosius tam kunigus. Kunigas Marty- 
nas Huska (Lokvis) savotiškai aiškino taborituose įsikerė- 
jus; Wiclifo šv. sakramento mokslą; sakė, kad nėsą čia jokio 
Kristaus kūno, tik — duona ir vynas. Jo sekėjai žemėn sviesdavo 
Švenčiausiąjį, mindžiojo jį kojomis. Atsirado ir kitų eretikų, lais- 
vosios dvasios brolių mokslo gaivintojų, vadinamųjų adomi- 
ninkų. Jie ne tik dogmų bei kulto, bet ir doros nebepripažino, 
paleistuvavo, nuogi vaikščiojo. Huską sudegino Prahoj utrakvis- 
tai, bet pats Žižka išžudė daug adomininkų. Mat, daugumas ta- 
boritų bodėjosi erezijos, nors aiškiai nusakyto tikėjimo neturėjo. 
Taboritus vienijo ne dogmos ir bendroji socijalinė ideologija, bet 
neaiškus ir nevienaip suprantamas evangeliškojo gyvenimo idea- 
las, tikėjimas Šv. Raštu, revoliucinė - apokalipsinė nuotaika ir 
neapykanta vokiečiams. Bet revoliucijos metu nieko negali pada- 
ryti partija, kuri neturi vienos, tegul — elementarinės, bet aiškios 
ideologijos, visiems neabejojama ir iš esmės religine pasaulėžiūra 
pagrįstos socijalinės - politinės programos. 

Lenkų karaliaus atsakymo laukdami, utrakvistai stengėsi 
bent kiek aptvarkyti valstybę. Su jais susidėjęs, Prahos arkivys- 
kupas Konradas sušaukė Prahon Bažnyčios sinodą, kuris 
paskelbė su utrakvistų pažiūromis sutinkančias tikėjimo bei gy- 
venimo normas. Bet taboritais nusikratyti utrakvistai negalėjo, 
nes neatsisakė nuo karo su Čechija nei Sigismundas, nei Vokie- 
tijos kunigaikščiai.  Kurfiurstai ir kunigaikščiai patys ruošė nau- 
ją žygi Čechijon, rinko kariuomenę; o Sigismundas visai neno- 
rėjo, kad Vokietija viena kariautų su Čechais. Nepasitikėjo jis 
kunigaikščiais ir kurfiurstais, iš kurių vienas, Friedrichas 
Hohenzollernas, 1421. II sutarė sąjungą su Jogaila ir 
sutiko suvesdinti savo sūnų su jo dukteria, o gal ir įpėdine. Ži- 
noma, negalėjo Sigismundas nuo kunigaikščių pagelbos ir atsisa- 
kyti, delsė. Pagaliau, 1421. IX vokiečių kariuomenė susirinko 
ties Egeru. Sigismundas su Austrijos hercogu Albrechtu V už- 
puolė Čechiją iš Moravijos pusės; tuo tarpu kitos kariuomenės tu- 
rėjo užtelėti Čechijon iš žiemių ir iš vasaros rytų. Bet Žižka ties 


=— 17 


Nebovidu ir ties Vokiečių Brasta (Deutsch- 
brod) išsklaidė kryžiuočius (1422. I). 

Čechų karūną Jogailai siūlydami, utrakvistai, be abejo, turėjo 
galvoj ir senuosius Čechijos ryšius su Lenkija, ir tai, kad lenkus 
buvo paveikus husininkų propaganda. Lenkijos ponai kovojo su 
kunigija, ir daugelis jų husininkams prijautė; atsirado iš jų ir 
Huso sekėjų. Antra vertus, Togailai ir Vytautui čechų pasiūly- 
mas buvo geriausias ginklas kovai su Ordino globėju Sigismundu. 
lemiamą įtaką pralotai; 1423 m. energingasis Zbignievas 
Olešnickis pasidarė Krokuvos arkivyskupų. Pamaldusis 
Jogaila atsakė čechų pasiuntiniams, kad sutiksiąs tapti jų kara- 
lium, jeigu jie susitaikinsią su Romos Bažnyčia. Pasiuntiniai pa- 
siūlė tada karūną Vytautui, daug gudresniam ir lankstesniam po- 
litikui, nei Jogaila. Bet su Romos Bažnyčia vaidytis, žinoma, ne- 
norėjo ir Vytautas. Jis karūnos nepriėmė, bet ir neatsisakė 
(1421), 0 1422 m. paskyrė Čechijai vietininku savo brolėną Zig- 
mantą Kaributą, kuriam net davė pagelbinę kariuomenę. 
Popiežių Vytautas prašė nuimti Čechijai interdiktą ir atšaukti 
kryžiaus karą; žadėjo pats grąžinti Čechiją Bažnyčiai. 

Zigmantas Kaributas ėmė „kviestojo Čechijos karaliaus Vy- 
tauto“ vardu valdyti Čechiją. Utrakvistų pakviestas, jis padarė 
jų programą savą, apramino kiek kraštą; net taboritų vadas Žižka 
ji pripažino ir vadino „sūnumi“. Brandenburgo markgrafo vado- 
vaujamasis kryžiaus žygis buvo Čechų atremtas. Tai nuslopino vo- 
kiečių dvasią. Bijojo jie, kad ir jų žemės neužsikrėstų Huso erezija, 
kurią visur plėtė husininkų agitatoriai ir manifestai, „čechų nuo- 
dai“; kaltino viskuo Sigismundą, o kai kurie siūlė net išsirinkti 
kitą karalių. Verčiamas, pradėjo Sigismundas derėtis su Jogaila 
ir Vytautu, kurie buvo jau sutarę su Ordinu Melno taiką ($ 80). 
Zbignievui Olešnickiui tarpininkaujant, Sigismundas susivažiavo 
Krokuvon su Togaila ir Vytautu (1423. III), atgaivino Lubovlės 
taiką ir atsisakė remti Ordiną. Jogaila ir Vytautas savo rėžtu at- 
sisakė remti Čechus, atšaukė Zigmantą ir net pažadėjo Sigismun- 
dui padėti kovoj su husininkais. Vytautas iki galo išnaudojo po- 
litinę buitį ir nusikratė Sigismundo kišimusi į Lietuvos bei Len- 
kijos kovą su Ordinu. Tiesa, Zigmantas Kaributas 1924. VI grįžo 
Čechijon, bet neberėmė jo nei Vytautas, nei Jogaila. Pastarasis 
konfiskavo jam turtus, o popiežiaus legatas jį ekskomunikavo. 


m 


Bet Kaributas vadino save „kviestuoju ir išrinktuoju Čechijos bei 
Moravijos karalium“. p 

Tuo, kad su Lenkija-Lietuva susitarė, Sigismundas visai dar 
nelaimėjo Čechijos kovos. Energingai veikti nedavė jam Vengri- 
jos ir pačios Vokietijos reikalai. Bet jo delsimas silpnino jo buitį 
kaip tik Vokietijoj. Kurfiurstai stengėsi pasinaudoti politine 
konjunktūra. O Sigismundas be to pats sukurstė prieš save 
Pfalzo kurfiurstą Liudviką, nes paskyrė savo vikaru 
ne jį, o Mainzo kurfiurstą Konradą (1422), ir — Saksonijos 
kurfiurstystę  Friedrichui Meisseniečiui o ne 
Friedricho Hohenzollerno sūnui, atidavęs — Ho- 
henzollerną. Kurfiurstams šėrė galvon mintis nuversti Sigismun- 
dą. Įkūnyti tos minties jie dar nedrįso, bet privertė Mainzo kur- 
fiurstą atsisakyti nuo imperijos vikaro pareigų ir, Bingeno 
miestan susivažiavę (1424. I. 17), susitarė paversti savo kolegiją 
nuolat veikiančia įstaiga. Toji kolegija turinti vykdyti Dievo 
kurfiurstams pavestus uždavinius ir svarstyti visus Bažnyčios, im- 
perijos ir jų pačių, kurfiurstų, reikalus. Norėjo jie, kad pavesta 
jiems būtų kontroliuoti imperijos vikaras ir leista prireikus jo ne- 
klausyti. Laimė, kad naujasis Saksonijos kurfiurstas rei- 
kalingas buvo Sigismundo kovai su Čechija. Nuo kitų kurfiurstų 
atsiskyręs, padarė jis sąjungą su Sigismundu (1425. VII. 25) ir 
net pripažino Čechijos, Vengrijos bei Vokietijos sosto įpėdiniu 
Albrechtą V Habsburgą, kurį, savo žentą, buvo pa- 
skyręs (1423. X. 4) įpėdiniu pats Sigismundas. Kitų kur- 
fiurstų pritarimo savo planams gauti negalėdamas susitaikino su 
Sigismundu (1425. VIII) ir Friedrichas Hohenzol- 
lernas. Bingeno sutartis nustojo savo reikšmės. 

Tokiomis sąlygomis sunku buvo kariauti su Čechija, kad ir 
silpnino ją utrakvistų kova su taboritais. Neilgam sutaikino prie- 
šus karštas patrijotas utrakvistas Jonas iš Rokicano. 
Tiesa, dalis taboritų — Žižka ir jo sekėjai — linkus buvo taikin- 
tis su utrakvistais ir tarpininkavo kiek jiems ir radikalesnei tabo- 
ritų daliai. Žižkai numirus (1424. X. 11), jo sekėjai ėmė vadinti 


save našlaičiais ir laikėsi jo politikos. Jų vadu pasidarė bu- - 


vusis katalikų kunigas Prokopas Plikasis arba Di- 
dysis, ne tik žymus Žižkos mokyklos karvedys, bet ir gudrus 
politikas. Prokopas susitaikino su utrakvistais ir su jų vadu Zig- 
mantu Kaributu. Norėjo jis taikintis ir su vokiečiais. Bet, viena, 


2 II 


S 


vokiečių kunigaikščiai negalėjo taikintis su eretikais; antra, pati 
taboritų kariuomenė, Žižkai numirus, pasidarė nedrausminga ir 
nesuvaldoma, troško karo ir grobio, plėšė net pačią Čechiją, kur 
kovojo su ponais. Susidėjęs su Zigmantu Kaributu Prokopas 
1426. VI baisiai sumušė įsibrovusią Čechijon Saksonų kariuomenę 
ir privertė pasitraukti Albrechtą V Habsburgą. Tuo greičiau 
iširo taboritų sąjunga su utrakvistais. 

Utrakvistai buvo ponų ir išviso pasiturinčių visuomenės 
sluoksnių partija; gynė Čechiją ir tikėjimą, bet nenorėjo griauti 
Bažnyčios mokslo bei santvarkos ir bijojo taboritų vykdomojo 
socijalinio perversmo. Utrakvistai mėgino susikalbėti su katali- 
kais ir net su vokiečiais. Bet Prokopas ir norėdamas nebūtų ga- 
lėjęs pasitenkinti mažmožiais, kurių reikalavo utrakvistai iš Baž- 
nyčios, nes negalėjo suvaldyti taboritų, kuriems atrodė perdaug 
nuolaidus, o našlaičių buvo palyginti nedaug. Taboritai 1427 m. 
suėmė Zigmantą Kaributą, išvijo jo šalininkus iš Prahos ir pa- 
siėmė visą valdžią. Įsiviešpatavę Čechijoj, jie dabar patys ėmė 
puldinėti ir plėšti Vengriją, Austriją, Sileziją ir Vokietiją. Ties 
Zwettliu Prokopas sutriuškino Albrechto V kariuomenę 
(1427 m.). Frankfurto seimas suruošė naują kryžiaus žygį. Bet 
ties Mieso miestu 1427. VIII. 2 husininkai išsklaidė didžiau- 
sią iš keturių priešo kariuomenių, pultim paėmė Tachau 
miestą, išžudė jo gyventojus ir išniokojo visą aplinką. Kitos vo- 
kiečių kariuomenės pulti čechų nebedrįso. Daugelis kunigaikščių 
bei miestų, imperija nebepasitikėdami, įmanė labiau su husinin- 
kais derėtis. 

Norėjo derėtis ir Prokopas. Pressburgo mieste 1429. 
IV. 4 jis ir kiti husininkų vadai susitiko su pačiu Sigismundu ir 
keliais kunigaikščiais bei pralotais. Bet husininkai reikalavo, kad 
jų išklausytų visuotinis Bažnyčios sinodas, kuriame dalyvautų 
graikai bei armėnai, ir kad Sigismundas, jeigu norįs gauti Čechų 
karūną, išpažintų husininkų tikėjimą. Aišku, kad nieko iš to pa- 
sikalbėjimo neišėjo. "Taboritai vėl ėmė plėšti Sileziją, Meisseną, 
Saksoniją (iki paties Magdeburgo), rytinę Frankoniją ir aukštu- 
tinį Pfalzą. Tiesa, husininkai, ypačiai utrakvistai, nenustojo ir 
derėjęsi. Tūli kunigaikščiai patys nebematė kitos išeities; Vy- 
tauto noru karūnuotis karalium įbauginti, lenkai tapo palankesni 
čechams ir mėgino jiems bei katalikams tarpininkauti. Bet po- 
piežius uždraudė derėtis bei ginčytis su eretikais, ir Niūrn- 


= Šš 


bergo seimas (1431. II) paskelbė naująjį kryžiaus žygį. Ka- 
riuomenei (100.000 žmonių) vadovavo Brandenburgo markgra- 
fas, lydėjo kryžiuočius popiežiaus legatas Cesarini. Pasiekė vo- 
kiečiai Tausą (Domažličius, 1431. VIII. 14), bet čia 
buvo husininkų suknežinti. 


83 


Čechai atrodė nenuveikiami. Tiek Čechijoj įsikaraliauti trokš- 
tąs Sigismundas, tiek Vokietijos kunigaikščiai, tiek pats popie- 
žiaus legatas Cesarini linkę buvo dabar taikintis su karų 
bei revoliucijos nuvargintais utrakvistais, kurie prašė, kad leistų 
jiems išdėstyti savo norus, tiesa sakant — ne tokius jau baisius, 
visuotiniam Bažnyčios sinodui. Deja, priešinosi taikai su ereti- 
kais popiežius Martynas V, bet jis priešinosi ir visuotiniam sino- 
dui. O sinodo troško Bažnyčios visuomenė. Sinodinės teorijos, 
popiežių išrinkus, neišnyko, priešingai — net sustiprėjo, nes Kons- 
tanzo sinodas schizmą panaikino. Daugeliui atrodė, kad tik nau- 
jasis sinodas tegali reformuoti Bažnyčią, kurios nereformavo po- 
piežius, ir panaikinti husininkų ereziją. Sinodinė Bažnyčios są- 
voka sutiko ir su egojistinėmis bei stipriomis tautinių Bažnyčių 
tendencijomis, ir su universitetuose įsivyravusia racijonalistine- 
demokratine miestelėnų dvasia. Mokytieji teologai,  Nikalojus 
Kucsietis, tapo sinodininkais. 

Martynas V (1417-31 m.) tvirtai atmetė Sigismundo ir Pran- 
cūzijos pasiūlymus įsikurti kuriame Vokietijos mieste ar Avig- 
none. Romos Bažnyčia, sakė, esanti visų Bažnyčių galva ir mo- 
tina. Kaip vairininkas prie vairo, taip popiežius turįs būti Romoj. 
Tačiau, norint grįžti Romon, reikėjo Martynui kantros, o grįžus 
— visas Bonifacijaus IX padarytasis darbas iš nauja pradėti. — 
Neapolio karaliui Vladislovui numirus (1414. VIII. 6), 
įsikaraliavo jo sesuo Ona II (1414-35). Roma atrėmė garsųjį 
Onos kapitaną Attendolo Sforzą, bet 1417. VI Romą 
pasivergė kitas kondottieris Braccio di Montone, o 
jam Sforza ją VIII. 10 atėmė. Tuo būdu Roma, kaip ir Beneven- 
tas, priklausė Neapolio karalienei, tuo tarpu kai Braccio buvo di- 
džiosios dalies vidurinės Italijos (Perugijos, Assisi, Orvieto, Todi, 
Iesi, Rieti) valdovas. Martynas sutarė taiką su karaliene Ona — 
pavedė savo legatui ją karūnuoti (1419. X. 28), o karalienė pri- 
pažino save popiežiaus vasale, sutiko grąžinti jam Romą, Kampa- 


niją bei kitas žemes ir padėti užkariauti visą Bažnyčios valstybę. 
Su Sforzos pagelba privertė popiežius nusileisti ir Braccio: pasky- 
rė jį savo vikaru ir pavedė užkariauti Bologną. Galėjo jis dabar 
grįžti apleiston, apirusion apaštalų sostinėn (1420. IX. 29). Kan- 
triai ėmė Martynas atstatydinėti apgriuvusio miesto bažnyčias ir 
kitus pastatus. Demokratines Romos įstaigas jis panaikino, tik 
savivaldybę jai tepaliko, bet ją sutvarkė. Miestą ir visą valstybę 
gaivindamas (Braccio 1424 m. numirus, Martynas susigrąžino jo 
valdomąsias žemes), Martynas turėjo nuolat kovoti su Romos ga- 
liūnais — Orsini, Savelli bei kitais — ir, savaime suprantama, 
rėmėsi savo „nepotais“ Colonnomis. Tiems kurdavo jis valstybė- 
les Bažnyčios žemėse ir Neapolio karalystėj; buvo net bemanąs 
įgyti Colonnoms patį Neapolio sostą. Dėl to beribio savo „ne- 
potizmo“ vėl susirėmė jis su karaliene Ona ir susidėjo su jos įžeis- 
tuoju Neapolio konetabliu-kondottieriu Sforza. Sforza su popie- 
žiaus pritarimu pakvietė Italijon Liudviką III Anjou ir 
jo vardu pradėjo karą su Neapoliu. Karalienė paskyrė konetabliu 
amžinąjį Sforzos priešą Braccio di Montone, 0 savo įpėdiniu 
Aragono karalių Alfonsą, Sicilijos ir Sardinijos val- 
dovą. 

Tuo metu Aragonas, kuriam be Sicilijos ir Sardinijos priklau- 
sė ir Balearų salos, buvo, gal, turtingiausia ir galingiausia Vidur- 
žemių Jūros valstybė. Jos miestų, ypačiai Barcelonos, prekyba su 
rytais kurstė imperijalistinius karalių planus, o geras laivynas 
leido jiems tuos planus vykdyti. Aišku, kad Martynas atkakliai 
priešinosi karalienės Onos įpėdiniui. Su Braccio kariuomene Al- 
fonsas 1421. VII įžengė Neapolin, bet jis ne titulo troško, o no- 
rėjo karaliauti; todėl greit susivaidijo su karaliene ir priverstas 
buvo išsikraustyti. Popiežiui nusileisdama Ona paskyrė dabar 
savo įpėdiniu Liudviką III Anjou (1423. VII). Tačiau, kad ir 
susidėjo popiežius su Milano duku Filippu Maria 
Visconti, Alfonsas nuo savo planų neatsisakė. Kovai su Mar- 
tynu pasinaudojo jis atkakliu antipopiežium Benediktu XIII, 
kurį kai kurie tebelaikė tikru popiežium. Alfonsas dėjosi neutra- 
lus esąs, o Benediktui XIII 1423. V. 23 numirus, nesipriešino, 
rodos — net pritarė tam, kad trys naujai Benedikto paskirtieji 
kardinolai išrinktų popiežium Valencijos kunigą Aegidijų 
(Gil Sanchez Munoz), Klementą VIII (IV. 10, 
ketvirtasis Benedikto kardinolas pats vienas išsirinko Bene- 


m 


diktą XIV, 1425 m.). Karalius nebepripažino popiežium Mar- 
tyno, uždraudė savo Bažnyčiai su juo santykiauti (1426. VI) ir 
įsakė karūnuoti Klementą. Romoj bijota, kad neprisidėtų prie 
naujosios schizmos Martyno pasipriešinimu sinodui nepatenkin- 
tos Prancūzija ir Anglija. Bet pats Alfonsas suprato pagaliau, 
kad geriau jam yra susikalbėti su Martynu, ir 1429. VIII. 26 pri- 
vertė Klementą VIII išsižadėti tiaros. Tariamieji Klemento kar- 
dinolai „išrinko“ popiežium Martyną. 

Kaip kadaise Bonifacijui IX, politika nedavė Martynui rimtai 
imtis Bažnyčios reformos darbo. Kovojo jis su eretikais, globojo 
vienuolius, savo bulėmis mėgino apdorinti kunigiją ne tik Italijoj, 
bet ir Vokietijoj. Tačiau visa tai nebuvo dar reforma, ypačiai 
ta prasme, kuria suprato reformą sinodai ir visuomenė. Plačios 
programos Martynas negalėjo nei įvykdyti, nei nusakyti. Mat, 
pirmučiausia reikėję būtų pertvarkyti finansinė kurijos sistema, 
vadinasi, sumažinti popiežiaus pajamos, o tuo ir jo valdžia. Negi 
galėjo Martynas atsisakyti nuo pajamų, be kurių jo politika rados 
nebegalima, ir nuo visų kurijos tradicijų; negi galėjo nusileisti 
sinodininkams, kurie popiežiaus monarchiją stengėsi pakeisti si- 
nodine, gali sakyt — parlamentine, respublika. ,Pačiu sinodo 
vardu jis bodėjosi“, in immensum nomen concilii 
abhorrebat. 

Tarėsi jis betgi, kad atsargiau yra atvirai su sinodininkais 
nekovoti, ir, savo pasižadėjimą Konstanzo sinodui pildydamas, 
1423. III. 25 paskyrė pirmininkus Pavijon sušauktajam vi- 
suotiniam sinodui; liepė kardinolams net surašyti ir pasiūlyti tam 
sinodui kurijos reformos projektą. Bet dėl greit Pavijoj prasi- 
dėjusio maro perkėlė jis sinodą Sienon, o kai tėvai ir čia, ne- 
toli nuo Romos, ėmė ginčytis dėl popiežiaus pirmenybės bei val- 
džios, jį ir paleido. Popiežiaus legatai 1424. III. 7 vakare slapta 
iškabino paleidžiamąją bulę ir patys skubiai paspruko iš Sienos. 
Savo bule Martynas atidėjo sinodą 7 metams ir perkėlė jį į Ba- 
selį. Tikėjosi popiežius ir visai to sinodo nebešauksiąs. Deja, 
pats jį reikalingą padarė. Iš tiesų, nenuramino jis sinodo šali- 
ninkų tikrai menkomis, 1425. V. 16 bulės paskelbtomis reformo- 
mis ir tuo, kad paskyrė kardinolais kelis žymius pralotus — Gi u- 
liano Cesarinį, mokytąjį Domenico Capranicą, 
pamaldųjį Albergati, Heinrichą Beaufortą ir 
net karštą reformininką Arlesio arkivyskupą Liudviką 


== ŠE a 


dAleman. Savo skelbiamaisiais kryžiaus žygiais neišnaikino 
jis husininkų erezijos, o derėtis taikintis su jais, eretikais ir socija- 
linės-politinės santvarkos priešais, visiems trukdė. Anglų pasiun- 
tiniai 1425 m. atvyko Romon ir prisispyrę reikalavo, kad popie- 
žius ne vėliau, kaip po metų, sušauktų Baselin visuotinį sinodą, 
pats su savo kardinolais jame dalyvautų ir kad būtų tame sinode 
reformuota Bažnyčia. Jeigu Bažnyčia pati savęs nereformuosianti, 
tai reformuosią ją valdovai. Reikalavo, kad kuogreičiausiai būtų 
sušauktas sinodas, ir Prancūzų karalius (1426 m.); bet ypačiai 
rūpėjo sinodas vokiečiams. Atrodo, kad vokiečiai 1430. XI. 8 
prikabino prie popiežiaus rūmų durų skelbimą, kur buvo reikalau- 
jama sinodo, o pats popiežius, jei sinodo nesušauksiąs, buvo grasi- 
namas nuvertimu. Pasidavė pagaliau Martynas: 1431. II įgaliojo 
sinodo šalininką kardinolą Cesarinį pirmininkauti Baselio sinodui, 
bet prireikus perkelti ji kiton vieton, arba net paleisti. 

Martynui .V numirus (1431. II. 20), Eugenijus IV 
(venecijietis Gabriello Condulmer, 1431-47 m.) nebe- 
galėjo jau atšaukti jo nutarimo. Eugenijų, Grigaliaus XII sese- 
rėną, doru savo gyvenimu išgarsėjusi vienuolį augustinininką, 
nuo 1408 m. kardinolą, rinkdami kardinolai privertė prisiekti, kad 
valdys Bažnyčią drauge su jais, sušauks visuotinį sinodą ir padės 
jam reformuoti Bažnyčią. Žinoma, visai natūralus kardinolų noras 
tapti popiežiaus valdžios dalyviais, jo kurfiurstais, buvo, kaip ir 
visa didžiosios schizmos istorija rodo, ne naujovė, ir Eugenijus 
galėjo sulaužyti savo priesaiką kaipo nekanonišką: buvo juk su- 
laužęs tokią pat priesaiką Innocentijus VI (1352 m.). Tačiau, 
tik ką įžengęs Šv. Petro sostan, Eugenijus susikramtė su Martyno 
V nepotais Colonnomis ir iki 1431. IX truko Romos valstybėj 
pilietinis karas. Be to, su savo tėviške Venecija ir su 
Florencija sąjungininkaudamas, turėjo Eugenijus žiūrėti 
ir amžinojo jų priešo Milano duko planų bei klastų, o Filippo 
Maria Visconti dėjosi sinodo šalininku. Žodžiu, viskas vertė po- 
piežių nesiginčyti su kardinolais ir su sinodu. 

Baselio mieste 1431. VII 23 pradėjo posėdžiauti sinodas. 
Rugsėjo mėn. 9 d. atvyko ir jo pirmininkas Cesarini. Husinin- 
kams sumušus kryžiuočių kariuomenę, kardinolas patapo karštu 
derybų su jais šalininku. Taip pat ir kitus sinodo narius husinin- 
kų laimėjimas verste vertė su jais derėtis ir imtis Bažnyčios re- 
formos. Sinodas nepakartojo Konstanzo sinodo klaidos ir nepa- 


m" 


siskirstė nacijomis, bet — keturiomis „šventomis deputacijomis““, 
arba konventais (1. tikėjimo dalykų ir erezijos deputacija, 2. tai- 
kos d., 3. Bažnyčios reformos d. ir 4. bendrųjų reikalų d.). Dvy- 
likos deputacijų atstovų komisija tarpininkavo visoms keturioms 
deputacijoms. Trijų deputacijų pasiūlymas buvo įteikiamas ben- 
dram sinodo susirinkimui, kur kiekviena deputacija tik vieną balsą 
teturėjo. Kadangi pačiose deputacijose balsavo visi jos nariai, 
didelę įtaką Baselio sinodui įsigijo profesoriai, teisininkai ir išviso 
Bažnyčios demokratija. 

Baselio sinodas laikė save aukščiausia Bažnyčios valdžia ir 
sekė Konstanzo sinodu.  Keturioms dienoms praslinkus po pir- 
mojo viešojo posėdžio (1431. XII. 14), atėjo (XII. 18) popiežiaus 
bulė, kuria Eugenijus nutraukė sinodo posėdžius ir liepė jam po 
pusantrų metų vėl susirinkti Bolognos mieste. Permaža pralotų, 
girdi, sinode dalyvaują, o žiemos metu nedaug begalį ir atvykti. 
Be to, nėsą dar atvykę graikų Bažnyčios pasiuntiniai, su kuriais 
nutarta buvo apsvarstyti unijos klausimas, ir pačiam Baselio mies- 
tui gresią husininkai. Sinodas atsisakė klausyti popiežiaus bulės, 
0 1432. I. 21 visiems krikščionims paskelbė savo encikliką. Tė- 
vai tvirtai esą pasiryžę su Šv. Dvasios pagelba eiti savo pareigas 
ir toliau. Patvirtino jie (II. 15) Konstanzo sinodo nutarimą, kad 
visi krikščionys, neišskyrus nė popiežiaus, turį tikėjimo klausi- 
muose klausyti visuotinio sinodo ir kad niekas negalįs jo paleisti. 
Pats kardinolas Cesarini prašė popiežiaus atšaukti bulę. Ką gi, 
sinodą paleidus, sakysią eretikai? Ką sakysiąs visas pasaulis? 
Argi nepripažinsiąs jis tada kunigijos nebegalinčia atsitaisyti, no- 
rinčia savo ydose grimsti? „Tiek daug sinodų mūsų laikais buvo 
sušaukta, ir nė vienas nėra reformavęs Bažnyčios. Laukia tautos, 
kad šitas sinodas duos bent kokių vaisių. O jeigu ir jis bus pa- 
leistas, tai sakys žmonės, kad mes ir Dievą ir žmones pajuokiame 
ir kad, nebegalint mūsų atsitaisymu tikėtis, teisėtai puls mus pa- 
saulininkai husininkiškai. Niekuomet nebūtų buvę jokio sinodo, 
kad būtų mūsų tėvai tokią baimę turėję, kokią Jūs dabar turite“. 

Valdovai žadėjo sinodui savo paramos, ir jo narių skaičius 
vis didėjo. Galėjo sinodas pasitikėti ir Sigismundu, kuris atvyko 
Italijon geležine Lombardų karūna ir imperatoriaus karūna vai- 
nikuotis ir sutarė sąjungą su popiežiaus sąjungininkų, Venecijos 
bei Florencijos, puolamu Filippu Maria Visconti. Sigismundas 
pasižadėjo sinodui vainikuotis imperatorium tik tada, kai privers 


=“. = 


popiežių pripažinti sinodą. Bet atvažiavo jis Italijon be kariuo- 
menės, tik su keliais šimtais vengrų raitelių ir, 1431. XI. 25 Lom- 
bardų karūną Milane užsidėjęs, priverstas buvo derėtis su popie- 
žium. Venecija ir Florencija kurstė prieš jį Eugenijų, o pats Eu- 
genijus sutiko jį karūnuoti tik ta sąlyga, kad sinodas būtų per- 
keltas į kurį Italijos miestą. Sigismundas teberėmė sinodą, nes 
tikėjosi su jo pagelba nuraminti Čechiją ir atgaivinti Luxemburgų 
galią. Bet gal, italų niekinamas ir bejėgis, būtų jis pagaliau nusi- 
leidęs popiežiui, kad nebūtų energingai gynę sinodo kiti valdovai, 
universitetai, kunigija bei visuomenė ir kad sinodas nebūtų tuo 
įdrąsintas buvęs. Sinodas kvietėsi Baselin popiežių bei kardino- 
lus (kai kurie ir atvyko) ir grasino patraukti juos savo teisman, 
jeigu po trijų mėnesių neatvažiuos. Kol neatvažiuosiąs Baselin, 
Eugenijus nebeturįs teisės skirti naujų kardinolų. Kad reikėsią 
rinkti naujasis popiežius, tai konklavas turėsiąs susirinkti ten, kur 
posėdžiaująs sinodas. Mat, Eugenijui savo bulės neatšaukus, si- 
nodas elgsiąsis su juo taip, kaip įteigsianti jam Šv. Dvasia ir 
kaip žmonių teisė reikalaujanti. Eugenijui suvaldyti baseliečiai 
uždraudė jam skirti bei imti Bažnyčios valstybėj naujus mokes- 
čius, pardavinėti ar įkaitinėti jos žemes. "Tokios buvo tikrai ne- 
girdėtos priemonės nuveikti popiežiui. Jas teisino teorijos. Ni- 
kalojus Kuesietis 1432 m. išleido De concordantia ca- 
tholica, kur dėstė sinodinę Bažnyčios teoriją. 

Eugenijus IV suprato gresiančio sau pavojaus reikšmę. Si- 
gismundo nuo sinodo atskirti negalėdamas išleido jis 1432. II. 14 
naują bulę — neaiškiais žodžiais reiškė savo sutikimą, kad sino- 
das, popiežiaus legatams pirmininkaujant, tebeposėdžiautų Ba- 
sely. Bet baseliečiai nepasidavė, reikalavo, kad Eugenijus atšauk- 
tų paleidžiamąją savo bulę, grasino jį nuversti ir kvietėsi pas save 
Sigismundą. O Sigismundas nenorėjo palikti Italijos imperato- 
riaus karūnos negavęs ir jieškojo kompromiso, kuriam palankesnis 
tapo ir Eugenijus. Sigismundo įgaliotiniai 1433. IV. 8 su juo 
susitarė: Sigismundas prisiekė laikyti Eugenijų tikru popiežium 
ir ginti jo teises, o Eugenijus sutaikino jį bei Milano duką su Flo- 
rencija ir Venecija ir 1433. V. 21 apkarūnavo imperatorium 
Romoj. 

Savo priesaika Eugenijui Sigismundas susilpnino sinodą, bet 
nuo jo neatsimetė ir tebetarpininkavo jam ir popiežiui; o čia pa- 
dėjo sinodui ir politiniai įvykiai. — Sinodo autoritetu remdamasis. 


= m 


ir tuo patį sinodą remdamas Filippo Maria Visconti 
sumanė Bažnyčios žemėmis padidinti savo dukatą. Jo sukursty- 
tas kondottieris Fortebraccio įsibrovė į Bažnyčios vals- 
tybę ir 1433. VIII. 25 priėjo pačią Romą, susidėjo su Colonnomis 
ir stengėsi paimti miestą. Netrukus Filippo Marijos — jis ėmė 
vadinti save sinodo vikaru Italijoj — kapitanas Francesco 
Sforza užpuolė Bažnyčios valstybę iš šiaurės. Daugelis Um- 
brijos ir Romos apylinkės miestų pasidavė šitam „sinodo įgalio- 
tiniui“. Negalėjo popiežius kartu kovoti ir su sinodu, ir su kon- 
dottieriais; 1433. XII. 15 atšaukė pagaliau savo sinodą palei- 
džiančias bei smerkiančias bules ir naująja (Dudum sac- 
rum) pripažino sinodą teisėtai susirinkusiu ir veikiančiu, kad 
būtų panaikinta schizma, reformuota in capite et in 
membris Bažnyčia ir kad būtų grąžinta krikščionims taika. 
Baselio sinodas laimėjo kovą su popiežium, 


84 


Iš pat pradžios Baselio sinodas mėgino geruoju, derybomis 
grąžinti čechus Bažnyčiai. Antra vertus, ir patys cechai 
nuo 1421 m. buvo besiūlą katalikams susitaikinti; ne tik utrakvis- 
tai, bet ir našlaičiai, ir net taboritai. Utrakvistams vadovaują po- 
nai buvo prisisavinę daug Bažnyčios žemių bei turtų. Nuvargino 
juos nuolatiniai karai ir socijalinė revoliucija, ir norėjo jie, kad 
greičiau visa suirutė pasibaigtų. Aiškiai nusakytojo tikėjimo iš- 
pažinimo utrakvistai neturėjo ($ 82), patys tikrai nežinojo, ką 
gynė, kas yra tasai jų, o ne neapkenčiamųjų vokiečių, tikėjimas. 
Keturi Prahos straipsniai mažai tenusakė ir rados svarbūs pir- 
miausia todėl, kad atstovavo programai ir, įvairiai suprantami, 
aiškinami bei papildinėjami, vienijo partiją.  Revoliucine savo 
nuotaika, radikalizmu ir apokalipsiniais-reformaciniais savo troš- 
kimais skyrėsi nuo utrakvistų našlaičiai, o ypačiai kraštutinieji ta- 
boritai, bet ir jie, išskyrus kai kurias sektas, irgi neturėjo bent 
kiek apsistemintos ir išaiškintos pasaulėžiūros. Daugumas jų 
galėjo laikyti savo tikėjimo išpažinimu „Keturis Straipsnius“, 
nors, savaime suprantama, ir aiškino juos daug griežčiau bei radi- 
kaliau. Religinių ne tiek pažiūrų, kiek tendencijų bei nuotaikos 
skirtumo reikšmę mažino tai, kad kariauti nuvargo pagaliau ir 
taboritai. Jų vadai suprato, kad čechai negali nei prisitraukti vo- 


77 


kiečių, nei jų išnaikinti, nei ilgai su jais bekariauti. Ne tik utrak- 
vistai, bet ir našlaičiai, ir taboritai ėmė derėtis su vokiečių kuni- 
gaikščiais, Sigismundu ir sinodu. 

Susikalbėti su čechais buvo nelengva. Katalikai neabejojo 
savo tikėjimu ir prisispyrę įkalbinėjo čechams, kad pripažintų 
Bažnyčią ir išsižadėtų eretiškųjų savo nuomonių; daugių dau- 
giausia sutiko tas klaidingas nuomones teologijos argumentais su- 
griauti. Čechai norėjo ne aklai klausyti katalikų Bažnyčios, bet 
drauge su visuotiniu sinodu Šv. Rašto pagrindu išaiškinti visus 
ginčijamus klausimus; sutiko atmesti visa, kas šv. Raštui priešta- 
raują, bet — tarėsi įtikinsią patį sinodą. Jie priešinosi tam, kad 
sinodui vadovautų popiežius ir kardinolai, reikalavo, kad sinodas 
būtų tikrai visuotinis ir kad dalyvautų jame graikai bei armėnai. 
Be to, visuotinis sinodas turįs išspręsti visus klausimus pagal 
Dievo įstatymą, ne pagal popiežiaus dekretus. O jeigu Sigismun- 
das norįs tapti Čechijos karalium, tai tegul pirma pripažįtąs če- 
chų tikėjimą, vadinasi, „Keturis Straipsnius“. 

Tiesa sakant, tuos keturis straipsnius — kiek paaiškinus ir 
kitaip suformulavus — Bažnyčia galėjus būtų pripažinti, bent to- 
leruoti. Jie pripažinus, galima būtų buvę tikėtis, kad ilgainiui 
pasiseks išravėti visos kitos eretiškos čechų nuomonės. Tačiau 
katalikai žinojo, kad tos nuomonės buvo stipresnės, nei atrodė, ir 
kad keturi straipsniai nereiškė visko, kuo tikėjo čechai. Antra, 
jokiu būdu negalėjo jie sutikti, kad čechai kalbėtų su sinodu kaip 
lygūs su lygiu ir nepripažintų jo aukščiausia, neklystančia Baž- 
nyčios įstaiga. Egero susivažiavime (1431. V), kur be Sigis- 
mundo bei kai kurių kunigaikščių dalyvavo dar daug teologų bei 
teisininkų ir Baselio sinodo įgaliotiniai, čechai truputį nusileido. 
— Jie sutinką pripažinti sinodą, kiek jis išspręsiąs klausimą pagal 
Šv. Raštą. Po Tausos (Domažličių) kautynių nusileido ir sino- 
das — pasikvietė čechų įgaliotinius į Baselį išdėstyti čia savo ti- 
kėjimo sinodui; žadėjo išspręsti klausimą pagal šv. Raštą, tikrųjų 
Bažnyčios ir Bažnyčios mokytojų mokslą. 

Čechų seimo paskirtieji pasiuntiniai — utrakvistas Jonas 
iš Rokicano, taboritų vyskupas Nikalojus, Proko- 
pas Didysis, wiclifininkas anglas Petras Payne ir 
10 kitų — 1433. I atvyko Baselin. Sinodo komisijoj čechai gynė 
savo keturis straipsnius, bet katalikai iškėlė ir kitas husininkams 
prikišamas eretiškas nuomones. Ar pripažįstą jie transubstanci- 


Istorija 6 


- = 


jacijos dogmą, skaistyklą, Bažnyčią ir jos sakramentus, pasnin- 
kus, ekskomunikas, priesaiką? Ar laikąsi predestinacijos mokslo, 
kaip yra išdėstęs jį Wiclifas? Čechai į tuos klausimus atsakyti 
nenorėjo ir, nieko nepešę, paliko Baselį. Derybos dėlto nenutrū- 
ko. Katalikai pasiūlė čechams leisti jiems priiminėti šv. komu- 
niją dviem pavidalais, o Prahos seimas (1433. VI-—VII) apšvel- 
nino, katalikiškiau kiek išdėstė keturis straipsnius ir nusiuntė Ba- 
selin naują pasiuntinybę. Po ilgų derybų Čechijos ir Moravijos 
seimas (1433. XI. 30) drauge su sinodo įgaliotiniais sutarė vadi- 
namuosius kompaktatus. — 1. Tie čechai ir moravai, kurie 
esą pilnamečiai ir anksčiau tai darę, galį Kristaus ir Bažnyčios 
autoritetu priiminėti šv. komuniją dviem pavidalais, bet kunigai 
turį šv. komunijos einančiuosius įspėti, kad visas Kristaus kūnas 
esąs ir vieno vyno ar vienos duonos pavidale. 2. Mirštamosios 
nuodėmės turinčios būti baudžiamos pagal Šv. Raštą ir šv. tėvų 
nutarimus, tačiau kanonų teisės nusikaltimus baudžianti kunigija, 
o pasaulinė valdžia — tik kriminalinės teisės nusikaltimus. 3. 
Dievo žodis galįs būti skelbiamas laisvai, bet tiktai kunigų ir tik- 
tai jų viršininkams leidžiant. 4. Bažnyčios ir dvasininkai nevie- 
nuoliai galį turėti dvarų bei turtų. 

Čechai tuojau ėmė tuos kompaktatus „aiškinti“. Tonas iš Ro- 
kicano ir kiti norėjo visus cechus priversti priiminėti šv. ko- 
muniją dviem pavidalais ir ėmė ginti įsivyravusį paprotį teikti 
Švenčiausiąjį ir vaikams. Daug utrakvistų buvo nepatenkinti tuo, 
kad kompaktatai visus, kas buvo pasigrobęs Bažnyčios turto, laikė 
šventvagiais; o taboritai bei našlaičiai ir visai nenorėjo pripažinti 
taikos su katalikais. "Taboritai nuveikti utrakvistams pasisekė — 
sumušė jie jų kariuomenę Lipanų kautynėse (1434. V. 30), 
kur žuvo taboritų vadai Prokopas Didysis ir Prokopas Mažasis; 
bet ilgai dar derėjosi su Sigismundu ir sinodu. Iglavo (Ig- 
lau) seime 1436. VII. 5 Sigismundas buvo pripažintas Čechi- 
jos karalium, bet savo paties ir savo įpėdinių vardu pažadėjo sau- 
goti kompaktatus, valdyti kraštą drauge su čionykščių taryba ir 
neskirti valdininkais svetimšalių, nieko neversti atstatyti sugriau- 
tujų pilių, bažnyčių bei vienuolynų ir paskelbti amnestiją. 

Tuo tarpu Baselio sinodas stengėsi reformuoti Bažnyčią. Bet 
Bažnyčios reforma, esam jau nekartą pabrėžę, surišta buvo su 
popiežiaus kurijos reforma ir popiežiaus valdžios mažinimu, o da- 
ryti tai tegalima buvo tiktai sinodine teorija remiantis. Todėl ir 


E 


įsigijo didelę įtaką sinodui tosios teorijos atstovai, kuriems ji bu- 
vo ne tiktai priemonė Bažnyčiai reformuoti, bet ir svarbusis ideo- 
logijos klausimas. Norėjo jie — kardinolas Liudvikas d'Aleman, 
universitetų profesoriai, daugumas prancūzų — visą Bažnyčią 
pertvarkyti sinodinės teorijos, vadinasi, demokratinių idėjų, 
linkme. Jiems labiau rūpėjo sinodo pirmenybė, nei pati Bažny- 
čios reforma; kovojo dėl pačios tos pirmenybės. O su ideologi- 
niais sumetimais rizgo ir praktiniai. Prancūzai bemaną buvo vi- 
-suotinės Bažnyčios įstatymais padaryti savo „galikaniškąsias 
laisves“, karaliaus 1407 m. paskelbtuosius ordonansus, kurie ma- 
žino Romos popiežiaus teises ir didino bažnytinę karaliaus val- 
džią, o pačią Prancūzijos Bažnyčią tautino. Prancūzų valdžia ir 
Bažnyčia norėjo įsigyti tokių pat teisių, kokių turėjo Anglų Baž- 
nyčia ir valdžia. Kaip ir Konstanzo sinodo metu, tautinės Bažny- 
čios ir tautiniai valdovai kovojo su internacijonalia Romos popie- 
žiaus valdžia; bodėjosi čechų erezijos, bet iš dalies tų pačių tikslų 
siekė. O popiežiaus bijojo ir sinodo tėvai; matė, kad nenoromis 
bei nenuoširdžiai jis nusileidžia, ir skubėjo pasinaudoti sunkia po- 
litine jo buitimi. Atėmė jie 1435. VI popiežiui annatas, palliumo 
pinigus ir daug kitų pajamų, pripažino tas pajamas simonija, o 
legatams reikalaujantiems duoti popiežiui kokių kitų pajamų atsi- 
lygino tuščiais pažadais. Buvo nutarta, kad kiekvienas naujas 
popiežius siektų pildyti Konstanzo ir Baselio sinodų kanonus, su- 
mažinta popiežiaus jurisdikcija, užfiksuotas kardinolų skaičius. 
Jeigu nesitarsiąs popiežius visais reikalais su kardinolais, tai gali- 
ma būsią apeliuoti visuotiniam sinodui. Daug sinodo skelbia- 
mųjų dekretų ėjo Bažnyčiai sveikaton, bet griovė senąją Bažny- 
čios santvarką ir reiškė principinę bei karštą kovą su popiežiaus 
pirmenybe. Sinodo veiklą būdindamas tiesą pasakė Enea 
Silvio Piccolomini, kad sinodas laikęs tikra reforma 
tik tai, kas atimdavę popiežiui pajamas: sola reformatio 
sancta videbatur, si sedes apostolica nuda 
relingueretur. Pats Eugenijus IV 1436. VI skundėsi Eu- 
ropos valdovams, kad sinodas griaunąs popiežiaus valdžią. Sino- 
das nieku pavertęs pirmininkaujančiųjų popiežiaus legatų teises 
ir pats save begalvį padaręs. Jis klaidingai aiškinąs Konstanzo 
sinodo dekretus ir norįs pasivergti popiežių; sprendžiąs klausi- 
mus, kuriuos tik apaštališkas sostas spręsti tegalįs; per mišias, 
nebeminįs popiežiaus vardo. Svarbiausia sinodo akiplėšiškumo 


m me 


priežastis esą tai, kad jame dalyvaują ir balsuoją perdaug „priva- 
čių žmonių“, vadinasi, nepralotų ir net nekunigų — profesorių, 
visokių mokytinių. Popiežius prašė valdovų atšaukti savo vys- 
kupus bei pasiuntinius, kad galima būtų surinkti kitas, geresnis 
sinodas. 


Tuo metu Eugenijus buvo jau nuveikęs kai kuriuos savo po- 
litinius priešus. — Tik ką, 1433. XII, su Baselio sinodu laikinai 
susitaikinęs, prisiviliojo jis Francesco Sforzą ir 1434. III 
paskyrė jį savo vikaru Anconos markai ir Bažnyčios vėliavi- 
ninku. Bet Fortebraccio ir Filippo Marijos Visconti kapi- 
tanas, garsusis kondottieris Piccinino, nesidavė popiežiaus 
įkalbami, tebeplėšė Romos apylinkes. Greit (1434. V) sukilo ir pa- 
tys Romėnai, privertė Eugenijų pabėgti Florencijon (VI). 
Romėnai paskelbė respubliką. Tačiau ir patys jie tuoj suprato, kad 
nebegali toji respublika gyvuoti ir kad ekonominė Romos gerovė 
yra glaudžiai susijus su popiežiaus kurija; parsikvietė Eugenijų 
atgal. Tis atsiuntė savo vietininką Recanati vyskupą Giovan- 
nį Vitelleschį (1434). Vitelleschi anksčiau buvo kon- 
dottieris; Martynui V popiežiaujant, patapo kunigu, vėliau vys- 
kupu; tik liko, kaip ir buvęs, žiaurus bei gobšus karys ir klastin- 
gas politikas. Greit suvaldė jis Romos ir jos apylinkių baronus; 
„prefektu“ Giacomo Vico, paskutiniajam tos garsios 
feodalų giminės atstovui, liepė nukirsti galvą ir teroru pažabojo 
kitus baronus. Dėkingas popiežius paskyrė Vitelleschį Florenci- 
jos arkivyskupu ir Aleksandrijos patriarchu. Romos senatas ir 
tauta nutarė pastatyti Kapitoliume statulą „Giovanni Vitelleschi, 
Aleksandrijos patriarchui, trečiajam po Romulo miesto tėvui“. 
Tikrai, apleistąją Civitas Leonina (II, 42) atgaivinti 
norėdamas Aleksandrijos patriarchas, kaip antrasis Romulas, pa- 
siūlė įsikurti čia visokiems nusikaltėliams, kuriuos paskelbė lais- 
vus esant nuo bausmių ir mokesčių. Colonnoms priminė jis grei- 
čiau popiežių Bonifacijų VIII, nes sugriovė jų pilis ir vėl su žeme 
sulygino Palestrinos miestą, jo bažnyčią ir katedrą. Gal būt, ka- 
ringasis patriarchas ir tikrai bemanąs buvo užkariauti Florenciją 
ir tapti savarankišku valdovu, kaip apšnibždėjo jį popiežiaus pa- 
tarėjai. Kaip ten yr — tiektos, bet buvo jis St. Angelo pilies ko- 
mendanto suimtas ir, rodos, nunuodytas (1440. IV), o jo vieton 
Eugenijus paskyrė nedaug ką švelnesnį kardinolą Scarampo. 
Romoj ir Romos valstybėj popiežiaus valdžia atgijo, nors tik 


= ŠE 


1443. IX tegrįžo Eugenijus Romon. Mat, be kovos su Baselio 
sinodu ir be unijos su Rytų Bažnyčia daug turėjo jis rūpesčių 
dėl Neapolio karalystės. 

Liudvikas III Anjou, kurį popiežius buvo investi- 
nęs Neapolio karalyste, numirė 1434. XI, o 1435. II. 2 numirė ir 
karalienė Ona II, paskyrusi savo įpėdiniu Liudviko brolį Re- 
nė. Bet Onos testamento nenorėjo pripažinti nei Alfonsas 
Aragonietis, nei Eugenijus, kuris bemanąs buvo pasiimti 
į savo paties rankas Bažnyčios feodą Neapolio karalystę. Prasi- 
dėjo karas, į kurį įsikišo ir Filippo Maria Visconti, ir Genova. 
Jūros kautynes ties Ponza (1435. VIII. 5) Alfonsas pralaimė- 
jo ir pats pakliuvo į Visconti nagus. Tačiau netikėtai su juo su- 
sitarė, po ilgo karo 1442. VI. 2 įžengė Neapolin ir ėmė derėtis 
kartu su Eugenijum, su Baselio sinodu ir su jo išrinktuoju anti- 
popiežium Feliksu V; derėjosi, kol Eugenijus pripažino jį 
savo vasalu (Terracinos taika 1443, VI. 14) ir susidėjo 
su juo prieš nenorinų Bažnyčiai grąžinti Anconos markos 
Sforzą. 

Politiniai įvykiai drąsino Baselio sinodą, o Eugenijų vertė 
kovoti su juo labai atsargiai; bet nesantaika turėjo pasibaigti at- 
vira kova. Laikas dirbo popiežiaus labui. Juo labiau konkretino 
savo programą sinodininkai, juo labiau augo ir stiprėjo pačiame 
sinode popiežininkų partija, kuriai vadovavo tokie mokyti teolo- 
gai, kaip Jonas Torguemada (Turrecremata) ir 
Ambrogio Traversari. Be to, aiškiai visiems matomų 
praktinių rezultatų sinodo paskelbtieji reformos dekretai nebuvo 
dar davę ir negalėjo taip greit duoti. Iš oro pusės žiūrint, atrodė, 
kad visa sinodo veikla yra priekabinga, smulkmeniška kova su 
popiežium. Iš oro pusės žiūrėjo į tąją kovą Bizantijos basiliejus 
Jonas VIII Palaiologas. Kad ir kaip priešinosi tam 
graikų Bažnyčia ir visuomenė, nusprendė jis sujungti savo Baž- 
nyčią su vakarine, nulenkti ją popiežiui, nes tuo būdu tarėsi 
gausiąs Vakarų pagelbos kovai su Osmanais. Tikrovėje abiejų 
Bažnyčių - kultūrų unija seniai jau buvo nebeįvykdoma. Bet ba- 
siliejui tik politiniai - kariniai jos vaisiai terūpėjo, o vakariečiai 
nayviai tikėjo, kad formaliu unijos aktu gali prijungti prie „tik- 
rosios“ savo Bažnyčios „schizmatiškąją“ graikų Bažnyčią. Išsena 
unijos idėja guodė jų širdį, smagino religinį - kultūrinį jų patri- 
jotizmą. Unija patvirtintų, įrodytų jiems, kad jų Bažnyčia esanti 


m= 


tikra ir kad jie patys pasauliui pirmininkaują. Todėl ir svarbu ra- 
dos, kam pasiseks padaryti unija su rytų Bažnyčia: popiežiui ar 
sinodui drauge su popiežium, nes visai be popiežiaus niekas, nė 
patys graikai, Vakarų Bažnyčios neįsivaizdavo. Derėjosi su grai- 
kais ir sinodas, ir Eugenijus, kuris pradžioje sutiko net sušaukti 
sinodą Konstantinopolin, kur graikai galėtų jam padėti kovoj su 
Baseliu. Be abejo, Baselio tėvai taip pat tikėjosi graikų talkos ko- 
voj su popiežium. Dėl derybų vietos popiežininkai su sinodinin- 
kais ir susirėmė, juoba, kad Baselio miestas atrodė graikams ne- 
patogus, pertolimas. Įsitvirtinęs tuo metu Italijoj, Eugenijus 
siūlė sinodui susirinkti ir svarstyti unijos klausimą drauge su 
graikais kuriame artimesniame mieste, Florencijoj ar Venecijoj. 
Kardinolo Liudviko d'Aleman vadovaujamieji sinodininkai norė- 
jo, kad graikų pasiuntiniai ir pats basiliejus atvažiuotų Baselin 
arba Avignonan ar į vieną iš Savojos miestų. Čia kardinolas ėjo 
išvien su Prancūzija, kuriai knietėjo, kad kurija vėl atvažiuotų 
Avignonan. Bet Eugenijus ne be reikalo bijojo, kad čia, jam nu- 
mirus arba jį nuvertus, popiežium bus išrinktas prancūzas ir vėl 
perkels kuriją Prancūzijon. Sinodas 1437. V. 7 priėmė kardinolo 
d'Aleman pasiūlymą. Tačiau sinodo mažumas ir sinodo pirminin- 
kas kardinolas Cesarini paskelbė, kad tartis dėl unijos su graikais 
sinodas turi susirinkti Florencijoj arba Udinės mieste. Popiežius 
patvirtino mažumo sprendimą. Įsiutęs sinodas nusiuntė popiežiui 
monitoriumą. Kaltino jis Eugenijų pasipriešinimu Bažny- 
čiai ir traukė jį patį ir kardinolus savo teisman (1437. VII. 31). 
Eugenijus atsakė bule (1437. IX. 18), kur išdėstė krikščionims, 
kaip neteisėtai visą laiką veikęs sinodas ir kiek tuščias buvęs jo 
darbas. Sinodą perkėlė popiežius Ferraron, miestan, kuris 
buvo patogus ir jam pačiam, ir graikams. Baselio tėvams įsakė 
jis 31 dienos būvyje baigtinai išspręsti čechų erezijos klausimą ir 
paskui nutraukti visą savo darbą. Perraros sinodui jis pats išaiš- 
kinsiąs savo ginčą su Baselio sinodu. Veltui mėgino Cesarini su- 
taikinti sinodą su popiežium. Sinodas pripažino Eugenijaus bulę 
neturint reikšmės ir grąsino Eugenijui jį suspenduoti ar net nu- 
versti; uždraudė savo nariams važiuoti iš Baselio Ferraron. Bet 
Cesarini ir daug popiežininkų paliko Baselį. Maža to — daug 
sinodininkų, iš jų Nikalojus Kuesietis, pasidarė popiežininkais. 


m 


85 


Daug pralotų susivažiavo Ferraros miestan; 1438. I at- 
vyko iš Florencijos su kardinolais pats Eugenijus. Tis ištesėjo 
savo pasižadėjimą ir išaiškino sinodo tėvams savo santykius su 
Baselio sinodu; ragino juos, be to, reformuoti Bažnyčią, vadinasi, 
pirmučiausia pačius save sudorinti. Tai buvo visai teisingas pa- 
tarimas, tik sakė popiežių nuo radikalių reformų atsisakius. Kovo 
mėnesio pradžioje atvažiavo Ferraron basiliejus Jonas VIII 
Palaiologas, su juo Konstantinopolio patriarchas Juoza- 
pas ir daug žymių Rytų Bažnyčios atstovų — Efeso arkivys- 
kupas Morkus Eugenikas, mokytasis Platono filosofijos 
sekėjas senasis išminčius Gemistas Pletonas, jo mo- 
kinys Nikaios arkivyskupas Bessarionas, karštas unijos 
rūpintojas Kijevo metropolitas Izidorius ir kiti. Iki 1438. 
XII posėdžiavo sinodas Ferraroj. Bet Ferrarai grėsė duko Vis- 
conti kapitano Piccinino kariuomenė, kuri pradėjo Romagnos už- 
kariavimą; antra vertus, pritrūko popiežiui pinigų Graikijos sve- 
čių išlaidoms apmokėti ir gudriai skirstamomis dotacijomis jiems 
nuolaidesniems daryti. Todėl, Ferrarą ištikusia epidemija pasi- 
naudojęs, popiežius 1439. I. 10 perkėlė sinodą Florencijon, kuri 
dosniai aprūpino Eugenijų pinigais. 

Daugumas graikų laikė lotynus nukrypusiais nuo Rytų Baž- 
nyčios ištikimai saugomo krikščionių tikėjimo. Negalėjo jie su- 
tikti, kad į senąjį Bažnyčios tikėjimo simbolį įdėti būtų žodžiai 
(...Šv. Dvasią) ir iš Tėvo (Filiogue, einančią), kurie, 
jų nuomone, kvepią, kaip ir nauja skaistyklos dogma, baisiąja 
erezija. Tokie žmonės, kaip Jurgis Scholarijus (Gennadijus) ir 
Morkus Eugenikas, suprato teologinę - filosofinę Filiogue reikš- 
mę (I, 40). Nenorėjo graikai keisti savo kulto ypatybių (pirmiau- 
sia šv. sakramento žodžių bei apeigų) ir pripažinti popiežiaus pir- 
menybės. Neįtikino jų, žinoma, Pseudo - Izidoriaus dekretalijos 
(II, 33, 42) ir vakarų sinodų kanonai; be to, paskutinieji sinodai 
patys ginčijo popiežiaus pirmenybę. Tačiau imperatorius verste 
vertė savo pralotus nusileisti lotynams, o lotynai tam reikalui 
griebėsi visko, ko tik galėjo: graikų nuolaidumu matavo popie- 
žius duodamuosius jiems pinigus. Antra vertus, ir patys graikai 
suprato, kad negalima kartu ir savo tikėjimo apginti, ir Vakarų 
pagelbos kovai su turkais gauti. Taigi, nedaugelis jų, kaip antai 


+ m 


Morkus Eugenikas, tvirtai priešinosi lotynams, o daugumas gin- 
čijosi dėl kiekvieno punkto, nes norėjo apginti kiek bebuvo gali- 
ma, bet verčiami nusileisdinėjo. Tokie nusileidėliai gerai žinojo, 
kad niekuomet nepripažins panašios unijos Rytų Bažnyčia; poli- 
tikavo — pasipriešinimu draudė save nuo tos Bažnyčios smerki- 
mų, nusileisdami pildė basiliejaus norą ir tikėjosi išgelbėsią impe- 
riją. Mažai kas, Bessarionas, tikrai sirgo Bažnyčios suski- 
limu, troško sutaikinti graikus su lotynais, kad ir reikėtų tam nu- 
silenkti vakarų barbarams, ir rytų Platoną su vakarų Aristoteliu. 

Kaip ten yr — tiektos, 1439. VI. 3 graikai viešai išpažino 
visa, ko reikalavo iš jų popiežius. — Šv. Dvasia einanti ir iš Sū- 
naus. Nuodėmes išpažinusių, bet atgailos neatlikusių krikščionių 
sielos einančios skaistyklon. Ne tik rūkšti, bet ir gėla duona ga- 
linti pavirsti Kristaus kūnu. Popiežius esąs Kristaus vietininkas 
žemėje ir gaunąs savo valdžią tiesiog iš Jo. Popiežius — visos 
Bažnyčios galva, visų krikščionių tėvas ir mokytojas, kurio visi 
turį klausyti. Jam priklausanti pirmenybė, nors nemažiną tai ry- 
tu patriarchų teisių bei privilegijų. Tačiau Morkus Eugenikas ir 
Sofronijus Anchialietis griežtai atsisakė pasirašyti tą išpažinimą, 
o kiti graikai, prieš išplaukdami iš Italijos, Venecijoj, Šv. Mor- 
kaus katedroj per mišias giedojo tikėjimo simbolį be Filiogue 
ir popiežiaus vardo nepaminėjo. Bizantijoj kunigija ir tauta uni- 
jos nepripažino; Muhammedui su šv. Petru susidėjus, įmanė ge- 
riau nebesiginti nuo turkų, nei išsižadėti savo tikėjimo ir tuo išgel- 
bėti imperiją. Aleksandrijos, Antiochijos ir Jeruzalės patriarchai 
iškilmingai prakeikė naująjį „plėšikų sinodą“ (1443 m.). Ties 
Varna 1444 m. Osmanai sumušė Vakarų kryžiaus kariuomenę. 
Paskutinysis Konstantinopolio basiliejus Konstantinas 
XI be genoviečių ir kitų samdinių svetimšalių tik 5.000 karių te- 
galėjo surinkti Konstantinopoliui nuo 160.000 turkų ginti. Pultim 
paėmė miestą muslimai (1453. V. 29). Paskutinį kartą susirinko 
Šv. Sofijos katedroj tiek unijatai, tiek orthodoksai; atrodė, kad 
čia susijungė pagaliau abi Bažnyčios — visi tikėjo, kad Dievo 
angelas užstos krikščionis; bet Bažnyčion įsilaužė turkai. Po 4 
dienų sultonas Muhammedas II patvirtino Konstantino- 
polio patriarchu išrinktąjį Gennadijų, ištikimąjį Morkaus 
Eugeniko mokinį (plg. I, 44), Unijatų Bažnyčia nepergyveno 
unijatų imperijos. 

Gal būt, ir pati popiežiaus kurija iš pat pradžios matė, kad 


80 


Florencijos unija tik grynai formalus, jokios praktinės reikšmės 
neturįs aktas tebuvo; bent greit turėjo ji tuo įsitikinti. Bet Euro- 
pos visuomenei atrodė, kad popiežius Eugenijus IV panaikino be 
maža ko 400 metų trukusią schizmą ir atgaivino Kristaus Baž- 
nyčios vienovę. Po kelių mėnesių (1439. XI. 2) pripažino popie- 
žiaus pirmenybę armėnų Bažnyčios pasiuntiniai; 1441 m. — 
jakobitai, 1444 m. — Bosnijos Bažnyčia; 1445. VIII. 7 
bule dėkojo Eugenijus Dievui, kad apšvietęs Jis pagaliau ir pas- 
kutiniuosius atskalūnus — nestorininkus ir maroni- 
tus. Visa tai pakėlė popiežiaus autoritetą. 

Bet Baselio sinodas išsiskirstyti nenorėjo. Išrinkęs sau pir- 
mininku kardinolą Liudviką d'Aleman, paskelbė jis Eugenijų IV, 
atkaklųjį visuotinio Bažnyčios sinodo priešą ir todėl eretiką, nu- 
verstą esant (1439. VI. 25). Sinodas pasitikėjo politine konjunk- 
tūra, kuri atrodė jam palanki. Iš tiesų, Prancūzijos karalius K a- 
rolius VII ne tiktai rėmė savo pralotus pačiame sinode, bet 
ir sušaukė pralotus bei aukščiausius valdininkus pirma Orlė- 
ans'o paskui Bourges'o miestan (1438 m.), kurie turėjo ap- 
svarstyti Baselio sinodo atsiųstuosius jam reformos dekretus. 
Bourges'o susirinkimas (1438. V. 1 — VI. 7) sudarė 
vadinamąją Pragmatinę Sankciją, paties Karoliaus įsta- 
tymu paverstą. Pragmatinė Sankcija nusakė „galikaniškąsias“ 
Prancūzų Bažnyčios „laisves“. Nurodytos buvo sąlygos, kurio- 
mis galėjo pralotai apeliuoti popiežiui, o popiežius gauti iš Pran- 
cūzų Bažnyčios mokesčius; uždrausta (popiežiui) skirti Pran- 
cūzų Bažnyčios beneficijumai svetimšaliams, trukdyti pralotų 
rinkimų laisvė — faktiškai beneficijumų dalinimas ir, bent iš da- 
lies, rinkimai pavesti karaliui. Teisių atžvilgiu Prancūzų Bažny- 
čia prilygo angliškajai; tik Prancūzijoj karalius laimėjo tai, ką 
Anglijoj buvo laimėjęs parlamentas. "Tiesa, Karolius reikalavo, 
kad Baselio sinodas nebekovotų su popiežium, bet, viena, sinodo 
nedraudė, o antra, pats Ferraros sinodo nepripažino. 

Prancūzų pavyzdys paveikė ir vokiečius. Sigis- 
mundas stengėsi sutaikinti Baselio sinodą su Eugenijum, bet 
1437. XII. 9 numirė. Jo žentas Albrechtas II (V) Habs- 
burgas, Vengrų ir Čechų karalius, tik 1438. III. 17 tebuvo iš- 
rinktas ir Romos karalium, tik IV. 29 tesutiko priimti karūną ir, 
nieko nesuspėjęs padaryti, 1439. X. 29 numirė. Po kelių mėnesių, 
1440. II. 2 kurfiurstai išrinko karalium jo dėdę Friedrichą 


m 


III, kuris domėjosi ne tiek imperijos, kiek Austrijos reikalais ir ne 
tiek Austrija, kiek savo sodais, daržais ir brangenybių kolekcija. 
Tokiomis sąlygomis bažnytinė Vokietijos politika negalėjo būti 
energinga ir nuosekli. Prieš Albrechtą II rinkdami, kurfiurstai 
paskelbė savo neutralitetą: kol nesusitarsią jie su naujuoju kara- 
lium, nesusidėsią nei su popiežium prieš sinodą, nei su sinodu 
prieš popiežių ir nepildysią nei popiežiaus, nei sinodo įsakymų. 
Albrechtas ir keli seimai pritarė tam sumanymui, o Mainzo sei- 
mas (1439. III. 26) pripažino Baselio sinodo reformos dekretus, 
bet atmetė jo dekretus prieš patį Eugenijų. Tuo būdu Prancū- 
zija ir Vokietija aktyviai užstoti popiežiaus nenorėjo, o politinis 
jo priešas Alfonsas Aragonietis, kaipir Visconti, 
net kurstė prieš jį sinodą. 

Sinodas pasiryžo paskirti „„nuverstajam““ Eugenijui IV įpė- 
dinį ir 1439. XI. 5 išrinko popiežium Savojos duką Ama- 
dėjų VIII. Tasai dukas laimingai valdė Savoją iki 1435 m., kai, 
mylimosios žmonos nebetekęs, atidavė valdžią dviem savo sū- 
nums, o pats įsikūrė negyvenamoj vietoj ant Genėvės ežero kran- 
to, Ripallėj. Įsteigė jis čia Šv. Maurikijaus riterių ordiną ir su 
šešiais broliais riteriais ėmė gyventi gražiame vienuolyne. Vilkėjo 
eremito drabužiais, užsiugdė plaukus bei ilgą barzdą ir su ąžuoli- 
ne lazda vaikštinėjo. Visa to užteko savojiečiams laikyti jį šven- 
tuoju. Bet Baselio sinodas ne šventumo žiūrėjo: ištikimas sinodo 
šalininkas, Amadėjus buvo valdęs tiek Prancūzijos, tiek Italijos 
žemes, galėjo tad abiejuose kraštuose sinodui padėti. Dukas ere- 
mitas neatsisakė nuo pasiūlytosios tiaros ir pavadino save Fe- 
liksu V (1440. I. 5). 

Tiesa sakant, Baselio sinodas su savo popiežium tikra ko- 
medija virto. Tarytum pats jis pagaliau pasijuto bejėgis; paskyrė 
1443. V naują visuotinį sinodą, kuris turėjo po 3 metų susirinkti 
Lyono mieste ir būti laikomas jo, Baselio sinodo, tęsiniu, o pats, 
kad ir neišsiskirstęs, nustojo dirbęs, tik politikavo. Taigi, reikėjo 
dar kovoti su juo Eugenijui, ypačiai, žinoma, todėl, kad valdovai 
norėjo su sinodo pagelba priversti popiežių jiems nusileisti. Kaip 
ir Konstanzo sinodo laikais, sinodo kova su popiežium pasibaigė 
popiežiaus derybomis su valdovais, politikos reikalu. 

Su Filippo Marijos Visconti žentu Francesco Sforza 
susikivirčijęs, Eugenijus paskelbė jį maištininku ir įsakė jam grą- 
žinti Bažnyčiai Anconos marką (1442. VIII). Negalėjo jis, 


7 


a 


žinoma, pats priversti Sforzos tai padaryti, juoba, kad susidėjo su 
Sforza Venecija ir Florencija. Todėl susitaikino po- 
piežius su Visconti, savo žento prisibijojusiu, ir su senuoju 
savo paties ir Sforzos priešu Alfonsu Aragoniečiųu, ku- 
ris 1442. VI baigtinai buvo nuveikęs, „karalių Renė“ ir užsikaria- 
vęs visą Neapolio karalystę. Persikėlė Eugenijus iš Florencijos 
Sienon ir čia 1443. VII. 6 pasirašė su Alfonsu taiką. Alfonsas pri- 
pažino Eugenijų popiežium, o pats save jo vasalu ir pažadėjo at- 
imti Sforzai Anconos marką. Eugenijus 1443. IX. 28 grįžo Ro- 
mon, kur buvo jau paskyręs Laterano sinodą, X. 13 ir susirin- 
kusį. 

Politinė popiežiaus buitis Italijoj buvo dabar reliatyviai stip- 
ri, o tai tuojau susilpnino sinodą. Alfonsas ir Visconti atšaukė iš 
Baselio savo vyskupus, ir sinodas nebeteko kelių energingiausių 
savo vadų. Antipopiežių Feliksą tik keli valdovai tepripažino, iš 
jų Austrijos hercogas, Savojos dukas ir Danijos karalius. Kiti ar- 
ba — Anglų karalius Heinrichas VI ir Burgundijos dukas 
Pilypas — buvo eugenininkai, arba pripažino Eugenijų po- 
piežium, bet norėjo su sinodo pagelba sumažinti jo valdžią savo 
pačių labui. Iš esmės tai buvo tautinių Bažnyčių ir norinčių joms 
vadovauti valdovų kova su popiežium. Kaip Konstanzo sinodo 
metu valdovai siekė savo tikslų derybomis su popiežium, konkor- 
datais, taip dabar jie — Prancūzų karalius ir atskiri Vokiečių ku- 
nigaikščiai (ne visa Vokietija) — tikėjosi pastatyti ant savo są- 
junga su sinodu ir šantažu. Pati Bažnyčios reforma mažai tiems 
valdovams terūpėjo: buvo kovos priemonė ir proga, teisino poli- 
tinius tikslus ir leido naudotis religiniais visuomenės bei kiekvie- 
nos vietinės Bažnyčios troškimais. Tiesa, valdovai ne tik kitus, 
bet ir patys save apgaudinėjo, tarėsi Bažnyčią reformuoją. 

Prancūzų karaliui nesunku buvo dėtis Bažnyčios reformato- 
rium ir slėpti, net pačiam nuo savęs, politiniai Pragmatinės Sank- 
cijos motyvai, nes karalystėj, Bažnyčioj ir visuomenėj niekas jam 
nesipriešino, o šimto metų karas pakėlė prancūzų patrijotizmą, 
sų kuriuo nesutiko priklausomumas nuo Romos. Bet Vokietija 
neturėjo stiprios centrinės valdžios ir vienos politinės programos. 
Kiekvienas kunigaikštis savo noru išspręsdavo Bažnyčios refor- 
mos ir santykių su popiežium bei sinodu klausimus, vykdė ar ne 
seimų paskelbtąją „neutraliteto“ politiką. Vieni su kitais kuni- 
gaikščiai susikalbėti negalėjo, kaip negalėjo nuveikti ir kitų besi- 


= 95 
priešinančių imperijos luomų. Tūli kunigaikščiai pripažino Eu- 
genijų IV, kiti — sinodą ir net Feliksą V. Kurfiurstai naudojosi 
neutralitetu savo jurisdikcijai padidinti, o kurfiurstai arkivysku- 
pai „atrodė greičiau popiežiai, nei vyskupai esą“; bet čia susidur- 
davo jie su smulkiųjų kunigaikščių, miestų ir kunigijos opozicija. 
Erfurto, Kėlno ir Vienos universitetai puolė pačią neutraliteto 
idėją. Kas neklausąs nei popiežiaus, nei sinodo, tas — tvirtino 
Erfurto profesoriai — atskiląs ne tik nuo matomosios Bažnyčios, 
bet ir nuo Dievo bei apaštalų. Mainzo ir Kolno provincijų sinodai 
pasmerkė neutralitetą. Friedrichas III vengė pasiskelbti 
neutraliteto šalininku ir siūlė sušaukti naują sinodą. Pagaliau pa- 
tys kurfiurstai nusiuntė žinomąjį juristą Georgą Heim- 
"burgą derėtis su Eugenijum (1441. XII.). Sutiko jie pripažin- 
ti Eugenijų popiežium, jeigu jis pripažinsiąs visuotinio sinodo 
pirmenybę, sušauksiąs naują sinodą, kuriame pats su kardinolais 
dalyvausiąs, atsisakysiąs nuo kai kurių savo teisių bei pajamų ir 
pasirašysiąs pragmatinę sankciją Vokietijai. 

Visai natūralu, kad kurijos diplomatija pirmiausia kreipė 
dėmesį į Vokietiją. Kurfiurstams nenusileisdamas, Eugenijus 
stengėsi paveikti Friedrichą III. Įkalbinėjo jam susitarti su Ro- 
ma ir popiežiaus nuncijus Carvajal, ir kardinolas Cesari- 
ni, ir jo paties, Friedricho, kancleris Kasparas Schlick 
su savo sekretorium Enea Silvio Piccolomini. Picco- 
lominį ir nusiuntė 1444. XII Friedrichas Romon derėtis su po- 
piežium. Karalius žadėjo pripažinti Eugenijų popiežium ir net 
patraukti jo pusėn imperiją, jeigu popiežius sušauksiąs naują si- 
nodą (nuo šito reikalavimo Friedrichas greit atsisakė), padidin- 
siąs bažnytines Austrijos valdovų teises bei pajamas, karūnuo- 
siąs patį Friedrichą imperatorium ir duosiąs jam pinigų kelionei 
Romon. 

Sienietis Enea Silvio Piccolomini (g. 1405 m.) 
buvo labai tinkamas toms deryboms žmogus. Tėvai privertė jį mo- 
kytis teisės Sienos universitete, bet teisės mokslo gyvas, lengva- 
būdis ir gamtą bei konkretų gyvenimą mėgstąs jaunikaitis neken- 
tė; užtai užsidegė nepaprasta meile Romos literatūrai, ypačiai Ci- 
ceronui, Livijui ir Vergilijui. Mokytasis kardinolas Caprani- 
ca, tada popiežiaus Eugenijaus priešas, pamilo linksmą, žiningą 
ir mandagų Piccolominį, padarė jį savo sekretorium ir 1432 m. 
nuvažiavo su juo į Baselio sinodą. Savaime suprantama, kad Pic- 


M 


colomini, kaip ir jo globėjas, buvo sinodininkas ir Eugenijaus prie- 
šas. Sinodo tėvai įvertino jo kalbingumą, gerąjį stilių ir diploma- 
tinį talentą, pamėgo linksmą jo būdą ir nuolaidžiai žiūrėjo į pa- 
laidą kiek jo gyvenimą. Susibičiuliavo Piccolomini Basely ir su 
humanistais. Greit išgarsėjo jis savo eilėraščiais, komedijomis, 
nedoromis apysakomis, laiškais, kur ciniškai aprašinėjo nešvan- 
kias savo pramogėles, o ypačiai puikiai parašytąja, bet nelabai do- 
ringa novele De duobus amantibus. Rašė jis prasta ir 
lengva kalba, mėgzdžiojo garsųjį Poggio Bracciolini, bet svarbiau- 
sia jo ypatybė yra tai, kad buvo jis akylas gamtos, žmonių būdo 
ir papročių stebėtojas. Domėjosi jis ne pasaulėžiūros, bet prakti- 
kos klausimais; romėnų bei graikų (graikiškai nemokėjo) filoso- 
fiją painiojo su krikščionių mokslu, tačiau, apie doros ir auklėji- 
mo principus rašydamas, vadovavosi ne senovės rašytojais, bet 
savo paties patyrimu. Kaitėjo jam gyvenimo, politikos, diplo- 
matijos klausimai spręsti; magėjo intrygos. Jo „kalbos sinodui“ 
visuomet aiškiai siekė praktinių tikslų. Schizmai prasidėjus, Pic- 
colomini tapo Felikso V sekretorium. Tačiau greit jis suprato, 
kad Feliksas ir sinodas savo kovą su Eugenijum buvo jau pralai- 
mėję ir, be jokio triukšmo palikęs antipopiežių, ėmė tarnauti im- 
perijos kanclerijoj (1442 m.). Drauge su savo viršininku kancle- 
riu Kasparu Schlicku persimetė į tikrojo popiežiaus pusę ir Pic- 
colomini. Įmetėjęs, pasidarė jis rimtesnis ir rimčiau ėmė žiūrėti į 
tikėjimo klausimus. Tačiau kunigu būti dar nenorėjo, nes „bijojo 
santūros“; tik 1446 m. tebuvo įšventintas. Bet jau 1445 m., pa- 
siuntiniu pas Eugenijų IV atvykęs, visai save reabilitavo. „,„Šven- 
čiausias Tėvai“, kreipėsi jis į popiežių, „prieš karaliaus pasiūly- 
mus dėstydamas, noriu aš kelis žodžius pats apie save pasakyti. 
Žinau, kad Tamsta daug esi gavęs apie mane žinių, kurios nege- 
ros ir kurių nereikia dar kartą pasakoti. Nepamelavo, kas mane 
Tamstai apskundė. Baselio mieste būdamas, daug kalbėjau, rašiau 
ir dariau — neužsiginu. Bet norėjau aš tada ne tiek Tamstai pa- 
kenkti, kiek Dievo Bažnyčiai padėti. Suklydau. Kas gi gali tai 
paneigti? Bet suklydau drauge su daugeliu kitų, ir žymių žmonių. 
Ėjau St. Angelo kardinolo Julijono, Palermo arkivyskupo Nikalo- 
jaus, Tamstos sosto notaro Liudviko Pontano pėdomis. Tie teisė- 
tai laikomi buvo Tiesos mokytojais. Ar bereikia man minėti dar 
universitetai ir kitos mokyklos, tuometiniai Tamstos priešai? Kas 
gi būtų galėjęs drauge su tokiais vyrais nesuklysti? Kai paaiškė- 


a 


jo man baseliečių klaida, netuojau — prisipažįstų — į Tamstą 
kreipiausi, kaip padarė tai daugumas. Deja, iš vienos klaidos pa- 
kliuvau aš į kitą. Taip dažnai Skyllon pakliūva kas nori Charyb- 
dos išvengti. Susidėjau su tais, kas buvo neutralūs... Taigi, tre- 
jus metus buvau pas karalių. Bet čia, vis daugiau ir daugiau apie 
Tamstos legatų kovą su Baselio sinodu girdėdamas, nustojau abe- 
jojęs, kad Tiesa yra su Tamsta. Todėl nesipriešindamas paklau- 
siau karaliaus, kai panoro jis per mane susirasti kelią į gerąją 
Tamstos širdį. Tuo būdu tikėjaus ir pats grąžinsiąs sau Tamstos 
malonę. Štai esu Tamstos akivaizdoj ir prašau man dovanoti, nes 
nusidėjau pats to nežinodamas“. Nedidelis stabmeldžių lotynų li- 
teratūros mėgėjas buvo popiežius Eugenijus, bet graži Piccolomi- 
nio kalba ir jam patiko. Mat, humanistai buvo jau įsiskverbę į ku- 
riją, kuri, kaip ir visi Italijos valdovai, nebegalėjo apsieiti be jų 
kalbų ir raštų, be humanistų sekretorių ir diplomatų, be jų įtakos 
šviesuomenei. Daugis Martyno V ir Eugenijaus IV kardinolų glo- 
bojo humanistus ir patys domėjosi klasiškąja senove. Gal būt, ir 
Eugenijus, Romoj, o ypačiai Elorencijoj nuolat su humanistais 
bendraudamas, ėmė pagaliau jausti, kas tai yra prašmatnios loty- 
nų kalbos grožis. O gal, paveikė jį kalbėtojo nuoširdumas ir politi- 
niai sumetimai. Kaip ten yr — tiektos, bet popiežius maloniai 
Piccolominiui atsakė: „Žinome, kad drauge su daugeliu kitų nu- 
sidėjai, bet Mūsų pareiga yra dovanoti klaidas tiems, kas prisi- 
pažįsta. Šventoji motina Bažnyčia melagiui niekuomet neatlei- 
džia bausmės, kurios jis yra vertas, bet tam, kas gailisi, — visuo- 
met. Tu esi pasiekęs Tiesą. Saugokis vėl ją pamesti ir stenkis ge- 
rais darbais įsigyti Dievo malonės. Stovi vietoj, kur gali Tiesą 
ginti ir Bažnyčiai padėti“. 

Neapsigavo popiežius Piccolominiu pasitikėdamas. Friedri- 
chui su popiežium susitarus (1445. IX), ėmė Piccolomini drauge 
su kitais karaliaus ir popiežiaus diplomatais taikinti su popiežium: 
kurfiurstus bei kitus kunigaikščius. Darbas buvo tuo sunkesnis, 
kad Eugenijus, Friedricho įtaką Vokietijai perdėdamas, paskel- 
bė (1446.I. 24) Kėlno ir Triero kurfiurstus, du didžiausius savo. 
priešus, nebetekus arkivyskupysčių, o tuo ir visus kurfiurstus. 


prieš save ir prieš karalių sukurstė. Tik vargais negalais tepasise- | 


kė popiežiaus legatams, Carvajalui ir Nikalojui Kuesiečiui, ir 
Piccolominiui nuraminti tiek popiežius, tiek kurfiurstai. Vokiečių. 
pasiuntiniai 1447. II. 7 pareiškė popiežiui imperijos kunigaikščių. 


pr— 


— 51 


paklusnumą, o popiežius išleido 4 bules, kur grąžino arkivyskupo 
valdžią Kolno bei Triero kurfiurstams, pažadėjo sušaukti naują 
visuotinį sinodą ir pripažino Konstanzo ir Baselio sinodo dekre- 
tus, kuriuos esanti pripažinusi Vokiečių tauta. Kad ir gudriai 
buvo tas pripažinimas bulėse suformuluotas, tarėsi dėlto Eugeni- 
jus Romos Bažnyčios teises nuskriaudęs; prieš mirdamas (II. 
23), išleido naują bulę, kuria atšaukė visa, kas jo pažadėta, bet 
nesutinką su šv. tėvų mokslu ir apaštališkojo Sosto teisėmis. Ta- 
čiau Nikalojus V (1447-55 m.) savo pirmtakūno pažadus 
patvirtino. „Tai, ką yra sutaręs su Vokiečių tauta mano pirmta- 
kūnas, noriu aš ne tik patvirtinti, bet ir įvykdyti“. 

Tiesa, daug dar reikėjo padirbėti ir Enėjui Silvio Piccolomi- 
ni, kurį Nikalojus paskyrė Triesto vyskupu, ir Nikalojui Kuesie- 
čiui bei Carvajalui, kol 1448. II. 17 buvo pasirašytas Vienos 
Konkordatas, apskritai imant, Konstanzo Konkordatą gai- 
vinąs. Vienos Konkordatas buvo mirštamasis smūgis Baselio si- 
nodui ir antipopiežiui. Friedrichas III savo ediktu paleido sinodą 
ir privertė jo tėvus išsikraustyti iš Baselio. Jie išsikraustė Lau- 
sannėn (1448. VII). Čia Feliksas V, Prancūzijos, Anglijos, Sici- 
lijos - Neapolio ir daugelio Vokietijos kunigaikščių verčiamas, 
išsižadėjo popiežiaus sosto (1449. IV. 7). Sinodas paskelbė po- 
piežiaus sostą laisvą ir, „išrinkęs“ popiežium Nikalojų V, pats sa- 


“ve paleido (1449, IV. 25). 


XII 


Europos pasienis ir Vokietija 
XIV-—XV amž. 


86 


Nuo sena Vokiečių imperijos likimas priklausė imperato- 
riaus (Romos karaliaus) galios, t. y., jo paties kunigaikštystės 
(ar karalystės). Bet, etninėms Vokietijos valstybėms pasiekus 
politinę pusiausvyrą ir vienai kitą žabojant, tokia kunigaikštystė 
tegalėjo atsirasti tik kolonizuotuose ir tebekolonizuojamuose im- 
perijos rytuose. Iš tiesų, Vokiečių imperija visuomet rėmėsi pri- 
mityviu barbariškesnių (Europos kultūros atžvilgiu) savo 
kraštų imperijalizmu. O tas primityvusis imperijalizmas kaip tik 
ir tebegyvavo Vokietijos rytuose ir rytiniame jos pasieny. Čia 
galimos dar tebebuvo tokios valstybės, kaip Karoliaus IV, Liud- 
viko Didžiojo, Jogailos. Visas jas kūrė reliatyviai primityvios — 
čia slavų, čia vengrų, čia lietuvių — tautos. Tųjų tautų savin su- 
imtieji Europos kultūros pradai nebuvo dar sugriovę senosios jų 
pačių kultūros pamatų, nepertvarkė ir nestabilizavo jų visuome- 
nės, nepavirto, patys beaugdami, tvirta socijaline - politine san- 
tvarka, nepanaikino pirmykščio tautos lankstumo ir pirmykščių, 
stichijinių jos jėgų. Žemdirbiai tebegalėjo dar tapti ir kariuomene, 
kaip kad Čechijoj, kuri, be abejo, buvo daugiau apeuropėjus, nei 
Vengrija ir Lenkija. Diduomenė tebebuvo dar anarchinis karin- 
gas luomas, panašus į XI — XII amž. Europos feodaliją. Nauja- 
jai miestų kultūrai atstovavo daugiausia svetimšaliai, vokiečiai. 
Žinoma, tokia tauta pati negalėjo susitvarkyti ir būti galinga 
valstybė, bet ji buvo lanksti medžiaga energingo valdovo rankose. 
Iš jos stiprybės semdamasis ir ją žiesdamas galėjo jis ją suvieny- 
ti, suplakti su kitomis tokiomis pat tautomis ir susikurti galingą 
valstybę, kaip kadaise Karolius Didysis, Ottonas Didysis, Knutas 


PB 


Didysis... Romaniškojoj Europoj XIV — XV amžiuje didelę 
įtaką valdovui turėjo jo valstybės santvarka, tradicijos, istorija, 
tauta. Rytų valstybės valdovo, apskritai imant, nevaržė socijali- 
nės - politinės tradicijos, nes jų. beveik nebuvo, ir jis iš esmės bu- 
vo netautinis valdovas. Todėl rytų valstybės taip lengvai viena su 
kita ir sydavo. Vengrų karalius Liudvikas Didysis, pusiau pran- 
cūzas — pusiau italas, valdė Vengriją, Lenkų ir kitų slavų žemes. 
Karolius IV, apiprancūzėjęs vokietis, valdė Čechų, kitų slavų ir 
vokiečių žemes. Imperatoriaus Sigismundo negalima laikyti tau- 
tiniu (vokiečių, vengrų, čechų) karaliumi. Lietuvis Jogaila atgai- 
vino Lenkų karalystę, prijungęs prie jos Lietuvą ir padidinęs ją 
rusų žemėmis. Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė irgi nebuvo tau- 
tinė valstybė. Kad ir primindavo Ordinui žemaičių lietuvybę, Vy- 
tautas vadovavosi betgi ne lietuvių tautos, o valstybės idėja. Ta 
idėja nebūtinai surištą su nusistojusia valstybės santvarka bei 
tradicija, su etnine tauta ir net su dinastija. Surišta ji su pačiu 
valdovu, bet turi antasmeninę reikšmę. Iš tikro, ne sau pačiam 
dirbo imperatorius Sigismundas paskutiniais savo gyvenimo me- 
tais, kai,'sūnaus neturėdamas, buvo paskyręs savo įpėdiniu Al- 
brechtą Habsburgą. Vytautas, nebesitikėdamas susilaukti sūnaus, 
didino ir tvarkė Lietuvą, bemanąs buvo karalium vainikuotis. 

. Tačiau ne tiktai valdovų galvų priklausė, kuriai iš rytų val- 
stybių pasiseks pirmininkauti kitoms. — Nuolat besiskverbianti į 
kraštą Europos kultūra (ją globojo, plėtė ir skiepijo savo tautoms 
valdovai) ilgainiui skaldė primityvią visuomenę, silpnino ir nai- 
kino senąsias gyvenimo formas, bet negalėjo greit pakeisti jų nau- 
jomis savo formomis, kurios ilgai liko išviršinės. Senajai tautos 
kultūrai nykstant, tauta dar nevirto europine, tik europiniais dra- 
bužiais tevilkėjo. Europos pavyzdžiu tvarkė valdovai savo kanc- 
leriją, dvarą bei valstybę, steigė europinio pobūdžio įstaigas, bet 
daug laiko reikėjo, kad visa tai galėtų prigyti. Tauta su senąja 
savo kultūra mirė ir turėjo išnauja gimti, pasidaryti visai kita, eu- 
ropine tauta; taigi, iro ir silpnėjo. Gražiai aiškina šito proceso es- 
mę bei pobūdį Čechų krikščionybės ir Bažnyčios istorija. Krikš- 
čionybę čechai priėmė, bet jų tikėjimui neturėjo didelės reikšmės 
nei vakarų teologija, nei vakarų Bažnyčios tradicija. Husas, teo- 
logijos magistras, pats gerai nesuprato, kad jo skelbiamasis moks- 
las griauna Europos tikėjimo ir Bažnyčios pamatus. Jis ir kiti 
čechai pasidavė Wiclifo mokslui; bet, Wiclifo žodžius kartodami, 


Istorija 7 


298 2 


netapo dėlto nuosekliais wiclifininkais. Wiclifo kurstomi, kreipėsž 
jie į šv. Raštą ir tiesiog, betarpiškai suimdavo savin Evangelijos. 
idealus, o tie idealai didžiai skyrėsi nuo tų, kuriuos skelbė Wicli- 
fas, nes Wiclifas suprato Šv. Raštą ir aiškino jį tūkstantmetės 
krikščionių tikėjimo istorijos, Europos teologijos bei filosofijos 
pagrindais. Tosios istorijos, tųjų teologijos bei filosofijos čechams 
tarytum nė nebuvo. Wiclifas sukūrė tikėjimo sistemą, kuri prieš- 
taravo vakarų Bažnyčios tikėjimui, bet iš jo buvo išaugus; čechai 
savinosi ne Wiclifo sistemą, bet atskiras jo idėjas, nes jos kėlė 
aikštėn Evangeliją, moralinį ir nesisteminį dar pirmykštės krikš- 
čionybės mokslą. Europos Bažnyčios bei kultūros atžvilgiu tai 
buvo barbariškumas, iš esmės — kitos kultūros potencija, kuri, 
žinoma, nebegalėjo suaktualėti. 

Kitas pavyzdys. — Visas rytų valstybes veikė Europos feo- 
dalizmas. Bet Europoj feodalizmas buvo natūralus ir kūrybinis 
jos augimo momentas, o rytuose — svetima tradicija, kuri sijo su 
tautinėmis gyvenimo formomis, jas kraipė ir griovė. Čechijos, 
Vengrijos, Lenkijos (ne be Vengrijos ponų įtakos) ponai 
feodalėjo. Bet ką tai reiškė? — Jie mėgzdžiojo vėlybesnio, 
jau išsigimstančio feodalizmo pažiūras, papročius, įstaigas. 
Jie nekūrė naujos valstybės, kaip kadai kitkart Prancūzi- 
jos feodalai, bet griovė savo senąją, tautinę. Jie kovojo 
su karaliais dėl laisvių, privilegijų ir valdžios, bet nesijautė 
drauge su juo dirbą bendrą valstybės darbą: rytuose feodalizmas 
nebuvo priemonė valstybei ginti bei tvarkyti. Antra vertus, patys 
karaliai atstovavo kitai, „feodalų“ griaunamai valstybės tradicijai 
arba, iš svetur kviečiami, turėjo tiems vadinamiems feodalams nu- 
sileisdinėti. Feodalėją rytų ponai vergė žemdirbius Europos feo- 
dalų pavyzdžiu (be to, kaip tik tuo metu, kai pastarieji priversti 
buvo savo žemdirbius laisvinti), bet jų dvarai nepanašėjo į Euro- 
pos feodalų dvarus, į agrarines bendruomenes, iš kurių buvo iš- 
augę tie patys feodalai ir kurios XIII amžiuje ėmė nykti. Žemdir- 
biai (išskyrus karalių ir pačių ponų globojamus, privilegijuotus 
vokiečius žemdirbius) negalėjo kovoti su feodalėjančiais ponais. 
Be to, ir daugumas miestų rytuose buvo svetimšalių naujasėdijos, 
vokiečių kolonistų miestai. 

“Visos tos problemos reikia dar tiksliai formuluoti ir ištirti. 
Čia aš turiu tik bendromis pastabomis pasitenkinti. Apskritai 
imant, istorininkai, rytų valstybių istoriją tyrinėdami, kreipia dė- 


aa BĖ a 


mesį į tai, kuo ji panaši į Europos istoriją, bet skirtumai daug įdo- 
mesni. Antra, istorininkai vienašališkai supranta ir vertina rytų 
europėjimą. — Europėjimas buvo kartu ir tautinių, tiesa — po- 
tencijalių, kultūrų žuvimas, Europos kova su jaunomis tautomis 
ir su jų savotiškumu. Gal būt, egojistinę Teutonų Ordino politiką 
pabrėždami, mes esam linkę mažinti kultūrinio jo darbo reikšmę. 
Bet, apie Vengrijos, Čechijos, Lenkijos ir Lietuvos istoriją kalbė- 
dami, mes, be abejo, to kultūrinio darbo reikšmę perdedame: pa- 
brėžiame teigiamąją jo pusę ir nepaisome neigiamosios. Rytų tau- 
tos savinosi Europos kultūrą ir vakarų krikščionybę; tačiau kaip 
tik todėl žuvo jų pačių kultūra, o greit augančios jų valstybės 
negalėjo susitvarkyti ir dar greičiau iro. 

Vytautui Didžiajam pasisekė tapti faktiškai savarankišku 
valdovu. Bet — dėl gerų jo santykių su Jogaila ir todėl, kad 
Lenkiją ir Lietuvą jungė bendra kova su Ordinu ir Ordino sąjun- 
gininkais — Lietuvos unija su Lenkija neiširo. Togaila tebebuvo 
Lietuvos siuzerėnas, bet ir Vytautas valdingai kišosi į Lenkijos 
reikalus ir turėjo joje nemažą šalininkų. Lenkijos ponai, miestai, 
provincijos siekė jam kaipo būsimajam Togailos vaikų globėjui. 
Kujavų Bresto seimas (1425 m.) kreipėsi į Jogailą ir Vy- 
tautą; „Jūs abu esate mūsų valdovai. Kaip Jūs nuspręsite, taip ir 
bus“. Dviejų valstybių unija virto Jogailos ir Vytauto diarchija. 
Formaliai jųdviejų santykius aiškino Jogailos, Vytauto ir abiejų 
valstybių bajorų Horodlėje pasirašytieji aktai (1413 m.). Čia 
Lietuva pripažįstama nebeatskiriama Lenkų karalystės dalimi, bet 
ne tiktai Vytautui iki gyvos galvos duotąja žeme, o — Didžiąja 
Kunigaikštyste, kurios valdovai esą Jogaila, Vytautas ir jų įpėdi- 
niai. Tiesa, Vytautui numirus, Lietuvos bajorai turėsią pripažinti 
didžiuoju kunigaikščiu, ką paskirsiąs jiems su Lenkijos ir Lietu- 
vos luomais susitaręs karalius. Tačiau, ir Jogailai be vaikų ir tei- 
sėtų įpėdinių numirus, Lenkai taip pat negalėsią išsirinkti naujo 
karaliaus be Vytauto ir Lietuvos bajorų žinios. Minėtieji aktai 
numatė ir bendrus Jogailos bei Vytauto šaukiamus abiejų valsty- 
bių seimus (praktikoj tai būdavo vienu metu vienoj vietoj sušau- 
kiami ir tik per delegacijas vienas su antru bendraują d u seimai). 
Norą glaudžiau susydinti abi valstybes rodo ir kai kurie kiti aktų 
straipsniai. Lenkų bajorai stengėsi padaryti socijalinę - politinę 
Lietuvos santvarką panašesnę į Lenkijos; antra vertus, natūrali 
buvo, kad Vytautas tvarkė savo kunigaikštystę Lenkijos pavyz- 


= 105 


džiu. Tuo būdu ir Lietuvoj atsirado vaivadų, kaštelionų, urėdų. 
Valdovai laidavo Lietuvos pralotams ir bajorams katalikams to- 
kias pat teises bei privilegijas, kokias turėjo Lenkijos pralotai ir 
bajorai. Dar svarbiau, kad lenkų bajorai apdovanojo lietuvių ba- 
jorus savo herbais ir žadėjo būti jų globėjai bei užtarėjai. Žinoma, 
toks Lietuvos bajorų suvienodinimas su Lenkijos ilgainiui turėjo 
juos padaryti sąjungininkais kovoj dėl savo privilegijų su valdžia 
ir net sužiesti į vieną luomą, o tuo stipriau sujungti abi valstybes: 
Bet pradžioje gudrūs lenkų pasiūlymai tiktai padėjo Lietuvos ba- 
jorijai susitvarkyti ir tvarkingai remti savo kunigaikštį kovoj 
dėl nepriklausomos Lietuvos. Tiesa, herbai bei privilegijos atsky- 
rė bajorus katalikus, daugiausia lietuvius, nuo stačiatikių, dau- 
giausia rusų. 

Melno taika (1422. IX. 27) pasibaigė Vytauto kova su 
Ordinu. Kitiems sudėtingos savo politikos tikslams susitaikino jis 
su vokiečiais ir privertė susitaikinti su jais ir Lenkiją, nors ji, ne- 
gavus visa, ko norėjo, tam iš visų gyslų priešinosi. Tai nutolino 
Vytautą nuo Lenkijos ir Jogailos. O tuo metu pačioj Lenkijoj įsi- 
galėjo Vytauto priešų partija ir jos vadas Zbignievas Oleš- 
nickis. Čia prisidėjo ir imperatoriaus Sigismundo. intry- 
gos. Mat, nuo sena norėjo imperatorius suvaidyti Vytautą su Jo- 
gaila ir atskirti Lietuvą nuo Lenkijos. Tam geriausia priemonė 
rados formaliu aktu pabrėžti ir sustiprinti faktiškoji Lietuvos ne- 
priklausomybė. Vargu ar galima abejoti tuo, kad ne kas kitas, 
kaip imperatorius Sigismundas, iškėlė Vytauto vainikavimosi ka- 
ralium klausimą: bemanąs buvo imperatorius sudaryti didelę Če- 
chijos, Vengrijos, Ordino ir Lietuvos sąjungą. Lucko susiva- 
žiavime 1429 m. pasiūlė jis karaliaus vainiką Vytautui ir įkalbė- 
jo Jogailai su tuo sutikti. Be abejonės, Vytautui magėjo vainikas 
ir pats, ir tuo, kad stiprino jo valdžią; nemažiau reikšmingas atro- 
dė Lietuvos valdovo vainikavimas ir jos bajorams, nes aiškiai 
kėlė jis aikštėn Lietuvos nepriklausomybę. Bet kaip tik dėl tos 
priežasties priešinosi Vytauto įsikaraliavimui Lenkijos bajorai ir 
lengvai jų perkalbėtasis Jogaila, kuris be to bijojo, kad, Vytautui 
apsikarūnavus, nebeteks savo teisės paveldėti Lietuvą jo, Jogailos, 
vaikai. "Tas Jogailos ir Lenkijos pasipriešinimas tik tepabrėžė 
principinę Vytauto karūnavimosi reikšmę. Vytautas privertė bro- 
lėną, kad viešai pripažintų jį laisvą, nepriklausomą ir lygų sau 
valdovą esant. Tiesa, pažadėjo Jogailai, kad po jo, Vytauto, gal- 


— 101 — 


vos Lietuvos karūna teks vienam iš Jogailaičių. Tokio pasižadė- 
jimo užteko senajam karaliui, ir Vytautas būtų apsikarūnavęs, 
kad nebūtų padėjus lenkams staigi jo mirtis (1430. X. 27). 

Prieš mirdamas, Vytautas pavedė visą Lietuvą Jogailai, Ho- 
rodlės sutartimi naują didijį kunigaikštį turėjo paskirti su Lietu- 
vos ir Lenkijos luomų sutikimu pats Jogaila; formaliai galėjo di- 
džiojo kunigaikščio titulą bei valdžią ir sau pačiam pasilikti. Bet 
Lietuvos bajorai nenorėjo, kad Jogaila vėl taptų didžiuoju kuni- 
gaikščiu ir tuo pavergtų juos Lenkams, kurie tuoj šoko „,susi- 
grąžinti“ Podolę. Lietuvos kunigaikščiai ir bajorai susispietė 
apie senąjį Vytauto priešą, tik 1420 m. su juo susitaikinusį Jo- 
gailos brolį Švitrigailą ir paskelbė jį didžiuoju kunigaikš- 
čiu. Jogaila priverstas buvo tuos rinkimus pripažinti. Tačiau 
lenkų bajorai nė nemanė išsižadėti savo sumanymo pasiglemžti 
Lietuvą ir grąžinti jai užimtųjų jau svarbiųjų Podolės tvirtovių. 
Švitrigaila pradėjo karą su Lenkija. Laikė jis save nepriklausomu 
valdovu; tik ką išrinktas, pranešė apie tai Sigismundui ir Livoni- 
jos magistrui, netrukus pasiūlė Sigismundui sąjungą, be to pa- 
reiškė ir savo norą karalium vainikuotis. Prieš Lenkiją susidėjo 
jis su Ordinu ir Moldavijos gaspadorium, vėliau dar su Didžiuoju 
Novgorodu ir su Pskovu. 

Bet karas Švitrigailai nesisekė; imta pagaliau tartis. Tomis 
derybomis puikiausiai pasinaudojo lenkai: sukurstė prieš Švitri- 
gailą kunigaikštystės didžiūnus, kurie susimokė ir iškėlė į Liėtu- 
vos valdovą Vytauto brolį Zigmantą. Zigmantas vienas su 
Švitrigaila kovoti negalėjo, pasikvietė tad talkon Lenkus ir, sa- 
vaime suprantama, turėjo pripažinti save Jogailos vasalu ir išsi- 
žadėti Podolės (Gardino unija, 1432. X. 15). Nedaug pa- 
dėjo betgi Zigmantui Lenkai: jam su Švitrigaila bekariaujant, 
lengviau jiems rados savintis ne tik Podolė bei Valuinė, bet ir ki- 
tos Lietuvos žemės. Tik 1438 m. teišvijo Zigmantas Švitrigailą iš 
Lietuvos ir ... atgaivino jo bei Vytauto politiką, nors ir daug at- 
sargiau. Jį 1440. XIII. 20 lietuviams sąmokslininkams nužudžius, 
didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu išrinktas buvo Kazimieras 
Jogailaitis, kuris po vyresniojo savo brolio Vladislo- 
vo III Varniečio mirties (1444 m.), 1447 m. tapo ir Len- 
kų karalium. Jis sujungė Lietuvą su Lenkija, bet Lietuva ir tada 
nenustojo dar buvus savarankiška valstybė, nors ir amžinai pri- 
jungta prie Lenkijos... Tačiau, vienam valdovui abi valstybes 


— 102 — 


valdant, Lietuvos diduomenė ir politinė - socijalinė krašto san- 
tvarka ėmė greit lenkėti; negalėjo tad ilgai išsilaikyti ir politinė 
nepriklausomybė, juo labiau, kad su Lenkija sydama, su valstybe, 
kuri pati iro, užsikrėsdavo Lietuva politine - socijaline anarchija. 


87 


Jogaila - Vladislovas II praplėtė Lenkijos teritoriją ir ap- 
ramino karalystę. Bet ir norėdamas nebūtų galėjęs karalius ūžku- 
rys ilgam sustabdyti ją skaidančiųjų procesų, europėjimo vaisių. 
Kaip ir jo pirmtakūnai, kaip svetimšalis Liudvikas Didysis, pri- 
verstas buvo Jogaila tvirtinti bei didinti įsivyraujančios diduome- 
nės teises bei privilegijas; o diduomenė savo galiai padidinti nau- 
dojosi ir tuo, kad rūpėjo Togailai atiduoti sostas savo vaikams, 
lietuvės Sofijos (Sonkos) sūnums, ir net pavojumi pačiai tėvynei. 
Taip antai, 1422. VII. 22 Červinske, žygiuoti prieš Ordiną 
sušaukti, ponai privertė Jogailą pasirašyti naują privilegiją, kad 
ne — grąsino grįžti. Nenoroms pasirašė karalius ir vadinamąjį 
Wartos Statutą (1423 m), Kujavų Brasto privi- 
legiją (1425 m.) ir ypačiai svarbią Jedlno privilegiją (1430 
m.), Krokuvos aktu patvirtintą (1433 m.). Nuo Liudviko 
Didžiojo įsikaraliavimo iki Jogailos mirties didikai išsinėrė beveik 
iš visų mokesčių karaliui bei valstybei, nuo prievolės maitinti ka- 
ralių ir jo valdininkus, po kraštą keliaujančius, nuo neapmoka- 
mosios karo tarnybos už valstybės sienų. Be ponų bei pralotų su- 
tikimo karalius nebegalėjo kaldinti pinigų ir skirti justicijarijų 
(aukščiausiųjų kriminalinių teisėjų) ; nebegalėjo be teismo, kuria- 
me dalyvavo didikai bei pralotai, konfiskuoti dvarų, be tardymo 
ir teismo — bausti ar kalinti žmonių (neminem captiva- 
bimus nisi iure victum). Jis piverstas buvo skirti vai- 
vadomis, kaštelionais ir kitais valdininkais vietos žmones iki gy- 
vos jų galvos. Didikai valdė krašto pilis, ėmė į savo rankas savi- 
valdybės įstaigas, patys susivažiuodavo į vaivadijų bei paviečių 
seimelius, į „žemių“ (jų nuo 1384 m. buvo penkios: Kro- 
kuvos, Sandomieriaus, Poznanės, Sieradzės, Lenčicos) ir bendruo- 
sius karalystės seimus. Vyskupai, vaivados ir vyresnieji kaš- 
telionai dalyvavo Karaliaus Taryboj, arba Senate, centrinėj 
karalystės įstaigoj. 

Visas tas teises bei privilegijas išsikovojo didikai (baronai) 
ir XIV amžiaus gale prilygę jiems pralotai, bet iš dalies gavo jas 


— 103 — 


ir išviso bajorai, šlėktos. Mat, juos kvietėsi talkon kovoj sų kara- 
liais didikai ir pralotai. Tačiau šlėktų atstovybė ilgai buvo nesu- 
tvarkyta: į seimelius ir seimus susivažiuodavo tik tie, kuriuos 
specijaliai kvietė didikai ir kurie norėjo iškilti ar gyveno netoli 
nuo susivažiuojamos vietos. Tiesa, 1424, 1433 ir 1434 m. seimuo- 
se dalyvavo šlėktų įgaliotiniai, po .du nuo kiekvieno herbo. Ilgai- 
niui privertė šlėktas geriau susitvarkyti du faktai. Vienas buvo 
egojistinė didikų politika, kurie, šlėktomis remdamies, mažai te- 
sirūpino jų reikalais ir stengėsi juos pasiglemžti; antras karalių 
politika. Jau Jogaila ėmė vilioti šlėktas; taip antai, 1424 m. su- 
šaukė ne tik diduomenę, bet ir šlėktas kovos su Lenkijoj plintan- 
čia Huso erezija reikalu. Kovoj su diduomene ir dėl savo vaikų 
teisės paveldėti Lenkijos sostą Jogaila kreipėsi į smulkiąją bajo- 
riją, į šlėktas, ir net į miestus, kuriems pripažino teisę dalyvauti 
karaliaus rinkimuose. 

Nuo Kazimiero Didžiojo mirties Lenkiją valdė ne tiek kara- 
liai, kiek šlėktoms vadovaują didikai (baronai, ponai) ir pralotai. 


Jie davė vainiką Jogailai ir prijungė prie Lenkijos Lietuvą; jie su- 


trukdė Vytautui vainikuotis Lietuvos karalium ir sukurstė Zig- 
mantą prieš Švitrigailą ($ 86). Jogailai numirus (1434 m.), jo sū- 
naus Vladislovo III (1434-44 m.) vardu ėmė karaliauti di- 
dikų taryba, kuriai pirmininkavo Zbignievas Olešnickis. Ta taryba 
ir ją remianti ponų partija padėjo Zigmantui nuveikti Švitrigailą 
ir, Lenkijos husininkus numalšinus, sutarė su Vengrijos di- 
dikais abiejų karalysčių uniją: 1440 m. Vladislovas išrinktas bu- 
vo ir Vengrų karalium. Karštas katalikas ir patrijotas, Olešnickis 
svajojo apie karą su Turkais, vadovaujamą Lenkijos. Bet Vladis- 
lovas žuvo kautynėse ties Varna ($ 88), o Lenkijai Olešnickio po- 
litika tik skolų tepridarė. Olešnickio partija pasiūlė Lenkijos ka- 
rūną Vladislovo broliui didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Kazi- 
mierui. Norėta sustiprinti, tiksliau sakant — atgaivinti, abiė- 
jų valstybių unija. Bet kaip tik dėl tos priežasties ilgai delsė jau- 
nikaitis Kazimieras. Lenkų pasiūlymui priešinosi Lietuvą valdan- 


" Čioji, Jono Goštauto vadovaujamoji, ponų taryba, kuri 


nenorėjo, kad Lenkai prisisavintų Zigmanto jiems pažadėtąsias 
žemes (Podolę ir Valuinę) ir viršytų Lietuvą. Pagaliau Kazimie- 
ras davė Lietuviams privilėjų (privilegiją), kur pasižadėjo nema- 
žinti Lietuvos žemių, ir sutiko karūnuotis Krokuvoj (1447 m.). 
Bet Lenkai, savo rėžtu, ėmė reikalauti, kad Kazimieras išpildytų 


— 104 — 


savo pirmtakūnų pažadus ir grąžintų Lenkijai prarastąsias jos že- 
mes, pirmiausia Podolę ir Valuinę. Šešerius metus priešinosi Ka- 
zimieras, kol 1453 m. Petrakavo seimas privertė jį pažadėti, 
kad nebeatskirs nuo Lenkų Karūnos Lietuvos, Rusų žemių, Po- 
dolės bei Moldavijos ir kad karaliaus keturių nuolatinių patarėjų 
(juos paskyrė didikai) padedamas. 

Kazimiero pažadai bendro pobūdžio buvo, ir nusileisdamas. 
ponams jis nė nemanė būti jų už pavadžio vadžiojamas; su Oleš- 
nickiu, vertas jo gudruolis, ėmė kovoti. Jis norėjo valdyti Lenki- 
ją taip pat savarankiškai, kaip valdė Lietuvą didieji jos kunigaikš- 
čiai. O su Lietuvos tradicijų įtaka surizgo čia ir naujos humaniz- 
mo idėjos. — Jogailos atgaivintame Krokuvos universitete huma- 
nistai, Grigalius iš Sanoko ir kiti, nuveikė scholastikos. 
atstovus; karaliaus dvare atsirado apsišvietusių svetimšalių, kaip 
antai, Pilypas Callimachas Buonaccorsi ir ser- 
bas Mykolas Konstantinovič; daug užsieny mokslus 
ėjusių lenkų užsikrėtė humanistų pažiūromis. O humanistai sklei- 
dė Romėnų teisės idėjas, kėlė aikštėn absoliutinę valdovo valdžią, 
kurią tuo pat metu stengėsi įkūnyti humanistų globėjai, Italijos 
tironai ir kiti Europos valdovai. "Tuos naujojo mokslo žmones 
Kazimieras mielai ėmė sau dvariškiais, patarėjais ir valdininkais; 
vieną iš jų Joną Gruszinskį paskyrė, Olešnickiui numi- 
rus, Krokuvos arkivyskupu. Kiti šviesuoliai humanistai skleidė 
absoliutinės monarchijos idealą publicistiniais savo veikalais. Er- 
furto universiteto mokinys, Jonas Ostrorogas (į 1501 
m.) buvo Lenkijos karalininkų ideologas. Savo ir savo bendra- 
minčių idėjas išdėstė jis didžiuliame Monumentūm pro 
comitiis generalibus regni sub rege Casimi- 
ro pro reipublicae ordinatione congestum 
(1477 m.?). — Lenkų karalius nieko nepriklausąs, tik vieno Die- 
vo. Visi valdiniai turį karalių gerbti, jo klausyti ir neatidėliodami 
pildyti jo įsakymus. O karalius turįs skirti valdininkus tik jų 
gabumų ir nuopelnų, ne jų kilnumo paisydamas; turįs suvienyti | 
ir sutvarkyti visuomenę, tikrąją valdžios paramą. Su didikais Os- 
trorogas atvirai nekovoja, nes mano reformuoti valstybę su Se- 
nato pagelba. Tuo griežčiau puola jis politinę Bažnyčios galią. 
Karalius nepriklausąs popiežiaus. Užtenką jam naujasis popiežius. 
pasveikinti ir priminti jam, kad turįs valdyti Bažnyčią teisingai. 
Reikią, kad pats karalius skirtų vyskupus ir kad pralotai visiškai 


— 105 — 


sininkus mokesčiais, mažinti vienuolynų skaičių, valstybės reika- 
lams pasiimti ir suliedinti bažnyčių indus. Užuot mokėjus pini- 
gus popiežiui, reikią vartoti tie pinigai kovai su totoriais, su ki- 
tais Lenkų priešais ir išviso valdžios reikalams. Tai buvo ne vie- 
no Ostrorogo, bet didelės dalies visuomenės, šviesuolių ir šlėktų 
idėjos. Ostrorogas jas tik tesistemino. 

Naujosios idėjos įsigijo reikšmę ir todėl, kad patys didikai 
“ egojistine savo politika vertė šlėktas dėtis su karalium. Didikai 
pasigrobė teismo valdžią ir naudojosi ja šlėktoms spausti. Jie pir- 
mininkavo teismo suvažiavimuose (colloguia, iudicia 
generalia), kur bylas sprendė gravitas personarum, 
non multitudo vocum, ir suvaržė vyriausiojo karalystės 
teisėjo, karaliaus, valdžią. Teismų nebeginami, šlėktos negalėjo 
patys kovoti su ponų savavaliavimu ir, ponų į politiką įvilioti, jų 
politiškai išauklėti, kreipėsi į karalių — ėmė reikalauti, kad nau- 
jomis privilegijomis padidintų jų, šlėktų, teises ir apgintų juos 
nuo ponų. Karo su Ordinu metu, 1454 m. Cerekvicos (ne- 
toli Thorno-Torunės) stovykloj Didžiosios Lenkijos šlėktos ap- 
supo karaliaus palapinę ir privertė jį paskelbti Cerekvicos 
privilėjų. Po dviejų mėnesių (1454. XI) davė Kazimieras 
panašų privilėjų ir Mažosios Lenkijos šlėktoms (Niešavos 
statutą) ir papildė didžlenkiams duotąjį. Karalius sutiko 
nebenuomoti savo žemių bei dvarų juos valdantiems ponams sto- 
rastoms, nes paskirta tie dvarai ir tos Žemės ne tik pačiam kara- 
liui, bet ir karalystei ginti. Naujais statutais vaivados ir kašte- 
lionai nebegalėjo būti kartu ir savo valdomųjų žemių starostos. 
Storastų teismai buvo kiek aptvarkyti ir turėjo vadovautis Kazi- 
miero Didžiojo ir Vladislovo II statutais, t. y., rašytąja teise. Be 
to, pažadėjo karalius priimdinėti storastą apskundžiančiųjų žmo- 
nių skundus ir nebeleisti naujų įstatymų bei nebeskelbti karo be 
seimelių sutikimo. Iš tikro, nuo 1454 m. valdžia ėmė šaukti sei- 
melius (jų visoj Lenkijoj buvo apie 60) rinkti mokesčių ir skelbti 
karo. Tų seimelių deputatai susivažiuodavo į tris generalinius 
(provincijų — Didžiosios Lenkijos, Mažosios L., Rusų žemių) 
seimus, o pastarųjų deputatai suderindavo jų veikimą. Iš tokių 
suvažiavimų XV amažiaus gale ir išaugo bendrasis (valn y) 
karalystės seimas, kurį sudarė Senatas (rada) ir pasiuntinių 
(seimelių deputatų) Taryba. 


— 106 — 


Tuo būdu nuo didikų gindamies šlėktos padėjo karaliui ko- 
voti su didikais ir padidino jo valdžią. Patys jie nebuvo dar su- 
sitvarkę vienu luomu ir susikūrę to luomo ideologijos; juos vie- 
nijo ir ilgainiui darė luomu karaliaus valdžios idėja. Per monar- 
chijos ideologiją ėjo jie link šlėktų valstybės, šlėktų rzecz 
pospolita, kuri iš esmės buvo ne atstovybės valstybė, kaip 
kad Anglija, bet egojistinė luomo despotija. Tačiau aprašytuoju 
politinės-socijalinės evoliucijos momentu galėjo pasinaudoti ir 


tikrai pasinaudojo Kazimieras. Kai 1456 m. didikai ir pralotai ' 


nesutiko mokėti naujo, karui reikalingo mokesčio, jis išjojo iš 
savo Tarybos (Rados) didikus ir pasikvietė jon jaunesnius pa- 
tarėjus, savo šalininkus. Nekartą pats jis kreipdavosi į seimelius 
ir gaudavo iš jų pinigų. Šlėkta remdamasis ėmė jis tvardyti di- 
dikus ir leisti įsakymus savo paties vardu (dominus rex 
per se jussit). Ypačiai daug laimėjo Kazimieras kovoj su 
pralotais.  Olešnickiui pripažinus Baselio sinodą, jis pripažino 
Nikalojų V ir išsirūpino nemaža Bažnyčios beneficijumų, net 
dalį dešimtinės karui su totoriais. "Tiesa, Olešnickiui pasisekė 
gauti kardinolo kepurė, bet Lenkų Bažnyčios primas su Kazimie- 
ro pagelba liko, kaip ir buvęs, Gniezno arkivyskupas. Be to, ka- 
ralius uždraudė vyskupams be jo leidimo tapti kardinolais. Jis 
pats skyrė vyskupus; išvijo iš Krokuvos ir kapitulos išrinktąjį, 
ir popiežiaus paskirtąjį — arkivyskupu paskyrė savo kandidatą 
(1460 m.). Labiau įmanęs karalystės nebetekti, nei turėti vys- 
kupus ne tokius, kokių jis pats norėjo. 

Savo valdžiai stiprėjant, galėjo Kazimieras energingai ir po- 
litikuoti. Jis pabaigė Jogailos pradėtąjį karą su Teutonų Ordinu. 
Kai Pomerėlijos (Pamario) ir Prūsų gyventojai sukilo prieš Or- 
diną ir pasišaukė talkon Kazimierą, jis, kad ir kaip priešinosi tam 
Olešnickis, pats paskelbė Ordinui karą. Trylika metų truko tas 
karas, kol 1466 m. antrąja Thorno (Torunės) Taika 
Ordinas atidavė Lenkams Pomerėliją, Kulmiją ir vakarų Prūsiją 
(Karališkuosius Prūsus). Tik rytų Prūsija su Karaliaučium liko 
Kryžiuočiams, kurių didysis magistras turėjo betgi prisiekti Len- 
kų karaliui kaipo savo siuzerėnui. "Tuo būdu Lenkija susigrą- 
žino pajūrį ir galėjo per Dancigą ir kitus uostus gabenti savo ja- 
vus į užsienį, kas vėl pakėlė ekonominę Didžiosios Lenkijos reikš- 
mę. Nei Hansa, nei Skandinavijos valstybės nebebuvo pavojin: 
gos Lenkų prekybai. Hansa smuko, o Kolmaro unija nustojo gy- 


"rPBrppv y yv yyp ys sVrRryppG > PN Ay WP HL 


— 107 — 


vavus, nors formaliai 1497 m. ir buvo atgaivinta. Dėl kovos dėl 
Pabaltės ir su Turkais Kazimieras atsisakė nuo politinės didžiųjų 
Lietuvos kunigaikščių programos — nuo kovos su Maskva, kuriai 
netrukdė įsigalėti O kova su Turkais vertė jį sąjungininkauti 
su Vengrija. Jis ir atgaivino unijos su Čechija ir Vengrija idėją. 
Tiesa, Albrechto II sūnui Vladislovui Posthumui 
(Pogrobovcui) numirus (1457 m.), Čechai ir Vengrai ne- 
atkreipė akių į Kazimierą ir išsirinko karalium pirmieji Jurgį 
Podiebradą, antrieji Motiejų Korviną, tautos did- 
vyrio Jono Hunyady sūnų. Bet kovoj su popiežium ir Korvinu 
pats Podiebradas paskyrė savo įpėdiniu Kazimiero sūnų Vla- 
dislovą, kuris 1471 m. užėmė Čechų sostą, o 1490 m., savo 
brolį Kazimierą ties Košicais nuveikęs, patapo ir Vengrų kara- 
lium. . 

Kaip kadaise Luxemburgai, Jogailaičiai sujungė didžiules 
rytų valstybes — Lenkiją, Lietuvą su rusų žemėmis, Čechiją ir 
Vengriją. Bet pačiai Europai Jogailaičių imperija turėjo dar ma- 
žesnę tiesioginę reikšmę, kaip kad Luxemburgų. Ne tik Lenki- 
jai bei Lietuvai nekaitėjo Vokiečių imperija, bet neberūpėjo ji ir 
Čechijai bei Vengrijai; tik tai, kad Vengrų diduomenė nenorėjo 
priklausyti Lenkijos, stumtelėjo pagaliau Vengriją į Austrijos 
Habsburgų pusę. "Tačiau netiesioginė Jogailaičių imperijos reikš- 
mė Europai buvo nemaža. Nuo Sigismundo laikų Vengrija nuo 
Turkų gindamos gynė nuo jų ir Europą. Kazimierui karaliaujant, 
susirėmė su Turkais ir Lenkija. — Konstantinopolį užkariavę, 
Turkai pasivergė Padunojo slavus ir ėmė grasinti Lenkijos vasalui 
Moldavijai. Sultonas Bajazidas 1484 m. atėmė Mol- 
davijai Juodosios Jūros pakrantę ir tuo perkirto svarbius Lenkijai 
prekybos kelius. Vargais negalais tepasisekė Kazimierui apginti 
Moldavijos gaspadorius (Jono Albrechto žygiai 1487 ir 1489 m.). 
Bet Perekopo (Krymo) Ordos chanai (Menglio Gi- 
rėjaus dinastija) pripažino Turkų suverenitėtą ir ėmė puldinėti 
Lietuvą. Su chanais dėjosi čia ir įsigalėjęs Lietuvių bei Lenkų 
priešas didysis Maskvos kunigaikštis Jonas III (1462— 
1505 m.). Stengėsi jis, nuo 1480 m. nepriklausomas valdovas, pri- 
jungti prie savo kunigaikštystės Lenkų bei Lietuvių užkariautą- 
sias rusų žemes. Kazimiero nepadėtas, Didysis Novgorodas turė- 
jo nusilenkti Maskvos viešpačiui, kuris vadino save visos Rusijos 
kunigaikščiu. 


— 108 — 


Kad galėtų Lenkų karalius Jogailaičių imperijai vadovauti ir 
sėkmingai kovoti su Rusais bei Turkais, reikėjo, kad stipri būtų 
jos dalių unija, kad sustiprėtų centrinė tos imperijos branduolio, 
Lenkijos, valdžia, o pati Lenkija kad mokėtų pasinaudoti Lietu- 
vos dovana — sustiprėjusia karaliaus valdžia. Bet kaip tik visa. 
to ir trūko. Politinis šlėktų įsigalėjimas padėjo Jogailos dinasti- 
jai, bet tik laikinai — kol patys šlėktos neėmė labiau politinėmis 
bei socijalinėmis savo teisėmis, nei valstybės gerove, rūpintis, kol 
nepasijuto galį apsieiti ir be karaliaus. Be to, šlėktos, riterija, 
nustojo karinės savo reikšmės: kaip ir visur Europoj, karalius tu- 
rėjo samdyti karius-profesijonalus, o į šlėktų suvažiavimus tebe- 
sikreipdavo tik pinigų. Bet šlėktos nebuvo nei pinigingi, nei dos- 
nūs. Kiti Europos valdovai dėjosi su miestelėnais. To negalėjo 
daryti Lenkų karalius, nes miestelėnų luomas nuo Vladislovo Lo- 
kieteko laikų nebesikišo į politiką, o daugumas miestelėnų buvo 
Lenkijai svetimi vokiečių pirkliai bei amatninkai. Taigi, karaliaus 
valdžia priklausė gero šlėktų noro. Kazimiero sūnums, Jonui 
Albrechtui (1492—1501) ir Aleksandrui (1501— 
1506), karaliaujant, šlėktos pasidarė galingiausiu karalystės luo- 
mu ir visai nusikratė karaliaus valdžia, kurią pavertė tuščiu titulu 
(Petrakavo Statutas 1496 m., Radomo seimo nutarimas 1505 m.: 
nihil novi constitui debeat per nos et suc- 
cesores nostros sine communi consiliario- 
rum et nuntiorum terrestrium consensu, va- 
dinasi, be visos karalystės seimo). "Taip pat susilpnėjo karaliaus 
(didžiojo kunigaikščio) valdžia ir Lietuvoj, kur ponai įsigijo to- 
kias pat teises, kaip ir Lenkijos ponai, didžioji žemdirbių dalis pa- 
sidarė ponų baudžiauninkais, o pačią kunigaikštystę Kazimiero 
laikais valdė Ponų Taryba. 

Lenkams išsirinkus. karalium Kazimiero sūnų Joną Al- 
brechtą, Lietuviai paskelbė didžiuoju kunigaikščiu jo brolį 
Aleksandrą (1492 m.), kuris turėjo nusileisti ponams ir 
valdyti Lietuvą su jų Taryba. Tiesa, uniją su Lenkija Lietuva 
neilgam panaikino, nes, Jonui Albrechtui numirus, Lenkai išsirin- 
ko karalium Aleksandrą. Bet didžiojo kunigaikščio valdžią tie 
rinkimai dar labiau susilpnino. Nė tiek reikšmės neturėjo dinastinė 
Lenkijos unija su Čechija ir Vengrija. 


— 109 — 


88 


Čechijoj Sigismundo sostą paveldėjo Albrechtas II 
(V) Habsburgas, bet jis ir dviejų metų nekaraliavo (1437. 
XII-— 1439), o taboritai ir dalis pačių utrakvistų kreipėsi į Lenkų 
karalių Vladislovą III ir, Albrechtui numirus, nepripažino 
jo sūnaus Vladislovo Posthumo (Pogrobovco). 
Nuo 1439 iki 1452 m. Čechija faktiškai gyveno be karaliaus. Prahą 
valdė nuosaikiųjų, linkusių susitaikinti su katalikais utrakvistų 
vadas ponas Meinhardas; su juo kovojo penki kraštutinie- 
siems utrakvistams vadovaują hetmanai, kurie išsirinko vyriausiąjį 
hetmaną, poną Ptačeką, ir paskelbė arkivyskupu Joną iš 
Rokičano. Po Ptačeko mirties vyriausiuoju hetmanu išrink- 
tas buvo Jurgis iš Podiebrado. Jam nepasisekė įkal- 
bėti popiežiui, kad patvirtintų Joną arkivyskupu ir pripažintų 
kompaktatus; ėmėsi ginklų, paėmė Prahą (1448 m.) ir 1452 m. 
buvo seimo paskelbtas visos karalystės valdytoju (spravcė). 
Podiebradas nuveikė ir katalikus, ir taboritus (1453 m. paėmė Ta- 
borą ir baigtinai sugriovė jų partiją). Valdė jis Čechiją Vladis- 
lovo Posthumo vardu ir laimėjo pagaliau, kad išleido jį Čechijon 
jo auklėtojas imperatorius Friedrichas III (1453 m.). Kai 1457 m. 
Vladislovas numirė, karalium buvo paskelbtas pats Podiebradas 
(1458-71 m). 

Rėmėsi Podiebradas utrakvistais, bet norėjo patraukti savo 
pusėn ir katalikus, kuriems slapta pažadėjo atgaivinti katalikybę. 
Tačiau ne katalikybė jam rūpėjo: tarėsi tuo būdu susitaikinsiąs 
su popiežium ir kaimynais valdovais. Podiebradas pirmiausia 
buvo politikas ir patrijotas. Su ritierių (vlodikų) ir miestelėnų 
pagelba stengėsi jis sustiprinti karaliaus valdžią, atgaivinti teisės 
santvarką, pramonę bei prekybą; rūpinosi ir švietimo reikalais, 
globojo universitetą. Deja, priešinosi jam diduomenė, ponai, ku- 
rie teisino savo kovą religiniais sumetimais, o Romos kurija ne- 
perkalbama buvo. Popiežius nesutiko pripažinti kompaktatų ir 
reikalavo, kad Podiebradas ištesėtų slaptus savo pažadus. Kata- 
likai įsidrąsino: Vroclavo vyskupas Joštas pačioj Prahoj ėmė ko- 
voti su taure. Utrakvistai savo rėžtu įtarinėjo karalių, kad jis 
pasidavęs katalikams, ir grasino jį nuversti. Reikėjo pagaliau 
Podiebradui liautis svyravus tarp dviejų partijų ir viešai pripa- 
žinti kompaktatai karalystės įstatymu. Popiežius Pijus II at- 


— 110 — 


sakė — paskelbė kompaktatus panaikintus, o ponai katalikai, su. 
kuriais susidėjo ir daug husininkų, sutarė sąjungą (1465 m.) ir 
sukilo. Norėjo jie nuversti Podiebradą ir atiduoti sostą arba. 
Lenkų karaliui Kazimierui, arba Vengrų karaliui Motiejui Korvi- 
nui. Pastarajam pasiūlė Čechų karūną ir Podiebradą eretiku pa- 
skelbęs popiežius Povilas IT. Visi valstybiniai Podiebrado 
planai niekais nuėjo. Mėgino jis dabar bent nuo Korvino apsi- 
ginti ir karalystę išgelbėti. Pats susidėjo su Kazimieru, sutuokė 
dukterį su karalaičiu Vladislovu ir paskyrė jį savo įpėdi- 
niu. Įurgiui Podiebradui numirus, išrinko Vladislovą karalium 
ir utrakvistai; bet katalikai (iš jų buvo daug vokiečių) apvaini- 
kavo Motiejų Korviną. Abu pretendentai iki 1478 m. kariavo dėl 
Čechijos, kol pasirašė Olmūtzo (Olomouco) taiką, ku- 
ria kiekvienas vienas antrą paskyrė savo įpėdiniu, abu vadino save 
Čechų karaliais, o Korvinas iki gyvos galvos įsigijo Moraviją, Si- 
leziją ir Luzaciją. 

Vladislovas II (1471—1516 m.) pažadėjo Čechams 
saugoti kompaktatus ir luomų teises bei laisves, bet tiktai Prahos 
sukilimas teprivertė jį tuos pažadus tesėti. Verčiamas nustojo 
jis persekiojęs utrakvistus ir pripažino jų išrinktąjį Prahos arki- 
vyskupą, savo vyskupystę palikusį Kikladų salų vyskupą Au gus- 
tinąLucianą. Čechų seimas (1485 m.) paskelbė tikėjimo lais- 
vę ir utrakvistams, ir katalikams. Taboritų krašte nebeliko. Dau- 
gumas jų susijo su utrakvistais; mažumas susispietė apie Pėtrą 
Chelčickį. Chelčickis (—1390—1460—), kaip kadaise ir ta- 
boritai, svajojo įsteigti žemėje Dievo karalystę, bet griežtai at- 
metė karą ir išviso prievartą. Krikščionių tikėjimo esmė esanti 
meilė. Krikščionys turį broliškai mylėti vienas kitą ir nesirūpinti 
nei valdžia, nei valstybe. Jie neturį keršyti priešams ir jėga ko- 
voti su jėga, bet — visa kantriai kentėti. Vienintelis jų ginklas 
tėsąs doras gyvenimas ir Dievo žodis. Prievarta, išorinis įstaty- 
mas, valdžia bei valstybė tik tegriauną krikščioniškosios doros 
įstatymą. Savo veikalais (Postilla čili vykladove 
na čteni nedšlni, Sit very ir kt.) Chelčickis prisi- 
traukė daug sekėjų, kurie įsteigė draugiją ir įsikūrė karaliaus Po- 
diebrado padovanotame jiems kaime (1457 m.). Vadinosi jie 
Chelčickio broliais, unitas fratrum, fratres legis 
Christi. Kai valdžia ėmė juos persekioti, jie visai atskilo nuo 


— 111 — 


Bažnyčios (1467 m.) ir išsirinko tris vyskupus, vieno valdensų 
vyskupo įšventintus. 

Čechijos (Chelčickio) brolių sąjūdy religinė-moralinė husiz- 
mc idėja nusikorė socijaliniu- tautiniu savo apvalkalu ir... nusto- 
jo savo įtakos Čechų tautai bei valstybei. Utrakvistų sąjūdžio 
esmę sudarė nebe religinės-moralinės idėjos (nors jų Bažnyčia, 
vyskupų-pabėgėlių valdoma, ir atsiskyrė nuo Romos), bet socija- 
linės bei tautinės (utrakvistas Podiebradas buvo tautinis 
karalius). Utrakvistų (iš dalies ir katalikų) pergalė reiškė aukš- 
tesniųjų luomų pergalę kovoj su taboritų demokratija. Daugiau- 
sia laimėjo ponai. Jie prisižėbėjo ir Bažnyčios turtų, ir daug ka- 
raliaus domėnų; pasidarė stambiausiais žemės savininkais, to- 
kiais, kaip prieš husininkų revoliuciją buvo karalius ir Bažnyčia. 
Ekonominę-socijalinę savo galią ponai stengėsi ir teisės normomis 
apsaugoti. Žemdirbiai buvo priplakti prie ponų žemės (Vladis- 
Jovo II laikais), žemdirbių savivaldybė panaikinta, jų teismai pa- 
keisti ponų teismais. Vladislovas II paskelbė, kad seime tegali 
dalyvauti tik ponai ir šlėktos (riteriai, vlodikai) ; o ponai pradėjo 
kovą ir su šlėktomis. "Tiesa, nepasisekė jiems įkūnyti savo noro, 
o 1517 m. seimas pripažino ir miestelėnų teisę dalyvauti seimuose. 
Čechija augo organiškiau, kaip Lenkija; bet ir Čechijoj karalius 
rados bejėgis: nieko nebegalėjo daryti be seimo, kuriam vadovavo 
ponai ir šlėktos. 

Vladislovas II pasyviai žiūrėjo į Čechijos evoliuciją. Men- 
kas valdovas jis buvo, kral dobpre, kaip juokais pavadino 
ji Čechai, nes į visus pasiūlymus jis tik „gerai, gerai“ teatsaky- 
davo. Tačiau pasisekė jam pagaliau nuveikti tėvo remiamas bro- 
lis Kazimieras ir pačiam tapti Vengrų karalium (1490). Nuo to 
laiko Budapešte Vladislovas ir apsigyveno; tik retai teaplanky- 
davo Čechiją. Bet Vengrijoj buvo jis neuolesnis ir negalingesnis 
valdovas. 

Kad ir plačiais politiniais planais užsidegdavo, kad ir bema- 
nąs buvo praplėsti Vengriją kova su Veneciją bei su Neapolio ka- 
ralium, Sigismundas nieko betgi nepadarė pačiai Vengrijai sutvar- 
kyti ir jos magnatams suvaldyti. Turkų tebegresiamą ir anarchi- 
jos pilną karalystę paveldėjo jo žentas Austrijos dukas A1- 
brechtas Habsburgas. Jo sūnaus Vladislovo Posthumo 
(tiksliau — Vladislovo globėjo, Štirijos hercogo ir Romos kara- 
liaus Friedricho III) nesutiko pripažinti savo karalium 


— 112 — 


Vengrų magnatai; išsirinko Vladislovą III Varnietį, 
o jam žuvus Varnos kautynėse, paskelbė Posthumą karalium ta 
sąlyga, kad karalystės regentu paskirtas būtų Jonas Hu- 
nyady, karų su Turkais didvyris, jų nugalėtojas Beogrado 
mūšy (1456 m.). Hunyady ne tiktai gynė tėvynę — ėmė, bajo- 
rais remdamasis, ir su magnatais kovoti. Jo mirtis negrąžino 
sosto Posthumui (1457 m.). Pilietinį karą laimėjo Hu- 
nyadžių sekėjai, ir įsikaraliavo Jono sūnus Motiejus Kor- 
vinas (1458-90 m.). Atrodė, kad, savo tėvo pėdomis eidamas, 
jaunasis karalius pažabos magnatus ir sustiprins karaliaus val- 
džią. Iš tikro, susikūrė jis samdinių kariuomenę, „juodąjį legi- 
joną“, ir paklusnią biurokratiją, išsivadavo iš seimų valdžios, nes 
pats skyrė ir rinko naujus mokesčius, sutvarkė teismus. Ne tik- 
tai atrėmė jis Turkus tiek Serbijos, tiek Moldavijos pasieny, bet, 
jų įsibrovimu Bosnijon pasinaudojęs, prijungė prie Vengrijos di- 
džiąją Bosnijos dalį. Daug serbų įsikūrė Vengrijos pietuose ir 
čia padėdinėjo Korvinui kariauti su Turkais. Esam jau minėję, 
kad Korvinas įsikišo į Čechijos suirutę ir buvo net paskelbtas jos 
karalium (1469 m.). Bet kova su Čechų Vladislovu netrukdė jam 
pulti Austrijos, užsikariauti net Vienos (1485 m.) bei Štirijos ir 
ruošti sau kelio į Vokietijos sostą. ) 
Tačiau neilgam įsigalėjo Vengrija. Korvinui numirus, Kazi- 
mieras papiršo jos magnatams savo sūnų Kazimierą, o kitas Len- 
kų karaliaus sūnus Čechų Vladislovas savo rėžtu pareiškė norą 
karaliauti Vengrijoj. Jį ir išsirinko magnatai; gal būt, todėl, kad 
atrodė jis jiems menkesnis už brolį. Veltui vengrų bajorai rėmė 
pirma Kazimierą Jaunį, paskui, jam numirus, trečiąjį brolį Joną 
Albrechtą. Vladislovas laimėjo kovą ir pasidarė Vengrijos 
magnatų įrankis. Ir sujungęs personaline unija Čechiją su Veng- 
rija, netapo jis galingu valdovu. Dar mažiau reikšmės turėjo di- 
nastiniai Čechijos bei Vengrijos ryšiai su Lenkija, nors visas tris 
valstybes ir jungė kai kurie bendri uždaviniai. Mat, Vengrija, 
kaip ir Čechija bei Lenkija, turėjo gintis nuo Vokietijos valdovų, 
kurie karais, diplomatija ir vedybomis stengėsi prisisavinti jų 
žemes arba net įsigyti jų sostą. Kazimieras pasivergė Ordiną, bet 
beauganti jau buvo Hohenzollernų valstybė, greit pavo- 
jingas Lenkijos priešas. Čechijos ir Vengrijos sostas magėjo 
Habsburgams. Gintis nuo Vokietijos visoms toms valsty- 
"bėms buvo juo sunkiau, kad, pirmiausia Vokietijai ir tarpininkau- 


— 113 — 


jant, skverbėsi į jas Europos kultūra, kuri naikino jų kultūros 
pradus, jas pačias silpnino, jų valdovus užkrėsdavo ir darė savo 
globėjais. Kazimiero laikais Lenkijoj ėmė klestėti humanizmas, 
ir Krokuvoje, Wawelio pily, ne badas buvo svetimšalių mokslinin- 
kų — vokiečių, čechų, vengrų, pačių italų. Krokuvos universitete 
Petrarkos veikalai buvo studijuojami ne mažiau, kaip Tito Livi- 
jaus ir didžiųjų senovės filosofų. Pats Zbignievas Olešnickis glo- 
bojo humanistus. Jo sekretorius, o vėliau Kazimiero sūnų auklė- 
tojas Jonas Dlugosz 1480 m. pabaigė savo Histo- 
riae Polonicae libri XII, pirmąjį lenkų tautos savižinos 
reiškinį. Europos menininkai, Veit Stoss ir kiti, dirbo Kro- 
kuvoj ir kitur Lenkijoj. Taip pat ir Jurgio Podiebrado Čechijoj 
ne tik atgijo čechų literatūra (Petras Chelčickis ir kiti), bet su- 
stiprėjo ir humanizmas ir — karaliaus globojamame universitete 
— mokslas, ypačiai teisė. Nuo Karoliaus IV laikų atsirado daug 
naujų bažnyčių (Prahos katedra) ir kitų pastatų, kur vėlybesnės 
gotikos stilius ėmė virsti renesanso stiliumi. Karoliaus IV ir Vac- 
lovo laikais vokiečių (ypačiai Švabijos) skulptoriai bei tapytojai 
dirbo Prahoj, ir XIV-—XV amžiuje šita Čechijos mokykla savo 
rėžtu paveikė vokiečių meną. Vengrijoj Europos mokslininkai, 
literatai ir menininkai spietėsi apie M. Korviną ir tarnavo magna- 
tams mecenatams. Savaime suprantama, ne tik Vengrijoj, bet ir 
Lenkijoj bei Čechijoj Europos kultūra tebebuvo dar svetimas da- 
lykas, ir tų kraštų universitetų negalima nė lyginti su senaisiais, 
kūrybiniais kultūros centrais. Veikią čia svetimšaliai liko svetimi 
kraštui, o naujoji mokytinių karta, pas juos ir Europos universite- 
tuose mokydamos, nutausdavo. Pačiai Europai tie kraštai kul- 
tūrinės įtakos dar neturėjo; tuo didesnė buvo politinė jų reikšmė, 
dinastinės jų unijos parama. 

Europa seniai jau suprato Turkų pavojų. Popiežiai 
skelbdavo kryžiaus žygius tikslu padėti Konstantinopolio impe- 
ratoriui ir atremti Turkus. Viename tokiame žygyje dalyvavo 
Jonas Bebaimis, kitą ruošė Anglų karalius Heinrichas V, trečią 
Tono Bebaimio sūnus Pilypas Gerasis. Įonas VIII Palaiologas 
mėgino Bažnyčių unija gauti karinės Vakarų pagelbos, bet valdo- 
vai nepaklausė kryžiaus žygį skelbiančiųjų popiežiaus bulių. Ka- 
riauti su Turkais ir ne tiek Konstantinopolis, kiek savo pačių že- 
mės ginti teko Europos pasienio valdovams. Nebegalėjo priešin- 
tis Turkams suirusi Serbija — ji suskilo į tris valstybes 


Istorija 8 


— 114 — 


(Jurgio Brankovičo Serbiją, Bosniją ir Hercego- 
viną); bet drąsiai, kartais ir sėkmingai gynėsi Valachija, 
Moldavija, Albanija, kuriai vadovavo „Kristaus atle- 
tas“ Skanderbegas, ir Vengrija, kur išgarsėjo Jo- 
nas Hunyady. Turkams užpuolus patį Konstantinopolį 
(1441 m.), jis susidėjo su Jurgiu Brankoviču bei su Valachijos 
kunigaikščiais ir baisiai sumušė Turkus Dunojaus žemupy. Tuo 
tarpu popiežiaus legatas Cesarini ir Vladislovas 
Varnietis suspėjo suruošti kryžiaus žygį. Kryžiuočių ka- 
riuomenė 1443. VII įsiveržė Serbijon, ties Nišu (XI. 3) su- 
triuškino Muradą II ir užėmė Sofiją. Muradas priverstas 
buvo pasirašyti Szegedino paliaubas (1444. VII) ir ati- 
duoti sostą savo sūnui Muhammedui II. Bet karštasai Ce- 
sarini įkalbėjo Vladislovui sulaužyti sutartį su netikėliu, ir Bul- 
garijoj, ties Varna (1444. XI. 10), Muhammedas sumušė 
kryžiuočius. Kautynėse žuvo Vladislovas ir pats Cesarini, Tiesa, 
Hunyady ir Skanderbegas nenustojo priešinęsi Turkų puolimams. 
Tačiau Konstantinopolį Muhammedas II užkariavo (1453. V. 29). 
Netrukus pasivergė jis Archipelago salas, Mytilėną, Negropontą 
(Euboją, 1470 m.) ir beveik visą Graikiją. Iki mirties (1468 m.) 
gynė Albaniją Skanderbegas, kuriam vakariečiai nepadėjo; jam 
numirus, "Turkai įsiviešpatavo ir Albanijoj. Dar lengviau buvo 
Muhammedui pasiglemžti Serbija, Bosnija ir Hercegovina 
(1453-66 m.). 

Atkakliai priešinosi Turkams Korvinas ir Valachijos bei Mol- 
davijos kunigaikščiai, ypačiai Vladas IVir Steponas IV 
Didysis. Steponas (1457—1504 m.) pasivergė pagaliau Va- 
lachiją, bet vienas ilgai kovoti su Turkais vistiek negalėjo; pripa- 
žino tad save Kazimiero vasalu (1485 m.). Deja, su Totoriais ka- 
riaudamas, Kazimieras jam nepadėjo, ir, prieš mirdamas, Steponas 
pats patarė sūnui pasiduoti Turkams. O jie tuo metu buvo įsi- 
tvirtinę ir Kryme; jo chaną Menglį Girėjų pavertė savo vasalu 
(1475-79 m.). Europos laimė, kad tais laimėjimais pasibaigė ir 
aprimo "Turkų ekspansija. Muhammedo II sūnus Bajazi- 
das II (1481—1512 m.) buvo taikingas sultonas; nuo naujų už- 
kariavimų atsisakęs, ėmė tvarkyti didžiulę savo imperiją. Vis 
dėlto tebebuvo jis pavojingas Lenkijos, Vengrijos ir Austrijos kai- 
mynas, o atrodė joms ir Europai dar pavojingesnis. 


— 115 — 


89 


Iš visų rytinio Europos pasienio valstybių Austrija buvo, be 
abejo, vokiškiausia. Ji tarpininkavo Vokietijai, iš vienos pusės, 
Čechijai, Vengrijai ir Lenkijai, iš antros; stengdamos su jomis su- 
sijungti traukė jas į Vokietijos orbitą, į imperiją. Iš visų rytinių 
valstybių ji, savo vokiškumo dėka, viena tegalėjo pasinaudoti pri- 
mityviu tų šalių tautų imperijalizmu imperijos labui. 'Turkams 
užkariavus Serbiją, vėl išėjo aikštėn senoji Austrijos misija — 
ginti Europos kultūrą, pirmiausia imperiją, nuo barbarų. 

Austrijos hercogai prisižėbejo daug žemių, kur gyveno slavai 
(Karintiją, Krainą, Štiriją, Istriją) ir net italai (Istriją). Tai pa- 
lengvino jiems plėsti savo valstybę į rytus, jungti prie jos (iki 
XVI amžiaus — laikinai) Vengriją bei Čechiją ir veržtis į Italiją. 
Tačiau kultūros branduolys buvo vokiečiai, ir Austrijos tautą (ne 
etninę, bet politinę) ugdė bei formavo vokiečių dinastija, pirma 
Battenbergai, paskui Habsburgai. Tąją tautą kūrė ne bendras 
kilimas, bet dinastija ir bendra tų — čia susijungiančių, čia vėl iš- 
siskiriančių — žemių (Aukštutinės bei Žemutinės Austrijos, Ti- 
rolio, Karintijos, Štirijos, Krainos, Istrijos) istorija. Gana žymų 
vaidmenį vaidino Austrija Vokiečių kultūros istorijoj — Austrijoj 
sukurta Niebelungų Daina, Vienos Battenbergų dvaras garsėjo 
savo poetų veikalais, 1365 m. įsteigtas buvo Vienos universitetas. 
Austriją įsigijęs Rudolfas Habsburgas ir jo sūnus Albrechtas I 
sujungė hercogo titulą su imperatoriaus titulu; ir imperatorium 
išrinko 1314 m. kurfiurstai Habsburgą Friedrichą Gražųjį ($ 4). 
Vėl Habsburgas, Albrechtas II (V), įsiimperatoriavo 
1438 m. po Luksemburgo Sigismundo mirties, o Albrechto sostą 
paveldėjo Habsburgas, Štirijos hercogas Friedrichas III 
(V, 1439-93). Romos karūna tapo, gali sakyt, Habsburgų pavel- 
dima. "Tačiau Habsburgų hercogystė nebegalėjo turėti imperijai 
tos reikšmės, kurią kadaise turėjo Saksonija ar Švabija. 

Pačią hercogystę 1379 m. pasidalino du broliai Albrech- 
tas III (jis pasiėmė Austriją) ir Leopoldas III, kuris 
gudria politika padidino savo gautąsias žemes. Albrechto III vai- 
kaitis ir buvo Albrechtas V (kaipo imperatorius — II). 
Jo sūnumi Vladislovu Posthumu 1457 m. pasibaigė 
Albrechtaičių šaka. Antroji, Leopoldaičių, šaka 1396 m. suskilo 
įdvi. Štirijos šakai priklausė Friedrichas V (im- 


— 116 — 


peratorius — III), jo brolis Albrechtas VI ir brolėnas Si- 
gismundas, Tirolio valdovas. 

Imperatoriavo Friedrichas III kuo menkiausiai. 
„Krikščionys“, rašė jo laikais Enea Silvio Piccolomini, „nebeturi 
vado, kurį gerbtų ir kurio norėtų klausyti. Imperatoriaus ir po- 
piežiaus titulai jiems tik tušti žodžiai tėra, o tie, kas tuos titulus 
turi, — tikros šmėklos“. Viena Austrija Fiedrichui ir terūpėjo, 
bet jos ateitimi tikėjo jis tvirtai, nes pranašavo tai jo astrologai. 
Ant savo rykų liepė jis įbraižyti AEIOU, kas lotyniškai reiškė: 
Austriae est imperare orbi universo, o vo- 
kiškai — Alles Erdreich ist Oesterreichs Un- 
terthan. Tingėjo Friedrichas karaliauti, nemėgo ir bijojo 
karų, turėjo dėlto diplomato gabumų ir klastingumą; stengėsi 
sukergti bei padidinti Austriją derybomis, o ypačiai (Burgundi- 
jos dukais sekdamas) vedybomis. Ne be reikalo pajuokė menkąjį 
Habsburgą jo priešas Korvinas: 


Bella gerant alii, tu felix, Austria, nube. 
Nam guae Mars aliis, dat tibi regna Venus. 


Korvinas neapsiriko, ir žvaigždės Friedricho neapgavo. — Pra- 
džioje tiek silpnas jis buvo, jog negalėjo pasinaudoti nė savo glo- 
bojamojo Vladislovo Posthumo, nominalaus Austrijos, Čechijos 
ir Vengrijos valdovo, vaikyste; pirma priverstas buvo nusileisti 
Austrijos diduomenei, paskui Podiebradui ir Jonui Hunyady. 
Vladislovui numirus (1457 m.), taip pat nepasisekė Friedrichui 
užvaldyti ne tik kad Vengrijos ir Čechijos, bet ir Austrijos: turėjo 
1458. I pasidalinti Vladislovo palikimą su broliu Albrechtu 
VI, kuris gavo Aukštutinę Austriją su erzhercogo (archihercogo) 
titulu, ir su brolėnu Sigismundu, be Tirolio įsigijusiu treč- 
dalį Žemutinės Austrijos.  Podiebradas privertė Friedrichą 
(1458-60 m.) išsižadėti tariamosios savo teisės paveldėti Čechijos 
sostą; Korvinas — atsisakyti nuo teisių į Vengriją (1463 m.). Ir 
tuo nenuramino Friedrichas savo priešų. Albrechtas VI ėmė 
kurstyti prieš jį Žemutinės Austrijos diduomenę bei miestelėnus 
ir susidėjo su Podiebradu, o Podiebradą ir patys austrai šaukėsi 
talkon prieš savo hercogą-imperatorių (1464 m.). Friedrichas 
gynėsi ir malšino savo valdinius Korvino padedamas (1468 m.). 
Bet Korvinas irgi linkęs buvo pasiremti tais valdiniais ir apkar- 
pyti Habsburgų žemes; 1431-85 m. užsikariavo beveik visą Že- 


— 117 — 


mutinę Austriją, kur, Vienos mieste, ir numirė (1490 m.). Mir- 

tys ir vedybos išgelbėjo Friedrichą. — Jo sūnus Maksimili- 

ionas 1477 m. vedė Karoliaus Patrakėlio dukterį Mariją ir krai- 
čio gavo turtingus Niederlandus. Albrechtas VI numirė bevaikis 

1463 m. Vienas Sigismundas nebebuvo pavojingas Friedrichui, 

nes turėjo gintis nuo Šveicarų. Albrechto žemes prisisavinęs, 

Friedrichas kantriai laukė ir brolėno mirties. Korvinui numirus, 

pavedė jis Maksimilijonui atimti Vengrams Vieną ir Žemutinę 

Austriją, o Pressburgo taika (1491 m.) su naujuoju Vengrų 
| karalium Vladislovu Jogailaičiu įsigijo teisę paveldėti pačią Ven- 
griją, jeigu Vladislovas numirs be įpėdinio. Tuo būdu savo sūnui 
Maksimilijonui (1493—1519 m.) paliko Friedrichas visas Habs- 
burgų žemes (net Tirolį), visą jų valstybę ir pretenzijas. 

Tos įvairiatautės, ne organiškai išaugusios, bet valdovų su- 
plaktos, dirbtinės valstybės istoriją lėmė geografinė jos vieta. 
Austrija buvo rytiškiausia vokiečių kunigaikštystė, į „barbarų“ 
žemes įsiterpusi. Jos valdiniai slavai, kaip ir jos valdovų gimi- 
nystės ryšiai, glaudžiai sydino ją su Vengrija ir Čechija. Politi- 
kavo Austrijos valdovai dinastiniais sumetimais, nė nemanė, kaip 
kad Vokiečių Ordinas, naikinti ir vergti kitataučių, kurių žemes 
įsigydavo, priešingai — gynė juos, bent teoriškai, nuo Turkų; 
taigi, slavams atrodė ne svetimesni, nei vengrams karalius len- 
kas arba čechams Luxemburgai. Čechų, vengrų, lenkų, lietuvių 
“valdovai reikšdino primityvų Europos pasienio tautų imperijaliz- 
mą; Austrijos hercogai buvo perdaug įsipainioję į pačios Europos 
politiką (be to — perdaug menki valdovai, kad galėję būtų ry- 
tuose steigti naują imperiją), bet primityviomis pasienio tautų jė- 
gomis ir minėtųjų valdovų darbo vaisiais gražiai jie pasinaudojo. 
Vengrai ir Lenkai gynė Europos pasienį nuo Turkų, kol Turkai 
priėjo Austrijos sieną ir patys aprimo. Bet visai Europai Turkai 
tebeatrodė pavojingi, ir kova su jais, kryžiaus karas, tebelaikoma 
buvo krikščionių valdovų uždaviniu. Tuo būdu Europa, o ypa- 
čiai Vokietija ėmė dabar laikyti savo avanpostu kaip tik Austriją. 
Kryžiaus žygį beruošdamas, numirė imperatorius Habsburgas Al- 
brechtas II; po jo, visų nuomone, gynė Europą nuo Turkų impe- 
ratoriai Habsburgai — Friedrichas III, Maksimilijonas I, Karo- 
lius V... 

Imperatoriavimas padėjo Habsburgams suvienyti ir padi- 
dinti savo žemes. Bet Austrijos reikalai nedavė jiems gerai im- 
peratoriauti. Ir norėdami nebūtų jie galėję rūpintis imperijos re- 


— 118 — 


forma, o kad ir būtų norėję, tai vistiek nieko nebūtų pasiekę. Vie- 
toj Vokietijos, kaip teisingai sakė Pilypas de Comines, atsirado 
Vokietijos, o palaidai tų „Vokietijų“ sąjungai kurfiurstai ir ga- 
lingieji kunigaikščiai turėjo daugiau įtakos, nei toli gyvenąs ir 
savo paties kunigaikštystę bekuriąs Habsburgas. 

Visi matė, kad reikia aptvarkyti, reformuoti imperija. Kuni- 
gaikščiai jos reikalų nebepaisė ir kiekvienas tesirūpino savo paties 
valstybe, kur kovojo su diduomene, riterija, miestais ir stengėsi 
sustiprinti savo valdžią. Riteriai nebeteko karinės savo reikšmės 
— XV amžiuje stipresnė kariuomenė rados pirma šveicarai, pas- 
kui jų pavyzdžiu sutvarkytos disciplinuotos pėstininkų kompani- 
jos, kurios Vokietijoj vadinosi „žemės kariais“ (Landsknech- 
te), ir artilerija; nusmuko ir ekonomiškai, nes negalėjo prisitai- 
kinti prie piniginio ūkio. Jie kovojo su miestelėnais ir su žemdir- 
biais, tapo plėšikais (Raubritter). Praturtėjęs miestelėnų 
sluoksnis norėjo vaidinti socijalinį vaidmenį, kuris atitiktų eko- 
nominę jo galią, ir kovojo su diduomene, riterija bei kunigaikš- 
čiais dėl savo laisvių ir politinių teisių; į žemdirbius, kaip ir rite- 
riai, paniekinamai žiūrėjo. O žemdirbiai pajuto ekonominę-soci- 
jalinę savo reikšmę, priešinosi naujiems mokesčiams bei prievo- 
lėms, kunigaikščių bei ponų jurisdikcijai, ypačiai juristų gaivina- 
majai Romėnų Teisei (jos vadinamajai „recepcijai“); kai kur dė- 
davosi su miestų meistreliais bei proletarijatu, bruzdėjo ir kilo, 
„Norime dangaus Dievui skųstis, Kyrie eleison, kad negalime iš- 
žudyti kunigų, Kyrie eleison!“ giedojo 1476 m. maištininkai kai- 
miečiai. Daug žmonių kurstė husininkų manifestai — „čechų 
nuodai“, „eretikų laiškai“ — kurie skelbė visų lygybę ir komu- 
nistinio antspalvio idėjas. 

Kad reikia reformuoti imperija, visi jautė; tik dėl konkretaus 
reformos plano niekaip negalėjo susikalbėti kunigaikščiai savybėj 
ir su imperatorium. Pasiūlė 1434 m. reformos planą imperatorius 
Sigismundas, bet imperijos luomai buvo tam planui abe- 
jingi ir jis liko neapsvarstytas. Plačią reformų programą išdėstė 
Brixeno vyskupas garsusis Nikalojus Kuesietis (1433 
m.). Numatė jis padalinti imperiją į 12 apskričių, iš kurių kiek- 
vienoj turėjo būti imperatoriaus teismas; siūlė pertvarkyti sei- 
mus taip, kad kasmet Frankfurte a/M. rinktųsi kurfiurstai, minė- 
tieji teisėjai ir didžiųjų miestų atstovai imperijos reikalų svarsty- 
ti; siūlė apkodifikuoti imperijos teisę, apdoroti mokesčių siste- 


— 119 — 


mą ir sudaryti nuolatinę kariuomenę. 'Tačiau Nikalojaus projek- 
tas perdaug stiprino imperatoriaus valdžią ir silpnino kunigaikš- 
čių. Jis turėjo tokią pat reikšmę, kaip ir anonyminis traktatas 
„Imperatoriaus Sigismundo Reformacija“, 
t. y., jokios praktinės reikšmės neturėjo. Tos „Reformacijos“ au- 
torius buvo dar radikalesnis, nei Nikalojus Kuesietis; reikalavo, 
kad būtų panaikinta baudžiava, pralotų bei vienuolynų žemės nuo- 
savybė ir čyžė. Autorius siūlė panaikinti čechus (pirmiausia va- 
dinamąjį Zunftzwang, pagal kurį tik cechininkai tegalėjo 
verstis amatu bei prekyba) ir trukdančius žmogui įsigyti miesto 
pilietybę įstatymus. Kiekvienas galįs laisvai važinėti po visą im- 
periją, verstis bet kuriuo amatu ir prekyba. Bet reikią uždrausti 
kartu verstis keliais amatais ir reikią sulyginti visų kiekvieno 
amato darbininkų pajamos. Autorius pataria kontroliuoti darbą ir 
prekybą. Socijalinę santvarką pertvarkyti siūlydamas, jis norėtų 
sumažinti kurfiurstų galią, atskirti imperijos teismą nuo Bažny- 
čios teismo, paskirti imperijai 4 vikarus ir apdėti visus teisingais 
mokesčiais valstybės reikalams (plg. $ 93). 

Panašūs pasiūlymai gražiai būdino visuomenės nuotaiką, bet, 
žinoma, nei imperatorius, nei kunigaikščiai nelinkę buvo jų vyk- 
dyti. Albrechtas II pergreit numirė, kad būtų suspėjęs imtis re- 
formų darbo. Friedrichas III juo nesidomėjo, kad ir saugojo savo 
titulo garbę bei savo valdžios prerogatyvas: nesutiko dalintis val- 
džios ne tik su kurfiurstų siūlomaisiais vikarais, bet ir su savo 
sūnumi Maksimilijonu, kuris tik 1486 m. tebuvo išrinktas Romos 
karalium. "Teoriškai imperatoriaus (Friedrichą III apkarūnavo 
Lombardijos karalium ir imperatorium Nikalojus V 1452 m.) val- 
džia buvo gana didelė, praktiškai — visai maža, nes nebuvo nei 
Vokiečių kariuomenės, nei pinigų, nei centrinių įstaigų. Impera- 
toriaus nepripažįstamas kurfiurstas arkivyskupas galėjo įsivieš- 
patauti su popiežiaus pagelba; popiežius išdrįso be imperatoriaus 
žinios nuversti kelis kurfiurstus arkivyskupus ir ramiai sau pa- 
naikino imperatoriaus Liibecko miestui paskelbtąjį baną. Vėliau 
Maksimilijonas skundėsi, kad popiežius gaunąs iš Vokietijjos šim- 
teriopai daugiau pinigų (annatų, palliumo bei kitų mokesčių), 
nei imperatorius. Nenuostabu, kad Prancūzija ir Burgundiją ap- 
karpė Vokiečių teritoriją, kad Danija prisijungė Holsteiną, Len- 
kija — vakarų Prūsiją, o Vengrija — Moraviją, Sileziją ir Lu- 
zaciją. " 


— 120 — 


Patys kunigaikščiai ir kurfiurstai manė, kad reforma reika- 
linga; tiktai — kaip jie nenorėjo sutikti su imperatoriaus siūlo- 
mąja, taip ir jis kunigaikščių pasiūlymams priešinosi. Veltui nuo 
1485 m. stengėsi aptvarkyti Vokietiją Mainzo arkivyskupas kur- 
fiurstas Bertholdas von Hennerberg. Dėl svarbiau- 
sių klausimų — dėl kariuomenės, bendrųjų imperijos teismų ir 
bendrųjų mokesčių — negalėjo susitarti kunigaikščiai su impe- 
ratorium. O čia įsikišo į ginčą ir miestai. Juk jie pirmiausia ir tu- 
rėjo mokėti valdžiai. Savaime suprantama, reikalavo jie, kad 
nauji mokesčiai nebūtų skiriami be jų sutikimo ir kad jų atsto- 
vai dalyvautų seimuose. Pagaliau pasiekė savo. Jų atstovai 80-ųjų 
metų pabaigoj tapo nuolatiniais seimo nariais. Frankfurto a/M. 
seimas 1489 m. susiskirstė trimis — kurfiurstų, kunigaikščių ir 
miestų atstovų — kolegijomis, ir nuo to laiko tokia seimo sudėtis 
įsigalėjo. Bet tai nepadarė reformų įvykdomesnių, nes, reformas 
siūlydami, ir miestai stengėsi sumažinti imperatoriaus ir kuni- 
gaikščių valdžią. Švabijos miestai 1486 m. atgaivino savo 
sąjungą. Kunigaikščiai sustiprino dėlto savo valdžią ir pamažu 
ėmė, Prancūzijos ir Italijos pavyzdžiu, biurokratinti savo valsty- 
bes, nors ir turėjo žiūrėti tų valstybių landtagų, luomų 
(dvasininkų, riterių bei miestelėnų) atstovybės. „Stipriai ir savo 
labui valstybę valdyti norėdamas kunigaikštis“, sakė Friedri- 
chas III, „turi saugotis žemės atstovų ir bajorų“. Tik sakyti tai 
daug lengviau buvo, kaip daryti. 

Vokietija ,„Vokietijomis“ virto, jos istorija — jos valstybių 
(didžiausios — Wittelsbachų B avari ja ir Pfalzas, Wet- 
ti nų Saksonija, Hohenzollernų Brandenburgas, 
Austrija) ir valstybėlių istorija. Labai charakteringa, kad 
pats Vokiečių karalius visų vadinamas buvo Romos karalium. 
Daug kas suprato pražūtingą imperijos reikšmę Vokietijai, mielai 
pritardavo Friegedankui, kad imperija būtų žuvus, jeigu Roma 
būtų buvus Vokietijoj. Meilės tėvynei, žinoma, netrūko ir vokie- 
čiams; bet nebegalėjo ji pasireikšti bendra imperijos politika, tik- 
tai — visuomenės nuotaika, neapykanta Romai ir kultūra, 


90 


Pavėluodama kiek, Vokietija gyveno iš esmės tą pačią socija- 
linę - ekonominę evoliuciją, kaip ir Prancūzija. Stambieji feodalai 
tapo valdovais, smulkieji — riterija — smuko ir ekonomiškai, ir 


— 121 — 


socijališkai. Smuko ir dirbtinė feodalijos kultūra, kurtuazinė poe- 
zija. Gotinis menas ir Vokietijoj buvo pirmiausia miestų ir mies- 
telėnų stilius. Tryliktojo amžiaus gale prasidėjo miestų kultūros 
perijodas. Jiems padėjo augti ir, XIV amžiuje, klestėti prekybos. 
keliai, pietų Vokietijoj — Reinas, labiau į rytus — Dunojus, žie- 
mių Vokietijoj — jūra. Bet ir tokie miestai, kaip Breslau, tiesiog 
prekiavo su Krokuva, o per Lenkiją skverbėsi jų pirkliai į Prūsi- 
ją ir Livoniją. Esam jau kalbėję apie Hansos miestus ($ 11). 
Niirnbergą XV amžiaus vokiečiai vadino „Europos centru“; jis, 
Augsburgas, Ulmas, Regensburgas, Frankfurtas a/M., Kėlnas. 
garsėjo visoj Europoj. Daugelį tų miestų turtino ir industrija. 
Kasyklos (ypačiai geležies ir sidabro) buvo svarbus Augsburgo, 
Niūrnbergo, Regensburgo, Tirolio, Saksonijos, Silezijos ir Čechi- 
jos miestų turtų šaltinis; padėjo pralobti tokiems XV amžiaus. 
turtuoliams ir bankininkams, kaip H6chstetteriai, Welseriai, Fug- 
geriai. Klestėjo miestuose XIV — XV amž. ir pramonė, Niūrnber- 
ge, Regensburge ir Passau — geležies ir ginklų pramonė, Augs- 
burge ir Ulme — multano, Kėlne — gelumbių ir t. t. Kiekvienas 
miestas buvo ekonominis ir kultūrinis tam tikros apskrities cen- 
tras, ir tos apskrities dalis, kartais gana didelė (taip antai, Nūrn- 
bergas turėjo 20 kv. kil. teritoriją, Bannmeile), sudarė jo 
žemę. 

Turtingumu, kultūra ir socijaline - politine reikšme Vokiečių 
miestai toli gražu neprilygo Italijos ir Flandrijos, net Prancūzijos 
miestams. „Šventasis Kolnas“, Bremenas, Liibeckas ir XVI am- 
žiaus pusėj teturėjo ne daugiau, kaip 40.000 gyventojų. XIV —XV 
amžiaus Niurnbergas, Ulmas ir Strasburgas — 20—25.000, Frank- 
furtas a/M. — apie 10.000, Mainzas — apie 6.000, kiti — 10— 
2.000. Daugumas buvo amatninkų ir vietinių pirklių, cechininkų, 
miestai; be to, daugely kapitalistinio pobūdžio miestų — Ulme, 
Strasburge, Speyery ir kitur — cechininkai, unfūrsichtiger, 
mutwilliger, freveler p6fel, XIV — XV a. nuveikė 
patricijatą; tik po kruvinos kovos susigrąžino Kolno patricijai au- 
dėjų pasigrobtąją (1370-71 m.) valdžią. Cechininkų, smulkiosios 
buržuazijos, įkvepiama, ekonominė miestų politika vadovavosi 
vietiniais, egojistiniais sumetimais. Kiekvienas miestas stengėsi 
monopolizuoti pramonę bei prekybą visoj savo apskrity, nuosek- 
liai kovojo su pirkliais svetimšaliais (muitų sistema, vadinamuoju 
Giūsterecht, Stapelrecht), o čia mielai rėmė savo teri- 


— 122 — 


torijos miestus ir kunigaikščiai. Nedaug miestų — Nūrnbergas, 
didieji Hansos miestai — suprato ekonominių sutarčių bei sąjun- 
gų reikšmę ir vedė platesnio masto ekonominę politiką. Centrinės 
valdžios silpnumas atsiliepė ir ekonominėj srity. Šiek tiek gelbėjo 
ekonominį įvairių imperijos kraštų bendravimą nepaprastas pirk- 
lių įmoningumas, ypačiai stambiųjų kapitalistinio pobūdžio pirk- 
lių draugijos, kurios kartu vertėsi ir smulkiąja prekyba, kur su 
jomis nuolat kovojo smulkieji pirkliai bei amatninkai. 

Nereikia vis dėlto ekonominės-kultūrinės Vokiečių miestų 
reikšmės ir mažinti. Ir Hansos, ir Pareinio - Padunojo miestai da- 
lyvavo visos Europos prekyboj. Svetimšaliai stebėjosi vokiečių 
miestais, tiesa — gal, ir todėl, kad kultūringas italas ar prancū- 
zas linkęs buvo įsivaizduoti Vokietiją daug barbariškesnę, nei ji 
tikrovėje buvo. Vienas ispanų riteris 1438 m. karštai gyrė Vieną, 
Breslau, Niirnbergą, Mainzą, K6lną, „didžiausią, turtingiausią ir 
gražiausią Vokietijos miestą“, Strasburgą, „vieną iš puošniausių 
visos krikščionybės miestų“. ,,Kur visoj Europoj“, klausė 1458 m. 
Eneas Silvio Piccolomini, „yra miestas puikesnis už Kėlną?“ 
Strasburgas, tai, girdi, antroji Venecija, tik jis esąs sveikesnis ir 
jaukesnis. Vienos ir Niurnbergo miestelėnų namai atrodė Piccolo- 
miniui kaip kunigaikščių rūmai. „Atvirai sakant“, tvirtina tasai 
gudrus, finansinę popiežių politiką apginti stengiąsis diplomatas, 
„visoj Europoj nėra tokių gerų ir linksmų miestų, kaip Vokieti- 
joj“. Svetimšalius stebino miestų tvarkingumas ir švarumas, bet 
tūli pabrėždavo, kad vokiečiai nemoką gražiai, kultūriškai gy- 
venti, kad jų papročių ir pramogėlių kaimiškų esama. 

"Tiek to. Ir Vokietijoj beaugančios kultūros pamatu, skleidė- 
ju ir kūrėju nuo XIV amž. tapo miestelėnų sluoksnis. Pats jų 
„kaimiškumas“ rodo, kad jie nebuvo dar tiek, kiek feodalai, nuto- 
lę nuo agrarinės visuomenės, nuo — tiesa, savo niekinamųjų — 
žemdirbių. Šiurkštokas jų gyvenimo būdas, stačiokiškos pramogė- 
lės, iš esmės sveikas, bet primityvus žemės džiaugsmų troškimas, 
skeptiškas racijonalizmas ir realistinė-materijalistinė pasaulėžiūra 
nesutiko su miglotais kurtuazinės kultūros idealais ir su dirbtinė- 
mis jos formomis. Tą kultūrą mėgzdžiodami ir savindamies, su 
puikiais riteriais lenktyniuodami, miestelėnai negalėjo sukurtua- 
zėti, prastino ją ir kraipė liaudino, o ji nebejėgė apsiginti, nes pati 
nyko ir, be to, vokiečiams svetima, romaniška buvo. Kad ir dirbti- 
nės, kurtuazinio gyvenimo ir kurtuazinės literatūros formos ati- 


— 123 — 


tiko prancūzams įgimtąjį formos ir saiko jausmą, pačią tautos 
dvasią. Forma čia rados pats turinys, ir kiekvieną idėjinį ar jaus- 
minį turinį prancūzas instinktyviai, natūraliai reiškė tinkama jam 
forma, saikinga, ne teatraline-deklamuojama (kaip kad italas). 
Idėjomis ir jausmais vokietis neprastesnis už prancūzą; gal būt, 
jo jausmai net smarkesni, o idėjos gilesnės. Bet ne jo yra saikin- 
gumas ir formos jausmas; jį veikia ne kokybė, o kiekybė, jam im- 
ponuoja visa, kas milžiniška. Gal, todėl ir smarkūs yra jo norai — 
nevaldo, nešvelnina tų norų saiko ir formos jausmas. Gal, todėl 
jam ir lengviau, nei prancūzui, tenkintis miglotomis idėjomis 
(protavimo miglotumas, tai irgi formos stoka) ir absoliutinti em- 
pirija: savo troškimai, darbas, profesija, gyvenimas. Tai darė jau 
didieji Vokiečių epininkai (III, 59—61, 63). Prancūzas iš prigim- 
ties yra individualistas; jis prisitaikino prie visuomenės, nes taip 
jam, individui, lengviau bei patogiau gyventi, myli savo tėvynę, 
nes ji yra jo, individo, tėvynė; bet pats save nuo visuomenės 
griežtai skiria ir brangina konkrečią savo individualybę, kaipo 
empirinį faktą saugo ją nuo visuomenės, nors filosofiškai ar reli- 
giškai jos, individualybės, ir nepamatuoja, kaip italas ar vokietis. 
Individualybė rūpi ir vokiečiui, ypačiai XIV amžiui prasidėjus. 
Tačiau vokietis laiko ją absoliučiai verta, mielai aukoja jai ir kitus 
žmones, ir visuomenę; antra vertus, mažiau pažįsta savo indivi- 
dualybę, kartais jam neaiškia idėja tampančią, ir savo paties min- 
tis bei norus tapdina su savo sluoksnio, savo visuomenės, savo tė- 
vyniečių norais bei mintimis; karštai savinasi tuos norus bei tas 
mintis, tuo būdu nustoja skyręsis nuo kitų žmonių, virsta grupės, 
tautos egzempliorium, bet savin suimtus grupės norus tebelaiko 
absoliučiai vertais savos individualybės reiškiniais. Italijoj, Flan- 
drijoj, Prancūzijoj miestų augimas pasireiškė XIII-XV a. indi- 
vidų išsivadavimu iš visuomenės; Vokietijoj — ir individų vieno- 
dinimu, visuomeninės dvasios (Massengeist) įsigalėjimu. 
Visai vokiškai suformulavo Kantas doros veikimo taisyklę: veik 
taip, kad kaip tavo veikimo taisyklė per tavo valią turėtų pasida- 
ryti bendru gamtos dėsniu. Blaivaus proto prancūzui darbas pir- 
miausia yra priemonė gyventi ir tam tikram tikslui įvykdyti; jis 
vertina ne tiek patį darbą, kiek jo rezultatą, ne menininko darbš- 
tumą, bet meną. Vokiečiui pats darbas yra šventas dalykas, ne- 
paprastai vertingas; jis ir meno kūrinį vertina į jį įdėtuoju darbu, 
mėgsta visokius ranginius bei užraitus, „Schnė6rkelius“, kurie 


— 124 — 


dažnai gadina meninį įspūdį, bet pirštu prikišamai rodo darbą, 
darbštumą ir meistriškumą. Tiesa, einąs iš čia meno kūrinių sudė- 
tingumas ir su vokiečių dvasios miglotumu sutinka. 

Taigi, maždaug nuo XIII a. pabaigos ir Vokietijoj tautos 
kultūros reikšdintojai rados nebe feodalų šviesuomenė, bet mies- 
telėnai. Žinoma, reikšdino jie tą kultūrą saviškai, vienašališkai, ir 
kartais sunku pasakyti, kas pačią Vokiečių tautą būdina, o kas — 
tik miestelėnų luomą. Antra vertus, miestelėnai ilgai tik tesimokė 
——- mėgzdžiojo, savinosi ir perdirbinėjo kurtuazinės kultūros ir Vo- 
kietiją veikiančių svetimų kultūrų tradicijas. Čia kelių kultūrinių 
srovių — išsenkančios kurtuazinės, svetimos (prancūzų, nieder- 
„ landiečių, italų) kultūros ir potencijalios dar buržuazinės pačių 
vokiečių kultūros — susidurta ir, savaime suprantama, didelio 
jovalo išeita. Todėl literatų ir menininkų nesėkmės dar nesako, 
kad nebuvo kūrybinių tautos ir jos buržuazijos jėgų. Tas jėgas ir 
tūlas vokiečių dvasios ypatybes pirmiausia rodo mums XIV—XV 
amžiaus menas. 

Prancūzų gotika, ypačiai klasiškoji („aukštoji“) gotika, nuo 
XIII amžiaus pusės veikė vokiečių architektūrą, bet negalėjo pa- 
"naikinti esminių jos ypatybių. Gotinio stiliaus logika buvo sveti- 
ma vokiečiams; tuo lengviau architektai užsidegė velybesnės, 
„liepsnojančios“ gotikos motyvais, kurie griovė stiliaus logiš- 
kumą ir darė architektūrą tapybišką. Tiesa, iš oro pusės jie dažnai 
pabrėždavo vertikalines linijas — rožes pakeisdavo aukštais goti- 
niais langais, statydavo milžiniškus bokštus, net vieną, paties pa- 
stato įspūdį naikinantį bokštą, keldavo aikštėn judėjimą aukštyn 

(III, 47; Freiburgo i. Br, Strasburgo, Ulmo, Vie- 
nos katedros, Lūneburgo Johanniskirche, XIV—XV a.). 
Bet, viena, architektai siekė čia pirmiausia ne gotinio stiliaus 10- 
gikos, bet įspūdingumo ir milžiniškumo (šiuo atžvilgiu labai cha- 
rakteringi plytiniai šiaurės Vokietijos pastatai — karingos, kar- 
tais įžūlios Prenzlau, Pelplino, Thorno, Chorino 
bažnyčios ir architektūrinis Marienwerderio kompleksas, 
XIV a.); antra, ir fasaduose dažnai vyrauja arba priešgotinio me- 
no tradicijos (t. a., nepaprastai gražus Erfurto kompleksas, 
XIV-—XV a.), arba grynai dekoratyviniai motyvai (Strasbur- 
go ir Regensburgo katedros, Oppenheimo Katha- 
rinenkirche, Prenzlau Marienkirche, rytų fasadas); trečia, 
bažnyčios vidus nebesiderina su išoriniu jos vaizdu. Viduje vokie- 


85 


čių bažnyčia turi tendenciją virsti sale, Hallenkirche, kur 
šoniniai nefai siekia centrinio aukštumo bei platumo; kur nyksta 
skersinis nefas bei sudėtingas koplyčių choras, o lubos, kaip kad 
Anglijoj, virsta nebekonstruktyvine linijų ornamentika ir šviesos 
su tamsa žaismu (Stern-, Netz- und Fiūchergew6L- 
be). Tuo būdu bažnyčia nebetenka religinio - mistinio įspūdžio, 
tampa ramia ir jaukia žmonių susirinkimo vieta, kur gali džiuginti 
žmogų liepsnojančiojo stiliaus gudrybės, atsiknojanti nuo archi- 
tektūros skulptūra, paauksintos statulos ir imanti klestėti tapyba. 
Visa atrodo puošnu, turtinga, bet nesuderinta ir kiek miesčioniš- 
ka. Tiesa, ir prancūzų architektūra gyveno analoginę evoliuciją, ir 
pats liepsnojantysis stilius skverbėsi Vokietijon iš Prancūzijos; 
tebebuvo dėlto vėlybesnioji prancūzų gotika daug logiškesnė ir 
architektūriškesnė. Vokiečių pastatai nebeteko gotikai charakte- 
ringo vientėgio judėjimo; judėjimas decentralizavosi ir tapo deta- 
lių judėjimu. Todėl bažnyčios erdvė virto tarytum neaptvarkyta, 
visur tekančia ir tapybiškai veikiančia substancija. Todėl įsivyra- 
vo detalės viso pastato nenaudai, o tai buvo natūralizmo sąlyga ir 
pats natūralizmas. Užuot viską sydinęs su religine - architektoni- 
ne idėja, architektas domėjosi pastato detalėmis, atskirus žemės 
daiktus ir atskirus žmones vaizduojančiomis. Vokiečių XV am- 
žiaus „gotika“, tai norinti tapyba pasidaryti architektūra, prieš- 
barokinis barokas. 

Visai natūralu, kad, gotikai nykstant, skulptūra, kaip ir Pran- 
cūzijoj, spruko iš architektūros ir tapo savarankišku menu. Pa- 
stato erdvė ir forma nebelėmė statulų ir grupių; be to, visoj Vo- 
kietijoj paplitusių altorių (altorinių grupių bei reljefų, medinių, 
rečiau akmeninių ar metalinių) ir paminklų bei „epitafijų“ kūrė- 
jai buvo daugiausia architekto nepriklausą menininkai cechinin- 
kai. Skulptoriai nebežiūrėjo architekto reikalavimų, laisvai trak- 
tavo savo kompoziciją, kūrė savo statuloms ir grupėms, gali sa- 
kyt, naują erdvę (sakysim, grupei ar statulai pritaikinamąjį mūro 
plotą, visą altoriaus kompoziciją), kuri buvo dirbtinė ir greičiau 
tapybinė, nei architektūrinė. Kaip ir Claus Sluteris su savo moki- 
niais bei sekėjais, skulptoriai apvilkdavo vaizduojamąjį kūną sun- 
kiais, puošniais drabužiais, kurių raukšlės duodavo šviesos-tamsos 
žaismo efektus (atseit, tapybinius, juo labiau, kad statulos buvo 
dažomos ir auksinamos). Tapybiškai traktuota ir pats kūnas bei 
veidas. Šita tendencija savaime virto realizmu, nes realybę mėgz- 


— 126 — 


džiodamas stengėsi įkūnyti savo sumanymą menininkas. Tiek 
skulptoriui, tiek žiūrovui neberūpėjo dabar intymūs religiniai san- 
tykiai su šventuoju, bet norėjo jie žiūrėti į jį taip pat, kaip žiūrėjo 
į gamtą ir į gyvus Žmones, — iš oro pusės, objektyviai ir akylai. 
Kadai kitkart simbolis, tapo vaizduojamas šventasis gyvu žmo- 
gumi. Knygą atsiskleidęs apaštalas turėjo pirmiausia atrodyti ją 
skaitąs, paskui jau — apaštalas. Skulptoriai mėgino atvaizduoti 
gyvus, tipingus Žmones; apaštalus dažnai darydavo panašius į 
„ghetto“ žydus; mėgo visokias keistenybes, net bjaurumą, kad tik 
statula būtų charakteringa ir atrodytų pats gyvas žmogus esanti. 
Jieškota ne idealumo ir grožio (kaip Reimso ir net Naumburgo 
skulptorių), bet ekspresyvumo bei natūralumo. Nei senovės meno 
įtaka (kaip Italijoj) švelnino tos vokiečių meno tendencijos, nei 
įgimtas saiko jausmas (kaip kad Prancūzijoj), nei, pagaliau, už- 
sakytojų ir skulptorių, sąžiningų amatninkų, skonis. Die 
sch6nen Madonnen (Bresslau, Bonno, Krumau, Vienos, 
Wirzburgo, Danzigo ir kt.) atrodo vokiškai sentimentalios, ,,per- 
saldžios“ ir tuo pat metu — kresnokos bei šiurkščios. Ir ne jo- 
mis reiškėsi vokiečių skulptūros ypatybės, bet — natūralizmu, ti- 
pingumu, kuris dažnai karikatūra virsta, nepaprasta energija ir 
dramatizmu. Su tuo susieina ir kita, grynai formalinė, galima 
sakyti — ornamentinė, tendencija, kuri apie 1450 m. pasireiškė 
ypatingu kompozicijos grublumu, laužtinėmis silueto linijomis 
(Sebaldo bažnyčios, Niirnberge, Christoforas, šv. Severino baž- 
nyčios, Passau, Madonna ir kt.). 

Pirmoj XIV a. pusėj vokiečių skulptūra plito iš apiprancū- 
zintų Strasburgo ir Freiburgo į rytus iki Niirnbergo ir Regensbur- 
go; po 1350 m. — iš Švabijos ir Čechijos (čia Karolius IV ir Vac- 
lovas buvo įsitraukę kelis Švabijos skulptorius) į vakarus. Bet 
didžiuoju menu vokiečių skulptūra tik XV amžiuje tepasidarė. 
Šiam perijodui priklauso Hans Multscher, Vokietijoj dir- 
bęs olandas Nikalojus Gerhart Leydenietis, jo 
mokinys Erasmus Grasser (Maruskatanzer, apie 1480 m.), 
Simonas Lainberger (Nėrdlinger Georgsaltar, 1478- 
80 m., Dangolsheimer Madonna, apie 1485 m.; Lainbergerį, rodos, 
paveikė N. Gerhartas), Bernt Notke (genijaliojo šv. Jur- 
gio, 1488 m., kūrėjas) ir kiti. Gal būt, S. Lainbergerio mokinys. 
buvo garsusis nūrnbergietis Veit Stoss (—1450—1533 m.), 
kuris 1477-96 m. dirbo Lenkijoj (Krokuvos altorius). Jis, kaip ir 


— 127 — 


Mykolas Pacher (1435-98 m., vadinamosios Tirolio mo- 
kyklos skulptorius, šv. Wolfgango altoriaus kūrėjas), niirnbergie- 
čiai Adomas Kraft (1441—1507 m.) bei Petras Vi- 
scher (—1455—1529 m.) ir wūrzburgietis Tilmanas 
Riemenschneider (1460—1531 m.), rodo mums XV am- 
žiaus vokiečių plastikos aukštybes. "Tikrai stebėtina, kad ir per- 
daug sudėtinga, Pacherio ir trijų didžiųjų nirnbergiečių kompo- 
zicija, nepaprastai turtingas ir reikšmingas kūnų, mostų, drabu- 
žių ir šviesos bei tamsos, net spalvų žaismas, erdvinio figūrų tar- 
pusavio santykiavimo fantastika, tarytum — skulptūra virtęs de- 
koratyvinis architektūros stilius. Bet su tuo smarkiu tapybiškos 
skulptūros judėjimu, su linijų bei erdvinių santykių patosu syja 
ir tikras natūralistinis dramatizmas, ypačiai aiškus ir saikingas 
šįkart A. Krafto kūryboj (Johannisfriedhofo „stacijos“, Šv. Se- 
baldo bažnyčios Schregerio „epitafija“, S. Pergerstorferio „epita- 
fija“ ir kt.). Pacherio ir Stosso skulptūros gražiai sutinka su vė- 
lybesnės gotikos dvasia ir tiesia kelią baroko menui; „gražus“ ir 
sentimentalus Riemenschneideris prastina ir švelnina kompozici- 
jas bei figūras, primena kiek italų renesansą; Kraftas ir Vischeris 
eina savo keliu ir beveik prieina klasicizmą. 

Vokiečių skulptūra XV amžiuje turi savą stilių, tikrai vokiš- 
ką stilių, kuris skiria ją ir nuo italų, ir nuo prancūzų meno. Tik- 
tai sunku tas stilius — jam labiausiai atstovauja  N. Gerhartas, 
Lainbergeris, Pacheris ir Stossas — apibūdinti; gal, ir todėl, kad 
jis buvo ne tiek stilius, kiek stiliaus galimybė. Būdina jį aistringa 
energija, kuri veržiasi į painią linijų bei formų fantastiką, virstan- 
Čią menininko tikslu, ir į kraštutinį, griežtą natūralizmą. Atrodo, 
kad chaotiškai besireiškianti jėga ir tikra, net bjauri realybė yra 
didžiausios menininko vertybės. Nei romaniškųjų tautų meno 
tradicijos, nei saiko jausmas negali suvaržyti skulptoriaus ir nu- 
veikti jo kūriamojo chaoso. Kai išsižada jis linijų bei formų pai- 
niavos, tai realybė tebėr jam švenčiausias, beveik absoliučios reikš- 
mės dalykas. O realybė viliojasi jį kaip tik savo chaotine ener- 
gija, kurią aiškiausiai rodo tai, kas bjauru ir dramatiška. Natū- 
ralistiškai, t. y., visai žmogiškai bei žemiškai, net stačiokiškai trak- 
tuojama ir tikėjimo temos. Bjauru ir baisu matyti Nukryžiuota- 
sis arba tiek populiari XIV— XV amžiuje Panelė Šv. su nukan- 
kintojo Sūnaus kūnu ant kelių (Vesperbild, arba Pieta, 
Frankfurto a./M., Unnos ir kt.). Dievo Sūnus ir Šventųjų vaizdai 


— 128 — 


nebeaukština, nebetobulina empirinio gyvenimo, bet virsta juo 
pačiu, stačiokų miestelėnų ir kaimiečių gyvenimu, kaip Eckeharto 
moksle šv. Trejybės paslaptis kad virtus buvo individualios sielos 
įvykiu. Tai ne tikėjimo žuvimas, bet naujas, vokiškas tikėjimas, 
Dievo žmoginimas ir savotiška dangaus su žeme sintezė, kur pats 
dangus žeme virsta. Dar ir kita prasme sintetinė buvo XV am- 
žiaus plastika. — Ji gimė iš architektūros ir norėjo būti apskulp- 
tūrėjusi architektūra; antra vertus, norėjo ji būti ir tapyba, su 
kuria lenktyniavo. Pačioje skulptūroje menininkas stengėsi su- 
derinti nesuderinamus iš esmės menus. Aišku, kad tas darbas 
pasisekti negalėjo, kaip XIX amžiuje nepasisekė jis ir R. Wagne- 
riui.  Penkioliktojo amžiaus pabaigoj skulptoriai patys ėmė tolti 
nuo sintetinių kėslų ir grįžti į gotikos tradicijas (Riemenschnei- 
deris); jie pasidavė pagaliau itališkojo meno įtakai. Skulptūra 
ėmė nykti — jos vietoj įsigalėjo paišyba ir tapyba. 

Tik XV amžiuje vokiečių tapytojai susidomėjo naujomis pro- 
blemomis, kurios seniai jau pradėta tyrinėti italų ir niederlandie- 
čių meno. Religinė vokiečių tapyba pasidarė natūrališkesnė ir in- 
+tymesnė. Kė6lno mokykla — jai atstovavo Steponas 
Lochner (11451 m.) — ilgai dar saugojo švelniųjų madonnų 
ir emocijonalinės mistikos tradicijas. Bet jau apie 1430 m. Lu- 
kas Moser, o ypačiai Konradas Witz (į1447 m, 
„abu dirbo Konstanze), kaip ir westfalietis Konradas von 
Soest italų įpėdžiu stengėsi kuotiksliausiai atvaizduoti realybę. 
Witzas piešė gyvus žmones, sydino juos su peizažu ir visa jungė 
beribe atmosferine erdve, principijaliai skiriančiasi nuo perspek- 
tyvinės-geometrinės italų erdvės. Tai buvo tas pats erdvės suvo- 
kimas, kuris vėlėliau apibūdino Gerharto ir jo sekėjų plastiką ir 
kurį Spengleris pavadintų faustišku. Van Eycko ir kitų nie- 
derlandiečių suvokimui jis artimesnis, kaip kad italų.  Nenuo- 
stabu tad, kad antroj amžiaus pusėj niederlandiesiai, tiesa — ir 
italai, ėmė veikti vokiečių tapybą. Juk italai ir niederlandiečiai 
sprendė tas pačias problemas, kurios pasidarė aktualios vokie- 
čiams, ir imponavo jiems savo meno tobulumu. Amžiaus gale 
maža bebuvo originalių vokiečių tapytojų. Garsėjo Hans 
Pleydenwurt ir Direrio mokytojas Michael Wolge- 
mut (11519 m.); žymesnis už juos buvo Mykalojus Pa- 
cher (jis ir skulptorius). 

Reliatyvus vokiečių tapybos silpnumas nėra atsitiktinis. Vo- 


-- 129 — 


kiečiams trūko specijaliai tapybinių polinkių ir gabumų. Jie sa- 
votiškai jautė formą, erdvinių daiktų tarpusavio santykius ir erdvę, 
bet nesuprato, kaip kad niederlandiečiai ir italai, spalvų ir ko- 
lorito grožio. Jų paveikslai buvo spalvoti piešiniai. Kaip ir 


" skulptūroj, tapyboj vertino jie linijų bei formų žaismą ir erdvę. 


Gal būt, todėl, gabus, be abejo, tapytojas Martynas Schon- 
gauer (dirbo Kolmare 1445-91 m.) ir tapo raižytoju. Kaip 
tik XV amžiuje mediniai (Holzschnitte) ir metaliniai 
(Kupferstiche) raižiniai pasidarė labai populiarūs Vokie- 
tijoj. Jų technika, medžio raižytojų ir auksadailių cechuose išau- 
gusi, sutiko su vokiečių meno ypatybėmis, leido aiškiau ir leng- 
viau reikšti tai, ką reikšti trukdė dažai, o skulptoriui jo meno ri- 
bos. Antra vertus, raižinys, ypačiai medinis, buvo kiekvienam 
prieinamas, demokratinis menas. Raižiniu menininkas kreipėsi į 
plačiąją visuomenę, bendravo su ja, skelbė savo idėjas. Raižinys 
buvo publicistinis menas, populiarino, demokratino meną ir gra- 
žiai sutiko su miestelėnų, užsakytojų ir menininkų, dvasia bei 
ekonomine buitimi. Augsburger Bibel (1470 m.), Li- 
becker Altes Testament, S. Branto Narrenschitft 
(1494 m.) ir daug kitų knygų iliustruota buvo mediniais raižiniais. 
Metalinius raižinius dirbo tokie miesteriai, kaip „E S“, Meis- 
ter des Hausbuchs, Veit Stoss ir minėtasis 
M. Schongauer. 

Raižomasis menas galima lyginti su kitu „vokiečių menu““, 
su knygų spausdinimu. Mat, pradžioje spausdinimas visai netu- 
rėjo tos reikšmės, kaip vėliau, ir buvo pusiau amatas, pusiau me- 
nas. Nuo XIII amžiaus visur dirbo perrašinėtojai profesijonalai, 
o XV amž. pilna jau ir jų dirbtuvių (Vokietijoj — Hagenau, 
Strasburge ir kitur).  Nebekalbant apie gražiai minijatiūromis 
iliustruotus kodeksus, tikrus meno kūrinius, buvo pardavinėjama 
daug ant prasto popieriaus parašytų (dažnai be jokių iliustracijų) 
ir reliatyviai pigių knygų. Spausdintos knygos ilgai dar egzis- 
tavo su rašytomis. Abatas Trithemijus 1492 m. patardinėjo ir 
toliau perrašinėti knygas, nes spausdinama ant blogo popieriaus. 
Tūli, taip antai, garsusis biblijofilas Urbino dukas Federigo 
da Montefeltre, nevertino naujojo meno ir tiktai rankraš- 
čius savo biblijotekai tepirkdavo. Dažnai spausdintos knygos bū- 
davo perrašinėjamos, ir vieno Augsburgo vienuolyno broliai tebe- 
perrašinėjo rankraščius bei knygas, nors nuo 1472 m. turėjo ir 


Istorija 9 


— 130 — 


savo spaustuvę. Spausdinimo menui padėja įsigalėti ne tiek prak- 
tiniai sumetimai, kiek tai kad būta jau rankraščių pramonės ir 
prekybos. 

Spaudos išradėju laikomas Jonas Gutenbergas 
(+1468 m.). Tačiau, nuo XIII amžiaus žinomi buvo raižiniai su * 
tekstu, paskui tokių raižinių knygutės, pagaliau vieno teksto rai- 
žiniai, vadinasi, jau knygos — taip antai, Biblia Paupe- 
rum (40—50 raižytų paveikslų su trumpu tekstu) ir Donato 
gramatika. Gutenbergas teišrado tik kilnojamas metalines raides. 
Bet nežinia, ar tuo pat metu neišrado to paties ir kiti (olandas 
Coster, į apie 1440 m., italas P. Castaldi, 1470 m.). 
Kaip ten bebūtų, Gutenbergas pirmas drauge su Fustu įsteigė 
Mainze spaustuvę (1450 m.) ir iki 1456 m. nuliejo ne mažiau, 
kaip 5 šriftus, išspausdino Donato gramatiką, kelias popiežiaus 
indulgencijas ir 2 Biblijas. Gal būt, jo mokiniai buvo spaustu- 
vininkai J. Mentelis (Strasburge) ir Pfisteris (Bamberge). Pen- 
kioliktojo amžiaus gale Vokietija turėjo apie 50 spaustuvių ir apie 
200 spaustuvininkų. Iš Vokietijos spaudos menas paplito po Ita- 
liją (1460 metais, 1495 m. Venecijoj įsteigė garsiąją savo spaus- 
tuvę Aldo Manucijus, o išviso spaustuvių Venecijoj 
tuo metu buvo apie 250), Ispaniją (1474 m.), Prancūziją. 
(1470 m.), Angliją (1474 m. — Caxtono spaustuvė) ir kitur. 


91 


Sunkiau rados vokiečių kultūrai kalbėti. Nebuvo ji dar išsi- 
aiškinus ypatingų savo pačios tendencijų, nebuvo susikūrus origi- 
nalių formų ir tebegyveno svetimomis. Nenuostabu, kad Prancū- 
zijos literatūrai nusmukus, nusmuko XIV—XV amžiuje ir vokie- 
čių literatūra. Be to, kad ir kaip karštai sekė miestelėnai riterių 
šviesuomenę, jos dvasia jiems svetima buvo. 

Kurtuazinis epas XIV —XV a. merdėjo. Tiesa, tebesidomėta. 
juo ir rankiota senosios poemos, kaip be kitko rodo vienas storo- 
kas XV a. kodeksas, kur surašytos buvo poemos apie Dietrichą 
bei Wolfdietrichą ir kuris 1480 m. buvo išspausdintas (Hel- 
denbuch), arba imperatoriaus Maksimilijono įsakymu para- 
šytasis Ambraser Handschrift (IV, 104). Eilėraš- 
čiais ir proza atpasakota ir naujomis avantiūromis papildyta visos. 
tos poemos. Atsirado ir naujų — apie Hildebrandą ir Siegfridą 


— 131 — 


(ib.). Vienas XIV amžiaus autorius sukompiliavo vokiškai fla- 
mandiškas legendas apie Karolių Didįjį (Karlemeinet); 
kitas XV amžiuje — Apvaliojo Stalo ciklo ir Trojos Karo ciklo 
romanus (Buch der Abenteuer). Mokytesni kiek ra- 
šytojai mėgzdžiojo Rožės Romaną ir išviso alegorinę poeziją. Pats 
imperatorius Maksimilijonas sumanė alegorine poema išgarsinti 
savo vedybas su Marija Burgunde; išgalvojo planą: didžiųjų min- 
čių vyras, Teuerdank (pats Maksimilijonas), norįs vesti 
Garsiojo (Ruhmreich, Karoliaus Patrakėlio) dukrelę Ger- 
biamąją (Ehrenreich) ir kovojąs dėl jos su panašiais poe- 
tiškais vardais pavadintais priešais. Imperatoriaus sekretorius ir 
kapelionas apdorojo jo poemą, kuri 1517 m. buvo puikiai išleista 
Niūrnberge. Tuo metu imperatorius poetas buvo jau bebaigiąs ir 
kitą veikalą — prozinę savo paties ir savo tėvo Friedricho III isto- 
riją, irgi alegorinį romaną, „Baltąjį Karalių“ (Weisskunig). 

Minnesangui atstovavo austrų bajoras Hugonas Mont- 
fort (1357—1423 m., greičiau pamokslininkas, nei poetas), 
gabesnis ir gyvesnis kiek Oswaldas von Wolkenstein 
(1367—1445 m., irgi austrų bajoras) ir tūli kiti visai mažaverčiai 
poetai.  Monfortas ir Wolkensteinas dažnai laikomi vadinamojo 
meistersango (IV, 103) atstovais. Iš tiesų, mažai kuo te- 
siskiria juodu nuo Frauenlobo (ib), Regenbogeno, 
Heinricho iš Miūgelno, Maskablūto ir kitų ne- 
abejotinų meistersingerių. Mat, meistersangas buvo ne kas kita, 
kaip išsigimęs, sausu eilėdaros mokslu virtęs minnesangas. Poe- 
tai miestelėnai, kalvių, siuvėjų arba kito kurio cecho meisteriai — 
gerbiamasis kalvis Barthelis Regenbogen, audėjas 
Behaimas... — aukojo savo atlykius kilniai poezijai, tyrinėjo 
garsiųjų minnesingerių veikalus, stengėsi, savo cecho meisteriai 
būdami, ir poezijos meisteriais tapti. Sąžiningai atlikdavo jie ir 
šitą sunkųjį darbą, iš kailio, vargšai, nėrėsi. Prakaituodami kalė 
ar audė jie savo eilėraščius; deja, prakaito ir sąžiningumo čia dar 
neužtenka. Tiems ramiems ir doriems amatninkams neįkandoma 
buvo ir išnykusi, tik minnesangerių jiems vaizduojamoji kurtua- 
zinė kultūra, ir švelni rafinuotųjų riterių meilė, ir... poezijos dva- 
sia. Nedaug tepadėjo jiems ir tai, kad buvo dori žmonės, kartais 
ir teologijos srityje išgudrėję; žinojo, kur buvęs Dievas prieš pa- 
saulio įkūrimą, kaip galėjęs Jis gimti iš savo paties sutvėrimo ir 
kaip tasai sutvėrimas, Panelė Šv., galėjus būti anksčiau už savo 


— 132 — 


Sūnų, kuris ir ją sutvėręs. Moralinių pamokymų ir teologijos 
traktatų neįdomios poezijos esama. Visai natūralu, kad meister- 
singeriai pirmiausia rūpinosi savo dainelių-eilėraščių forma ir gai- 
da; žiūrėjo poemų taisyklingumo. Neleistina buvo ritmuoti „,„Sohn“ 
ir „Mann“, vietoj „Mann“ sakyti ,„Manne“, vietoj „„keimen“ — 
„keim“, dėstyti visa, kas nesutinka su dora ir tikėjimu ir t. t. 
Smulkmeniškai nusakė meistersingeriai savo „didžiai girtino, 
krikščioniškojo ir gražiojo meno“ taisykles, vadinamąją tabu- 
latūrą, kuri baigtinai buvo apdorota pačioj XVI am. pradžioj. 
Apie 1450 m. būta jau Augsburgo meistersingerių drau- 
gijų-mokyklų, o netrukus atsirado panašių draugijų ir kituose 
miestuose — Mainze, Wormse, Strasburge, Nūrn- 
berge, Ulme ir kitur. Visos tos mokyklos laikė save viena 
dvylikos X amžiaus poetų įsteigtąja ir imperatoriaus Ottono Di- 
džiojo privilegijuotąja draugija, turėjo net savo herbą. Kiekvie- 
nai mokyklai pirmininkavo trys merkeriai, be jų — kiekvie- 
noj buvo iždininkas, archivarijus, kritikas (Merkmeister) 
ir keturi jo padėjėjai, teisėjai:m erkaere. Išmokęs tabulatūrą 
ir penkias-šešias gaidas, mokinys tapdavo dainiumi, o 
jeigu mokėjo pritaikyti toms gaidoms savo eilėraščius, tai ir 
poetu. Išgalvojęs naują gaidą, dainius tapdavo meisteriu, 
meistersingeriu. Meistersingeriai rengdavo viešus koncertus ir 
konkursus sekmadieniais bei šventadieniais, dažnai bažnyčioj. 
Mokykla-draugija draudė savo nariams profanuoti kilnųjį meną — 
dainuoti meisterio dainas ar gaidas gatvėse, pokyliuose ir kituose 
viešuose susirinkimuose. 

Panašių mokyklų-draugijų buvo ir Prancūzijoj (IV, 97), kur 
irgi nyko ir miestelėnėjo kurtuazinė poezija. Tačiau Prancūzijos 
miestelėnų poetų lyrika niekuomet nebuvo virtus tokiu pedantišku 
ir taip nayviai-sąžiningai atliekamu darbu, amatu. Čia, be abejo, 
galima kalbėti apie vokiečių tautos ypatybes — apie jos, paly- 
ginti su prancūzais ir italais, barbariškumą, kuris vertė perdaug 
vertinti meną ir poeziją, apie jos kuopinę psichologiją (Massen- 
geist) ir kerėplišką rimtumą. Prancūzai žinojo, kiek vietos užima 
gyvenime menas, bet neperdėjo jo reikšmės, netapdino jo su ti- 
kėjimu ir filosofija. Jų poetai nesidėjo pranašais; kurtuazinės 
poezijos kūrėjai ir pats Clopinelis, naują pasaulėžiūrą skelbdami, 
nė nemėgino ja gyvenimo pertvarkyti. Vokiečiams — tiek gar- 
siesiems jų epikams, tiek apybukiams meistersingeriams — poe- 


21 Ww 


— 133 — 


zija atrodė šventas mokslas, poetas — žmonių mokytojas, tikėji- 
mo ir doros tiesų skelbėjas. Kaip rimtai kreipėsi į visuomenę 
Barthelis Regenbogenas! — „Kunigai ir riteriai! Kad norite jūs 
išvengti didžiausių nelaimių, tai nustokite vieni kitų nekentę, pa- 
galvokite, ko jums tikrai reikia. Kunigas, riteris ir žemdirbys 
turi būti draugai. Žemdirbys turi dirbti kunigui ir riteriui, kuni- 
gas — gelbėti riterį ir žemdirbį nuo pragaro, o kilnus riteris — 
ginti kunigą ir žemdirbį nuo norinčiųjų bloga jiems padaryti. Im- 
kitės tad savo darbo, trys mano kilnieji draugai! Jeigu kardas ir 
ganytojo lazda bus drauge, tai gera bus ir krikščionybei, o arklas 
irgi atliks savo pareigas. Jeigu ištikimai susidėsite, tai nereikės 
jums nieko bijoti“. 


stot unde swert, welt in ein ander helfen wol, 

so wirt diu kristenheit von in genaden vol. 

st6l unde smert, der pfluoc tuot allez daz er sol: 

sit ir mit triu ein ander bi, iuch kan nieman gevellen. 


Poezijos, meno, čia, iš tiesų, skysta. Ne meniškesnis ir XIV — 
XV amžiaus teatras. Iš esmės jis nesiskiria nuo prancūziškojo ir 
angliškojo. Taip pat vaidinta nebe bažnyčioj, bet aikštėje, kur 
įrengiama buvo (paprastai — trijų aukštų: pragaro, žemės ir ro- 
jaus) scena. "Taip pat tautos kalba pakeitė lotynų, ir be miraklių 
(iš jų galima paminėti „Theophilas“ ir „Fraw Jut- 
ten“, kur Theodorikas Schernberg apdramatino 
popiežiaus-moteriškės Onos legendą) mėgiamiausias dramos siu- 
žetas rados šventoji istorija nuo pasaulio įkūrimo iki Kristaus. 
Tokia drama (misterija) vaidinama būdavo 2-3 dienas, ir vaidin- 
davo ją daugiau, kaip 250 aktorių. Kaip ir Prancūzijoj bei Angli- 
joj, į religinę dramą skverbėsi realistinio pobūdžio motyvai. Tik 
neatsirado Vokietijoj tokių gabių poetų, kaip Grėban ($ 71), 
kurie būtų galėję bent kiek apdoroti griozdiškus dramatinius vei- 
kalus. 

Nepajėgė vokiečiai apmeninti ir pasaulinės komedijos. Už- 
gavėnių vaidinimų (Fastnachtspiele) negalima lyginti 
su prancūzų farsais ir sottie. Vienas vokiečių mokslininkas 
štai kaip įvertina tas pjeses: „Jeder Sprechende ein Schwein, 
jeder Witz eine Unflūterei“. Tie užgavėnių vaidinimai atsirado 
labai seniai, bet tik XV a. teimta jie rašyti, ir jie tuo būdu pasidarė 
literatūros žanru.  Pjesę vaidino tuo tikslu susiburiančių jaunų 


— 134 — 


miestelėnų kuopelė, kuri turėjo savo režisierių (greičiau — c o n- 
ferencier, praecursor, exclamator, Einshrei- 
er). Ypačiai garsėjo tokiomis pjesėmis Nūrnbergo mies- 
tas, iš kur daug jų paplito po Vokietiją. Niirnbergiečiai buvo ir 
du žymūs tų pjesių autoriai, meistersingeriai Hansas Ro- 
senblūt, ginklininkas, ir Hansas Folz, kirpėjas-dak- 
taras. Rosenblitui priskiriama buvo apie 50 pjesių, iš kurių tik 
viena (Anglų karaliaus vedybos), be abejonės, įo parašyta. Meno 
čia nė pauostyti, bet yra įdomių miesto gyvenimo bruožų ir cha- 
rakteringų publicistinių motyvų. "Taip antai, autorius smarkiai 
puola pralotus, riterius ir žydus. Hansas Folz, 7-ių pjesių auto- 
rius, mokytesnis už Rosenbliitą, bet meno atžvilgiu dar menkes- 
nis. Iš kitų, anonyminių XV a. pjesių verta, gal būt, paminėti 
„Imperatorius ir abatas“, kur abatą prašoka savo gudrumu ir net 
atima jam vienuolyną malūnininkas, ir „Tarnas gudruolis“ (ne- 
vykusi Maitre Patelin imitacija). 

Kurtuazinė poezija buvo išsėmus idėjinį bei formalinį savo 
lobį, ir vokiečiai — čia, kaip ir daug kur, sąžiningi, bet nesava- 
rankūs prancūzų mokiniai — jos atgaivinti, žinoma, negalėjo. Tai 
dar nereiškia, kad vokiečių tautai trūko kūrybinių pajėgų, tiktai 
— kad jos šviesuomenė nesiaiškino jos ypatybių bei idealų ir ne- 
galėjo naujų literatūros formų sukurti. Gyvailiojo ir teatras, nors 
autoriai domėjosi konkrečia realybe. Mat, čia senųjų formų, ku- 
riomis galima būtų buvę aptvarkyti įvairiaspalvis gyvenimas, ne- 
būta, o naujų formų niekeno nejieškota. Labiau sekėsi vokiečiams 
ir rados gyvesnė satyrinė poezija, juoba, kad sutiko ji su jų po- 
linkiu moralizuoti bei filosofuoti. 

Didžiai vertinamas buvo XIV—XV amžiuje Hugono 
Trimbergiečio Renner (IV, 104), kur autorius peikė 
ir riterių pramogėles, ypačiai turnyrus, ir avantiūrinius romanus, 
ir Romą. „Roma kadaise plėšikų pastatyta. Dabar Romoj nebe- 
grobstoma keleivių, bet melžiama jie indulgencijas pardavinėjant“. 
Senųjų laikų idealu matavo Bažnyčią ir austras Heinrichas 
der Teichner (į1375 m.). — „Pasaulio Išganytojas nie- 
kuomet nesigriebė kardo kariauti, ir nelydėjo apaštalų ginklane- 
šiai herbais nešini. O dabarties kunigai nori abu kardus vartoti; 
mat, užmiršo, kad Dievo teisės Caesario teisių nenaikina.  Šventi 
senovės daktarai vaizduojami su knyga rankose ir su rašaline. No- 
rint nūdienis pralotas nupiešti, reikėtų jis kardu apjuosti, o už- 


— 135 — 


pakaly velnias nupiešti. Jeigu galima dangaus karalystė ginklais 
užsikariauti, tai Šv. Petras ir apaštalai tikrai kvaili buvo, kad tiek 
daug dėl jos kentėjo“. Neglostė Heinrichas ir riterių, kurie turny- 
ruose dalyvaują ir trokštą žemiškosios garbės. Griežtai peikė ri- 
terius ir net valdovus Heinricho gerbėjas bei sekėjas Petras 
Suchenwirt (austras, numirė 1400 m. Vienoj). ,„Parody- 
kiva savo dorybes“, kreipėsi jis į abu Austrijos duku, „jeigu 
noriva išvengti kito pasaulio kančių. Žmonių keiksmai blogus 
vaisius duoda“.  Patardinėjo Suchenwirtas kunigaikščiams nebe- 
spausti miestų, bet su jais susidėti, o miestelėnams — kukliai gy- 
venti ir nesididžiuoti savo turtais. Aprašė ir vieną Teutonų „rei- 
zą“ į Lietuvą. 

Suchenwirtas mėgo satyrininkų bei didaktininkų nuo sena 
vartojamas alegorijas. Mėgo XIV— XV amžiaus moralistai ir 
pasakėčias. Daug jų Heinricho Teichnerio ir Suchenwirto vei- 
kaluose. Šveicaras Ulrichas Boner (į 1340 m.) išleido 
pasakėčių rinkinį (Der Edelstein). Jo nuomone, kiekvie- 
nas sutvėrimas, vistiek — ar geras, ar blogas, mokąs mus mylėti 
vieną Dievą, o visa gamta esanti mums veidrodis, simboliais para- 
šytoji knyga. Jau XIII amžiuje flamandas Willemas per- 
dirbo vieną prancūziškojo Roman de Renart branche 
(III, 57). Heinrichas iš Alkmaro (XV a.) perdirbo 
tą savo tėvyniečio veikalą, ir šita nauja Lapino Romano redakcija 
buvo išversta į vokiečių kalbą (Reyneke de Vos). Tai yra 
smarki satyra. ,„Nepaprastą laiką mes gyvename“, sako čia pats 
Lapinas, savas (greičiau — kitų) nuodėmes išpažindamas. „Argi 
neturėtų kunigai duoti mums nuodėmėmis nesuteršto gyvenimo 
pavyzdžio? Argi visa žemė nežino, kad karalius plėšikauja, kaip 
ir visi? Ko pats neatima, įsako, kad meška ir vilkas atimtų. Ir 
tariasi gerai darąs, nes — kas gi išdrįs jį papeikti? Žinoma, ne 
dvasiškasis jo tėvas, nei kapelionas, nei vyskupas. Kodėl? — 
Visi jie čia turi savo dalį, bent savo suknelę. Maži vagys kariami, 
o stambiųjų valdomas visas kraštas. Visa tai matydamas, varau 
toliau savo darbą ir aš, sakau pats sau: negali būti bloga, kas visų 
daroma“. Iš tikro, tapęs pagaliau Lapinas imperijos kancleriu. 

Pačioj XV a. pabaigoj atsirado ir kitas veikalas — Tyl 
Eulenspiegel. Atrodo, kad XIV amžiuje tikrai gyveno 
(netoli Liibecko) ir išgarsėjo savo pokštais tas keistuolis; bent 
išliko jo kapas, kur atvaizduota pelėda (Eule) ir veidrodis (Spie- 


— 136 — 


gel). Šiaip ar taip, Tylis virto labai populiariu sodiečio gudruolio- 
tipu. Priskirta jam daug iš sena pasakotų juokingų nuotykių bei 
pokštų, prigalvota ir naujų. Visus — kunigus ir mokslininkus, 
pirklius ir bajorus — pajuokia ir apgaudinėja tas juodnugaris, ku- 
ris mulkiu dedas, bet visuomet velnią mislija ir laimi. Tyliu Eu- 
lenspiegeliu sodiečiai (jų vardu kalbas autorius), gali sakyt, ker- 
šijo miestelėnams ir visiems kitiems savo priešams. 

Tyl Eulenspiegel ir Reyneke de Vos, tai gražiausios ir gy- 
viausios XV amžiaus satyros. Autoriai nesistengė parodyti savęs 
didžiais menininkais ir skaitytojams miglų į akis nedūmė, nesidi- 
džiavo savo mokslingumu. Baisiai didžiavosi juo Sebastijo- 
nas Brant (g. 1458 m.,, Strasburgo miesto sekretorius, 
m. 1521 m.). Išleido jis 1494 m. Basely savo Kvailių Lai- 
vą (Narrenschitff). Aprašė, kaip į niekam nežinomą 
kraštą, į Narragoniją, plaukią kvailiai. "Tie kvailiai esą dabitos, 
išdidūs žinių maišai, palaidūnai, visokie nusikaltėliai ir bedieviai, 
Ta proga kalba Brantas apie nereikalingas knygas, naujas madas, 
visokias ydas bei nuodėmes, bet ir apie dorybes, nes rūpi jam 
savo kvailiai dorais žmonėmis paversti; kalba pedantiškai, menku 
stiliumi, kerėpliškai apritmuota proza, kurią nayviai laiko eilėraš- 
čiais. Tačiau Branto satyra labai patiko šviesuomenei, kaip ir 
raižiniai, kuriais buvo pagražinta knyga ($ 90). 

Apskritai imant, juo svetimesnės buvo poetui kurtuazinės li- 
teratūros formos, juo nuoširdesnė ir gyvesnė buvo jo kūryba, o 
kartais ir meniškesnė, tiesa — primityviu šiurkštoku menu. Tai 
sako mums anonyminė XIV —-XV amžiaus poezija, vadinamosios 
„tautos dainos“, Volkslied. Žinoma, nereikia perdėti me- 
niškos tų dainų vertės, kaip kad darė XIX amžiaus romantikai. 
Autoriai netroško literato šlovės, nesirūpino nebegyva forma, bet 
ir šiurkštybių bei trivijalybių neišvengė. Mat, ir tautosakos sri- 
tyje gabių žmonių ne daugiau, kaip literatūroj. Tačiau daug 
svėrė laisvė nuo svetimų tradicijų: randame nemaža gražių, tik- 
rai poetiškų dainelių, kurios rodo mums, kas galėjus būtų būti 
vokiečių poezija ir kiek medžiagos poezijai turėjo svetimos kultū- 
ros prislėgtoji tauta. 

Svarbiausios tautos dainų temos — meilė, ypačiai nelaimin- 
goji, mylinčiųjų skirtuvės, viltas, širdgėla ir gamtos grožis. Su 
gamta, kaip su draugu, dalijasi poetas savo džiaugsmus bei grau- 
dulius, ir gamta užjaučia jį, užjaučia mylimojo pamestąją mergelę. 
Jai vaikštinėjant po lauką lelijos lenkia galveles — sveikinasi su 


— 137 — 


ja. Kukli erškėtrožė pati esanti mylimojo veltui laukianti mer- 
gelė; apuokas — mergelės paniekintasis jaunikaitis; o sakalas lai- 
mingas esąs, nes ir mylįs, ir mylimas. Gegutė vaizduoja įgrisusį 
vyrą arba priešą; baltoji gulbelė laimę pranašauja. Žodžiu, mei- 
lė syja su asmeninamos gamtos ir žmoginamų žvėrių, paukščių, 
gėlių gyvenimu. — „Jeigu mažas paukštelis esi, tai lėk aukštyn! 
Kad neapšlėktų tavęs kalta gegužės rasa, kad kalta šalna tavęs 
nenukąstų. — Kad apšlekia mane kalta gegužės rasa, tai ponia 
Saulė mane sausina; o kur du vienas antrą myli, ten turi du drau- 
ge ir dainuoti“. 

Bet vaizduoja tautos dainos ir žmonių gyvenimą, tiek rite- 
rių, tiek miestelėnų ir kaimiečių. Viena XIV amžiaus galo ba- 
ladė pasakoja garsiojo riterio Epple von Geilingen 
istoriją. | 

Es war ein frisch freier reutersman 
der Epple von Geilingen ist ers genant. 


Epple buvęs žiaurus pirklių ir miestelėnų, ypačiai turtingų 
nū?nbergiečių priešas, von Nurnberg abgesagter 
feind. Daug grįžtančių iš mugės pirklių jis patykojęs ir api- 
plėšęs, bet pakliuvęs pagaliau į niirnbergiečių rankas ir buvęs 
pakartas. Sykį davęs jis betgi rieškučias raudonų guldenų kal- 
viui, kuris pakaustęs jo žirgą. „„Nedėkok, kalvi!“, sakęs, „tavo 
ponai viską man atiduos“. Viena daina pataria riteriui, kaip rei- 
kia elgtis su žmonėmis. — „Kad nori tu, bajorėli, sočiai paval- 
gyti, tai sek mano patarimais. Sėskis ant žirgo, klausyk savo 
senjoro tave šaukiant. Pasislėpk žalioj girioj ir, kaimietį pama- 
tęs, smarkiai jį pulk. Griebk jį už pakarpos. Atimk jam visa, 
ką tik jis turi ir kas tave džiugina. Atimk jam arklį. Argi tu 
ne stiprus, ne drąsus? Suspausk jam gerklę, kad atiduotų ir pas- 
kutinį skatiką“. Savo žemdirbiui taurusis riteris sako: „Aš turiu 
išgarsėti, nes didvyrių kraujas teka mano gyslose. Džiaugiuos 
su poniomis bendraudamas — turiu joms tarnauti; bet kad galė- 
čiau, reikia, kad tu man tarnautum“. Veltui įrodinėja žemdir-- 
bys: „Aš apsėju žemę, darau daugiau gera, nei tu; neilgai kilnus 
būtum, kad aš nearčiau““. 

Dažnai anonyminiai poetai pasirinkdavo baladžių tema senojo 
epo didvyrį ar epizodą, kokią populiarią apysaką („Gražioji Ag- 
nietė“, ,„Mėlynbarzdis“, „Ritter Ulinger“). Daugelis tų poetų 
laikė save minnesūngerių sekėjais; nenuostabu tad, kad atsirado 


— 138 — 


baladžių ir apie garsiuosius minnesūngerius (Reinmarą von Bren- 
nenberg, Heinrichą von Mohrungen, III, 63, ir Tannhauserį, ku- 
ris aplankęs ponios Veneros olą, IV, 103). Tuo būdu nemoks- 
Jiškai, negudriai parašytosios baladės pažindino tautą su jos litera- 
tūra ir istorija. Nesvarbu, kad ta istorija buvo legendinė: legen- 
dos ryškiau ir gražiau prasmina tautos praeitį, kaip kad tikrieji 
faktai. Be to, buvo ir istorinių dainų. Viena garsino Dietmar- 
scheno kaimiečių karą su Danija (XVI a.); kitos — drąsius pira- 
tus Storbekerį ir Mykalojų Gėdeke, kuriuodu žuvo Hamburge. 
Šveicaras Halbsuter, kuris pats kovėsi su Austrijos duko 
riteriais ties Sempachu (1386 m.), gyvai aprašė tą sąjungininkų 
laimėjimą ir žiauriai išjuokė žuvusiųjų riterių našlių ašaras. Po 
100 metų kitas šveicaras Veitas Weberis apdainavo sa- 
vo tėvyniečių kautynes su Karoliumi Patrakėliu ir puikią jų per- 
galę. "Tokiomis pergalėmis, deja, nebegalėjo didžiuotis vokiečiai. 
Tautos dainas gyvybingiausią vokiečių poeziją esant sako 

ir religiniai eilėraščiai, kurie kartais populiarino didžiųjų XIV 
amžiaus mistikų — Eckeharto, Seusės, Taulerio — mintis. Ži- 
noma, XIV-—-XV amžiuje daug tebėra literatų parašytųjų legtn- 
dų, kur avantiūrinio romano motyvai stelbia religinius jausmus 
(Šv. Oswaldo gyvenimas ir kt.) arba naikina juos dirbtinėmis ale- 
gorijomis (Konrado Wirzburgiečio Der werlte l6n, Šv. 
Aleksiejaus ir popiežiaus Silvestro gyvenimas; Hugono von Lan- 
genstein Šv. Martynės gyvenimas ir kt.). Bet bažnytinių gies- 
mių pavyzdžiu parašytosiomis giesmėmis pasireiškė gyvas ir 
karštas tikėjimas. Freiburgo i. Br. kanauninkas Heinrichas 
Laufenberg buvo žymiausias tokių giesmių kūrėjas. — 
„Norėčiau būti savo tėvynėj ir išsižadėti tuščių šio pasaulio pa- 
guodų. Kalbu apie dangiškąją tėvynę, kur galėsiu amžinai žiū- 
rėti ir gilintis į Dievą. Klausyk, mano siela! Skubėk ten, kur 
laukia tavęs angelų minios. Šitas pasaulis tau permažas. Reikia 
tau tėvynėn grįžti“. 

Ich wollt, daz ich do heime war 

und aller welte tros enber. 

Ich mein doheim in himmelrich, 

do ich Got showet ewechlich. 

Woluf, min sel, und richt dich dar, 

do wartet diu der engel schar. 

Won alle welt ist dir ze clein, 

du kumest deum e wieder heim. 


— 139 — 


Religiniai motyvai gaivino ir vokiečių prozą. Ją kūrė pa- 
mokslininkai teologai, pirmiausia meisteris Eckehartas 
(IV, 91—95) ir jo sekėjai. Thoesso vienuolė Elžbieta Sta- 
gel, „visų dorybių veidrodis“, surašė Seusės pasakojimus 
apie savo gyvenimą (Des sūsen leben) ir surinko dalį 
jo laiškų. Pats tas „amžinosios išminties tarnas“ (—1295— 
1366 m.) susirašinėjo su pamaldžiais žmonėmis (ypačiai su vie- 
nuolėmis bei beginėmis), su „Dievo draugais“, aiškino ir gynė 
„saldų šv. meisterio Eckeharto mokslą“, išleido „Tiesos kny- 
gutę“ (daz buechli der warheit), „Amžino- 
sios Tiesos knygutę“ (der ewigen wisheit 
buechli), Horologium sapientiae. Riteriškosios 
kilmės būdamas (tikroji jo pavardė — von Berg; Seuse — 
Saussen— Sus,lott Suso, tai motinos pavardė), Hein- 
richas Seuse apšvelnino kiek „didžiojo savo mokytojo“ 
Eckeharto mokslą kurtuazinės poezijos vaizdais ir jausmais. Ne 
poetas, ne „mistikos minnesūngeris“, bet blaivus doro gyvenimo 
mokytojas buvo kitas Eckeharto sekėjas Tonas Tauleris 
(—1300—1361), irgi dominykonas. Garsėjo jis savo pamokslais 
(daugiausia vienuolėms), klausytojų užrašytais, parašė ir kelis 
nedidelius traktatus. Iki XIV amžiaus galo ugdė tos mistinės- 
moralinės prozos tradiciją Heinrichas iš Nordlinge- 
no, Nikalojus iš Strasburgo, Ottonas iš Pas- 
sau, pasaulio išsižadėjęs pirklys Rulmanas Merswi- 
nas (į 1382 m.), ne tik savų, bet ir vadinamojo „Dievo drau- 
go iš Aukštaitijos“ (Gottesfreund vom Oberland) 
raštų autorius, ir kiti. Bet literatūrinio talento atžvilgiu nė vieno 
iš jų negali lyginti ne tik su Eckehartu, bet ir su Seuse bei Tau- 
leriu.  Penkioliktajame amžiuje pamokslai vėl pasidarė banališ- 
kais traktatais, dažnai gudrių definicijų ir alegorijų prigriozdo- 
tais. Garsiausias to meto pamokslininkas, Jonas Geiler 
iš Kaiserbergo (1445—1510 m.), karštai kovojo dėl doro 
gyvenimo ir labai įdomus istorikui, bet kalbėtojas nekoks. Am- 
žininkai labai vertino pamokslus, kur jis komentavo S. Branto 
„Kvailų Laivą“ ir savo paties išgalvotąjį „„Gailesčio ar Išgany- 
mo Laivą“. Daug pamokslų paskyrė Geileris alegorinei zuikio 
reikšmei išaiškinti; išvertė ir kai kuriuos didžiai savo gerbiamo 
Gersono pamokslus. 

Mistikai rašė vokiškai ne tik todėl, kad kreipėsi į nemokytus 
žmones, bet ir todėl, kad vokiškai lengviau jiems rados kalbėti 


— 140 — 


apie intymiausius širdies jausmus, apie visa, kas iš esmės buvo 
vokiška ir kas dažnai nesutikdavo su romaniškosios teologijos ir 
lotynų kalbos dvasia. Vis labiau vartojo žmonės vokiečių kalbą 
gyvenimo reikalams; 1300—1350 m. ji įsigalėjo dokumentuose, 
nuo XIV amžiaus galo išstūmė lotyniškąją iš privačių laiškų. II- 
gainiui ir pirkliai ėmė vokiškai rašyti komercines savo knygas, į 
kurias dažnai įdėdavo ir kitokių žinučių. Atsirado miestų moky- 
klų, ne tik lotyniškų, bet ir deutsche Schulen, net mo- 
kyklų mergaitėms, maidlinschulen. Pramokę šiek tiek 
rašybos, pasiturintieji miestelėnai rašė autobijografijas ir savo 
šeimos istorijas. Miestelėnai, valdininkai mėgo pasiskaityti įdo- 
mių ir naudingų knygų, troško visokių žinių. Tiems skaitytojams 
parašyta ar išversta (ypačiai iš prancūzų kalbos) daug romanų 
(Lancelotas, Melusinės istorija, Hug Sha- 
peler (— Hugues Capet), novelių rinkinių (Gesta Ro- 
manorum, Septyni Išminčiai), moralinio pobūdžio 
dijalogų (tikrai gražus našlio pasikalbėjimas su giltine — notaro 
Jono iš Saazo Ackermann aus Bėhmen, XV a. 
pradžioj) ir traktatų (Jono iš Kapujos Directorium hu- 
manae vitae, Disciplina clericalis). Wirzburgo 
arkidiakonas Albertas iš Eybo parašė traktatą apie vedy- 
bas (Ob eim mannesey su nemeneinelich weib 
oder nit, 1 leidinys 1472 m.) ir Spiegel der Sitten 
(išleista 1511 m.); čia plačiai pasinaudojo šv. tėvų, lotynų ir ita- 
lų autorių veikalais. Daug išvertė iš graikų, lotynų ir italų kalbos 
ir jo amžininkas Niirnbergo notaras Nikalojus iš Wyle. 
Kiekvienas žymus miestas turėjo savo istorijografą. Iš tų isto- 
rijografų verta paminėti Strasburgo kanauninką Jokūbą 
Twingerį (į1420 m.) ir šveicarus Konradą Justingerį, 
Dieboldą Schillingą, Thuringą Frickardą, 


tikrą istorininką, Melchiorą Russą, Petermanną 


Etterliną. Vokiškai rašė juristai, geografai, gamtos mokslų 
atstovai. Proza įsiviešpatavo visose literatūros srityse, išskyrus 
lyriką ir dramą. Ypačiai svarbu, kad išverstas buvo ir Šv. Raš- 
tas. Vienas iš gražiausių XIV amžiaus kodeksų yra karaliaus 
Vaclovo Biblija. Išviso mums žinoma daugiau, kaip 200, Šv. 
Rašto (arba jos dalių) vertimų rankraščių; 1466 m. vienas toks 
leidimas buvo išspausdintas Strasburge ir iki 1521 m. 17 kartų 
perspausdintas. 


— 141 — 


92 


Gvildenant XIV — XV amžiaus Vokietijos menas ir litera- 
tūra, lengvai pastebima du priešingi procesai. Vienas — XII-—- 
XIII amžiaus tradicijos, idealai ir formos, nebetenka savo reikš- 
mės ir prasmės, išsigimsta ir nyksta. Antras — menas darosi 
puošnus ir nepaprastai sudėtingas (kaip pats gyvenimas), o tuo 
pat metu plastika ir tapyba atsiskiria nuo architektūros, tapyba 
nuo plastikos ir visur ima vyrauti realistiškesnės iš jų visų tapy- 
bos motyvai; menas ir literatūra miesčionėja ir tuo tausta (mat, 
miestelėnų luomas nebuvo dar taip atsiknojęs nuo tautos, kaip 
kad kurtuazinė visuomenė, ir gyvai su liaudimi tebebendravo), 
prastėja ir grumba, bet tampa iš esmės sveikesni. Visa tai ga- 
lima matyti ir Prancūzijoj, nes visoj Europoj prasidėjęs buvo nau- 
jas kultūros perijodas. Bet Prancūzijoj daugiau reikšmės turėjo 
kultūringa karaliaus bei princų dvarų visuomenė, patys miestelė- 
nai buvo kultūringesni, o senos tradicijos, kad ir dirbtinės, sutiko 
su tautos dvasia. Antra vertus, vokiečių, kaip ir italų, menas bei 
literatūra rodo didesnę energiją, didesnį varžtą ir tūlas specifiš- 
kai tautines ypatybes, čia vokiškas, čia itališkas. O tai sako vokie- 
čių tautą pakirdus ir ėmus aiškintis savos kultūros pradus, savą 
pasaulėžiūrą, savus idealus, savo ypatybes. Vokiečių imperijai 
trupant, vokiečių tauta ėmė sąmonėti, tapti tikrai viena tauta ir 
kurtis savą kultūrą. Čia Vokiečių istorija vėl panaši kiek į Italų. 

Originali, sveika ir jauna kultūra auga iš absoliučiai reikš- 
mingų, t. y., religinių, pradų ir remiasi savo tautos tikėjimu. In- 
tensyvūs religiniai sąjūdžiai būdina X— XII amžiaus Prancūziją, 
XII-XIII a. Italiją, XIII-XIV a. Angliją ir Čechiją, pagaliau 
— XIV—XVI a. Vokietiją. 

Nuo XIII a. vis smarkiau pasaulėjo ir tvirko Vokietijos ku- 
nigija. Daugumas arkivyskupysčių ir vyskupysčių XV a. gale — 
XVI pradžioj buvo kunigaikščių sūnų rankose; kunigaikščiai ir 
kilnieji bajorai, didikai, pasigrobė kuone visas vyskupų, abatų ir 
kanauninkų vietas, dalindavosi jas su savo žmonėmis ir ne tik 
nekilnių žmonių — net riterių prie jų neprileisdavo nė iš tolo. 
Žinia kad tų ganytojų nepavyzdingai gyventa, anot Geilerio iš 
Kaisersbergo — jodinėta, garbės trokšta, maišai pinigų kimšta, 
riebios vištos valgyta ir su kekšėmis zbitkyta. Vienuolės savo 
vienuolynuose su kunigėliais ir šiaipjau draugais šokius šokdavo, 
meilės klausimais su jais susirašinėdavo, o vienuolyną dažnai „ba- 


— 142 — 


jorų kekšynu“ paversdavo. ,,Nežinau“, sako tas pats Geileris, 
„kas geriau — atiduoti savo duktė tokiam vienuolynui ar kekšy- 
nui“. Vienuolių ir pralotų pavyzdžiu, savaime suprantama, gy- 
veno ir kunigai. Popiežių kova su imperatoriais, o vėliau jų pasau- 
liška itališkoji politika, kaip ir didžioji Bažnyčios schizma, apdo- 
rinti kunigijos, žinoma, negalėjo. Tačiau nereikia perdėti vokie- 
čių kunigijos ištvirkimo. Labai simptominga, kad kaltino ją pir- 
miausia patys dvasininkai, pamokslininkai ir reformatoriai. Be 
to, ir reformų netrūko. Daug čia padarė popiežiaus legatas ir 
Brixeno vyskupas Nikalojus Kuesietis (1451-53 m.), 
minoritas Įonas Capistrano ir bendrojo gyvenimo bro- 
liai, vienuolynų reformatoriai. Vokiečių dvasininkija buvo ne 
blogesnė už prancūzų ar italų; š 

bet vokiečiai smarkiau puolė ir garsiau keikė supasaulėjusią 
Bažnyčią. Visų pirma, vokiečiams popiežiai ir jų kūrija buvo 
amžini politiniai priešai. Jie kovojo su garsiaisiais impe- 
ratoriais, nuveikė Hohenstaufenus ir dabar niekino bei žemino 
vokiečių tautą. Laikė save popiežiai imperatorių viešpačiais; ne- 
kartą, kunigaikščių ir tautos teises po kojų pamindami, mėgin- 
davo patys skirti valdovus Vokietijai. Kaip kokia duokle, vis di- 
dėjančiais mokesčiais apdėdavo ir pralotus bei kunigus, ir kuni- 
gaikščius bei garbinguosius imperijos luomus, ir liaudį. Nepaso- 
tinamų popiežių vardu čiulpė žmones jų legatai, pralotai, kunigai, 
popiežių privilegijuojami vienuoliai. Priešams išviso nieka nedo- 
vanojama, tik keliama aikštėn ir net išpučiama visos jų ydos. To- 
dėl vokiečiai stebėjo kunigų, o ypačiai popiežių, jo legatų ir kuri- 
jos ydas nepalyginti jautriau, nei prancūzai ar italai; matavo Baž- 
nyčią doros ir Evangelijos idealais, o tuo ir pačius tuos idealus 
aiškinosi, pirmiausia — šventos, doros ir tautinės Bažnyčios 
idealą. 

Tačiau ne kova su Roma ir ne Bažnyčios pasaulėjimas, ne 
„protestas“ buvo religinės-moralinės ideologijos ir religinių-mo- 
ralinių sąjūdžių priežastis. Atvirkščiai — kaip tik ta ideologija 
ir motyvavo kovą, pasipiktinimą ir protestą. O religine-moraline 
ideologija reiškėsi priaugančiosios vokiečių tautos savižina ir 
tikėjimas, ypatinga krikščionybės forma, kuri griežtai skyrėsi nuo 
romaniškosios. Ilgai gyveno ji dėlto katalikybės formomis ir su 
jomis dar ilgiau sugyvendavo. Niekuomet dar nebuvo pristatyta 
Vokietijoj tiek bažnyčių, kaip XV amžiuje. Bažnyčiai statyti ir 
gražinti žmonės aukodavo pinigus, brangenybes, ginklus, indus, 


— 143 — 


drabužius, galvijus, patys apsidėdavo save visokiais mokesčiais 
bei prievolėmis. Kiekviena draugija stengėsi pasistatydinti baž- 
nyčioj savą altorių ar net koplyčią. Statiniu prisigrūsdavo žmo- 
nių bažnyčiose mišių, o ypačiai iškilmių ir pamokslų metu. ,„Šven- 
tame Kėlne“ kasdien priskaitoma buvę apie 1.000 mišių. Frank- 
furte a/M vieno pamokslininko klausę apie 10.000 žmonių (jis 
sakė pamokslą aikštėje). "Tiesa, bažnyčion ėjo žmonės ne tik mi- 
šių klausyti bei pasimelsti, bet ir su pažįstamais pasimatyti, pasi- 
šnekėti, naujienų sužinoti; čia susirinkdavo kromininkai ir siū- 
lydavo savo prekes, advokatai priiminėdavo savo klijentus, net 
prostitutės susėsdavo kartais ant altoriaus laiptų ir mirksėdavo 
susirinkusiems; miesto taryba dažnai čia posėdžiaudavo, ir iš sa- 
kyklos, pamokslininką pertraukiant, skelbiami būdavo jos įsaky- 
mai. Tačiau visa tai nemažino religinės bažnyčių, mišių, apeigų, 
pamokslų ir kt. reikšmės, nes tais laikais žmonės nesibodėjo to- 
kiais glaudžiais gyvenimo ryšiais su Bažnyčios kultu. 

Klausant pamokslų, steigiant ir apdovanojant bažnyčias, vie- 
nuolynus, špitolias, lankant tolimas šventavietes, žmonėms pir- 
miausia rūpėjo sielos išganymas. Todėl išpažintis rados pagaliau 
svarbiausias sakramentas. Čia Dievo malone ir Bažnyčios val- 
džia kunigas atleisdavo nuodėmes atgailininkui. Žinoma, nusidė- 
jėlis turėjo tikrai gailėtis, jausti tikrą gailestį, vadinamąją c on- 
tritio. Tačiau gudrūs teologai ramino kiek ir nevisai gailin- 
tįsi Žmogelį, ne contritio, bet tiktai attritio tejau- 
čiantį Vienų nuomone, pats išpažinties sakramentas to- 
bulinąs attritio (tik vergiška pragaro baime paremtą gai- 
lestį, galgenrew), darąs ją tikru gailesčiu, contritio; 
kiti manė, kad sakramentas ir netikrai gailinčiosi sielai  duodąs 
tam tikrą Dievo malonę (ornatus), kuria, jam vėliau paju- 
tus contritio, būsiančios atleistos nuodėmės. Savaime su- 
prantama, kunigas atleisdavo Žmogui nuodėmę-kaltę (pecca- 
tum-culpam) ir tuo išgelbėdavo jo sielą nuo pragaro, bet, 
teisingąjį Dievą įžeidęs, nusidėjėlis pats turėjo su Juo atsilyginti 
ir atpildyti nuodėmę-bausmę (peccatum-poenam) skais- 
tyklos kančiomis, žemės nelaimėmis arba gerais darbais. Čia 
vėl padėdavo žmogui Bažnyčia savo indulgencijomis. 
Mat, ir indulgencijos gero darbo būta: mokamų už ją pinigų Baž- 
nyčios labui eita; be to, Bažnyčia, pats popiežius, laidavo tikrąjį 
bausmių (poenarum) atleidimą, žinoma — ta sąlyga, kad 
žmogus išpažintų savo nuodėmes-kaltes (culpas). Nuo XIII 


— 144 — 


a. indulgencijos duodavo „kaltės ir bausmės atleidimą“ (abso- 
lutio a poena et culpa); bet tokia formulė tik tą pras- 
mę teturėjo, kad nusidėjėlis galėjo kiekvienam kunigui išpažinti 
visas savo nuodėmes, net vyskupų ir paties popiežiaus valdžiai 
rezervuotąsias. Bažnyčia parduodavo čia ne nuodėmės-kaltės at- 
leidimą, bet teisę tokį atleidimą išpažinties sakramentu gauti. In- 
dulgencijos pirkėjas galėjo tikėtis, kad, išpažinęs savo nuodėmes, 
tikrai susitaikins su Dievu. Vis dėlto formulė buvo neaiški ir 
net pavojinga, nes daug kas suprato ją taip, kad popiežius savo 
idulgencijomis neva atleidžiąs nuodėmes-kaltes ir be išpažinties. 
Ne be reikalo pamokslininkai aiškindavo tą formulę, o Konstanzo 
sinodas pripažino ją pavojinga žmonių dorovei. Indulgencijų 
praktika, be abejo, silpnino gailesčio bei gerų darbų reikšmę, o 
didino sakramentinę, „magišką“ popiežiaus ir Bažnyčios galią. 
Nuo XV amžiaus pusės popiežiai ėmė savo indulgencijomis nai- 
kinti ir skaistykloj esančių vėlių bausmes ir net pasmerktųjų baus- 
mes švelninti (poenae relaxkatio); gyvųjų maldų pa- 
kanka tam, kad popiežius galėtų atlyginti Dievui už skaistyklos 
ir pragaro kankinius Kristaus bei šventųjų darbais, dvasiniais ge- 
rų darbų lobyno pinigais, žemės valiuta skaitomais. 

Kad ir racijonalistiškai aiškinamas, mistinis-maginis tikėji- 
mo momentas ėjo vis stipryn; vis didesnę reikšmę įsigydavo sa- 
kramentai, ypačiai Švenčiausias (Kristaus kryžiaus aukos karto- 
jimas, sacrificium...similium effectuum ope- 
rativum, guos operatum est idipsum sacri- 
ficium in crucc), ir sakramentinės apeigos, vadinamieji 
sacramentalia (vandens, duonos, namų, šulinio ir kt. šven- 
tinimas). Kadangi mistiškai-magiškai galinčios, teologų bei šiaip- 
jau žmonių nuomone, veikti ir relikvijos, tai visi stengėsi jų įsigy- 
ti. Niirnbergietis Nikalojus Muffel turėjo 308 relikvijas, Saksoni- 
jos kurfiurstas Friedrichas Išmintingasis (1509 m.) — 5005 
(kiekviena duodavus nuodėmių atleidimą šimtui dienų), Branden- 
burgo kurfiurstas — nemažiau, Mainzo kurfiurstas arkivyskupas 
— daugiau. Buvo čia ir Šv. Jono Krikštytojo pirštas, kuriuo jis 
parodęs savo mokiniams Kristų, ir gabalėlis kopėčių, kurias sap- 
navęs Jokūbas, ir „tikroji šv. Tomo Beketo kelnė“. 

Išviso tikėjimas buvo prietaringas. Kaip rodo „Išpažinties 
knygos“, kunigai klausinėdavo žmogų, ar tikįs burtais, prakeiki- 
mais ir t. t. Bet ir patys kunigai tuo tikėjo, ir dažnai vienuolis 
mokydavo žmones burti. Doberano vienuolių įsakymu 1336 m. 


— 145 — 


viena „gudri moteriškė“ nulipdė vaškinę hercogo Albrechto sta- 
tulėlę ir sudegino ją, kad hercogas numirtų. Popiežius Sikstas 
IV 1478 m. savo bule nusakė, kaip reikia daryti ir šventinti vaš- 
kinis Agnus Dei, kuris, kaip ir velykinės žvakės, laikomas 
buvo geriausiu vaistu nuo audrų ir raganų. Tikėjimas ragano- 
mis XV amžiuje virto tikra epidemija. Čia iš sena gyvavę prie- 
tarai susijo su gudriomis Akvinato ir kitų scholastikų teorijomis 
(IV, 329 pusl.). Raganos imta laikyti eretikėmis ir deginti; ne- 
trukus pramanyta ir ypatinga raganų ir raganių sekta, kurios bu- 
vimą lengvai įrodė inkvizitoriai. Antroj XV a. pusėj atsirado 
keletas knygų, raganų ir burtų teorijas aiškinančių. Dominykonų 
inkvizitorių Sprengerio ir Institorio pranešimais 
remdamasis, Innocentijus VIII Summis desiderantes 
affectibus bule (1484 m.) palaimino jųdviejų kovą su nau- 
jais Dievo priešais, o juodu 1486 m. išleido garsųjį savo Malle- 
us maleficarum, visų žiaurių kovotojų su raganomis va- 
dovėlį. Tiesa, buvo ir naujo tikėjimo priešų, ypačiai iš pranciško- 
nų; jų abejota ir raganų paktu su velniu, ir jų šabasu, ir jų pačių 
buvimu. Bet daugumas tebetikėjo raganomis, kaip ir astrologija 
bei alchimija. Ne tik imperatorius Friedrichas III turėjo savo as- 
trologus — ir kunigaikščiai, ir miestai, ir pati popiežių kurija. 
Neramino vis dėlto žmogaus sielos mistinė-maginė tikėjimo 
srovė. Indulgencijos negalėjo nutildyti širdį graužiančios sąži- 
nės, ir greit pastebėdavo žmogus, kad attritio (Galgen- 
reue, timor servilis et bestialis) nevirsdavo 
tikru išganingu gailesčiu, kaip turėjo būti anot teologų. Be to, 
daugis teologų ir patys sakė tikrąjį gailestį, contritio, sie- 
lai išganyti būtinai reikalingą esant. Tikintysis matė, kaip nuo- 
laidžiųjų teologų bei kunigų skelbiamoji išpažinties teorija, indul- 
gencijos ir išviso mistinis-maginis tikėjimo momentas garino 
krikščionių doros esmę ir tvirkino žmones; juo labiau, kad scho- 
lastikai baisiai racijonalino tą momentą ir vietoj gyvo Žmonių 
santykiavimo su Dievu išrutulavo sausą, grynai juridinę teoriją. 
Ta iš esmės romaniškoji teorija prieštaravo pačiai germaniškojo 
tikėjimo dvasiai — absoliutistinei, herojinei germanų etikai ir 
įgimtajam jų misticizmui (I, 68, 71, II, 34, 87, III, 59—61, 
74, IV, 88, 92—95). Neatsitiktinai XIV a. Romos hierarchinę- 
sakramentinę Bažnyčią pirmas užpuolė ne prancūzas ar italas, bet 
anglas Wiclifas. Kaip tik todėl, kad su minėtaisiais vokiečių po- 
linkiais surištas, ir rados vokiečiams svarbus gailesčio, išpažinties 


Istorija 10 


— 146— 


ir atgailos klausimas. Rimtai svarstė jie tą klausimą; tik tikrų 
gailesčiu tetikėjo savo sielą išganysią; o tikru gailesčiu ir tikra at- 
gaila laikė sekimą Kristumi, imitatio Christi. Krikš- 
čionies gyvenimas turįs būti kryžiaus kančios ir amžinas gailestis, 
ain gekreutziget christenlich leben, das 
ist ain ewige buszuertigkait; das gantz le- 
ben aines Christen menschen nūt anders 
sey dann ain criūtz. Taip mokė savo klausytojus Gei- 
leris iš Kaisersbergo ir pridurdavo, kad Kristaus kančios dar nė- 
santi visa mūsų išganymo priežastis, nes reikią ir mūsų kančių. 
Bet — ar bereikia tada sakramentų, visų mistinių-maginių apeigų 
bei priemonių. Juk mistinės patirties alkstančią sielą sotino ir 
pats Kristus, kurį taip vaizdžiai bei žmogiškai vaizduodavo menas 
ir su kuo tarėsi bendraują mistikai. 

Amžinosios mirties, karų ir kitų žemės nelaimių baimė kurstė 
žmones gailėtis, ir tas gailėjimasis kartais virsdavo tikra epide- 
mine liga, juoba, kad nuo seno atgailos formos žinomos buvo ir 
vokiečiams. Didelis 1260 m. flagelantų (saviplakų) sąjūdis iš 
Italijos įsiskverbė Vokietijon, ir, gal, liko čia kelios saviplakų bro- 
lijos; 1296 m. vėl prasidėjo saviplakų procesijos; 1349 m. vasaros 
metu vėl užplūdo Vokietiją didžiojo maro įbaugintų ir norinčių 
baisiąja atgaila nuo jo apsiginti saviplakų minios. Visuomenė ir 
be siaučiančio jau Italijoj ir pietų Prancūzijoj, vėlėliau kiek ir 
Vengrijoj, maro buvo labai nerami. Plito ir stiprėjo apokalipsinė 
nuotaika, sklido iachitų pranašavimai; 1348 m. Vokietijoj laukia- 
ma buvo imperatoriaus Friedricho, kuris nubusiąs pagaliau iš am- 
žino savo miego ir ateisiąs teisti popiežiaus, drausti kunigų ir re- 
formuoti Bažnyčios; kiti laukė ir paties pasaulio pabaigos. Greit 
paplito gandas, kad Jeruzalėj nukritęs iš dangaus paties Kristaus 
laiškas, kurį garsiai perskaitęs angelas ir patvirtinęs dangaus bal- 
sas. Dievas aiškinęs Žmones ištikusias nelaimes — žemės drebė- 
jimus, badą, marą, karus, saracėnų pergales — žmonių nuodėmė- 
mis ir grasinęs dar didesnėmis bausmėmis; įsakęs žmonėms at- 
gailą daryti, skelbti visiems, kas parašyta laiške, o slepiančius tą 
laišką kunigus prakeikęs. Įbauginti tuo laišku žmonės kreipęsi į 
Sicilijos karalių ir — jo patariami — į patį Dievą. O Dievo var- 
du įsakęs jiems angelas keliauti ir plakti save 33 dienas su puse, 
nes tiek metų iškentėjęs žemėje Kristus. Paklausęs to Sicilijos 
karalius — plakdamas save ir daugelio saviplakų lydimas, atėjęs 
pas Vengrų karalių, o šitas, irgi su saviplakų minia, — į Meisseną, 


— 147 — 


iš kur visi nutekėję procesijomis per visą Vokietiją. Kad nebūtų 
buvę tokios atgailos, tai krikščionybė būtų žuvus. 


Waere dise buoze niht gewiorden, 
Die kristenheit waere gar verschwunden. 


Norint įstoti į saviplakų draugiją, reikėjo susitaikinti su savo 
priešais, išpažinti nuodėmės, pažadėti klausyti draugijos vado ir 
331; dienos atgailoti. Priimami būdavo ir kunigai; tik jie nega- 
lėjo būti draugijų vadai, dalyvauti visuose draugijos susirinki- 
muose bei apeigose, ir ne jiems, o savo viršininkams išpažindavo 
saviplakos nuodėmes. Draugijos nariai vilkėjo baltais panašiais į 
sijonus drabužiais (iki juostos buvo nuogi) ir apsiaustais su rau- 
donais kryžiais; ėjo poromis su vėliavomis, kryžiais ir žvakėmis 
ir giedojo savo giesmes; dukart per dieną sustodavo ir plakdavo 
vienas kitą mazguotais botagais. Įėję į miestą, jie ilgai, kelias 
valandas, meldėsi bažnyčioj, o paskui susirinkdavo aikštėje išsi- 
plakti. Čia pirma puldavo žemėn ir savotiškai išpažindavo savo 
nuodėmes: galvažudys kumščiu daužydavo žemę, priesaikos lau- 
žytojas tris pirštus keldavo ir t. t. Visi gulėjo ant žemės ratu, 
kol jų viršininkas atsikeldavo, peržengdavo per greta gulintįjį, 
kirsdavo jį botagu ir užtraukdavo giesmę. Tą pat darydavo kirs- 
tasis; paskui trečias, ketvirtas. .., kol visi atsistodavo ir imdavo, 
giedodami ir plakdamies, poromis žengti ratu. ,„Pakelkite savo 
rankas“, giedodavo saviplakos, „kad Dievas nukreiptų didžiąją 
mirtį! Pakelkite savo rankas, kad Dievas mūsų pasigailėtų! Jė- 
zau, trimis Savo vardais išvaduok mus nuo nuodėmių! Jėzau, 
kruvinomis Savo žaizdomis apsaugok mus nuo staigios mirties!“. 


Nu hebent uf die iwern hende, 

Daz Got dis grosse sterben wende, 
Nu heben uf die iiwern hende, 

Das Got sich iiber uns erbarme. 
Jhesus, durch diner Namen drie 
Du mach uns herre von sinden frie, 
Ihesus, durch dine wunden rot, 
Behiit uns vor dem gehen Tot. 


Pagaliau vienas iš brolių skaitydavo Kristaus laišką, aiškindavo 

sąjūdžio reikšmę ir patardavo, kaip reikia saugotis nuo maro. 
Pradžioje saviplakos padarė didelį įspūdį. Daug žmonių 

įstojo į jų draugijas, net moterys ėmė burtis ir, plakdamos save, 


— 148 — 


procesijomis keliauti po kraštą; dar daugiau pasaulininkų ir kuni- 
gų bei vienuolių, net mendikantų prijausdavo fanatikams. Sąjūdis 
virto pavojumi visuomenei. Susijo jis su baisiu žydų persekiojimu 
(1348-49 m.), bet svarbiau, kad pakrypo prieš kunigiją, net prieš 
pačią Bažnyčią. Iš tiesų, flagelantai apsieidavo be kunigų ir sa- 
kramentų, pamatuodavo savo veiklą Kristaus laišku bei angelų 
balsais, tiesioginiais santykiais su Dievu, ir atrodė pavaduoją ku- 
nigus. Flagelantus puolantiems kunigams žmonės atšaudavo, 
kad flagelantai tiesą skelbią ir pagal ją gyveną. Aiškėjo nauja 
nehierarchinės pasaulininkų Bažnyčios, Laienchristen- 
tum, idėja, kuri buvo svetima romaniškųjų kraštų flagelantams 
ir daugumui valdensų, bet kuri buvo pasireiškus wiclifininkų ir 
taboritų sąjūdžiu. Tiesa, flagelantų sąjūdis neilgai tetruko: vi- 
suomenė greit jam atšalo, ir Bažnyčiai (Klementas VI 1349 m. 
pasmerkė flagelantus) pasisekė jis suvaldyti. Tačiau liko slaptų 
saviplakų draugijų, kurios vis labiau eretikėjo. Thiringijoj to- 
kioms draugijoms vadovavo Konradas Schmidas. Jis 
pranašavo, kad 1369 m. prasidėsiąs Paskutinysis Teismas, ir va- 
dino save Thūringijos karalium, net imperatorium Friedrichu. Jį 
sudeginus, sekėjai ėmė laikyti jį Elija arba Enochu, kuris vietoj 
Kristaus teisiąs žmones. "Thiringijos saviplakas paveikė ir val- 
densai. 


93 


Nauja Bažnyčios sąvoka seniai jau glūdėjo vokiečių tautos 
sąmonės gelmėse ir kartais pasireikšdavo čia teologų polinkiais, 
čia mistika, čia erezijomis. Genijalusis Eckehartas (IV, 
92) tvirtai tikėjo Bažnyčia ir sakėsi josios mokslą aiškinąs; bet 
jo paties mokslas su bažnytiniu nesutiko, ir nuosekliai esminės 
Eckeharto idėjos rutuluojant, galima rados apsieiti be sakramen- 
tų, be kunigų, be Bažnyčios, gal — net be Kristaus. Eclzeharto 
idėjas ir savas, į jas labai panašias, mintis stengėsi apkatalikinti, 
apibažnytinti Jonas Ruysbroekas (1293—1381 m.), 
pirma Šv. Gudulos bažnyčios (Bruxelles'y) kunigas, paskui Groe- 
nendalio vienuolyno prijoras. Tačiau, kaip greit pastebėjo Ruys- 
broeko draugas Gerhartas Groot, nelabai tesisekė tas 
darbas „ekstaziniam daktarui“ (doctor ecstaticus). 
Veltui patardinėjo jis žmogui stengtis tapti ne pačiu Kristumi, 
bet — Petru, Jokūbu, Jonu; veltui laikė Žmogaus vienovę su 
Dievu tik absoliučiu gyvenimo tikslu ir smulkiai aprašinėjo, kaip 


— 149 — 


siekiama to tikslo pirma aktyviu gyvenimu (vita activa— 
nusižeminimu, meile, askeze, kančiomis ir visišku atsidavimu Die- 
vu, gelassenheit), paskui vidujiniu sielos gyvenimu 
(vita fruitiva), pagaliau kontempliacija (vita con- 
templativa); veltui pabrėždinėjo, kad Dievas iš nieko sukū- 
ręs ir pasaulį, ir žmogų. — Dievui ir pasauliui tarpininkaująs 
žmogus esąs, anot Ruysbroeko, savo kūnu pasauly, protingąja 
siela — pats savyje, bet dvasia — aukščiau: pačiame Dieve. 
Žmogaus dvasia — Dievo veidrodis ir vaizdas, o tas vaizdas — 
Dievo Sūnus, kuris visus žmones su Dievu vienijąs. Žmogaus 
dvasia — „amžinas Dievo namas, kur Jis visuomet gyvena. Taigi, 
dvasia esmiškai turi Dievą, Jo prigimtį (Deum in nuda 
natura essentialiter possidet), o Dievas — dvasią. 
Dvasia gyvena Dieve ir Dievas dvasioje“. Aišku, kad iš esmės 
hierarchinė-sakramentinė Bažnyčia čia nebereikalinga. 

Gynė savo mokytojo Eckeharto mokslą ir garbę Heinri- 
chas Seuse ($91), o gindamas (tiek nuo katalikų, tiek nuo 
savo ereziją tuo mokslu remiančių laisvosios dvasios brolių) švel- 
nino, katalikino. Seuse tvirtino, kad siela, sielos iht — Dievo 
kūrinys ir visai susivienyti su Dievu, su Dievo nihte negali. 
Kristus esąs Dievo sūnus iš prigimties, nes gimstąs pačioj Dievo 
„natūroj“, o mes ne tokie Dievo sūnūs esą ir negalį susivienyti su 
Dievu, tik — panašūs į Įį tapti. Tačiau Seuse ne tik dažnai kar- 
toja drąsiausius savo mokytojo žodžius („Dieve visi kūriniai yra 
pats Dievas“ ir pan.), bet suėmė jis savin visą Eckeharto mokslą. 
O tas mokslas turi savo dialektiką, nesiduoda katalikiškai aiški- 
namas ir griauna Seusės aiškinimus paties Seusės žodžiais. Tuo 
būdu mistiko-minnesšngerio talentas, jo nepaprastas jautrumas ir 
švelnumas, jo askezės ir ekstazių patosas, žavinti ir kerinti skai- 
tytoją kalba tik tepadėjo plisti tikroms Eckeharto idėjoms. To- 
kią pat reikšmę turėjo ir Nikalojaus Strasburgiečio (IV, 95) mo- 
kinys bei Seusės draugas Jonas Tauleris, kurio kalbos, 
kaip liepsna, uždegusios žemę. Jo pamokslai garsėjo ne tik Vo- 
kietijoj, bet ir užsieny; buvo išversti į olandų, italų ir lotynų kal- 
bą. Nekartą, kaip ir Seuse, kaip ir pats Eckehartas, pabrėždavo 
Tauleris savo ištikimumą Bažnyčios mokslui. Tai rados jam juo 
lengviau, kad savo pamokslais pirmiausia aiškino jis praktinius 
doros klausimus, net kovojo su pasyvia, kontempliacine mistika 
ir su pergriežta, seusiška askeze. Kėlė aikštėn žemiškojo pašau- 
kimo (Beruf) reikšmę ir vertę (tuo, žinoma, silpnino kiek 


— 150 — 


kunigų ir pasaulininkų skirtumą, o stiprino pasaulininkų krikščio- 
nybės,, Laienchristentum, tendencijas). Neveikiąs ir 
artimojo labui nedirbąs žmogus, anot Taulerio, didelę atsakomybę 
ant savęs suverčiąs. Bet — nieko negalįs žmogus pasiekti savo 
darbais ir maldomis: visa darąs pats Dievas. Dievas žmogaus 
sielos gelmėse, kur ji visai panaši į Dievą, gimdąs Dievą Sūnų; 
gimdąs ne vaizdo ar panašybės pavidalu, kaip kad darą kūriniai, 
bet — visiškai, taip, kaip gimdąs Jį ir amžinybėj, nemažiau ir ne- 
daugiau. "Tuo būdu žmogaus siela (dvasia) susivienijanti su 
Dievu ir Dievu virstanti. ,,„Malonės verčiama ji viskuo, kas Die- 
vas prigimtimi yra“. Toks žmogus nebegalįs jau atpulti nuo Die- 
vo ir nusidėti. Jis esąs visiškai laisvas ir aukščiau įstatymo; te- 
bedarąs gerus darbus, bet jie jau nebe jo, o paties Dievo darbai 
esą. Anksčiau Sūnus meldęsis už jį Dievui, dabar jisai Dievui 
už Sūnų meldžiąsis. Aišku, kad čia iš esmės nebereikalingi ku- 
nigai, Bažnyčios sakramentai ir pati Bažnyčia. Tauleris giria 
Platoną ir Proklą, kurie „„paniekino visa, kas laikina ir nyksta, 
ėmė siekti tikresnio visų daiktų prado ir susekė net Šv. Trejybės 
asmenų skirtumą. Priėjo jie visa tai išeidami iš vidujinio prado, 
kuriuo gyveno ir kuriam visuomet buvo ištikimi“. 

Kad eckehartininkų mokslą ir jo tendencijas vertiname mes 
tikrai, rodo laisvosios dvasios broliai (IV, 91) ir 
artimi jiems eretikai mistikai, kurie patys laikė meisterį Eckehar- 
tą savo mokytoju, su kuriais daugelis tapdino eckehartinikus ir su 
kuriais pastarieji kovojo. Tauleris puolė tuos eretikus, norinčius 
netikrąja savo šviesa pažinti tikrąją ir vedančius save bei žmones 
į netikrą laisvę. Ruysbroekas polemizavo su eretikais, kurie tvir- 
tina, kad jų dvasios esančios paties Dievo esmės ir po mirties su- 
siliesiančios su ta esme. Mat, danguje nebėsą vėlių, angelų ir Die- 
vo skirtumo, tik — viena, nesudėtinga, laiminga esmė. Todėl ne- 
benorį jie protauti, mylėti, norėti; norį būti aukščiau, nei Dievas, 
ir be Dievo, visiškai laisvi. Saką, kad negalį nusidėti ir kad visa 
jiems leista. Nebe jie patys veikią, bet Dievas veikiąs per juos. Štai 
tvirtinąs įžūlus eretikas: savo prade (Grund) būdamas, ne- 
turėjęs jis Dievo, bet buvęs tuo, kuo norėjęs, ir norėjęs to, kas 
buvęs; laisva savo paties valia virtęs jis tuo, kas esąs, ėmęs būti. 
Kad nebūtų norėjęs, tai, girdi, jo ir nebūtų buvę. Jis drauge su 
Dievu sukūręs pats save ir visa, kas yra; be jo Dievas nieko ne- 
žinąs, nenorįs, negalįs. Jis ir pačia savo prigimtimi esąs Dievas; 
todėl reikią jis kaip Dievas ir garbinti, o jis nebelaikąs Dievo di- 


+ 


- 151 — 


desniu už save, nesimeldžiąs, netikįs Dievo, nepasitikįs Juo, nemy- 
lis Jo. Tasai su juo sutampąs Dievas visai ne Trejybė, bet — vie- 
nas Dievas, ir tiek. Kiti sakosi esą viena asmenybė su Kristumi, 
Dievu Žmogumi. Jie — amžinoji Gyvybė ir amžinoji Išmintis, 
gimstą iš Dievo Tėvo, iš paties Jo dievybės. Visa ką, Kristus turė- 
jęs, ir jie turį. Nesvarbu, ar Nekaltoji Mergelė buvus Kristaus mo- 
tina, ar paleistuvė. Kristus buvęs nusiųstas veikti (į vita 
ačtiva) ir savo veikimu jiems, eretikams, tarnauti, o jie nu- 
siųsti kontempliuoti (į vita contemplativa), kas esą 
daug vertingiau. Kiti griežtai smerkią bei niekiną ne tik veikimą, 
bet ir kontempliaciją, meilę, pažinimą, nebekalbant jau apie sakra- 
mentus ir Bažnyčią. Niekai jiems esą Kristaus gyvenimas, kan- 
čios, mirtis, Evangelija, Dievo Asmenys, amžinas gyvenimas. Jie 
— aukščiau, nei kūriniai, Dievas ir Dievybė; jie — niekas, nes 
pats Dievas esąs niekas. 

Eckeharto mokslas ir eretiškoji mistika iš vieno kelmo augo; 
vėlybesnieji eretikai darė kraštutines išvadas iš Eckeharto mokslo 
ir jo eretiškumą perdėjo, tuo tarpu eckehartininkai tą eretiškumą 
kaip įmanydami stengėsi apšvelninti. Bet negalima buvo išveisti 
Eckeharto mokslo eretiškumo (kalbu čia apie eretiškumą jo ne- 
vertindamas, nesprendžiu klausimo, kas čia teisus: katalikų Baž- 
nyčia, Eckehartas ar eretikai), nes tai reiškėję būtų visą tą mokslą 
atmesti. Antra vertus, kartais sunku būdavo ir atskirti mistikas 
katalikas nuo mistiko eretiko. Nepastebimais laipsniais galima 
buvo nužengti nuo bažnytinės mistikos į laisvosios dvasios brolių 
ereziją. Visas XIV amžiaus Pareinys rados pilnas mistinių są- 
jūdžių ir brolijų. Laisvosios dvasios broliams skleidžiant savo 
idėjas, Eckehartas sakydavo savo pamokslus vienuolėms, kurios 
pačios bendravo su pasaulininkais. Juo sekė Seusė, Tauleris, 
Heinrichas iš Nėordlingeno ir kiti. Jie nuolat bendravo ir, toli 
būdami, susirašinėdavo su savo „,„dukrytėmis“ ir „sesutėmis“. Elž- 
bieta Stagel rankiojo Seusės laiškus ir rašė jo bijografiją; Heinri- 
thas paragino Margaritą Ebner aprašyti mistinį jos gyvenimą ir 
pats suredagavo jos hailig geschrift. Dar svarbiau, 
kad eckehartininkai (kaip, tiesa, ir laisvosios dvasios sekta) pa- 
veikė begardų ir beginių draugijas, daug laisvesnės ir glaudžiau 
susijusias su pasauliu, nei vienuolės. 

Daugiausia begardai ir beginės ir ėmė, XIV a. įpusėjus, bur- 
tis į; „Dievo draugų“ (Gottesfreunde) brolijas. 
Dievo draugai (arba vaikai) atsirado Reino aukštupy, ypa- 


—152 — 


čiai Baselio mieste, o iš čia paplito Konstanzo ir Strasburgo link, 
Bavarijon ir, Pareiniu, pasiekė Niederlandus. Jiems vadovavo ir 
jų idealus aiškino Tauleris, Heinrichas iš Nėrdlingeno ir kiti gar- 
sūs pamokslininkai. Buvo čia ir pasaulininkų ir kunigų, ir vyrų 
ir moterų, ir vargšų ir turtingų, ir bajorų ir prastų žmonių. Visi 
sudarė daug laisvų draugijų, kur galėjo įstoti kiekvienas pamal- 
dus žmogus ir dvasininkas nebesiskirdavo nuo pasaulininko savo 
garbe ar valdžia. Vadino jie save Dievo draugais, rodos, Viešpa- 
ties žodį primindami (Jo. XV, 14 t.): „Jūs mano draugai, jei da- 
rysite, ką aš jums įsakau... Jus aš pavadinau draugais, nes pa- 
sakiau jums visa, ką tik esu girdėjęs iš savo Tėvo. Ne jūs mane 
išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau jus, kad eitute, neš- 
tute vaisiaus ir jūsų vaisius pasiliktų, kad, ko tik prašysite Tėvą 
mano vardu, Jis jums duotų. Tai aš jums įsakau, kad kits kitą 
mylėtute“. Dievo draugai ir stengėsi pildyti tuos Dievo įsaky- 
mus. Jie sekė Kristumi. Mėgino nusikratyti pasauliu; askeze 
žabojo savo kūną, romybe — išdidų protą, nes Dievas paslėpęs 
didžiuosius dalykus nuo šio pasaulio didžiūnų ir išminčių, o ati- 
dengęs juos mažiesiems; bet, mokslo bodėdamies, klausė mielojo 
savo tėvo Taulerio bei kitų vadų ir skaitė mistinę literatūrą, Šv. 
Bernardo bei eckehartininkų veikalus. Taulerio patariami, Dievo 
draugai neperdėjo askezės reikšmės, kaip kad Seuse; buvo san- 
tūrūs. „Ką gi tau padarė tas vargšas tavo kūnas?“ — mokė juos 
Tauleris — „„Nedorybes naikink, ne kūną!“ Reikią žiūrėti ne išo- 
rės dalykų, ne valche schinende heilikeit, bet 
sielos doros. Nesvarbu ir ką žmogus darąs: kunigaująs ar batus 
siuvąs. Vienam žemdirbiui pats Dievas įsakęs ir toliau dirbti 
žemę ir tuo užsidirbti sau duoną. „Žmogus turi dienos ar nakties 
metu pasirinkti sau tinkamą laiką įsigilinti į savo vidų, kiekvienas 
pagal savo būdą“. Kiekvieno plauko žmogus galįs tapti tikru 
Dievo vaiku, ir niekas čia nepriklausą jo amato ar luomo. 

O tokie tikrieji Dievo draugai ir esą Šv. Bažnyčios pamatai. 
Kad jų nebūtų, tai šv. Bažnyčia negalėtų nė valandos gyvuoti; 
maža to — visas pasaulis negalėtų egzistuoti. Tikrojo Dievo 
draugo, einen gelebten Got frūnt, „žmonės tu- 
rėtų jieškoti net už šimto mylių, kad nurodytų jiems kelią ir juos 
teistų.“ "Tuo būdu vėl kilo pasaulininkų Bažnyčios idėja, Dievo 
draugų ir Dievo išrinktųjų Bažnyčios. Ar bereikia tai Bažnyčiai 
kunigų hierarchijos? — Net popiežiaus valdžia, atsakė į tą klausi- 
mą kunigas vienuolis Tauleris, tokiems žmonėms, krikščionybės 


— 153 — 


šulams, jokios reikšmės nebeturinti, nes pats Dievas juos išsirin- 
kęs, nes jie (kaip skelbė ir Wiclifas) yra „išrinktųjų (praedes- 
tinati) visuomenė, vadinasi, tikroji Bažnyčia. 

Taulerio pamokslai, pasikalbėjimai su juo ir, gal, su Heinri- 
chu N6rdlingeniečiu bei kitais Dievo draugais taip paveikė tur- 
tingą Strasburgo bankininką Rulmaną Merswiną (g. 
1307 m.), kad jis 1347 m. išsižadėjo pasaulio tuštybių, išsisky- 
rė su žmona (jai sutinkant) ir pats pasidarė Dievo draugu. Bet 
nenustojo jis buvęs praktiškas žmogus — įsigijo (geromis sąly- 
gomis) vieną apleistą vienuolyną ir įsteigė čia bendrabutį visiems 
guotherzigen mannespersonen, vistiek — piit- 
fen oder laien, ritter oder knechte. Iki gyvos 
galvos (1382 m.) gyveno Merswinas savo vienuolyne, valdė jį, 
stengėsi organizuoti Dievo draugų sąjūdį ir rašė įvairius veikalus, 
kur kompiliavo Ruysbroeko, Eckeharto ir kitų mistikų mintis. 
(Savo atsivertimo istoriją, Knygą apie 9 uolas ir kt.). Jam numi- 
rus, buvo atrasti tie veikalai, kaip ir Dievo draugo iš 
Oberlando (Aukštaitijos, Gottesfreund vom Ober- 
land) parašytieji. Su tuo Dievo draugu Merswinas, girdi, susi- 
pažinęs apie 1351 m. ir nuo to laiko su juo susirašinėdavęs; ga- 
vęs iš jo daug laiškų, kur paslaptingas draugas patardinėjo, kaip 
tvarkyti vienuolynas, kaip gyventi, ir dažniausiai rėmė paties 
Merswino sumanymus. Der liebe gottes frūnt in 
Oberland buvęs pavyzdingas Dievo draugas, toks, kad jo, 
anot Taulerio, reikėję būtų net už šimto mylių jieškoti ir visuo- 
met klausyti. Jo patarimu pats "Tauleris dvejus metus tylėjęs ir 
savo gyvenimą tobulinęs, o paskui ėmęs nepaprastai gerus pa- 
mokslus sakyti. Jis numarinęs mirštantį Taulerį ir išleidęs Tau- 
lerio atsivertimo istoriją (des meisters buoch) bei kelis 
jo pamokslus. Paslaptingasai Dievo draugas iki mirties vadovavęs 
visiems Dievo draugams Vokietijoj, Vengrijoj ir Italijoj; aplan- 
kęs ir popiežių Grigalių XI, raginęs jį reformuoti Bažnyčią. — 
Veltui. Todėl ir rašąs, kad reikėsią, gal, Dievo draugams apašta- 
lauti. Vienas Dievas tegalįs išgelbėti Bažnyčią, o Dievas atsiun- 
tęs jam, Dievo draugui, laišką, kur sakąsis atidėjęs kiek baisią- 
sias savo bausmes. Merswinui numirus, broliai susipažino su pa- 
slaptingojo savo vado veikalais, bet jo paties, kad ir kaip stengėsi, 
nerado. Mat, to draugo nėra nė buvę: visa Merswino išgalvota, 
norėta tuo suvienyti ir sutvarkyti Dievo draugai, tikroji Bažny- 
čia arba, tiksliau sakant, tikroji šventųjų pasaulininkų kunigija. 


— 154 — 


Rulmano Merswino viltys, žinoma, neįvyko, juoba, kad Die- 
vo draugai nė nemanė skirtis nuo Bažnyčios ir atsargiai vengė 
laisvosios dvasios brolių kraštutinumo, das Wilde. Tačiau 
ėjo jie ne senais Bažnyčios keliais ir tradicinę jos teologiją grio- 
vė, nauja pakeisdavo. Jie suėmė savin didžiųjų Vokietijos misti- 
kų, Šv. Bernardo, viktoriečių, Augustino, Areopagitos idėjas ir 
susydino su gyvenimu, gyvomis bei individui reikšmingomis pa- 
darė pačias abstrakčias dogmas, kurios buvo pavirtusios tikėti- 
nomis, bet nebesuprantamomis formulėmis. Dievo draugai kėlė 
aikštėn individinio tikėjimo ir veikimo reikšmę, subjektyvino reli- 
ginį gyvenimą, o tuo pat metu gaivino ir Bažnyčios idėją, nes 
Bažnyčios pamatas buvo jiems nebe hierarchija, nebe sakramen- 
tai, bet gyvai, konkrečiai jaučiamas tikinčiųjų 
bendravimas tarpusavy ir su Dievu. Draugai pirmiausia stengėsi 
tiesiog bendrauti ir susivienyti su Dievu, be to — kad visas in- 
divido ir bendruomenės gyvenimas būtų tuo transformuotas. Baž- 
nyčios jie neneigė, bet vertė ją priemone savo tikslams pasiekti; 
išsirinkdavo iš jos įstaigų, sakramentų bei mokslo kas su tais 
tikslais sutiko, o visam kitam rados abejingi. "Tuo būdu pačioj 
Bažnyčioj augo, nuo jos dar nesiskirdama, nauja vokiečių Bažny- 
čia ir vokiečių teologija. 

Ją, Eckeharto ir eckehartininkų mintis, XIV amžiui baigian- 
tis, apsistemino Die Theologia Deutsch autorius 
frankfurtietis. — Tobulojo būtis esanti visko būtis (wesen), 
ir išorėj Tobulojo nieko nėsą. Bet tai, kas dalijama ir todėl ne- 
tobula, kiekvienas etwas, dies oder das, žodžiu, visi 
kūriniai esą išorėj Tobulojo ir išeiną iš jo, kaip koks jo spindu- 
liavimas. Kūriniai galį būti pažinti ir išreikšti. Bet to, kas tobula, 
kūriniai pažinti negalį, nei išreikšti. Tai, kas tobula, kūriniams 
esą niekas, nicht, o tikrovėje — kaip tik kūriniai nėsą būtis 
(wesen) ir jokios būties neturį, arba: tūrį ją tik ugnyje, iš kur 
einąs spinduliavimas, savo būties neturįs. „Dievas“ (tai, 
kas tobula) „yra viena ir aukštesnis, nei viena, yra viskas ir 
aukščiau, nei viskas“. Dievas kaipo Dievybė nėsąs nei valia, nei 
pažinimas - žinojimas, nei apsireiškimas, nei šis ar tas, kas galima 
būtų išreikšti ar protauti. Bet Dievas kaipo Dievas pats save pa- 
žįstąs ir mylįs, pats save sau pačiam atidengiąs. Tai — Dievo 
Trejybė, bet dar ne Dievo veikimas, nes nėsą čia kūrinių. „„Ka- 
dangi Dievas yra šviesa ir žinojimas - pažinimas, tai turi Jis švies- 
ti ir pažinti, tačiau ir tas švietimas bei pažinimas nėra dar Dievo 


— 155 — 


veikimas“. Čia Dievo tėsama tik būties ir prado (ursprung), 
ne veikimo. Jeigu Dievas turįs veikti, tai turinti atsirasti ir c r e a- 
tura, kūrinys. Kūriniai, arba natura, esą etwas, diess 
oder das: aš, mano, man ir pan. Kūrinys visur siekiąs to, kas 
esą jis ar jo, ne gėrio kaipo gėrio. Bet tai esanti netikra šviesa, 
netikra kūrinio akis ir netikra meilė, savimyla, Dievo meilės nei- 
gimas, galima net pasakyti — pati blogoji dvasia. Kūrinys nusi- 
gręžiąs ir atpuoląs nuo Dievo, imąs save garbinti ir savo valią 
darąs aukštesnę už Dievišką. Jis neklausąs Dievo, o tai esą blo- 
gis. Be savosios valios nėsą ir pragaro: jinai jame deganti. Juo 
daugiau tos valios — juo daugiau ir pragaro, o juo mažiau — juo 
daugiau dangaus. Velnias, nuodėmė, Adomas, nepaklusnumas, 
ichheit, selbstheit, mano, man, natura, visa tai — 
tas pats, prieš Dievą ir be Dievo. 

Iš čia aiškus žmogaus kelias Dievop. Jis turįs visiškai klausy- 
ti Dievo ir nusikratyti savo valia. Pirma reikią ištyrėti, vadinasi, 
gailėtis už savo nusidėjimus, išpažinti juos visus ir atgailoti. Tik- 
rąja atgaila savo geidulius, savo kūną nuveikęs, žmogus pradedąs 
antrąją savo kelionės dalį — imąs šviesyn eiti. Dabar jis nebeken- 
čiąs nuodėmių ir darąs gerus darbus; suprantąs, kad jo paties va- 
lia ir esanti visų blogybių pradžia, ir, savo norų išsižadėdamas, 
stengiąsis vykdyti Dievo valią. Dabar jis sekąs Kristumi (imi- 
tatio Christi) ir pats Kristus jį toliau vedąs. Mat, Kristu- 
ję Dievybės taip susyta su žmogaus prigimtimi, kad Kristuje vis- 
ką darąs Dievas, žmogus visiškai Dievo klausąs ir Dievas ken- 
čiąs. Kristumi sekdamas žmogus suimąs savin tą Jo gyvenimą, 
Jo neturtą, romybę ir paklusnumą. Visos tos dorybės iš esmės 
tik įvairūs visiškojo atsidavimo Dievui, gelassenheit, as- 
pektai tėsą. Bet ypačiai tyriną ir tobuliną žmogų tai, kad jis ken- 
čiąs paties Kristaus kančias ir kenčiąs kaip Kristus. Jis pasidaręs 
tikras Dievo įrankis, „Dievo ranka“, kaip sakydavo Seuse. Pri- 
ėjęs žmogus paskutinę kelionės dalį. — Susivienijąs jis su Dievu 
ir dievėjąs, tampąs Dievo sūnus, panašus į Kristų ir Kristus. Jis 
norįs to, ko Dievas norįs, nes norįs jame pats Dievas. Jis gyve- 
nas Kristaus gyvenimą ir jokio įstatymo nebeturįs klausyti, nes 
esąs Dieviškai laisvas. Jis matąs Dievą ir mylįs, o Dieve ir su 
Dievu mylįs visus Dievo kūrinius. 

Pastaroji mintis (plg. III, 69) teisina ir kūrinius, ir Dievo 
pasaulį. Ji rodo absoliučią individo ir žemiškojo jo gyvenimo bei 
triūso reikšmę. Eckehartas ir Tauleris didžiai vertino žemės už- 


— 156 — 


davinius; Dievo draugai nelinkę buvo bėgti nuo žemiškojo gyve- 
nimo, sydino religinius savo uždavinius su žemiškais savo dar- 
bais, tikėjosi juos krikščioniškai atlikinėsią ir nelaikė jų mažiau 
vertingais, kaip vienuolio askezė ar kontempliacija. Jie tebepripa- 
žino šventumo - dorumo hierarchiją, bet ne socijalinių pareigų 
bei funkcijų, ne profesijų (kunigo, kario, miestelėno, žemdirbio), 
kaip darė tai tipingi Viduramžių žmonės. Socijalinė santvarka 
nebeteko religinės savo sankcijos, nebeatrodė paties Dievo įsteig- 
ta, ir Dievo akivaizdoj visi luomai, visi žmonės sulygėjo. Bet tuo 
pat metu pats socijalinis gyvenimas įsigijo nepalyginti didesnę, 
religinę vertę. Jis tapo Dievo vaikų kūrybos sfera, net paties Die- 
vo veiklos objektu, nes pats Dievas veikiąs per tikrus savo drau- 
gus bei vaikus. Todėl pakito ir krikščionių uždavinys. Jiems per- 
maža atrodė šiek tiek apdorinti visuomenė ir valstybė, kad leng- 
viau būtų žmogui žemiškaisiais darbais dangaus karalystę užsi- 
pelnyti. Jie norėjo patį žemės gyvenimą tobulai krikščionišką pa- 
daryti, reformuoti ne tik Bažnyčią, bet ir Bažnyčia tapusią visuo- 
menę-valstybę; troško transformuoti pasaulį, žemėje tikrąją 
dangaus karalystę įsteigti, gal — žemę dangumi paversti. Ir ta 
pati neapsakoma energija, kuri XIII — XV amžiuje reiškėsi greit 
augančiu kapitalizmu (IV, sk. VI), ėmė reikštis ir, religinėmis 
idėjomis savo sumanymus motyvuojančių, visuomenės - valstybės 
reformatorių veikla. Taip buvo Anglijoj ir Čechijoj, Europos pa- 
kraštėje, bet XIV — XVI a. socijalinių sąjūdžių ryšiai su naująja 
krikščionių Bažnyčios ir tikėjimo sąvoka lengviausia apčiuopti 
Vokietijoj, kur ta sąvoka buvo tautinė, o kova su Roma — mei- 
lės tėvynei reiškinys. Žinoma, praktiškai ir Vokietijoj visuome- 
nės reformatoriams labiau svėrė socijalinės teisybės idėja ir kiti 
sluoksniniai motyvai, visa, ką esam jau pastebėję tyrinėdami wic- 
lifininkų, husininkų ir, pačioj XIV amžiaus pradžioj, „apaštalų“ 
(VI, 63) sąjūdžius. 

Socijalinės teisybės reikalavo Imperatoriaus Sigis- 
mundo Reformacijos autorius ($ 89). Kristus, sakė jis, 
nukentėjęs už mus, kad mus išlaisvintų; todėl nuo to laiko visi 
mes esą laisvi, kilnieji ir nekilnieji, turtingieji ir neturtingieji, di- 
dieji ponai ir prasti žmonės, er sey edel oder unedel, 
reich oder arm, gross oder clain. Kristaus duoto- 
sios žmonėms laisvės vardu reikią panaikinti baudžiava ir miškų, 
laukų bei vandens (juos buvo prisisavinę ponai) nuosavybė. Mo- 
kytieji žmonės, Occamas, Wiclifas ir kiti, aiškino Dievo įsakytą- 


— 157 — 


ją ir natūralią teisės santvarką, net komunizmą skelbė, omnis 
omnium possessio et omnium una libertas; 
gaivino, bet socijalizmo prasme, augustiniškąjį Dievo karalystės 
idealą. Komunistines idėjas skelbė vokiečių kaimiečiams taboritų 
manifestai (Ketzerbriefe), „čechų nuodai“. Plito ir stiprė- 
jo „„Dieviškosios teisės“ ir „krikščioniškosios laisvės“ idėjos. Jos 
1476 m. pasireiškė Niklashauseno kaimiečių sukilimu, kur no- 
rėta įsteigti komunistinė teokratija. Čia Hansas Bėheim 
(Pauker von Niklashausen) ėmė raginti žmones gai- 
lėtis ir skelbė jiems laisvę; sakydavo jis, kad reikią panaikinti čy- 
žė, nuoma, dešimtinė, kiti mokesčiai bei prievolės ir kad miškai, 
laukai, upės bei ežerai turi būti laisvi, vadinasi, niekam nebepri- 
klausyti. Tūkstančiai žmonių susieidavo į Niklashauseną, kol 
Wirzburgo vyskupas suėmė ir sudegino „šventąjį jaunikaitį“. 
Jau 1431 m. imperatorius Sigismundas skundėsi, kad priviso 
kaimiečių sąjungų. Kaimiečiai norėję visi tapti šveicarais, 
išsikovojusiais laisvę ir išsivadavusiais iš bajorų bei kunigų jun- 
go. Sukilę 1502 m. Untergrombacho kaimiečiai turėjo vėliavą, 
kur nupieštas buvo Nukryžiuotasis su atsiklaupusiu kaimiečiu ir 
su antrašu: Nichts denn die Gerechtigkeits 
Gottes. Bet tikroji sukilėlių kaimiečių vėliava buvo kurpė 
(Bundschuh), ypačiai Vokietijos žiemos vakaruose. Bruz- 
dėjo ir kildavo kaimiečiai ir rytuose, Salzburge (1476 m.), Karin- 
tijoj (1478 m.). Kai kur su kaimiečiais dėdavosi miestelėnai, pir- 
miausia miestų proletarai; Alsaso sąjungai 1493 m. vadovavo 
pats Schlettstadto burmistras. 

Nauja, vokiškoji krikščionybės forma tapo vokiečių tautos 
gyvenimo pagrindu ir, skirdama ją nuo Romos ir romaniškųjų 
tautų, tautinės jos savižinos branduoliu. Daug kuo ta vokiečių 
krikščionybė panaši buvo į senosios Bažnyčios tikėjimą, kuris 
pačioj Europoj pasireiškė IV — V amžiaus asketizmu, airių Baž- 
nyčia, Eriugenos sistema ir mistika bei mistine metafizika; bet 
reikšdino ir germaniškųjų tautų tikėjimo polinkius bei ypatybes, 
skyrėsi tad nuo senosios Bažnyčios tikėjimo. Tačiau pirmiausia 
reikėjo vokiečių krikščionybei atsiskirti nuo romaniškųjų tautų 
katalikybės, kurioj ir iš kurios gelmių ji augo. Tam, savaime aiš- 
ku, priešinosi stiprios katalikybės tendencijos. Ištikimieji Bažny- 
čios sūnūs ir kovojo su erezijomis bei su erezija įtariamais sąjū- 
džiais, ir stengėsi išgvildyti bei apkatalikinti tai, kas atrodė jiems 
sveika. 


— 158 — 


Olandas, deventerietis Gerhardas Groot (Geert 
Groote Gerrit, Gerhart Groete, Gerhardus 
Magnus, g. 1340, m. 1384 m.) buvo vienas iš tokių kataliky- 
bės rūpintojų. Jis mokėsi Paryžiuje pas Buridaną ir Nikalojų 
Oresme, studijavo teologiją, kanonų teisę, mediciną, astronomiją, 
kurį laiką ir pats mokytojavo Kėlne. Ruysbroeko ir kitų mistikų 
paveiktas, dabita ir kanauninkas Groot atsivertė (1374 m.), pasi- 
liko sau tik tiek turto, kiek reikėjo kukliai gyventi, ir ėmė gilin. 
tis į mistikų, ypačiai draugiškojo savo mokytojo Ruysbroeko, 
mokslą. Išvertė du jo traktatus į lotynų kalbą. Tačiau aiškiai 
matė jis eretiškas mistikos tendencijas, kaip įmanydamas su 
jomis kovojo ir vertė mistiką priemone žmonėms dorinti. Ut- 
rechto vyskupo leidžiamas, nuo 1380 m. sakydavo jis pamoks- 
lus pirma Utrechto diecezijoj (Zwolle, Deventere, Kampene, 
Leydene, Delfte, Ziitphene), paskui ir toliau. Ragino žmones 
gailėtis ir dorai gyventi, kad būtų išganyta jų siela, baugino. 
juos pragaru, manė sekti Kristumi — kurstė vehemens 
desiderium Christum imitandi (čia ypačiai ir nau- 
dojosi mistikų idėjomis), kovojo su laisvosios dvasios bro- 
liais bei kitais eretikais, net pramintas buvo malleus hae- 
reticorum. Išgarsėjo karštasis ir iškalbusis pamokslinin- 
kas; aibė žmonių susirinkdavo jo klausyti; daug kunigų ir pa- 
saulininkų tapo jo sekėjais. Savaime augo naujų apaštalų brolija. 
Žinoma, kiti kunigai, o ypačiai naujų apaštalų prisibijoję mendi- 
kantai kaltino Grootą erezija. Reikėjo jam viešai protestuoti ir 
kreiptis į popiežių Urbaną VI. Negalima buvo abejoti tomininko 
Grooto katalikiškumu ir doru jo gyvenimu. Gyveno jis asketiš- 
kai, bet askezė buvo jam ne tikslas, o pirmiausia — priemonė pa- 
čiam sudorėti ir žmonėms sudorinti. Knietėjo jam padėti savo se- 
kėjams evangeliškai gyventi ir auklėti visuomenė, ne tik pamoks-+ 
lai jai sakyti. Ir čia jam ir jo draugui Florentijui Rade- 
wins atėjo galvon mintis įsteigti brolių bendrabutis. Pirmas 
toks bendrabutis ir buvo įsteigtas paties Florentijaus namuose, 
Deventere. Grootui numirus, Florentijus, brolijos, bendrojo 
gyvenimo brolių (Brūder des gemeinsamen 
Lebens, Fraterherren) rektorius, baigtinai ją sutvarkė. 
Daugumas brolių, kaip ir pats Groot, nebuvo kunigai ir, fr a- 
tres bonae voluntatis, nenorėjo būti nei kunigais, nei 
vienuoliais; nerišo savęs vienuolių pažadais — laisvai gyveno 
bet — kaip vienuoliai, voluntarie extra religionem 


— 159 — 


(religio =: ordinas) vivunt. Tokia moderna devo- 
tio (labai panaši į beginių) daug kam atrodė neįprasta ir įtar- 
tina. Prie Bažnyčios santvarkos prisiderinti norėdami broliai 1386 
m. įsteigė tikrą vienuolyną (Windesem-Windesheim), 
paskui — Marienborno, Nieuwlichto vienuolyną ir 
kitus, kurie 1394 m. sudarė kongregaciją, 1395 m. Bonifacijaus 
IX patvirtintą. Ta kongregacija — 1464 m. ji turėjo 80 vienuo- 
lynų (vieną Wittenberge) ir apie 1000 vienuolių — pasi- 
darė vienuolių reformos vadu (Baselio sinodas pavedė jai refor- 
muoti augustininkus); o brolių namai prie jos, tarytum, prisi- 
šliejo. Tų namų irgi daug atsirado ne tik Niederlanduose (De- 
ventere, Ammersfoorte, Delfte, Nijmegene, Liegėj, Gande, Bru- 
xelles'y ir kitur), bet ir Vokietijoj (Miūnstere, Kėolne, Triere, Os- 
nabricke, Hildesheime, Marburge, Rostocke ir kitur). Broliai 
(daugumas — pasaulininkai) gyveno savo namuose atsiskyrę 
nuo pasaulio; visi dirbo — vieni perrašinėdavo (vėliau ir spaus- 
dindavo) knygas, kiti kokiu amatu vertėsi, opera diversa 
mechanica exercent, auklėjo ir mokė vaikus bei jaunuo- 
menę, kam buvo prisisteigę mokyklų. Garsiojoj Deventero 
mokykloj mokėsi Nikalojus Kuesietis ir Erasmas Rotterdamietis. 

Bendrojo gyvenimo broliai buvo tarytum sukatalikėję begar- 
dai ir tarpininkavo mistinei vokiečių teologijai ir Bažnyčiai. Apie 
1427 m. Agnatenbergo vienuolyno (ties Zwolle) prijoras T o- 
mas Hemerken (Malleolus — kūjelis), arba Kem- 
pis, (f 1371 m.) išleido garsiąją Imitatio Christi, aiš- 
kiai ir gražiai, visiems suprantama kalba parašytą knygutę. Savo 
minčių autorius neturėjo, bet išdėstė moralinį vokiečių mistikos 
mokslą ir beveik sterilizavo metafizines-panteistines jos tendenci- 
jas. Knygutė rados nepaprastai populiari, buvo išversta kuone į 
visas Europos kalbas ir išleista daugiau nei 2.000 kartų. 


XIII 


Italija ir Europos kultūra 


94 


Vokiečių tautos atgijimas chronologiškai sutapo su italų re- 
nesansu, kurio prasmę ir tautinę reikšmę esam jau išsiaiškinę 
(III sk.). Bet tai buvo ne tik chronologijos klausimas. — Pirma 
dėl politinės pirmenybės kovodama, paskui šimtamečiame kare 
su Anglija tautinę savo valstybę kurdama, Prancūzija XV am- 
žiuje nustojo kurį laiką vadovavus Europos menui ir literatūrai. 
Tik Burgundijos dukų valstybėj tuo metu suklestėjo skulptūra ir 
tapyba; čia, „karaliaus Renė“ dvare (Provencėj), o pirmiausia 
Italijoj aiškėjo naujos jų bei literatūros tendencijos, kurios savo 
rėžtu aiškino naują Europos kultūros perijodą, naujųjų amžių 
kultūrą. Svarbiuosius tos kultūros bruožus esam jau šiek tiek api- 
būdinę ($$ 1, 23 — 27, 39, 45, plg. 90 — 93). Trumpai sakant, 
tai viso konkretaus, tapusio nepaprastai turtingu bei sudėtingu 
gyvenimo ir jo momentų (tautos, valstybės, individo, žmonių kū- 
rybos) branginimas, net absoliutinimas, ir stengimasis — čia teo- 
riškai, čia bent praktiškai — suderinti absoliuti to gyvenimo ver- 
tė su absoliučia krikščionybės tiesų verte, su Viduramžių Bažny- 
čios skelbiamąja pasaulėžiūra. Dėl dualistinio - asketinio savo 
krikščionybės būdo romaniškosios tautos tos problemos išspręsti 
negalėjo; taigi, pirmiausia joms kultūros klestėjimas ir buvo jos 
krizė. Tačiau problemos neišsprendžiamumas priklausė ne krikš- 
čionių tikėjimo esmės, bet tik romaniškosios, dualistinės - asketi- 
nės jo formos. Krikščionių tikėjimas turi ir tai, ką mes vadiname 
panteistiniu momentu, atseit, Dievo vienovės su žmonija bei pa- 
sauliu, absoliučios ir kūrinių vertės, jų transformavimo idėjas. 
Tos idėjos įgimtos buvo germaniškosioms tautoms. Vokiečiai mė- 
gino tad išspręsti problemą nauja, sintetine pasaulėžiūra, krikš- 
čionybe, kuri romaniškosioms tautoms atrodė panteistinė. Tuo 


— 161 — 


būdu kultūros augimas virto ne tik pasaulinės pasaulėžiūros ko- 
va su bažnytine, bet ir romaniškosios su vis dar potencijalia ger- 
maniškąja. 'Tautinis vokiečių augimas susijo su kultūros ir tikėji- 
mo, jos esmės, krize. Žinoma, čia aš tekalbu tiktai apie vyraujan- 
čias evoliucijos tendencijas ir tik tam, kad lengviau būtų suprasti 
konkretus istorijos procesas. Tas procesas labai painus bei sudė- 
tingas, ir nereikia užmiršti, kad viena krikščionybės-kultūros for- 
ma skiriasi nuo kitos ne panteistiniu ar dualistiniu momentu, bet 
vieno momento vyravimu. 

Iki XIV a. italų kultūrą slėgė, nedavė jai augti, Romos kul- 
tūros tradicijos ir prancūzų kultūros įtaka. Bet XIV — XV am- 
žiuje prancūzų kultūra nebeteko savo reikšmės italams. Savo ka- 
ralystę gindami ir iš naujo kurdami, prancūzai nusikreipė nuo ki- 
tų kultūros problemų. Be to, jiems buvo sunkiau, nei italams, ko- 
voti su kultūros krize. Mat, jie tebegyveno senomis savo ir Eu- 
ropos kultūros formomis, negalėjo tad jomis greit nusikratyti, ko 
reikėjo norint naujos idėjos reikšti ir naujos formos kurti. Ita- 
lams tas darbas rados daug lengvesnis, nes jiems tos formos bu- 
vo svetimos, o nauja kultūros problematika sutiko su tautinėmis 
jų ypatybėmis. Pati Romos kultūra, italų tautos praeitis, tiksliau 
sakant — tai, ką jie savo praeitimi laikė ir ką jie iš Romos kultū- 
ros buvo pasisavinę, davė jiems dabar ir naujų formų, ir naujų 
idėjų. Pagaliau, reikia turėti galvoj ir jėgų bei optimistinės nuo- 
taikos kupina italų tautos jaunatvė. Italai ėmė vadovauti Europos 
kultūrai ir vadovavo iki XVII amžiaus. 

Didžia dalimi dėl to vadovavimo kultūrai ir nepasisekė ita- 
lams politiškai susivienyti. Pirmoj XV a. pusėj atrodė, kad Itali- 
jos karalystės branduoliu galėjo tapti dvi valstybės — Milanas 
ir Neapolis. Milano dukas Filippo Maria Visconti 
(+ 1447 m.) iki gyvos galvos kariavo su Venecija ir su Blorenci- 
ja, įsikišo net į Alfonso Aragoniečio kovą su Anjou dėl Neapolio 
sosto, bet, bijodamas, kad Anjou neįsigalėtų, susitaikino pa- 
galiau su Alfonsu. Užkariaujamąja savo politika pats jis privertė 
susidėti Veneciją ir Florenciją. ,„Norint Italijai taika apsaugoti“, 
sakė Venecijos dogė Francesco Foscari (1423—1457 
m.), „reikia sutrypti bendrasis priešas“, ir pasirašė sąjungą su 
Cosimu Medici. Gudrusis Cosimo rėmė ir kurstė prieš Viscontį jo 
žentą Francesco Sforzą. Kai, Viscončiui numirus, Mila- 
nas pasiskelbė respublika, o Venecija nenustojo kariavus ir at- 
ėmė Milanui Lodi bei Piacenzą, Sforza pasidarė naujos respubli- 


Istorija | 11 


— 162 — 


kos karvedžiu, netrukus, 1450. III. 25, ir duku, naujosios dinas- 
tijos steigėju. Jis susigrąžino dukato žemes, bet atsisakė nuo ne- 
ramios, agresyvios Viscončių politikos. Cosimo Medici bijojo da- 
bar nebe Milano, o Venecijos ir ėmė taikinti priešus. Lodi 
mieste buvo (1454. IV. 9) pasirašyta Venecijos taika su Sforza; 
be to, jis, Venecija ir Florencija sutarė sąjungą Italijos taikai 
saugoti. 

Tačiau Venecija nebenorėjo išsižadėti dogės Francesco Fos- 
cario politikos. Veltui Foscario primtakūnas dogė Tommaso 
Mocenigo, prieš mirdamas, melste meldė savo tėvyniečius 
taikingai gyventi su Italijos valstybėmis. Kėlė jis aikštėn Veneci- 
jos, Viduržemių jūros viešpačios, galią ir jos žemių, tos jūros gau- 
biamų, reikšmę jos prekybai. Venecijai priklausąs krikščionių 
auksas. Respublikos turtai ir laivynas patys darą visą Italiją „,gra- 
žiu Venecijos sodu“. Prašė mirštąs dogė nerinkti Foscario, nes 
Foscario valdžia reiškianti amžiną karą, kenksmingą ir Venecijos 
pirkliams, ir jos galiai. Sumaningi buvo tie senojo dogės patari- 
mai. Iš esmės Italijos reikalai Venecijai mažai terūpėjo — tik 
tiek, kiek parduodavo ji savo prekes Italijos rinkose ir jos upėmis 
bei keliais gabendavo jas į užsienį. Žlunganti Bizantija eko- 
nomiškai priklausė Venecijos, ir 1406 m. sutartimi Osmanų 
sultonas pažadėjo nedėti naujų mokesčių prie Venecijos pirklių 
mokamųjų ir nepulti jos žemių rytuose. Tomis žemėmis Venecija 
stengėsi apsaugoti savo galią ir prekybą, juoba, kad Osmanų įsi- 
galėjimas Bizantijos vietoj buvo neišvengiamas. Venecijai pri- 
klausė visas Negropontas (Euboja), Atėnų dukatas 
(1395—1402 m.), Argosas, Nauplija, Kretos sala 
(nuo 1204 m.), tūlos Archipelago salos, Korfu, Dal- 
matija, Istrija; 1423 m. ji nusipirko Thessaloni- 
kus (kuriuos, tiesa, 1430 m. atėmė jai Osmanai); įsitvirtino 
Morėjoj (Peloponese) ir mėgino įsigyti Achają. Bet 1453 
m. Osmanai užsikariavo Konstantinopolį, 1460 m. — Atėnų du- 
katą ir Morėjos dalį, 1463 m. — Argosą. Venecija priversta bu- 
vo kariauti su Turkais, tik šį karą Turkai ir laimėjo. Paėmė jie 
Negropontą (1470 m.), „krikščionybės skydą ir tvirtovę“, api- 
plėšė Dalmatiją, grasino Albanijai, kur Venecija 1469 m. buvo 
įsigijus Kroją. Venecijiečiai bijojo, kad Muhammedas II už- 
puls Spalato, Skutarį, net Kretą, ir prašė taikos. Sultonas atsisa- 
kė taikintis ir karas tebetruko. Albaniją atkakliai gynė Skan- 
derbegas; Venecija atrėmė turkus, Skutarį (1474 m.) ir Le- 


— 163 -- 


panto (1477 m.) užpuolusius, laimėjo kelias kautynes ir Mažojoj 
Azijoj. Bet turkai įsismerkė į Friulą ir raudona jų deginamųjų 
kaimų pašvaistė atsispindėjo pačios Venecijos lagunose. Sultonas 
paėmė Kroją (1478 m.) ir apsiautė Skutarį. Laimė buvo, kad su- 
tiko pagaliau taikintis (1479 m.). Venecija atidavė jam Negro- 
pontą, Argosą, Lemnosą, Albanijos žemes (išskyrus kelis pajū- 
rio miestus). Deja, neilgam aprimo Osmanai. Jų laivynas 1480 
m. pačioj Ijonijos jūroj užėmė Zantę, Santą Maurą ir Kefaloniją; 
jų kariuomenė išlipo Otranto mieste (Apulijoj) ir baisiai apiplėšė 
kraštą. Kaip įmanydami gynėsi Venecijiečiai; rėmėsi savo Mo- 
rėjos miestais (Nauplija, Modonu ir kt.), Lepanto uostu; 1489 
m. įsigijo Kipro salą, kurią atidavė jiems paskutinioji jos ka- 
ralienė, venecijietė Kotryna Cornaro (Jokūbo II Lusig- 
nano našlė). Su tolimaisiais rytais ėmė jie prekiauti nebe per 
Konstantinopolį, bet per Siriją (Beirutą, Damaską, Aleppo) ir 
Aigiptą (Aleksandriją), kur tebekaraliavo mameliukų Bordži- 
dų dinastija (1382 — 1517 m.). 

Karui su Osmanais reikėjo taikingų santykių su Italijos kai- 
mynais. Bet jau XIV amžiuje pradėjo Venecija didinti savo te r- 
ra ferma. Įsigalėję šiaurinėj Italijoj tironai — Padovos 
Carraros, Ferraros Estės, Veronos Scaligeriai, Mila- 
no Viscončiai — atrodė jai pavojingi, nes lengvai galėjo užkirsti 
kelius jos prekėms ir ją pačią atkirsti nuo Italijos, Prancūzijos 
bei Vokietijos. Norint to pavojaus išvengti geriausia priemonė 
buvo praplėsti minėtoji terra ferma, itališkosios Veneci- 
jiečių žemės. "Tai reiškė karus su kaimynais, o progų tiems ka- 
rams netrūko. Tik bepročiai ir kvailiai tų progų nematą ir jomis 
nesinaudoją, sakė 1308 m. dogė Pietro Gradenigo. Tie- 
sa, daug kas pačioj Venecijoj tų karų bijojo. Esam jau minėję 
gudrius Tommaso Mocenigo patarimus. Italijoj užkariaujamoji 
Venecijos politika negalėjo būti populiari. Ne tik Venecijos kai- 
mynai jai priešinosi, bet ir sumaningesnieji Italijos politikai aiš- 
kiai matė, kiek ta politika buvo egojistinė ir kiek mažai terūpėjo 
Venecijai Italijos vienovė ir gerovė. Šiaip ar taip, iki XV amžiaus 
pradžios Venecija pasiglemžė visą kraštą esantį tarp Adigės (Et- 
scho), Alpių ir Tagliamento upelio, vadinasi, Padovą, Veroną, 
Vicenzą, Treviso ir Friulą, o Francesco Foscari pradėjo ilgąjį 
(1426 — 1454 m.) karą su Milanu. Venecija nešykštėjo pinigų 
ir samdydavosi garsiausius kondottierius — Carmagnolą, Gatta- 
melatą, Francesco Sforzą, Colleonį. Respublikos valdininkų ir 


— 164 — 


šnipų atidžiai prižiūrimi, jie užkariavo jai žemes į rytus nuo Ad- 
dos (Bergamo, Bresciją ir kt.) ir popiežinę Romagnos 
dalį (Ravenną, Riminį, Faenzą, Imolą). PFilippui 
Marijai Visconti numirus, pasigrobė Venecija ir Lodi bei Pia- 
cenzą. Lodi taika (1454. IV. 9) paliko jai Bergamo ir 
Brescijos miestus su jų žemėmis, be to, ir tvirtąją Cre- 
moną. 

Rolės pasikeitė: nebe Milanas, bet Venecija grėsė politinei 
Italijos pusiausvyrai. Apgynęs senąją savo dukato teritoriją, 
Francesco Sforza dėjosi taikos valdovas esąs. Jis tobulino du- 
kato valdyseną, tiesė kelius, kasė kanalus, globojo amatus bei 
prekybą ir tuo didino savo pajamas; garsiuosius mokslininkus 
bei literatus prisikvietė ir ramiai džiaugėsi įsigytąja, mokytojo 
poeto Filelfo garsiai skelbiamąja šlove. Drauge su Cosimu 
Medici saugojo Italijos pusiausvyrą ir taiką. To sūnus Ga- 
leazzo Maria (1466-76 m.), gal, ir nenuodijo, kaip kal- 
bėta žmonių, savo motinos, bet buvo žiaurus palaidūnas; begė- 
diškai tvirkindavo kilniąsias Milano ponias, o paskui pats jas vie- 
šai pajuokdavo; savo priešus įsakydavo gyvus užkasti arba bai- 
siomis kančiomis iki mirties kankinti; tik tam bausmę teatleis- 
davo, kas gerai jam sumokėdavo. "Tačiau politikas buvo neblo- 
gas, sekė čia savo tėvu — politinę jo programą vykdė. — Venecija 
pasiryžo pasinaudoti Francesco Sforzos mirtimi užkariaujamiems 
savo planams atgaivinti, juo labiau, kad po Cosimo Medici galvos 
Florenciją valdė liguistas ir bevalis jo sūnus Petras (Piero 
il Gottoso, 1464-69). Prieš Florenciją Venecija kurstė jos 
tremtinius, prieš Milaną — Genovą (ji 1464-69 m. priklausė 
Milanui) ir Savoją. Jaunasis dukas mėgino susikalbėti su 
Šv. Morkaus Respublika ir įkalbėjo Florencijai, Neapoliui ir Ro- 
mos popiežiui sudaryti su Milanu sąjungą Venecijos ekspansijai 
priešintis. ,,Kad žinotute, kaip visi jūsų nekenčia, sakė jis Res- 
publikos pasiuntiniams, „tai plaukai jums pasišiauštų ir duotute 
visiems ramiai gyventi... Nejaugi manote, kad sąjungą suda- 
riusiosios italų valstybės yra viena kitai draugai? Nieku būdu. 
Tik būtinas reikalas teprivertė jas susidėti. Mat, bijo jūsų ir jūsų 
galybės. Visa jos padarys, kad tik apkarpytų jums sparnus. Kad 
ir jūsų tėvynietis yra, popiežius — prisiekiu jums — bus pats 
baisiausias jūsų priešas. Neapolio karalius tik viena galvoj teturi 
— kokiu būdu jums žalos pridaryti; ir kad būtų jo galia lygi blo- 
gam jo norui, tai jus nuo žemės paviršiaus nušluoty. Patys ži- 


2465. 


note, ko verta Florencijos ir Genovos draugystė: visos kitos italų 
valstybės žiūri į jus, kaip jiedvi. Visas auksas, kurį esate išeikvo- 
ję, tik blogai nugarsėjo, nes visi sako jus norint visą žemę pra- 
ryti“. 

Su koalicija kariauti Venecija šįkart nedrįso, bet proto neįsi- 
gijo. Bemananti ji buvo pasiglemžti Ercolės d'/Este val- 
domąją Ferrarą ir tuo būdu įsiviešpatauti abipus Po upės. 
Susidėjo tuo reikalu su popiežium Sikstu IV (1481 m.), ku- 
ris norėjo jos padedamas įgyti savo nepotui visą Romagną, pa- 
galiau (tikėjosi apgausiąs Veneciją) ir pačią Ferrarą, gal — net 
Neapolio karalystę. Taigi, 1482 m. prasidėjo Ferraros ka- 
ras. Pradžioje laimingai klojosi Venecijai, bet jos ir Siksto pla- 
nai įvarė baimės kitiems Italijos valdovams.  Sumaningojo Flo- 
rencijos valdovo, Lorenzo il Magnifico, kurstomi, 
Neapolio karalius Ferrante (Estės giminė), Milaną savo 
sūnėno Giovan(ni) Galeazzo varduvaldąs Liudvi- 
kas Mauras (Lodovico il Moro), Mantovos Gon- 
zaga, Bolognos Bentivoglio ir kiti užstojo Ercolę 
d'Este. Popiežius turėjo ginti nuo Ferrantės savo paties vals- 
tybę bei Romą, kur Colonnos buvo susidėję su Ferrante, ir derė- 
tis su Perrarą taip pat remiančiu bei visuotiniu sinodu grasinan- 
čiu imperatorium; be to, išsigando pagaliau ir Venecijos įsigalė- 
jimo. Imperatoriui tarpininkaujant, pasirašė jis 1482. XI. 28 są- 
jungos sutartį su Neapoliu, Florencija ir Milanu. Venecijos do- 
gei parašė, kad tik verčiamas ir Bažnyčios gerovę galvoj turėda- 
mas su ja tesąjungininkavęs. Dėl karo ji viena tėsanti kalta ir 
dabar turinti nebepulti Ferraros, Bažnyčios feodo. Po kelių mė- 
nesių, 1483. V. 24, Sikstas paskelbė Venecijai interdiktą. Vene- 
cija apeliavo visuotiniam Bažnyčios sinodui ir nenustojo kariavus 
su Ferrara; klastingasis Liudvikas Mauras ėmė remti bei šelpti 
Respubliką. Bagnolo taika (1484. VIII. 7) ji net padidino 
kiek savo terra ferma. Beveik visą Italiją prieš save 
sukursčius, Venecija šaukėsi talkon Prancūzijos karalių Karo- 
lių VIII ir siūlė Orlėans'o dukui pasidalinti Milano dukatą 
(1484. I). Vėlėliau, 1492 m., kreipėsi į Karolių VIII ir Liudvi- 
kas Mauras. Jis nenorėjo atiduoti pasigrobtosios valdžios savo 
sūnėnui Giovanui Galeazzo, nominaliam Milano du- 
kui, ir bijojo, kad nepadėtų tam dukui jo žmonos senelis Neapolio 
karalius Ferrante. Liudviko manymu Karolius turėjo su- 
silpninti Neapolį ir savo žygiu Italijon taip sudraikyti jos politi- 


— 166 — 


kos siūlus, kad jam, Liudvikui, būtų lengva nuversti sūnėnas ir 
padidinti dukatas. 

Milanas ir Venecija pakaitomis griovė Italijos taiką; F10- 
rencija nuolat rūpinosi ja, tiek reikalinga tos turtingosios 
respublikos pirkliams, pramonininkams ir bankininkams. Kad ir 
plėtė kiek jos teritoriją, jos valdovai, Medičiai, nesiekė betgi di- 
dingųjų planų, nė nemėgino versti jos galingiausia pusiasalio 
valstybe: tik tesistengė apginti jos nepriklausomybę ir politinę 
reikšmę gudria sąjungų sistema. Praktiški žmonės ir realūs po- 
litikai būdami, laikė jie savo uždaviniu remti bei saugoti politinę 
Italijos valstybių pusiausvyrą ir todėl čia dėdavosi su Milanu 
prieš Veneciją — čia su Venecija prieš Milaną, čia su Milanu ir 
Venecija prieš popiežių ir Neapolio karalių — čia su Neapoliu 
prieš popiežių. Brangino jie ir sąjungą su Prancūzija, bet nesi- 
kvietė jos karalių Italijon, nes gražiai suprato, kiek pavojingas 
Italijai svetimšalių įsibrovimas. Taip politikavo Cosimo Senasis, 
taip, po jo sūnaus Petro (1464-69 m.) mirties, ir jo vaikaitis 
Laurynas Puikusis (Lorenzo il Magnifico, 
1469—1492 m.). 

Ėmė jis vadovauti Florencijai drauge su savo broliu Giu- 
liano, bet mandagusis ir linksmasis Giuliano valdžios reikalų 
nemėgo, džiaugėsi gyvenimu ir norėjo, rodos, kardinolu tapti. 
Valdė Florenciją Lorenzo. Politiniu savo galvotumu primindavo 
jis senelį, bet buvo daug vikresnis ir mokytesnis. Pats platoniš- 
kai filosofavo ir eilėraščiais lenktyniavo su savo globojamais poe- 
tais. Dosniai apdovanodavo ir juos, ir menininkus; mėgo praš- 
matnų gyvenimą, nuolat ruošė turnyrus ir kitas pramogėles, ku- 
riomis ir Florencijos liaudį linksmino. Kaip meilės dalykais su- 
ardė savo sveikatą, taip dosnumu ir prašmatnumuų — Medičių 
turtą; be to, mažai ir tenusimanė apie bankų operacijas. Paga- 
liau priverstas jis buvo pardavinėti savo žemes ir skolintis pinigų 
iš draugų; dažnai naudodavosi ir valstybės pinigais, net vadina- 
mojo Monte delle Fanciulle (Kasos tekančioms 
mergelėms šelpti) turtu, kuris visų laikomas buvo šventu. Am- 
žininkai kaltino jį tuo, kad dėl nevisai švarių savo spekuliacijų 
pradėjęs karą su Volterra ir leidęs kariuomenei žiauriai apiplėšti 
nugalėtąjį miestą. Bet nekreipęs Lorenzo jokio dėmesio į žmonių 
kaltinimus, nes buvęs be galo išdidus; visur norėjęs būti pirmas, 
žemindavęs savo priešus bei didžiūnus, o neaukšto kilimo žmones 
aukštindavęs. Buvo jis tikras XV amžiaus tironas, bet „sunku 


== 167 4 


įsivaizduoti“, rašė vėlybesnis kiek Florencijos istorininkas 
Guicciardini, „geresnis ir mandagesnis tironas“. 

Nemaža čia svėrė demokratiškas Lorenzo elgesys, kuris gra- 
žiai derėjo su išdomautais literato-mecenato skoniais, ir pats jo 
valdžios būdas. Kaip ir Cosimo, jis žiūrėjo respublikos formų. Ka- 
-dangi negalėjo tikėtis, kad bus išrinkta palanki jam balia ($ 22), 
tai per ištikimus savo šalininkus padarė taip, kad išrinko ją nebe 
Šimto Taryba, bet senoji balia drauge su prijorais, o 1480 m. ba- 
lios vieton įsteigė nuolatinę Septynių dešimčių Tarybą (il 
Consiglio dei Settanta),. kuri, vieniems nariams iš- 
stojant, pati rinkdavo naujus. Tuo būdu „laisvė buvo palaidota“, 
bet susitvarkė prityrusių valdininkų sluoksnis ir, šnipų bei dva- 
riškių apsuptas, Lorenzo galėjo kištis net į privačius piliečių rei- 
kalus, viską pats lemti, visus savo priešus žaboti ar naikinti. O 
tokių Medičių valdžios priešų daug atsirado nuo paskutiniųjų Co- 
simo viešpatavimo metų, nuolat vis daugiau atsirasdavo. 

Jau Cosimo, Tomo Parentucelli globėjas, pasidarė, jam įsi- 
popiežiavus, Romos kurijos bankininkas. Paties Lorenzo pirmi- 
ninkaujamoji Florencijos pasiuntinybė sveikino 1471 m. popie- 
žium išrinktąjį Francesco della Rovere, Sikstą 
IV, ir naujasis popiežius pavedė savo reikalus Medičių bankui 
Romoj. Tačiau geri kurijos santykiai su Florencija labai greit 
iširo. Sikstas ėmė uoliai stiprinti Romos valstybę ir kurti naujas 
valstybėles mylimiems savo nepotams, ypačiai savo sūnėnui (prie- 
Šai tvirtino, kad sūnui) Girolamo Riario. Investino jį 
Imolos grafyste, kurią norėjo prisijungti Florencija, suvesdino su 
-Galeazzo Marijos dukteria Kotryna Sforza ir bemanąs buvo pa- 
vergti jam visą Romagną. Kiti popiežiaus nepotai susigiminiavo 
su Neapolio karaliumi Ferrante ir su Urbino duku Guido da 
Montefeltre. Popiežiaus ir jo nepotų sąjunga su Ferrante 
rados pavojinga kitiems Italijos valdovams. Nenuostabu, kad 
Florencija 1474 m. sudarė sąjungą su Venecija ir Milanu Siksto 
bei Ferrantės planams priešintis. Pavojingiausias, nes gudriau- 
sias, priešas buvo Lorenzo; Milano duką popiežius ir Ferrantė 
tarėsi dar patrauksią savo pusėn. Bet 1476. XII. 26 trys Sallus- 
tijaus ir Tacito veikalų prisiskaitę jaunikaičiai, tironų priešai, baž- 
nyčioj nužudė Galeazzo Mariją. Lorenzo rėmė duko našlę ir re- 
gentę, su kuria kovojo pasalusis Liudvikas Mauras ir kiti žuvu- 
-sio duko broliai; Sikstas laukė karo su Florencija, Milanu ir Ve- 
necija. 


— 1068 — 


Jam ir Girolamui Riario kaitėjo žūt būt nusikratyti Lo- 
renzu. Nepotas greit susiuostė su florencijiečiais, kuriems vado- 
vavo pati valdžios trokštanti kilnioji Pazzi šeima. Tų Pazzi 
bankui Romoj Sikstas buvo jau pavedęs (užuot Medičių bankui) 
finansinius kurijos reikalus. Romoj Pazzi ir susimokė su Giro- 
lamu Riario. Popiežius palaimino sumanytąjį perversmą, bet ne- 
norėjęs, kad nužudyti būtų Giuliano ir Lorenzo, nes jo pareigos 
neleidžiančios jam su tuo sutikti. Andate e fate chome 
pare a voi parchė non cie intervengha motr- 
te, sakė jis sąmokslininkams. Gal būt, popiežiui tikrai rūpėjo 
„Šv. Sosto ir grafo“ Girolamo Riario „garbė“; gal, nayviai manė 
jis, kad galima nuversti Medičiai be kraujo praliejimo. Sąmoks- 
lininkai nebuvo tokie nayvūs žmonės, nė arkivyskupas Salviati, 
kuriam Sikstas prieš Lorenzo norą buvo davęs Pisos katedrą ir 
kuris mielai susidėjo su Riario bei Pazzi. Nutarta pagaliau nu- 
žudyti Giuliano ir Lorenzo Florencijos katedroj, ir, Girolamo ge- 
nerolui atsisakius, sutiko atlikti tą darbą du kunigai. Tuo pat 
metu arkivyskupas Salviati turėjo užimti Palazzo Vecchio, 
o Jacopo de' Pazzi sukildinti florencijiečius. Tačiau 
1478. IV. 26 sąmokslininkai tik vieną Giuliano tenužudė — Lo- 
renzo suspėjo pasprukti ir užsidaryti zakristijoj — o florencijie- 
čiai sukilo... prieš sąmokslininkus. Arkivyskupas Salviati, 
Francesco de' Pazzi ir kiti du sąmokslininkai buvo pakarti ant 
Palazzo Vecchio langų rėmų; minia sudraskė jų lavonus ir 
džiaugdamos vaikščiojo gatvėmis su nukirstomis jų galvomis. Ap- 
siginklavusių jaunikaičių būrys išvadavo Lorenzą ir trijumfališ- 
kai palydėjo šį naują Pisistratą iki jo rūmų. Tauta reikalavo 
keršto ir pati žiauriai žudė visus Medičių priešus; per vieną dieną 
žuvo apie 70 žmonių, daug ir nekaltų. Suimtas buvo ir niekuo 
nedėtas kardinolas Rafaello Sansoni-Riario; florencijiečiai reika- 
lavo ir jo mirties. Iki 1480 m. valdžia tyrė sąmokslą, teisė ir 
mirtimi baudė. 

Sikstas pasmerkė nužudytojus ir šventvagius, bet įsakė flo- 
rencijiečiams atlikti atgailą už arkivyskupo nužudymą, paleisti 
kardinolą Sansoni ir... ištremti Lorenzą. To nesulaukęs, po ke- 
turių savaičių jis ekskomunikavo Lorenzą bei jo šalininkus, o 
miestui, jeigu neištremsiąs Lorenzo, pagrasino interdiktu. Floren- 
cijiečiams ir į VI. 20 paskelbtąjį interdiktą numojus ranka, Siks- 
tas ir Ferrantė pradėjo karą su Lorenzu. Visai Europai kaltino 
 Hlorencija klastingąjį popiežių. Žadėjo jai padėti Venecija, 


— 169 — 


Milanas, Ferrara, Robertas Malatesta, Gio- 
vanni Bentivoglio irpats Liudvikas XI. Jų įga- 
liotiniai 1478. VIII. 1 sudarė su ja sąjungą, griežtai kaltino ku- 
riją supasaulėjimu ir grasino visuotiniu Bažnyčios sinodu. Impe- 
ratorius ir Motiejus Korvinas patarė Sikstui nusileisti. 
Florencija paskyrė savo kariuomenės vadu Ercolę d'Este. 
Bet Neapolio kariuomenė prisiartino prie Florencijos, popiežiaus 
pasisamdytieji šveicarai įsibrovė į Po slėnį, o Milano regentu ta- 
pęs Liudvikas Mauras ėmė derėtis su Ferrante. Florenciją iš- 
gelbėjo Lorenzo. Su maža kuopele draugų ir su krūva pinigų at- 
vyko jis 1479. XII Neapolin pas karalių Ferrantę, su kuriuo buvo 
jau pradėjęs tuo reikalu derėtis Liudvikas XI, ir įtikino jį, kad 
stipri ir vieno žmogaus valdomoji Florencija naudingesnė Neapo- 
liui, nei nepastovi respublika ir popiežiaus įsigalėjimas. Ferrante 
1480. III. 6 pasirašė taiką su Lorenzu. Susitaikino pagaliau su 
Florencija ir Sikstas (1480. XII. 13), nes vienas su ja kariauti 
nebegalėjo, be to — kaip tik tuo metu (1480. VII. 21) osmanų 
kariuomenė išlipo Apulijoj, pultim paėmė Otranto ir grėsė tiek 
Neapolio karalystei, tiek Romos valstybei. 

Savo autoritetą ir monarchinę valdžią padidinęs, Lorenzo, 
žinoma, nenustojo kovojęs su užkariaujamąja Siksto IV politika, 
kuri grėsė pavojumi politinei Italijos valstybių pusiausvyrai; bet 
Perraros karo metu, 1482. XI, susidėjo jis, esam jau matę, ir su 
Sikstu prieš Veneciją, nes dabar ji tai pusiausvyrai pavojinga pa- 
sidarė. Nenorėjo Lorenzo, kad popiežių valstybė perdaug įsiga- 
lėtų, bet nenorėjo, kad ji ir nusilptų. Jo galva, popiežių valstybė 
buvo reikalinga visai gyvai, bet nepastoviai Italijos valstybių sis- 
temai, kurią galėjo sugriauti ir mažas atsitikimas, nebekalbant 
apie Prancūzijos ar Aragono karaliaus įsibrovimą; todel daug ir 
padirbėjo Liudvikui Maurui su Fernandu Aragoniečiu sutaikinti. 
Bet Lorenzo, šitas, kaip praminė jį italai, Italijos svarstyklių lie- 
žuvėlis, Vago della bilančia dItalija, abejojo ir 
savo paties valdžios tusumu. Jai apdrausti susigiminiavo su 
nauju popiežium Innocentijum VIII (1484-92 m.), išleido 
savo dukterį už jo sūnaus Franceschetto Cibė, sūnelį 
Petrą suvesdino su Roberto Orsini dukra; antrą Lorenzo sūnų, 
. nepilnametį dar Joną, popiežius 1489 m. paskyrė kardinolu. Po 
trejų metų (1492. III. 9) atsisveikino Lorenzo su juo, po mėne- 
sio (IV. 7) — ir su gyvenimu. Italai laikė tą mirtį didele visos. 


— 170 — 


Italijos nelaime, bet, gal, didesnis negandas buvo kardinolo Ro- 
drigo Borgia (Aleksandro VI) įsipopiežiavimas. 


95 


Ne vienas Neapolio karalius troško užsidėti ant galvos Itali- 
jos karūną, bet nė vienam nedavė to padaryti karalystės siuzerė- 
nai, popiežiai. Prieš Hohenstaufenus sukurstė jie Karolių Anjou, 
prieš jo palikuonis — antrąją Anjou dinastiją. Rėmėsi čia po- 
piežiai galingais ir savavališkais karalystės baronais, kuriems tu- 
galėjo jo įpėdinių laikais, kurių negalėjo ilgam pažaboti karalius 
Vladislovas (Ladislaus). Nuolat maištininkaujančiais baronais 
remdamies popiežiai gynė ir stiprino siuzerėniškąją savo valdžią, 
versdavo karalius duoti feodus jų, popiežių, nepotams, didino 
krašto anarchiją. "Tiesa, tuo būdu anarchija skverbėsi į pačią 
Romos valstybę, nes jos baronai tapo ir Neapolio karaliaus, tad 
„dviejų valdovų, vasalais. Abi valstybės sijo, kaip buvo susijus 
jų istorija. 

Kovoj su popiežiais 1442 m. įsikaraliavo Neapoly Aragono, 
Sardinijos ir Sicilijos karalius Alfonsas. Į padanges kilnojo 
humanistai tą riteriškąjį ir mokytąjį valdovą, kilnų ir dosnų, Al- 
fonso il Magnanimo. Iš tikro, globojo jis mokslininkus bei lite- 
ratus, ir peštuką Vallą, ir talentingą blevyzgą Beccadellį-Panor- 
mitą; nejudėdamas, kaip kokia statula, klausęs Gianozzo Manetti 
žodžiais srūvant, nė nepastebėjęs, kad musė jam ant nosies atsi- 
tūpus; kartą išgydę jį keli Kvinto Kurcijaus puslapiai; su Cosi- 
mu Medici pasirašęs taiką, nes gavęs iš jo brangią dovaną — Tito 
Livijaus veikalą. Be ginklų ir karių vaikštinėjęs jis gatvėmis — 
tėvas neturįs bijoti savo vaikų. Bet kariuomenei ir prašmatniam 
dvarui išlaikyti, nepasotinamiems humanistams patenkinti, su 
kitais valdovais kariauti bei derėtis reikėjo pinigų. "Taigi, sun- 
kiais mokesčiais apdėdavo Alfonsas karų bei suiručių nuvargintąją 
savo karalystę, ir nei valdysenos pertvarkyti galėjo, nei pavaini- 
kiui savo sūnui Ferrantei sosto apdrausti. Tiesa, jam, kadaise 
savo globėjui, turėjo būti dėkingas popiežius Kalikstas III 
(1455-58 m.), ir Eugenijus IV bei Nikalojus V buvo įteisėję Fer- 
rantę. Ferrantei paliko Alfonsas Neapolio karalystę, broliui J o- 
nui (Juan, Chuan) — kitas savo žemes. 

Alfonsui numirus (1458 m.), Ferrantės (Fernando, 


— 171 - 


Ferdinando) pasiuntiniai atvyko Romon prašyti Kaliksto, kad 
pripažintų jį Neapolio karalium. Bet popiežius atšovė, kad Ferran- 
+tė ne Alfonso sūnus esąs, o primestinis, ir kad todėl Neapolio ka- 
ralystė turinti grįžti į savo siuzerėno, popiežiaus, rankas. Ką 
reiškė Kalikstui, kad išžabojo jis maištingus Neapolio baronus ir 
kad tuoj atsirado naujų pretendentų: Alfonso sūnėnas Karolius 
ir brolis Jonas (Juan, Chuan), Jonas Anjou, „karaliaus Renė“ 
sūnus! Ką reiškė jam sumaningi Francesco Sforzos patarimai 
neduoti svetimšaliams progos kištis į Italijos reikalus! Popiežiui 
niežėjo investinti Neapolio karalyste mylimasis savo nepotas 
Don Pedro Luis Borgia. Nieko nepešęs, Kalikstas po 
pusantro mėnesio numirė, bet Ferrantė tik 1464 m. teįsiviešpatavo 
Neapoly. 

Jis buvo vienas iš klastingiausių ir žiauriausių Italijos tironų. 
Nebuvę, anot Pilypo de Comines, žiauresnio, blogesnio ir rajesnio 
ištvirkėlio. Niekas negalėjęs atspėti, ką jis manąs ir kada pyks- 
tąs.  Mandagiai vaišindamas žmones, prisiviliodavęs juos ir ap- 
gaudavęs. Pasikvietė vieną kartą baronus į puotą, liepė uždaryti 
vartus ir visus suėmė, o paskui nubaudė juos mirtimi, kuopomis, 
kad labiau įbaugintų tautą. Savo priešus laikydavo geležiniuose 
narvuose, bet sočiai maitindavo ir nesakydavo, kuo jie kalti ir kad 
nori juos nukankinti; prisimindamas, kad jie narvuose tupi ir ne- 
žino savo likimo, garsiai kvatodavo. Jų galvas liepdavo sūdyti 
ir susidarė tokių galvų muziejų, kur dažnai ateidavo pasilsėti. Ta- 
čiau karaliauti Ferrantė mokėjo. Dukart numalšino baronų su- 
kilimą (1465 ir 1486 m.) ir panaikino jų galią; tapo absoliutiniu 
monarchu, kurį literatai dvariškiai su Dievu ir Saule lygino: cr e- 
diamo un Dioin gloria, e un sol in ciel vi- 
dimo, e un re sopra la terra adoremo. Ka- 
raliaus dvaras, Reggia, „kur plevėsuoja vieno tikėjimo vė- 
liava ir spinduliuoja vieno Dievo dieviškumas“, rados „teisingumo 
šventovė“ ir kultūros centras. Puošnūs dvariškiai elgėsi pagal 
sudėtingą, smulkmeniškai nusakytą etiketą; tarnai, cerimonimeis- 
teriai, dvariškiai, gražios panelės žiūrėjo mažiausių karaliaus 
norų. Karalius pats valdė kraštą, tik savo ministerių — garsiojo 
humanisto Pontano, grafo Coppolos ir kitų — tepa- 
dedamas. Bet krašto gerovė, gera valdysena ir geri teismai ma- 
žai jam terūpėjo — tik pinigai, reikalingi valdovui, dvarui, huma- 
nistams ir užsienių politikai. Ferrantė, rašo Pilypas de Comines, 
„pinigų prireikus, niekuomet nesigailėdavo vargingos savo tautos. 


—. 172 — 


Pats prekiavo visoj savo karalystėj; pavesdavo žmonėms saugoti 
bei auginti net savo kiaules, kad galėtų jis pelningiau jas parda- 
vinėti, o už padvėsusias vertė mokėti“. 

Taigi, Ferrantė, kaip ir jo tėvas ir sūnus Alfonsas II, 
nereformavo savo valstybės, sąmoningai jos netvarkė. Tiesa, 
Neapolio karaliams buvo tai nepalyginti sunkiau, kaip kad Floren- 
cijos ar Milano valdovams, nebekalbant apie Veneciją. Dinasti- 
nių bei politinių karų ir nuolatinės karalių kovos su baronais lai- 
kais Neapoly kuone išnykusios buvo Hohenstaufenų valdžios tra- 
dicijos; antra vertus, negalėjo karaliai pasinaudoti ir miestų-res- 
publikų tradicijomis, nes tokių Neapolio karalystėj nebuvo. Nea- 
polio karaliui pirmiausia reikėjo nuveikti baronai, sustiprinti sa- 
vo valdininkija ir gauti iš krašto kuodaugiausia pinigų, be kurių 
negalima buvo politikuoti. Visa tai ir darė, bet savaime supranta- 
ma, kad minėtomis sąlygomis valdysena negalėjo būti sveika. Ne- 
reikia užmiršti dar vieno dalyko. — Ne tik Neapoly, bet ir kitose 
Italijos valstybėse viską lėmė jų tarpusavio santykiai, užsienių po- 
litika. Pavainikio ir užkariautojo, Alfonso, pavainikis, Ferrantė 
atrodė 'amžininkams ne teisėtesnis valdovas, kaip Sforza ar Me- 
dici. Visų tų Italijos tironų valdžia tik jų galvotumu, jų virtū, 
tesirėmė. Jų valstybė buvo jų pačių kūrinys; bent niekas, nė jie 
patys, nežino, kurios tautos ir kokias jos tendencijas vykdė, kokia 
yra tos jų kuriamos naujo tipo valstybės forma ir kas yra „natū- 
rali“ jos teritorija. Nuolat nuo vidaus priešų gindamies, turėjo 
jie nuolat gintis ir nuo amžinų jų sąjungininkų bei kurstytojų — 
nuo kitų valdovų. Kasdien laukė, kad kaimynas užpuls jų vals- 
tybę, kad bažnyčioj, gatvėj ar rūmuose nudurs juos stulgiu koks 
karštakošis laisvės mylėtojas, koks priešų pasamdytasis niekšas, 
kad tarnas atneš užnuodytą valgį, kunigas bažnyčioj pateiks už- 
nuodytą ostiją. Todėl ir buvo jie visi tokie klastingi ir žiaurūs; 
' tiesa, neklastingesni ir nežiauresni už Liudviką X1, Richardą III, 
Fernandą Aragonietį, kuris pats gyrėsi 10 kartų Prancūzų kara- 
lių apgavęs. Visa tai buvo, deja — natūralus, naujosios valsty- 
bės ir naujo vadovaujančio valstybei sluoksnio kilimo reiškinys. 
Italijos evoliuciją padarė sudėtingesnę ir daug sunkesnę dinasti- 
nių bei monarchinių tradicijų ir nusistojusių valstybinių sienų 
stoka, reliatyviai nedidelių valstybių daugovė ir popiežiai. 

Su jais Ferrantė čia kariaudavo, čia dėdavosi. Su Sikstu IV 
susijungęs, tarėsi jis užsikariausiąs Sieną, pasigr »bsiąs Toskaną 
ir susilpninsiąs Florenciją, bet, kaip minėta ($ 94), pasidavė įkal- 


— 173 — 


bamas gudriajam Lorenzo ir su juo, Sikstą apgaudamas, susitai- 
kino. Lorenzo įtikino Ferrantę, kad „jis, Italijos patronas, nieko 
nebepultų,.bet visiems norėtų labo“. Suprato Ferrantė, kad tik- 
tai Lorenzo siūlomoji politinė programa tegali išgelbėti visą Ita- 
liją ir visas jos valstybes nuo svetimšalių ir vergijos. Kai Liud- 
viko Mauro kviečiamas Karolius VIII buvo jau besiruošiąs žy- 
giuoti Italijon, Ferrantė iš visų gyslų priešinosi beprotiškiems 
Milano valdovo planams; juoba, kad Liudvikas norėjo su Karo- 
liaus bei popiežiaus Aleksandro VI pagelba sugriauti Ferrantės 
galią ir tuo būdu baigtinai įsiviešpatauti Milane: Liudvikas bijojo, 
kad Ferrantė neduos jam nusikratyti tikru Milano duku G. Ga- 
leazzu, o gal — ir pats pasigrobs dukatą. - ,„Mes“, rašė Ferrantė, 
„esame priversti ginkluotis; bet Bari dukas“ (vad., Liudvikas 
Mauras) „turėtų pagalvoti, kas gali išeiti iš jo kurstomojo sam- 
brūzdžio. Kas tokią audrą kelia, nebegalės jos nuraminti. Įsižiūrėk 
į praeitį ir pamatysi: kaskart, kai dėl Italijos nesandorų būdavo 
kviečiami jon ir ateidavo svetimšaliai, jie taip ją vergdavo ir tironi- 
zuodavo, kad jų pėdsakai ir dabar nėra dar išnykę“. Tr dar 
vieną kartą, prieš mirdamas (1494 m.) — „Sinjoras Liudvikas 
tvirtina popiežiui..., kad, prancūzams atėjus, bus popiežius iš- 
vaduotas iš mūsų, Orsinių bei kitų baronų (jų žemes galėsiąs po- 
piežius duoti savo sūnums) vergijos ir kad toliau valdys popiežiai 
savo valstybę su lazda rankoje. Tuo būdu prasidės gaisras visoj 
Italijoj. Pats Liudvikas su tuo sutinka, bet priduria, kad popiežius 
turi čia paniekinti Italijai gresiančius pavojus, nes, nuolatiniu 
drugiu nusikratyti norint, reikią mokėti kentėt tridienį... Bari 
dukas tvirtina, kad mes tik tesidedame ginkluojąsi ir prireikus 
šauksimės talkon Turkus. Mes esame pasiruošę gintis ir viską pa- 
daryti, nes kiti nebegerbia nei ištikimybės, nei tėvynės nei tikėji- 
mo. Prisimenam, ką rašė popiežius Innocentijus, — Flectere 
si negueo Superos, Acheronta movebo... Jei tik 
ateis prancūzai Italijon, tai visai ją sugriaus... Bus tada visiems 
galas (ruina universale), nors dabar ir atrodė, kad jis 
tik mums tegresia“. Italų patrijotas, maža to — ir tikras pranašas 
pasidarė gudrusis karalius. 


174 — 


96 


Martynas V (1417—1431), Eugenijus IV (1431 
— 1447) ir Nikalojus V (1447—1455) atgaivino bažnytinį 
popiežių autoritetą.  Konkordatais su valdovais pasisekė jiems. 
išardyti sinodininkų partija. Baselio sinodas pats save paleido 
(1449. IV. 25), o paskutinysis antipopiežius, Feliksas V, iš- 
sižadėjo tiaros, buvo Nikalojus V paskirtas kardinolu ir 1451 m. 
numirė. Žinoma, reformatoriai ilgai dar tebekalbėjo apie sinodą, 
ir valdovai, prireikus, tebebaugindavo juo popiežius. Tūli teo- 
logai ir universitetai (ypačiai karštai Erfurto universitetas) 
tebegynė sinodininkų teoriją, bet jos laikai praėjo. Ir karšti re- 
formos šalininkai ėmė abejoti, ar galės kada visuotinis sinodas, 
kuris nepajėgęs nė vieno moterų vienuolyno reformuoti, refor- 
muot die gantz cristenheit; laukė popiežiaus Baž- 
nyčią reformuojant. Garsusis kanonų teisės žinovas ir kardinolas. 
ispanas Juan (Chuan) Torguemada išleido 1450 m. 
savo „„Summą prieš Bažnyčios priešus“, kurie bedieviškai ir nesą- 
žiningai puolą apaštališkojo sosto pirmenybę, aukščiausiąjį paties 
Dievo jam duotąjį autoritetą, kertinį krikščionių tikėjimo akmenį. 
Griovė novam et impiam assertionem de auc- 
toritate concilii super papam ir kiti, taip antai, 
pamaldusis ir mokytasis kardinolas Capranica, Brescijos 
vyskupas venecijietis Piero del Monte, humanisto 
Guarino mokinys. Pats Kristus, rašė Capranica, įsteigęs sakra- 
mentus ir išrinkęs tarnus tiems sakramentams teikti; iš tų tarnų 
išsirinkęs jis tik vieną vikarą, šv. Petrą, kad jais ir visa Bažnyčia 
rūpintųsi. Petras ir jo įpėdiniai turį visą valdžią, reikalingą 
žmonėms išganyti, o iš jų, kaip iš galvos, einanti ta valdžia į ki- 
tus, į kūno narius. Taigi, norint išganytam būti, reikią klausyti 
popiežiaus. Vienas popiežius, aiškino tas mintis Piero del Mon- 
te, tegalįs (tiesiog ar per savo legatą) sušaukti visuotinį Bažny- 
čios sinodą; šiaip būsiąs jis ne Bažnyčios sinodas, bet paprastas 
žmonių susirinkimas, conciliabulum. Popiežius (vėl tie- 
siog ar netiesog) sinodui ir pirmininkaująs. Tiktai schizmai pra- 
sidėjus ir nebežinant, kas esąs tikrasis popiežius, tegalįs visuotinis 
sinodas dviejų „popiežių“ ginčą spręsti. Bet su tikru popiežium 
sinodas ginčytis negalįs, nes popiežius niekeno neteistinas. Žino- 
ma, jeigu popiežius imąs eretikauti, tai gera esą, kad jis pats dėl 
šventos romybės kreiptųsi į sinodą ir pasiteisintų, bet versti jo tai 


— 175 — 


"daryti negalima, nes jis tik vienam Dievui teatsakąs. Jis — gany- 
tojas, o sinodas — kaimenė. Iš jo gaunąs savo autoritetą ir val- 
džią sinodas; jis esąs aukščiau, nei sinodas ir Bažnyčia. Popie- 
žius Pijus II 1460. I. 18 (bulė Execrabilis et pris- 
tinis) uždraudė visiems nepatenkintiems popiežiaus nutari- 
mais apeliuoti visuotiniam susirinkimui, „kurio niekur nėra ir ku- 
ris nežinia ar bus dar kada“, ir pasmerkė to nekanoniško ir Baž- 
nyčiai kenksmingo papročio gynėjus. 

Taigi, popiežiaus pirmenybės idėja paaiškėjo ir sustiprėjo. 
Bet, sinodininkus nuveikę, popiežiai užmiršo savo pažadus refor- 
muoti Bažnyčią. "Tiesa, reformuoti ji iš pagrindų buvo jau nebe- 
galima, o šiek tiek popiežiai ją reformavo. Eugenijus IV mėgino 
sudrausminti bei sudorinti vienuolių ordinus ir kunigiją; Nikalo- 
jaus V įgalioti garsusis pamokslininkas minoritas Giovanni 
da Capistrano ir legatas kardinolas Nikalojus. 
Kuesietis reformavo Vokietijos ir Niederlandų Bažnyčią. 
Pijus II (1458—1464 m.) projektavo kurijos reformą, nuo ku- 
rios ir visos Bažnyčios reforma priklausanti, a gua sicut 
ab exemplo et forma dependet ecclesiae re- 
formatio, ir paskyrė tam reikalui apsvarstyti ypatingą komi- 
siją. Nikalojus Kuesietis įteikė jam reformos planą. Sakėsi no- 
ris reformuoti Bažnyčią ir Povilas II (1464—1471 m.), 
net Sikstas IV (1471—1484 m.). Nieko ypatingo neišėjo. 
iš visų tų gražių žodžių ir projektų, na, juk ir negalėjo išeiti. 

Iš tikro, savo valdžią stiprindami, popiežiai priversti buvo. 
elgtis labai atsargiai, paisyti vietinių Bažnyčių, Romos kunigų ir 
kardinolų nuotaikos bei norų. Ir negalima buvo ne tik kad stip-- 
rinti, bet ir saugoti tos valdžios atsisakant nuo visokių pajamų, 
kurios tvirkino bei žemino Bažnyčią ir be kurių negalėjo popie- 
žiai nei jos reformuoti, nei popiežiauti. Antrasis bažnytinės po- 
piežių valdžios ramstis buvo Romos valstybė ir išviso politinė jų 
galia. O čia reikėjo ne tik vis naujų pajamų ir visai nekrikščio- 
niškų priemonių, bet ir be galo daug energijos; nebeliko tad laiko 
ir noro Bažnyčios reforma rūpintis. 

Žinia kad politinė popiežių reikšmė Europai nustojo savo 
reikšmės. Kas gi iš to, kad Eugenijus IV 1433. V. 31 karūnavo 
imperatorium Sigismundą, o Nikalojus V 1452. III. 18 — Friedri- - 
chą III, paskutinį pačioj Romoj apsikarūnavusį imperatorių? Ita- 
lai nieku laikė menkus didžiųjų Hohenstaufenų įpėdinius, Frie- 
drichą III imperatorišku stabu vadino; prancūzai Vokietijos valdo- 


— 176 — 


vus niekino; tik bailusis Nikalojus V prisibijojo su 2.000 palydo- 
vų atvykusio Friedricho. Nebeverta, rodos, tokiems imperato- 
riams savo pirmenybė rodyti, o ir su jais derėjosi popiežiai dėl 
bažnytinių savo teisių! Neišsižadėjo kurija politinės savo pirme- 
nybės idėjos, bet nebebuvo tos pirmenybės objekto — imperato- 
riaus valdžios — ir ji savaime tuščiu žodžiu virto. Nebeklausė 
popiežių ir kiti valdovai. 

Kadaise popiežiai vadovavo kryžiaus karams su Kristaus 
priešais. Dabar tie priešai nebesigynė nuo krikščionių Europos, 
bet patys ją puolė. Iš paskutiniųjų kovėsi su Osmanais Kons- 
tantinopolio Palaiologai, šaukėsi talkon vakariečius ir popiežius, 
net savo tikėjimo išsižadėjo; kovėsi ir žuvo Europos sargybą einą 
slavai, vengrai, albanai. Europos valdovai suprato, kad kovoti 
su Osmanais yra švenčiausia jų pareiga, bet nebegalėjo naminiais 
karais ir valstybiniu darbu nusikratyti; šiaipjau krikščionys laukė 
vado, žiūrėjo į popiežių. Ir popiežiai savo pareigą suprato — 
mėgino suvienyti Europos valdovus karui su netikėliais. Tik vi- 
sų tų mėginimų vaisiai aiškiai parodė, kaip nusmukus buvo poli- 
tinė jų galia. 

Eugenijus IV viešai pripažino save bejėgį esant ir ragino ar- 
kivyskupus, vyskupus bei abatus aukoti dešimtinę karui su Tur- 
kais; pats penktąją dalį kurijos pajamų paaukojo (1443 m.). Jo 
legatas kardinolas Cesarini žuvo Varnos kautynėse (1444. XI: 
10). Taikingasis Nikalojus V palaimino Vengrų didvyrio Jono 
Hunyady, krikščionybės skydo, kovą su Osmanais ir net per- 
pus nuleido vengrams kryžiuočiams 1450 m. jubiliejaus proga 
duodamosios indulgencijos kainą. Padėdinėjo jis ir Skanderbegui 
bei kitiems Kristaus kovotojams, skatino Europos valdovus pa- 
dėti Kipro karaliui; žadėjo padėti Graikams, kad tik laikysiąsi 
Florencijoj paskelbtosios unijos; 1452 m. nusiuntė Konstantino- 
polin savo legatą kardinolą Izidorių, buvusį Kijevo metro- 
politą. Osmanams Konstantinopolį paėmus, Nikalojus išleido bu- 
lę (1453. IX. 30), kuria įsakė rinkti pinigų ir ruošti kryžiaus karą 
su „antikristo pirmtakūnu“ sultonu Muhammedu. Pavojus dabar 
grėsė ir Italijai. Bet net Italijoj šventojo tėvo žodžiai be atbalsio 
nutilo. 

Tikrai užsidegė kryžiaus žygio idėja naujasis popiežius, 77 m. 
senis Kalikstas III (1455—1458 m.). Tai buvo ispanas 
Alonso Borja (Borcha, Alfonsas Borgia, Bordžia); gal 
būt, amžina ispanų kova su maurais, esmine ispanų tautos žyme 


— 177 — 


tapusi, ir įkvėpė jam neapykantą turkams. Tik ką išrinktas, vie- 
šai ir iškilmingai jis įsižadėjo. — Aš, popiežius Kalikstas III, pa- 
sižadu ir įsižadu Šv. Trejybei, Tėvui, Sūnui ir Šv. Dvasiai, Pane- 
lei Švenčiausiai Dievo motinai, šv. apaštalams Petrui ir Povilui 
ir visoms dangaus kariuomenėms. Visa, ką tik galiu, padarysiu, 
net savo kraują atiduosiu, pasistengsiu, savo garbingųjų brolių 
patariamas, kad būtų atkariautas Konstantinopolis, kurį, Dievui 
nuodėmingą žmoniją baudžiant, užkariavo ir sugriovė nukryžiuo- 
to Išganytojo priešas, velnio sūnus Muhammedas, Turkų karalius, 
ir kad būtų išvaduoti vergijos kančias kenčią krikščionys, ir kad 
rytuose įsigalėtų tikrasis tikėjimas, o velniška prakeiktojo bei ne- 
ištikimo Muhammedo sekta būtų išnaikinta. Deja, ten tikėjimo 
tiesa kuone užgeso! O kad užmiršiu tave, Jeruzale, tai težūnie 
visos mano teisės“ (popiežius buvo didelis kanonų teisės žinovas), 
„tebūnie man atimtas žadas, kad užmiršiu tave, Jeruzale, kad ne- 
bedarysiu tavęs savo džiaugsmų pradžia“. 

Iš tiesų, visas pasidavė jis kryžiaus žygiui; išleido 1455. V. 
15 naują bulę, kuria žadėjo indulgencijas būsimiems kariams su 
Turkais, įsakė naują dešimtinę ir liepė kryžiuočiams susirinkti 
1456. III. 1; nusiuntė Vengrijon, Lenkijon, Vokietijon, Prancūzi- 
jon, Anglijon savo legatus ir visur — pasiuntinius bei pamoksli- 
ninkus; ėmė pats statydinti laivyną. Kalikstas ruošėsi padidinti 
tą laivyną Neapolio karaliaus Alfonso laivynu ir pulti Turkus jū- 
roje; tuo tarpu Burgundijos dukas Pilypas Gerasis turėjo vado- 
vauti kryžiuočių kariuomenei ir su Vengrijos, Albanijos ir kitų 
pagelbiniais pulkais įsibrauti Turkijon. "Tačiau nepasisekė po- 
piežiui įkūnyti milžiniško savo plano. Visas Burgundijos duko 
triūsas triukšmingų pokyliu pasibaigė; kiti valdovai, net Vene- 
cija dalyvauti žygyje atsisakė, o Alfonsas Aragonietis jam iš pa- 
salų net priešinosi ir kryžiaus karui renkamus pinigus vartojo ita- 
liškajai savo politikai. Popiežius prašė pagelbos, bet niekas ne- 
kreipė dėmesio į jo žodžius; grasino — niekas nebijojo. Išplaukė 
iš Ostijos kardinolo Scarampo vadovaujamasis laivynas, sumušė 
turkus ties Metelino, apiplėšė kelias Archipelago salas ir... 
grįžo. Labiau paguodė popiežių, kad Jonas Hunyady 
baisiai sutriuškino Beogradą užpuolusius turkus (1456. VII. 22). 
Kalikstas tarėsi greit patį Konstantinopolį sultonui atimsiąs, bet 
perdėjo krikščionys Vengrų didvyrio pergalės reikšmę, ir pats jis 
po trijų mėnesių numirė. Europos valdovų ta pergalė nepavertė 
kryžiuočiais; negalėjo tad popiežius daug padėti ir kitam didvy- 


Istorija 12 


— 178 — 


riui, „Kristaus atletu“ Skanderbegui, Albanijos kuni- 
gaikščiui, kurį paskyrė vyriausiu kurijos kapitanu karui su tur- 
kais (1457. XII). Jis šaukė Romon visų valdovų įgaliotinius, ti- 
kėjosi sutarsiąs su jais naują kryžiaus žygio planą. Bet tik 1458, 
III teatvažiavo keli atstovai ir tepradėjo tartis. Popiežius buvo 
jau mirtinai susirgęs, 1458. VIII. 6 numirė. 

Kaliksto III projektą atgaivino jo įpėdinis Pijus II 
(1458—1464 m, Enea Silvio Piccolomini). Gra- 
žiausia lotynų kalba parašytąja bule (1458. X. 13) pakvietė jis 
Europos valdovus Mantovos miestan aptarti kryžiaus karo sų 
„netikrojo pranašo Muhammedo“ sekėjais, su „kraugėriškomis 
nuodingojo slibino miniomis“. Dievas iškėlęs jį, Pijų, aukštyn, 
į popiežių sostą, kad jis išgelbėtų žemę nuo šitos nelaimės. Pats 
jis norėjo tam kongresui pirmininkauti; kad ir sunkiai jau sirgda- 
mas, atvyko su kardinolais Mantovon (1459. V. 27), bet — 
išskyrus su juo atvažiavusius, jo pakelėje aplankytųjų miestų at- 
stovus, nerado čia nei valdovų, nei pasiuntinių: valdovai ir miestai 
tyčia pavėlavo atsiųsti savo įgaliotinius. Mat, nelabai gerbta po- 
piežiaus autoritetas ir dar mažiau norėta su Turkais kariuti; vie- 
nų siekta savo tikslų, kitų, be to, ir popiežiaus politika būta nepa- 
tenkintų. Imperatorius Friedrichas troško pasigrobti Vengriją, 
kuri buvo priešakinis kovotojas su Turkija; Venecija ir Floren- 
cija tikėjosi geruoju išsirūpinsiančios iš Turkų taiką bei prekybi- 
nių privilegijų; jiedvi ir Milanas bijojo Ferrantės, kurį Pijus pri- 
pažino Neapolio karalium; Prancūzija pyko ant popiežiaus, kad 
jis tuo ją nuskriaudęs — paniekinęs karaliaus Renė teisę, ir bijojo 
karo su Anglija; niekas nenorėjo mokėti pinigų karui ruošti ir 
kariauti. Derantis, daug reikėjo Pijui ir kantrumo, ir gudrumo. 
Gražią kalbą jis pasakė pirmame ir vieninteliame bendrame kon- 
greso posėdyje (1459. IX. 26). Aprašė šventosios žemės nelai- 
mes, liūdną Konstantinopolio likimą ir turkų žiaurumą. "Tvirti- 
no, kad jie norį visą Europą užsikariauti ir išnaikinti Kristaus 
mokslą. Priminė krikščionybės didvyrius — Gottfriedą, Bohe- 
mundą, Tankrėdą, didįjį popiežių Urbaną II, visų Clermont'e 
susirinkusiųjų atsakymą į jo raginančius Jeruzalę išvaduoti žo- 
džius — šauksmą „To Dievas nori!“ Sakėsi, kad pats dalyvautų 
naujame žygyje, jeigu būtų jaunesnis ir sveikesnis (čia net Ver- 
gilijų pacitavo). Tačiau niekas nesušuko „Dievas to nori“. Po 
ilgų ir sunkių derybų popiežius savo bulėj išdėstė nedidelius jų 
vaisius (1460. I. 14). Nutarta paskelbti trejų metų karas su 


— 179 — 


Turkais ir negaištant rinkti tam karui pinigų; kas pakariausiąs 
bent aštuonis mėn., gausiąs nuodėmių atleidimą. 

Bet nelengva rados ir tas planas įvykdyti. Beveik visi pa- 
syviai tam priešinosi, nors tuo tarpu Turkai užkariavo graikų 
Morėją, Sinopo ir Trapezundo valstybes ir tebesiruošė pulti 
Europos valdovų žemes. Čia atėjo nusiminusiam popiežiui keis- 
toka mintis. Parašė jis (1462 m.) laišką, tikrą traktatą, pačiam 
sultonui; įrodinėjo, kad islamas vistiek negalįs nuveikti krikščio- 
nybės, lygino tikrąjį, krikščionių, tikėjimą su islamu ir ragino sul- 
toną krikštytis. ,,Kad pasikrikštysi“, rašė popiežius, „tai visoj že- 
mėj nebebus valdovo, kuris pralenktų tave šlove ar prilygtų tau 
galia. Mes pavadinsime tave tada Graikijos ir Rytų imperato- 
rium, ir visa, ką esi dabar pasiėmęs smurtu ir turi neteisėtai, tei- 
sėtai valdysi. Tavo pagelbos prašysime prieš visus, kurie savi- 
nasi Romos Bažnyčios teises ir savo ragais bado savo motiną. 
Mūsų pirmtakūnai Steponas, Hadrianas ir Leonas kreipėsi pa- 
gelbos į Pippiną bei Karolių Didįjį ir, Graikams atėmę, jiems ati- 
davė imperatoriaus valdžią. Taip ir mes, Bažnyčią puolant, kreip- 
tumės į tave ir gerai atsilygintume tau už tavo gerą darbą. Kokia 
taika tada visur būtų! Būtų grįžęs Augusto aukso amžius, poetų 
išgarsintas! Kad susidėtum su mumis, tai netrukus visi Rytai 
pasiduotų Kristui. Tik vienas žmogus tegali duoti taiką visai 
žemei; tas žmogus — tu!“. 

Sultonas 1462 m. atėmė Genovai Lesboso salą, pasi- 
glemžė Chiosą bei Naksosą ir 1463m. — Bosniją; 
1462. XI jo kariuomenė apiplėšė Venecijiečių Lepanto apy- 
linkes, o 1463 m. pavasarį atėmė jiems Argosą. Net Venecijiečiai 
ėmė kalbėti apie karą ir remti popiežių; o popiežius vilties nenu- 
stojo. ,,Kai atėjo Mums galvon mintis“, rašė jis savo ,,„Komen- 
taruose“, „sušaukti susirinkimą, tai Mantova mokė Mus, kad to 
plano tuščio būta. Kai siuntinėdavom savo įgaliotinius karalių 
talkon šaukti, būdavo tie pasiuntiniai pajuokiami. Kai kunigiją 
dešimtine apdėdavom, apeliuodavo ji būsimam sinodui... Dabar 
tik vieną priemonę tematome, gal — paskutinę. Burgundijos 
dukas Pilypas Konstantinopolio užkariaujamais metais iškilmin- 
gai įsižadėjo pats žygiuoti prieš Turkus, jeigu tik vadovaus žy- 
ziui koks galingas valdovas. Iki šiol tokio valdovo neatsirado. 
Taigi, Mes patys, nors paseno mūsų kūnas ir serga, norime imtis 
karo dėl katalikų tikėjimo, žygiuoti į rytus ir pašaukti Burgun- 
dijos duką mus lydėti. Kad Kristaus vietininkas, kuris yra di- 


— 180 — 


desnis už karalių ir imperatorių, žygiuoja karan, tai nebegali likti 
namie savo įžodžio pašauktasis Burgundijos dukas... Atsiras 
savanorių Anglijoj, Vokietijoj ir Ispanijoj; sukils, tiek Europoj — 
tiek Azijoj, tie, kam grasina Turkai. Kas gi atsisakys padėti, 
kai Romos vyskupas savo kūną aukoja?... Tikimės, kad šito 
mūsų nutarimo skelbimas, kaip koks smarkus graiusmas, paža- 
dins tautas iš miego ir uždegs tikinčiųjų širdis tikėjimo ginti“. 

Deja, apsiriko popiežius: žmonės gražių žodžių griausmu ne- 
belaikė. Bet naujos Turkų pergalės padarė valdovus, net pačią 
Veneciją, palankesnius kiek popiežiaus pasiūlymams. Popiežius 
1463. X sudarė sąjungą su Burgundijos duku ir Venecija — susi- 
tarė su jais trejus metus kariauti su Turkais. Dukas pasižadėjo 
1464. V atvykti su kariuomene Italijon, popiežius — pats su juo 
į rytus žygiuoti; Venecija turėjo atsiųsti Anconon laivyną, be to, 
pasirašė ji sąjungos sutartį su Vengrija. Bet nepavyko kitų val- 
dovų prisitraukti. Veltui prašė Pijus Francesco Sforzą tapti nau- 
jo kryžiaus žygio Tankrėdu — Sforza nenorėjęs būti savo tėvynės 
Decijus. Florencija prisibijojo Venecijos įsigalint, ir Cosimo nuo- 
mone popiežius persenas buvęs tokių jaunikaičio žygdarbių imtis. 
Liudvikas XI gavo iš popiežiaus pašventintą kardą ir... ėmė at- 
kalbinėti Burgundijos duką nuo žygio. Vokiečiai reikalingesniu 
dalyku laikė Bažnyčios reformą in capite et in mem- 
bris. Tik drąsusis Skanderbegas ir Vengrų karalius 
Motiejus Korvinas buvo jau pradėję kariauti su Tur- 
kais. 

Popiežius savo pažadą ištesėjo: 1464. VII. 19 vos begyvas 
atvyko Anconon. Daug čia buvo visokių kryžiuočių, ypačiai 
prancūzų ir ispanų, bet daugumas — be vadų, be ginklų, be 
maisto. Popiežius priverstas buvo įgalioti kardinolus duoti tiems 
nelaimingiesiems nuodėmių atleidimą ir pasiųsti juos namo. 
Uoste bangos sūpavo 4—6 popiežiaus galėras. Trūko butų, duo- 
nos, vandens; rugpiūčio pradžioj prasidėjo maras. Tik rugpiūčio 
11 d. teatplaukė Anconon du Venecijos laivai kryžiuočių Dalma- 
tijon gabenti. Kitą dieną mirštančiam popiežiui pranešė, kad ar- 
tinasi Venecijos laivynas. Jis liepė prinešti save prie lango, liūd- 
nai pažiūrėjo į uostan įplaukiančius laivus, atsiduso: „Iki šios 
dienos trūko man laivyno, dabar laivynui truks manęs“. Jis už- 
geso rugpiūčio 15 d. 

Seniai jau užgesęs buvo religinis Europos patrijotizmas. Jos 
valdovams neberūpėjo vis toliau ir toliau plėsti krikščionių tikė- 


— 181 — 


jimo-kultūros. Europos ekspansija sustojo, ir visa kultūros ener- 
gija, taip sakant, pakrypo vidun į tvarkymosi darbą. O tas kul- 
tūros tvarkymasis buvo ir jos diferencijavimasis, atseit, Europa 
susiskaidė atskiromis savarankiškomis valstybėmis, kurios indi- 
vidualėjo ir tapo organiškais vienetais. Politinei Viduramžių 
vienovei, ideališkai-abstraktiškai, išnykus, kultūra kūrėsi naują 
organiškesnę nepastovios daugio valstybių pusiausvyros vienovę. 
Ši nauja vienovės forma, savaime suprantama, sunkino kiekvieną 
bendrą valdovų darbą, trukdė jiems išvien ginti Europą nuo mu- 
slimų ir nebegalimą darė Europos ekspansiją. Tik Bažnyčioj, po- 
piežiams sinodus nuveikus, teišliko senoji vienovės forma. Bet 
tautos ir valdovai arba vis labiau siaurindavo Bažnyčios veiklos 
sierą ir, kultūrą kurdami, nuo Bažnyčios atsiskirdavo, arba, kaip 
kad vokiečiai, stengėsi ir Bažnyčią reformuoti naujų kultūros ten- 
dencijų linkme. Antra vertus, pati Bažnyčia buvo ir valstybė, ku 
rios branduolį sudarė popiežių valstybė Italijoj; negalėjo tad po- 
piežiai nesivadovauti naujais kultūros uždaviniais, politikuoti Gri- 
galiaus VII įpėdžiui. 

Enea Silvio Piccolomini atstovavo naujai pasaulininkų kultū- 
rai, vadinamajam renesansui ($ 85). Bet gražus lengvabūdis li- 
teratas ir žavingasis žmogus pasidarė pirma diplomatas, paskui 
— kunigas, vyskupas, kardinolas, popiežius. Gal būt, ir pats jis 
nepastebėjo, kaip, kunigaudamas bei vyskupaudamas, atsivertė, 
bet, Augustino pavyzdžiu, parašė savo Retractationes, 
net ne vieną kartą. Gėda jam buvo prisiminti nuodėmingas savo 
gyvenimas, savo veikalai ir — kaip imperatoriaus Sigismundo 
prašomas, jo vardu rašė meilės laiškus. Tapo tikrai pamaldžiu 
ir doru popiežium. Vergilijaus Aeneą (Enėją) galvoj turėdamas, 
išsirinko sau Pijaus vardą, bet norėjo būti tikrai pius, pamal- 
dus; rašė: „,„užmirškite Enėją, pažinkite Pijų; pirmąjį, pagonišką 
vardą davė naujagimiui tėvai, antrąjį, krikščionišką, apaštalavi- 
mui išsirinkome“. Kunigu dar nebūdamas, jis, kaip ir visi hu- 
manistai, be galo troško garbės ir šlovės. Bet neteisingai kaltina 
Pijų kai kurie mokslininkai tuo, kad visi jo mėginimai kryžiaus 
žygį suruošti tebuvę tik humanistų garbėtroškos reiškiniai. Čia 
kitas dalykas svarbus ir būdingas. — Pijus pačia savo prigimtimi 
buvo literatas; kaipo literatas, kaipo didingos Romėnų ir popiežių 
imperijos gerbėjas užsidegė jis įspūdinga karo su Osmanais idėja. 
Tai idėjai paaukojo ir savo gyvybę, ir net popiežių valstybės rei- 
kalus. Pats jautė, kad kryžiaus žygis tai valstybei greičiau kenks- 


— 182 — 


mingas: Mantovoj sakė — „Mes labiau vertiname tikėjimo gy- 
nimą, nei kad Šv. Petro tėvonystę“. Bet kaip tik tai ir rodo, kad 
Pijus II atstovavo čia senai Viduramžių pasaulėžiūrai, nebesutin- 
kančiai ir su XV amžiaus dvasia, ir su pačių popiežių, paties Pi- 
jaus II politika. Jo skelbiamoji ir tiek karštai vykdomoji idėja 
buvo nebegyva, kėlė aikštėn popiežių ideologijos antinomiją. 
Gudrusis Cosimo Medici pajuokė senį popiežių pasiėmusį jauni- 
kaičio darbą. Tikrovėje — jaunos dvasios popiežius politikavo 
žilo senio politiką. 

Žinoma, Pijaus įpėdiniai negalėjo atsisakyti nuo plano ka- 
riauti su "Turkais, juo labiau, kad Turkai greit įsiviešpatavo Vi- 
duržemių jūroj ir sausuma priėjo Adriatiką. Bet iš esmės Povi- 
lui II (1464-71 m.), Sikstui IV (1471-84), Innocen- 
tijui VIII (1487—1492) ir Aleksandrui VI (1492— 
1503) karas su Turkais buvo antraeilis dalykas ir visai ne kry- 
žiaus karas. Innocentijus VIII davė kardinolo kepurę didžiajam 
jonininkų magistrui Petrui d'Aubusson; bet ne už tai, 
kad jis drąsiai gynė Rodoso salą nuo Turkų. Mat, 1482 m. pasi- 
davė magistro globon jaunis Muhammedo II sūnus Džėmas, 
kuris buvo pralaimėjęs karą dėl sosto su savo broliu sultonu Ba- 
jazidu. Petras d'Aubusson susitarė su Bajazidu už tam tikrą kas- 
metinę pensiją (35.000 dukatų) saugoti ir prižiūrėti Džėmą, o 
1489 m. atidavė Džėmą popiežiui. Innocentijus liepė savo kar- 
dinolams iškilmingai sutikti princą, pats priėmė jį, kaip kokį 
krikščionių valdovą, ir įkurdino jį savo rūmuose, Vatikane. Nuo 
to laiko popiežiai kasmet gaudavo iš Bajazido po 40.000 dukatų 
ir saugojo savo rūmuose turkų karalaitį. Vatikane, ant sosto sė- 
dėdamas, priimdavo Džėmas lankančius jį turkus. Suvaidino 
Džėmas tam tikrą vaidmenį ir Aleksandro VI politikoj. — Karo- 
liui VIII įsibrovus Italijon (1494. IX), Neapolio karalius Alfon- 
sas II ir Aleksandras VI ėmė siuntinėti pasiuntinius ir laiškus 
Bajazidui; rašė, kad Karolius VIII norįs atimti popiežiui Džėmą 
ir, Romą bei Neapolį užkariavęs, užpulti Bajazidą, nuversti, o ant 
sosto pasodinti Džėmą. Popiežius norėjo parduoti Džėmą pačiam 
sultonui ir prašė, kad sultonas padėtų jam kariauti su Karolium. 


97 


Taigi, politinei Viduramžių Europos santvarkai bei ideologi- 
jai smunkant, politikai nuo religijos atsiskiriant, smuko ir poli- 
tinė popiežių reikšmė visai Europai, didžioji jų politika. Pati 


| 


— 183 — 


kultūros evoliucija vertė popiežius apsiriboti bažnytine, grynai 
religine veikla. Bažnytinė jų reikšmė XV amžiuje, kaip minėta, 
padidėjo, bet priklausė politinės jų galios, konkrečiai — Romos 
valstybės. Norint efektyviai Bažnyčiai pirmininkauti, reikėjo 
jiems Italijoj įsigalėti, tapti tikrais savo valstybės valdovais ir 
valdovais ne silpnesniais už Neapolio karalius, Milano dukus ar 
Elorenciją. "Tai įvėlė popiežius į sudėtingą Italijos valdovų poli- 
tiką ir į jų santykius su Vokietija, Prancūzija bei Ispanija; o čia 
turėjo jie vadovautis nebe religiniais - ideologiniais, bet visai 
praktiniais sumetimais: religinė ideologija blaivios praktikos prie- 
mone virto. 

Romos valstybė sutvarkyti buvo kur kas sunkiau, nei su- 
kurti nauja. Romos miestas išsena turėjo savivaldybę ir dažnai 
tapdavo laisva komuna. Bet nebuvo Romoj nei pramonės, nei 
prekybos; todėl nepasisekė komunai ilgam įsigalėti ir apginti 
savo laisvės nuo didžiūnų ir nuo popiežių. Martynas V — pa- 
ter patriae, temporum suorum felicitas — 
atstatydino kiek apirusią Romą, sudraudė plėšikus bei plėšikaujan- 
čius baronus ir įsakė surašyti Romos miesto teises bei privilegi- 
jas; tačiau Romos savarankiškumas pavirto popiežiaus prižiūri- 
mąja savivaldybe. Neužmiršo dėlto Romėnai savo laisvės — su- 
kilo 1434 m. prieš Eugenijų IV ir pasiskelbė respubliką, išsirinko 
Septem Gubernatores libertatis Romanorum 
Senatoris officium exercentes. Tik žiaurusis 
„Aleksandrijos patriarchas“ Vitelleschi ir griežtasis kar- 
dinolas Scarampo ($ 84) teatgaivino popiežiaus valdžią. 
Bet ir po to nenustojo grėsęs popiežių valdžiai Romos respubli- 
kos šmėkla. Eugenijui IV numirus, Steponas Porcaro 
karštai siūlė miesto Tarybai pareikalauti iš naujojo popiežiaus, 
kad pripažintų Romos teises. Didelė gėda esanti, kad Scipijonų 
palikuonys pasidarę kunigų vergais! Jis buvo humanistų auklė- 
tinis ir draugas, didelis senųjų Romėnų respublikos ir respubliko- 
niškos jų dorybės gerbėjas; net pakeitė savo pavardę — ėmė va- 
dinti save nebe Porcaro, bet Porcijumi — ir sakėsi Porcijų Ka- 
tonų palikuonis esąs. Naujasis popiežius, Nikalojus V, irgi buvo 
humanistas, globojo ir kadai kitkart popiežių valdžią puolusį Lo- 
renzo Vallą, ir Porcaro; nors pagaliau ir išsiuntė šį karštąjį res- 
publikoną Bolognon. Nenurimo betgi Porcaro, sumanė išvaduoti 
Romą iš kunigų valdžios, atimti popiežiui pasaulinę valdžią, grą- 
Žinti tautai senąją jos laisvę. Slapta grįžo jis Romon, paruošė 


— 184 — 


sukilimą, bet buvo susektas, suimtas ir pakartas (1453. I. 9). 
Bailus Nikalojus V, be abejo, perdėjo Porcaro sukilimo reikšmę. 
Po kelerių metų, Pijaus II laikais, sunku rados beatskirti respu- 
blikonai nuo plėšikų. Bet šviesuolių, humanistų, tarpe respubli- 
koniškosios idėjos tebegyvavo. Nenuostabu, kad Povilas II išsi- 
gando Pomponijaus Laeto, Platinos ir kitų „Ro- 
mos Akademijos“ narių, liepė juos suimti ir kankinant kamanti- 
nėti, ar nenorėję jie jo nuversti ir nužudyti. Nepalyginti pavojin- 
gesni popiežių valdžiai buvo anarchiniai Romos elementai ir sa- 
vavališki baronai. 

O tie baronai — Colonnos, Orsini, Savelli, Vico — valdė 
savo žemes Romos valstybėj, kaip visai savaimingi valdovai, skyrė 
teisėjus, notarus bei kitus valdininkus, turėjo savo kariuomenę, 
kai kurie net savo pinigus kaldino, dėdavosi su Neapolio kara- 
lium prieš popiežių ir su popiežium prieš Neapolio karalių ($ 95). 
Popiežiai turėjo nuolat su jais kovoti. Nuveikė juos, išnaikino 
Vico giminę „patriarchas“ Vitelleschi (1435 m., $ 84). Kaliksto 
III laikais įsigalėjo Anguillaros grafas Eversus Orsini. 
Susidėjęs su Colonnomis ir Savelliais, rėmė jis Pijaus II valdžios 
priešus ir pačioj Romoj, ir Romos Kampanijoj, ir Neapolio kara- 
lystėj. Tik 1461 m. popiežiaus karvedys Urbino grafas (vėliau 
dukas) Federigo da Montefeltre tesugriovė Sa- 
vellių galią; tik grafui Eversui numirus (1464 m.), tepasisekė po- 
piežiui Povilui II įsiviešpatauti Kampanijoj. 

Visai nominali tapo popiežių valdžia Anconos Markoj, Emi- 
lijoj ir Romagnoj; visai savarankiškos — Bolognos, Fermo, As- 
coli respublikos ir Ferraros (Este), Urbino, Imolos, Rimini (Ma- 
latestos), Faenzos, Forli sinjorijos. Ypačiai sunki buvo kova su 
Riminio tironu Gismondo (Sigismundu) Malatesta, 
pavainikiu Pandolfo Malatestos sūnumi. "Tikras, Macchiavellio 
prasme — pavyzdingas, tironas, Gismondo Malatesta net italus 
stebino savo žiaurumu ir klastingumu. Vieną savo žmoną nu- 
žudė, kitas išvijo, bet karštai ir švelniai mylėjo „dieviškąją“ Izot- 
tą. Tą dainavo eilėraščiais, nes buvo poetas, filosofas ir moksli- 
ninkas, o tuos meilės eilėraščius liepė paaiškinti gražiomis simbo- 
liškomis statulomis, kuriomis, kaip ir savo paties bei Izottos ini- 

" cijalais, pagražino savo perstatytoją ir, tarytum, apipagonintoją 
Šv. Pranciškaus bažnyčią. Gražus, kamėjos veido, bet velnio 
dvasios tironas globojo menininkus, literatus, poetus. ,,„Nekentė 
jis kunigų“, skundžiasi Pijus II, „netikėjo amžinuoju gyvenimu 


— 185 — 


ir sakė sielas drauge su kūnu mirštant“. Pajuokdavo Bažnyčios 
apeigas; kartą liepęs įpilti į bažnyčioj stovinčias šv. vandens tal- 
pyklas rašalo ir juokęsis matydamas, kaip pamaldūs žmonės patys 
save maliavoja. Doros taisyklių, žinoma, nepripažino, filium 
suum Robertum cognoscore tentavit. Pijus 
II 1460 m. jį ekskomunikavo ir „atėmė“ jam valdžią. Bet Mala- 
testa tvirtino, kad ekskomunikuotiesiems vynas tebėsąs skanus, ir 
— ties Castell Lione sutriuškino popiežiaus kariuomenę (1461. 
VII. 2). Romos valstybę beplėšiąs kondottieris Piccinino 
atsiuntė Malatestai pagelbinius pulkus, Venecija slaptai jį rėmė 
ir siundė popiežium. Pijus liepė padaryti Malatestos statulą, ne- 
paprastai į jį panašią, prikalti užrašą: „Štai Sigismondo Mala- 
testa, išdavikų karalius, Dievo ir žmonių priešas, šventosios kar- 
dinolų kolegijos nutarimu nuteistas būti sudegintas“, ir viešai tą 
statulą sudeginti, o karą su gyvuoju Malatesta pavedė Federigui 
da Montefeltre. Jis nugalėjo Bažnyčios ir popiežiaus priešą: tik 
Rimini miestas beliko išsižadėjusiam savo erezijų tironui, jo bro- 
liui — tik Cesena. 

Blogiausia buvo, kad, tironus naikindami, popiežiai patys kū- 
rė naujus, ir tie naujieji įveldavo juos į karus su kitomis Italijos 
valstybėmis. Turiu čia galvoj popiežių nepotus, „sūnėnus“ 
(dažnai ir sūnus), Romos valstybei būdingiausią faktą. — Iš tik- 
ro, apyseniai, net seni popiežiai, dažniausiai neromėnai, turėjo 
valdyti maištingą miestą ir apirusią, baronų bei tironų pilną vals- 
tybę; negalėjo pasitikėti nei kardinolais, nei kita kuria didžiūnų 
gimine. Nenuostabu, kad mėgino pasiremti savo giminaičiais —- 
skirdavo juos kardinolais ir atsakingais valdininkais, apdovano- 
davo juos žemėmis ir feodais. "Tuo stiprindavo popiežiai savo 
valdžią ir pačią valstybę, kuriai trūko nusistojusių įstaigų, dinas- 
tijos ir pastovaus vadovaujančio sluoksnio. Romos valstybėj 
popiežių nepotizmas, tam tikra prasme, atstovavo dinastijai; ir 
valstybiniai sumetimai, gal būt, svėrė, apskritai imant, daugiau, 
nei perdidelė meilė savo sūnums ir giminaičiams, kuria pasižymėjo 
Kalikstas III, Sikstas IV, Innocentijus VIII. Tačiau, kad ir 
buvo priemonė valstybei aptvarkyti, nepotizmas rados betgi vals- 
tybei kenksmingas, tapo naujų pilietinių karų ir suiručių šaltiniu. 
Nepotas tesirėmė tiktai juo besiremiančiu popiežium, stengėsi iš 
anksto apsidrausti nuo naujo popiežiaus, sustiprinti ir savo paties 
galią. Greit jis tapo nauju vasaliniu popiežiaus valdovu ir kovoj 
su kitais valdovais-didžiūnais, popiežių savo labui politikuoti 


— 186 — 


versdamas, didino ir stiprino savo valstybę. Popiežiui numirus, 
jis, žinoma, nenorėjo išsižadėti įsigytosios valstybės; intrygomis, 
pinigais, kur galima, ir prievarta siekė, kad kardinolai išrinktų 
popiežium jo papirktąjį arba bent palankų kandidatą. Naują po- 
piežių išrinkus, gynėsi kaip įmanydamas nuo savo paties nų- 
skriaustųjų didžiūnų, prireikus kovojo ir su pačiu popiežium. 
Colonnų giminės popiežiui Martynui V nepotų dar nereikėjo 
— užteko jam pačių Colonnų. Eugenijus IV kovoj su jais rėmėsi 
Orsiniais, bet 1434 m. priverstas buvo bėgti iš Romos ir tik 1443 
m. tegrįžo į Vitelleschio bei Scarampo sudraustąjį miestą. Taikin- 
gasis Nikalojus V nepotizmu nekaltas. Jo įpėdinis, Kaliks- 
tas III iškėlė savo nepotus: Liudviką (Luis del Mi- 
la) ir Rodrigą (Rodrigo Lancol) Borgijas paskyrė 
kardinolais, Rodrigo brolį Petrą (Don Pedro Luis 
Borgia) — Romos prefektu ir Spoleto duku. Apie juos susi- 
spietė daug Romon atvykusių „katalanų““ (ispanų). Bemanąs 
buvo Kalikstas įgyti Petrui Borgia ir Neapolį: 1458 m. davė jam 
Benevento ir Terracinos vikarijatą, Alfonsui Aragoniečiui numi- 
rus, atsisakė pripažinti Neapolio karalium Ferrantę. Borgijos 
pasigriebė visą valdžią Romoj; Colonnos su jais susidėjo, bet 
Orsiniai jiems priešinosi. Kalikstui susirgus, Orsiniai sukilo prieš 
„katalanus“, ir pats Petras Borgia vos vos bepaspruko iš jų na- 
gų. Karo su Turkais rūpesčiai nesutrukdė ir Pijui II rūpintis 
savo nepotais. Antonijus pasidarė didysis Neapolio karalystės tei- 
sėjas, Amalfi dukas, Celano grafas ir mergautinės Ferrantės duk- 
ters vyras. Neužmiršo Pijus ir kitų savo nepotų, net savo tėvynie- 
čių sieniečių. Bet meile nepotams prašoko visus savo pirmtakū- 
nus Sikstas IV. Nepotizmas buvo jo politikos akstinas. Du 
— Pietro Riario ir Giuliano della Rovere— pa- 
skyrė Sikstas, savo pažadus laužydamas, kardinolais, Lionar- 
do della Rovere — Romos prefektu, be to suvesdino pas- 
tarąjį su princese Leonora Aragoniete. Galingiausias 
Siksto nepotas buvo Girolamo Riario, Pietro brolis, 
Imolos ir Forli sinjoras, klastingasis Medičių priešas ($ 94). Ta- 
rėsi Girolamo su popiežiaus pagelba įsiviešpatausiąs visoj Ro- 
magnoj. Susidėję su Orsiniais, Sikstas ir Girolamo nuveikė Co- 
lonnas; po Siksto galvos Girolamo su Orsiniais mėgino net pasi- 
grobti valdžią Romoj; drąsioji Girolamo žmona, Kotryna Sforza, 
neilgam užėmė patį Castel Sant Angelo; bet šįkart laimėjo kovą 


— 187 — 


Colonnos. Jiems palankus rados ir naujasis popiežius Inno- 
centijus VIII; tiesa, po dvejų metų persimetė popiežius Or- 
sinių pusėn ir suvesdino savo sūnų Franceschetto Cibo 
su Lorenzo il Magnifico ir Claricės Orsini dukteria ($ 94). Fran- 
ceschetto Cibo visai menkas žmogus buvo: popiežiui - tėvui nu- 
mirus, tuoj pardavė savo Cervetri ir Anguillaros grafystę Virgi- 
nijui Orsini. Tuo metu vėl iškilo Borgijų klanas — popiežius 
Aleksandras VI (1492 — 1503) ir jo sūnūs, iš jų Cesa- 
re Borgia, garsiausias nepotas. 

Pirmiausia nepotai ir darė popiežių politiką prievartingą ir 
agresyvią, pavojingą kitoms Italijos valstybėms. O tuo prievar- 
tingumu ir agresyvumu reiškėsi kiekvienai valstybei įgimta ten- 
dencija tvarkytis, stiprėti ir plisti. Paprastai XV amžiaus ir XVI 
pradžios popiežiai kaltinami savo politikos nekrikščioniškumu, 
nors nebuvo jie, nė pats Aleksandras VI, blogesni už kitus to me- 
to tironus (žinoma, tie kiti neatstovavo Bažnyčiai ir nesidėjo jai 
vadovaują). Prie ko pritapsi, tokiu pats patapsi. Popiežiams rei- 
kėjo arba visai išsižadėti politinės valdžios (ko ir reikalavo kraštu- 
tinieji Bažnyčios reformatoriai), o tuo ir bažnytinės savo galios, 
arba viešpatauti bei politikuoti taip, kaip viešpatavo bei politika- 
vo kiti valdovai. Nuostabu ne popiežių ištvirkimas, ne tokios 
bjaurybės, kaip Aleksandras VI, bet — kad jų permaža buvo ir 
kad atsirado tokių popiežių, kaip Martynas V, Eugenijus IV, Ni- 
kalojus V, Pijus II. Iš tiesų, rinkta popiežiai atsižvelgiant pir- 
miausia į politinius jų gabumus ir į politines aplinkybes. Kardi- 
nolų kolegijos pasaulio reikaluose paskęsta; jų pačių, išskyrus 
nedaugelį, supasaulėta, prašmatniai gyventa, politikuota, intry- 
guota. Popiežių kanceliarijos humanistų prikimšta, tokių ble- 
vyzgų ir palaidūnų, kaip Poggio Bracciolini ar Lorenzo Valla. 
Šviesuomenės stabmeldžių menu, literatūra, filosofija sužavėta. 

Tiek to. Popiežiai buvo tipingi renesanso valdovai, jo reiškė- 
jai ir globėjai. Tau Avignono dvaras tapo naujos renesanso kultū- 
ros židiniu. Kurijai Italijon persikėlus. Eugenijus IV prisitraukė 
daug humanistų, ypačiai Florencijoj, naujos kultūros centre, gy- 
vendamas. Tomas Parentucelli, Sarzanos chirurgo sūnus, moky- 
tas ir žiningas, nors neoriginalus žmogus, tikras humanistas, įžen- 
gė 1447 m. Šv. Petro sostan. Jo, Nikalojaus V, tikslas buvo pada- 
ryti Romą mokslo, literatūros ir meno sostine. Kad galėjęs būtų, 
visą Florenciją būtų Romon perkėlęs. Garsiojo Leonės Bat- 
tistos Alberti ir kitų architektų patariamas, sumanė jis 


— 188 — 


paversti Citta Leonina popiežių vertu miestu bei tvirtove, 


perstatyti Vatikaną ir Šv. Petro baziliką; restauravo ir gražino 


Romą, atstatydino romėnų akveduką. Sukvietė geriausius archi- 
tektus ir tapytojus, minėtąjį Albert, Beato Angelico, Be- 
nozzo Gozzolį, Benedetto Bontiglį, Andrea 
del Castagno, Piero della Francesco ir kitus, kad 
vykdytų milžiniškus jo planus ir freskomis bei paveikslais papuoš- 
tų bažnyčias, o pirmiausia puikiuosius popiežiaus rūmus. Troško 
Nikalojus, kad jo dvare mūzos įsipopiežiautų: dovanų ir pinigų 
(mat, gerai žinojo, ko buvusiems jo draugams reikėjo) nešykštė- 
damas viliojosi humanistus — Gianozzo Manettį, Pog- 
gio, Vallą, Aurispą, Decembrio..., ragino juos (vėl 
pinigais) versti į lotynų kalbą Homero poemas, Thukidido, Poly- 
bijaus, Ksenofonto, Strabono, Archimedo, Plutarcho, Aristotelio 
ir kitų graikų veikalus. Popiežius buvo karštas biblijofilas; visur 
jieškojo šniukštinėjo knygų, siuntinėdavo žmones pirkti jų jam 
net į kitus kraštus; surinko apie 5000 kodeksų; jie ir buvo V a- 
tikano Biblijotekos pradžia. 

Kitas popiežius - humanistas, Pijus II tik savo paties raštais 
literatūrą tešelpė. Povilas II išvijo iš savo kanceliarijos (abrevia- 
torių kolegijos) apie 70 humanistų, o jų vietas atidavė savo Žmo- 
nėms, dalimi, žinoma, tokiems pat humanistams. Tačiau Eugeni- 
jaus IV-Nikalojaus V tradicija nenutrūko. Popiežiaus kurija 
ir dvaras nebegalėjo jau apsieiti be menininkų ir literatų. Nebe- 
galėjo popiežiai, puikūs kardinolai, pralotai, didžiūnai nebūti me- 
cenatai. Tiktai — mecenatai padeda kultūrai augti, bet jos neku- 
ria — Roma taip ir nepasidarė kūrybiniu jos centru. 


98 


Toks kūrybinis kultūros centras, Italijos Atėnai, ir antroj 
XV a. pusėj tebebuvo Florencija. Išmirus jau buvo senoji 
karta — kūno ir dvasios podagros nuvarytas Piero di Cosi- 
mo dei Medici (1469. XII), Poggio (1459), Valla (1457), 
Guarino (1460), Donatello (1466), Ghiberti (1455), Bruneles- 
„chi (1446), Fra Beato Angelico (1455), Fra Filippo Lippi 
(1469), Andrea del Castagno (1457), Masolino (14282). Valsty- 
bės vairą tvirta ranka pasigriebė jaunas, 21 metus užkliudęs L o- 
renzoil Magnifico ($ 94), „saulės sūnus“. Puikiausiai iš- 


mokytas, ir kaip koks karalaitis, išauklėtas, Lorenzo moka kara- 


— 189 — 


liškai clgtis su žmonėmis — 16 metų jaunikaitis tebebūdamas, grą- 
žiomis savo manieromis ir skoningais, prancūzų mados drabužiais 
padarė didelį įspūdį pačiam Neapolio dvarui. Tis mėgsta prašmat- 
numą ir puošnumą, turnyrus, kur pats dalyvauja ir laimi, me- 
džioklę, iškilmingas procesijas, šventėms pasipuošusį miestą, gra- 
žius pastatus, meną, literatūrą. Karališkai priima jis Florencijoj 
Galeazzo Mariją Sforzą (1471), Leonorą Aragonietę (1473), 
Tzabelę Aragonietę (1488); 1491 m. pats vaidina Povilo Aemili- 
jaus trijumfą ir tiek tam reikalui pinigų eikvoja, kad keleriems 
metams atleidžia florencijiečius nuo mokesčių. Tiesa, šventėmis, 
iškilmėmis, pramogėlėmis jis linksmina tautą ir verčia ją užmiršti 
prarastąją laisvę, apsvaigina. Miestų magistratai sutinka jį ke- 
liaujantį eisenomis, kalbomis, dovanomis; kunigaikščiai, karaliai, 
popiežiai elgiasi su juo kaipo su sau lygiu valdovu; pats Liudvi- 
kas XI vadina jį „brangiu savo brolėnu“ ir be kepurės priima 
Florencijos pasiuntinius. Bet Plorencijoj tas pats Lorenzo tik pa- 
prastu jos piliečiu tesideda, paprastai — kaip kiti florencijiečiai 
dėvi, vengia titulų ir garbės, senį pamatęs — lenkiasi jam iš kelio 
ir su pagarba pirmas jį sveikina. Jo rūmai niekeno nesaugomi, 
visus priima, su visais mandagiai šneka pats Lorenzo. Štai „Die- 
vo, Panelės Šv. ir Šv. Tomo vardu“ atėjęs Tribaldo bei Rossi paro- 
dyti Lorenzui savo surastojo mineralo; Lorenzo apsigaubęs 
skraiste ir palydėjęs jį, šnekėdamas, iki jo namų. Florencijos val- 
dovo rūmuose nėra jokio etiketo. Lorenzo žentas, popiežiaus sū- 
nus Franceschetto Cibo stebėjosi, kaip prastai čia gyvenama. 
Mielai bendrauja Lorenzo su liaudimi, dalyvauja jos pramogė- 
lėse, šneka su prastais žmonėmis ir duoda jiems patarimus, daž- 
nai juos šelpia. Žinoma, daug čia gudraus politikavimo, daug ty- 
čia daroma, bet — ne viskas. Lorenzo, kultūringas ir grakštus 
žmogus, filosofas ir poetas, buvo ir sveikas, pirmykščių jėgų ku- 
pinas, nuo liaudies dar neatsiknojęs buržua. Užteks pažvelgus į 
šiurkštoką ketvirtotą jo veidą su plokščia bei plačia, klumpiška 
nosimi, su stipriais žandikauliais. Kurdavo jis ir liaudiškas dai- 
nuškas, kartais kaimiškai linksmindavosi, „naktimis su bobomis 
eiliodavosi ir tokių dalykų pridarydavo, kad gėda ir pasakyti“. 
Tačiau mokėjo ir švelniai, platoniškai mylėti, gražiais eilėraščiais 
apverkė gražuolės Simonettos, la bella Simonetta (ją 
atvaizdavo savo ,„Primaveroj“ Botticelli), mirtį, Petrarkos sti- 
liumi rašė sonetus, valdė lotynų ir graikų kalbą, braižė fasadą 


— 190 — 


Florencijos katedrai ir — nors visai nepavyzdingas vyras — buvo 
rūpestingas tėvas. Su atvirumu derino Lorenzo nepaprastą klas- 
tingumą (pačius klastinguosius Italijos politikus pralenkė), su 
geraširdiškumu — žiaurumą, su linksmu gyvenimų — intensyvų 
darbą, su tirono būdų — demokratiškumą. 

Toks valdovas, gal, tik Florencijos respublikoj ir tegalėjo 
išaugti ir viešpatauti. Tis nebuvo tiktai mecenatas, bet ir tikras 
kultūros ugdytojas ir kūrėjas, vienas iš filosofų, mokslininkų, li- 
teratų ir menininkų. Tarpininkavo jiems ir tautai, tautino jų kū- 
rybą ir, tarytum, tautai grąžino jos meną. Jo globojami ir kursto- 
mi, dirbo Florencijoj garsieji menininkai — architektai: Leo- 
ne Battista Alberti, Giuliano da Maiano (va- 
dovavo S. Maria del Fiore statybai), Giuliano da 
Sangallo (Villa Medici), Antonio da Sangallo (Pa- 
lazzo Strozzi), Simone Cronaca, skulptoriai: Luca de- 
1la Robbia, Antonio Rosellino,. Desiderio da 
Settignano, Antonio Pollaiuolo ir Verocchio 
(abu ir tapytojai), Mino da Fiesole, tapytojai: Ales- 
sio Baldovinetti, Piero di Cosimo, Benozzo 
Gozolli (freskos Medičių Koplyčioj ir jų Palazzo Riccardi, 
kur atvaizduotas ir jaunas Lorenzo), Domenico Ghirlan- 
daio, Sandro Botticelli, Filippino Lippi, pra- 
dėjo jau dirbti genijalieji Verocchio mokinys Lionardo da 
Vinci ir Michel Angelo Buonarotti, Ghirlandaio 
mokinys (padarė Lorenzui Madonną ant laiptų ir Kentaurų peš- 
tynes). Savo freskomis ir paveikslais vaizdavo tapytojai ne tiek 
šventąją istoriją, kiek linksmą ir puošnų Medicių Florencijos gy- 
venimą, jos diduomenę, Medičių šeimą. Florencija vadovavo italų 
menui (menine savo reikšme jos tapytojams teprilygo tiktai 
Piero della Francesca, A. Mantegna, venecijie- 
čiai Jacopo, Gentile bei Giovanni Bellini, um- 
briškis Pietro Perugino ir Luca Signorelli), ir 
popiežiai bei tironai kvietėsi jos menininkus. 

Medičių priglaustasis ir jų namuose išaugęs vargšas vaikas 
Angelo Ambrogini (g. 1454 m.) tapo Politianų, 
garsiuoju visos Italijos poetu bei mokslininku, Lorenzo draugu, 
jo vaikų mokytoju ir jo dvaro poetu. Puikiai vartojo jis lotynų 
kalbą (mokėjo ir graikiškai), vertė Ilijadą, į visa savo eilėraščiais 
atsiliepdavo, gražiai jais aprašė ir gaidį, ir laikrodžio mechaniz- 
mą; lotynų kalba pasidarė jam gimtoji. Bet Lorenzą, jo meilę ir 


—————177897 


— 191 — 


kasdienio gyvenimo niekus dainuojąs poetas buvo ir mokslinin- 
kas. Nuo 1480 m. Politiano skaitė Florencijos universitete (St u- 
dio) graikų ir lotynų literatūrą; poetiką ir retoriką skaitė bu- 
vusis jo mokytojas Cristoforo Landino (1424—1504), 
tilosofinių veikalų ir lotyniškųjų elegijų autorius. Cristoforo Lan- 
dino komentavo Dantę, o Politiano rašė eilėraščius ir itališkai. 
Mat, Medičių namuose atgijo italų literatūra. Pati madonna Luc- 
rezia, Lorenzo motina, mėgo liaudies poeziją ir dažnai rimuoda- 
vo kokią religinę apysaką arba kurdavo juokingus sonetus, dai- 
nuškas. Apie madonną Lucreziją spietėsi Medičių draugai, links- 
mai su ja šnekučiuodavo, dainuodavo ir patys italų kalbos poe- 
tais tapdavo. Net tokiems mokytiems žmonėms, kaip Politiano, 
buvo tai nesunku, nes ir lotyniškosios jų poezijos turinį sudarė 
kasdienio gyvenimo faktai, o tokiam turiniui italų kalba, savaime 
suprantama, labiau tiko. Savo Morgante Maggiore 
Luigi Pulci parodijavo avantiūrinį - kurtuazinį epą; į grakš- 
čią paties Lorenzo poemą Nencia di Barberino atsakė 
poema Beca di Dicomano. Nenčija, kaip aprašąs ją kai- 
mietis Vallera, esanti gražuolė; jos akys — kaip šventė, nosis — 
šnervės tarytum grąžteliu gręžtos. Nenčija — baltesnė, nei mil- 
tai. Vallera mylįs ją, kaip peteliškė — šviesą, nes ji esanti saldi, 
kaip medus. Beka balta, kaip muilo putos, ir pajėgi, kaip impera- 
torius; saldi — kaip bitės subinėlė. Visi madonnos Lucrezijos 
svečiai — Lorenzo kapelionas Matteo Franco, respubli- 
kos kancleris Alessandro Braccesi, trys broliai Pul- 
čiai, Politiano ir kiti — lenktyniuodami rašo balades, 
dainuškas, vadinamuosius strambotti, rispetti, juokin- 
gus sonetus, romanzi, canzoni, canti carnascia- 
leschi, net religines dramas, rappresentazioni sac- 
re. Boccacio Ninfale Fiesolano mėgzdžiodamas Luca 
Pulci parašė Driadeo dAmore. Jo brolis Bernar- 
do išvertė Vergilijaus eklogas. Kartais sekdavo jie Petrarka; ra- 
šė ir proza (Bernardo Giambullari — Tractato 
dei diavoli coi monaci, Contenzione di Mon- 
na Constanza e di Biagio). 

Gabiausieji tos kuopelės poetai buvo pats Lorenzo ir Poli- 
tiano. Kaip gardžių valgių prisivalgiusiam norisi kartais rupiojo, 
taip ir mokytam, visas graikų bei lotynų stilistikos gudrybes nu- 
galėjusiam Politianui magėjo primityvios, šiurkštokos liaudies 
poezijos formos, nesudėtingi jausmai, sveikas juokas. Antra ver- 


= 92 = 


tus, rūpėjo jam, formos meisteriui, itališkai išreikšti suitalintąjį 
jau lotyniškų savo eilėraščių turinį, ir visai nesvetimos jam, Lo- 
renzui ir jų draugams buvo Dantės, dolce stil nuovo ir 
Petrarkos tradicijos. Boccacio tiek mėgiamomis oktavomis (tik 
padarė jis tą posmų formą tobulą — nutiesė kelią Torguatui Tas- 
so) pradėjo jis dainuoti Giuliano Medici surengtąjį turnyrą 
(Giostra), bet — Giulianą nužudžius — nepabaigė: teaprašė 
tiktai, kaip medžiojęs „Toskanos baronas“ Giuliano, etruskės Lė- 
dos sūnus, kaip šį naują Ipolitą, meilę niekinantį jaunikaitį, apga- 
vęs kerštingas Amūras. Šit staiga išnykus jo persekiojamoji el- 
naitė, ir gražioje miško kerčioje pamatęs jis besėdinčią mergelę, la 
bella Simonetta. Nustojus ji pynus vainikėlį, baikščiai 
atsistojus, į jį žiūrėdama. Balta savo rankute kilstelėjus ji kiek ir 
priglaudžius laukinių gėlių pilną sijoną, nusišypsojus, žemčiūgus 
ir žibuokles primenančiu balseliu prabilus ir, angeliškais savo 
drabužiais banguodama, neskubiai nuėjus. Balta ji pati, balti jos 
drabužiai, išsiūti rožėmis, gėlėmis, žolėmis. Į kukliai puikią kak- 
tą svyrą riesti aukso plaukai. Šypsantisi jai giria ir, kiek tik ga- 
linti, ją raminanti. Švelniai, kaip karalaitė, ji judanti, bet anta- 
kių judėjimu galinti nutildyti audrą. 


Candida ė ella, e candida la vesta, 

Ma pur di rose e fior dipinta e d'erba; 
Lo inanellato crin dell'aurea testa 
Scende in la fronte umilmente superba. 
Ridegli attorno tutta la foresta, 

E guanto puo sue cure disacerba. 

NelV' atto regalmente ė mansueta; 

E pur col ciglio le tempeste acgueta. 


Gali sakyt, matai Botticellio paveikslą — Primavera (Pava- 
sarį). Į Botticellio Venerą ir Madonnas yra panašios Politiano 
aprašomosios moterys. Jos nebe mistiški Dantės vaizdai ir, švel- 
nios, grakščios bei liūdnos kiek, dar nėra aistringos Ariosto mote- 
rys. Politiano vaizduojamoji gamta, gražus ir stilingas, puošnus 
ir manieriškas kiek, dirbtinis jo aprašomasis gyvenimas, tai skam- 
biais žodžiais atpasakotieji Ghirlandaio, Botticellio, Piero di Co- 
simo paveikslai. Žinoma, Politiano poemėlėms, baladėms, išviso 
jo lyrikai trūksta rimto idėjinio turinio, bet formos atžvilgiu jis 
yra tikras italų kalbos meisteris; įskiepijo italų poezijai Atikos 


— 193 — 


skonį. Parašė ir dramatinį veikalą, nebe religinį, bet mitologinį — 
Orfeo, kuris buvo pastatytas 1471 m. Mantovoj Gian - Galeaz- 
zo Sforzos vedybų proga. 

Daugiau energijos, bet nedaugiau idėjinio turinio ir mažiau 
meistriškumo turi paties Lorenzo poezija. Jaunas tebebūdamas, 
ėjo jis, kaip ir daugis jaunikaičių, Dantės ir Petrarkos pėdomis 
— mylėjo ir petrarkiškais sonetais garsino svetimą žmoną, Lu- 
creziją Donati. Aprimtėjęs kiek ir 30 metus užkliudęs, surinko 
juos, suredagavo ir su komentaru išleido. Jo meilė, girdi, gimus 
ties brolio Giuliano mylimosios, Simonettos, kapu, 1476 m. Po ke- 
lių dienų, vaikščiodamas Blorencijos apylinkėse, pamatęs jis dan- 
guje skaidrią žvaigždelę, o pievoj — žiedelį liūdnai palinkusį į tą 
pusę, kur saulė buvo nusileidus. "Toks esąs, savo mylimajai nu- 
mirus, ir mylintysis, o tos žvaigždelės šviesa, be abejo, žiūrinčios 
į žemę jos akys. Štai ir du sonetai. Po to, grožio trokšdamas 
(o tas troškimas, Platono nuomone, esąs priemonė daiktų tobuly- 
bei pasiekti), poetas ėmęs galvoti, ar nėsą Plorencijoj kitos po- 
nios, kuri būtų verta meilės ir poezijos. Greit ją, Lucreziją Dona- 
ti, sutikęs. Savo idealią meilę jai, savo skausmą, jausmus, abejo- 
nes ir filosofiškas mintis, kurios kylančios iš tos meilės, ir aprašęs 
Lorenzo gražiame, bet neoriginaliame savo Canzoniere. Ne- 
originalios, nors gražios ir gyvos, yra ir mitologinės ir alegorinės 
jo poemos (Amore di Marteedi Venere, Selve, Am- 
bra). Jis originalesnis kiek ir sveikesnis, kai imituoja liaudies poe- 
ziją — rašo religines laudi(laudes), balades, o ypačiai minė- 
tąją Nencia di Barberino, juokingą poemėlę Beoni 
ir dainuškas karnavalui (canti carnascialeschi). 
Linksmai ir mudriai šaukia Lorenzo ponias ir jaunikaičius, visus, 
kas mylį, šokti, dainuoti. Tegul liepsnojanti jų širdis! Tegul 
linksminąsi jie be nuovargio ir liūdesio. Tegul ateiną, kas turį 
būti. „Kas norįs būti linksmas — tebūnie! Nežinia, kas bus ry- 
toj.“ Liūdnas galas džiaugsmingai dainai! Ir dar liūdniau — ta- 
rytum jaučia, kad neilgai tetruks pavasaris bei džiaugsmas ir 
paties Lorenzo il Magnifico valdžia, — atsako choras: ,„Kaip gra- 
ži jaunatvė, kuri taip greit lekia! Kas nori būti linksmas — tebū- 
nie! Nežinia, kas bus rytoj“. 


Istorija 13 


— 194 — 


Donne e giovanetti amanti, 
Viva Bacco e viva Amore! 
Ciascun suoni, balli e canti! 
Arda di dolcezza il core! 
Non fatica, non dolore! 
Ouel c'ha esser convien, sia. 
Chi vuol esser lieto, sia: 

Di doman non c'ė certezza. 


Ouant'ė bella giovinezza 
Che si fugge tuttavia! 

Chi vuol esser lieto, sia: 
Di doman non c'ė certezza. 


Taigi, toli nuo tautos nuėjusi humanistų kultūra Florencijoj 
susikoncentravo Medičių dvare. O Medičių ir jų dvaro kultūra 
tapdama, ėmė ji tautėti, gaivinti italų literatūrą ir turtinti ją kla- 
sikinės senovės temomis, formomis bei dvasia. Ti nustojo buvus 
pedantiška, perdaug moksliška, pasidarė šviesuomenės gyvenimo 
ypatybe bei didžia dalimi turiniu, be to ir apdemokratėjo, nes de- 
mokratiška Medičių tironija rėmėsi liaudimi ir nuolatiniu bei įvai- 
riausiu bendravimu su ja. Bet čia ir išėjo akštėn, kad visa toji 
kultūra ir Lorenzui, ir jo draugams, tebebuvo tik džiaugsmų bei 
pramogų šaltinis. Jų šūkis — Viva Bacco e viva Amo- 
re! Stigo ir pirmykščio nesąmoningo entuzijazmo, ir pasiauko- 
jimo, ir absoliučiai reikšmingų uždavinių, vadovaujančių idėjų. 

Tiesa, trokšta betgi ir jieškota tokių idėjų, naujos pasaulėžiū- 
ros. Neoplatonininkai stengėsi ją išaiškinti, Gemisto Pletono įpė- 
džiu platonino krikščionybę arba net pakeisdavo ją universalia 
filosofine religija. Cosimo Medici auklėtinis, Marsiglio Fi- 
cino, Platono ir neoplatonininkų veikalų vertėjas, pirmininkavo 
Elorencijos Platonininkų Akademijai; buvo jos dva- 
sia. Accademia Platonica, tai laisva Ficino aiškinamo- 
sios Platono filosofijos gerbėjų draugija, kurioj be paties Ficino 
dalyvavo Leone Battista Alberti, Dantės bei Petrar- 
kos komentatorius ir garsus graikų literatūros žinovas Cristo- 
foro Landino, intymus Ficino draugas Giovanni Ca- 
valcanti,į Donato Acciaiuoli, Politiano, Lo- 
renzo il Magnifico ir kai kurie kiti florencijiečiai. Visi 


— 195 — 


dievino Platoną, bet filosofais tik Ficino, Landino, Alberti ir P i- 
co della Mirandola tegalima pavadinti. Panteistinė kiek 
Ficino metafizika, labiau platoniška, nei katališka, tikėjimas, kad 
pasaulis esąs viena gyva, Dievo sukurta ir gyvenama būtybė, o 
Dievas — to pasaulio vienybė ir absoliuti Dvasia, ir buvo tų pla- 
tonininkų pasaulėžiūra. Akademikai rinkdavosi dažniausiai Fici- 
no vilelėj (netoli Medicių Careggi vilos), kartais — pa- 
čioj Careggi viloj, kartais — Camaldoli girioj arba Flo- 
rencijoj. Kasmet susirinkdavo jie Platono gimimo dienos poky- 
liu ir draugiškų disputu paminėti. Akademikų susirinkimus bei 
disputus aprašė Cristoforo Landino (Disputatio- 
nes Camaldulenses) ir pats Ficino. Taip antai, 1468 
m. vasarą susirinko jie Camaldoli vienuolyne. Kasdien po anksty- 
vų mišių eidavo jie į girią ir drauge svarstydavo filosofijos klau- 
simus; pirmą dieną kalbėta apie kontempliatyvų (jį gynė Alber- 
ti) ir karštai Lorenzo ginamąjį aktyvų gyvenimą, antrą — apie 
didžiausią gėrį, trečią ir ketrvirtą — Alberti komentavo Vergili- 
jaus Enejidą ir įrodinėjo, kad Vergilijus alegorijomis išdėstęs 
Platono filosofiją, toja — krikščionių religiją. Kitą kartą, 1474 
m., Careggi viloj susirinkusieji akademikai (devyni, nes devy- 
nios esančios mūzos) po pokylio perskaitė Platono ,„Pokylį“ ir 
savo kalbomis jį sukomentavo. Fedro kalbą komentuodamas, Ca- 
valcanti įrodinėjo, kad angelai ir esą senųjų graikų dievai, o tre- 
čiosios esencijos — Platono idėjos, arba Aristotelio formos. Bet 
kadangi tas esencijas kurią angelai, tai ir jos esančios minėtieji 
dievai. Antra vertus, Dzeusas - saulė ir Saturno bei Veneros 
planetos ir esančios trečiosios esencijos, trys senųjų dievybės, 
trys angelai ir, pagaliau, pasaulio siela. Landino dar krikščioniš- 
kiau paaiškino Aristofano kalbą: Dievo sukurtoji siela nuside- 
danti puikybe, nes norinti prilygti Dievui ir pasitikėti natūra- 
liąja savo šviesa, protu; kad nenusikratysiąs žmogus savo puiky- 
be, tai ir proto nebeteksiąs. 

Be abejo, kai kurie akademikai — Ficino, Mirandola, Al- 
berti, Landino — buvo neoplatonininkų metafizikos sužavėti en- 
tuzijastai. Gilinosi jie į filosofų (Mirandola — net žydų Kabalos) 
ir krikščionių tikėjimo paslaptis, visa norėjo suderinti ir išaiškin- 
ti Platonui Aristoteliui, žydams ir krikščionims bendra univer- 
salia religija (kur, žinoma, nyko krikščionybės ypatybės). Be . 
abejo, toji religija labiau sutiko su renesanso kultūros dvasia, nei 
asketinė - dualistinė krikščionybė. Bet daugumui akademikų visa 


— 196 — 


ta metafizika irgi tik dvasios pomėgis ir žavingas proto žaidimas 
tebuvo. Be to, patiems Akademijos vadams pirmiausia rūpėjo vai- 
kiškai nayvus ir dirbtinis svetimų minčių komentavimas, ne ori- 
ginalus bei kūrybinis metafiziko darbas. Alegorinį išminčiaus ar 
poeto žodžių aiškinimą laikė jie giliausia mistine filosofija ir klai- 
džiojo tų aiškinimų miške, kol jų mintys visai nebeaiškios rados. 
Kad ir kaip vertingos buvo pagrindinės Ficino idėjos, tokiu būdu 
negalima buvo ant jų pamatų išaiškinti naujos pasaulėžiūros. Jos 
turėjo simptomo reikšmę — tai rodo Akademijos garsas ne tik 
Italijoj, bet ir užsieny. Tačiau vadovauti kultūrai akademikai ne- 
galėjo. Po Pazzių sąmokslo jie vis rečiau besusirinkdavo, o Fici- 
nui numirus (1499 m.), ir visai nustojo rinkęsi. Pico della Mi- 
randola pats patarė Lorenzui pakviesti Florencijon Savona- 
rolą, norėjo skelbti žmonėms Kristaus mokslą. Kai kurie kiti 
akademikai pasidarė griežtojo vienuolio sekėjais ir ėmė kovoti su 
pasaulio tuštybėmis. 

Net demokratiškoj Florencijoj šviesuoliai tapo dvariškiais, 
kultūra — dvaro kultūra; juo labiau — Neapoly, Romoj ir tironų 
dvaruose: Milane, Mantovoj, Ferraroj. Nebeminint jau Nikalo- 
jaus V ir Pijaus II, popiežiai, Neapolio karaliai, Milano dukai, 
Mantovos Gonzagos, Ferraros Estės ir kiti tironai buvo išprusę 
žmonės, dažnai humanistų mokiniai. Jie nusimanė apie meną ir 
literatūrą, mėgo pasišnekėti su mokslininkais, garsiausiems me- 
nininkams užsakydavo statyti rūmus, vilas, bažnyčias, piešti 
freskas, paveikslus, portretus, lošiamas kortas, dirbti baldus, vi- 
sokius papuošalus, rengti iškilmes, procesijas, vaidinimus, lite- 
ratams — versti graikų bei lotynų autorius, prancūzų romanus, 
rašyti odas, sonetus, vėliau ir dramas. To reikalavo valdovo gar- 
bė ir prašmatnus, puošnus jo paties bei jo dvaro gyvenimas, gra- 
žios ponios, kurios ėmė pirmininkauti vieno kito valdovo dvarui, 
„garsiųjų darbų ir gražių studijų draugė“ Izabėlė dEste 
Mantovoj, jos sesuo Beatrice dEste Milane, vėlėliau Lu c- 
rezija Borgia Ferraroj. Visa tai padėjo dirbti mokslinin- 
kams, literatams ir menininkams; menininkams nė kiek ir nepa- 
kenkė. Mat, menas mažai tepriklauso siužeto; menininkas, net 
meilikaudamas mecenatui, siekia betgi savų, meninių uždavinių. 
Pirmiausia veikia jį kultūros laipsnis ir šviesuomenės skonis, ne 
valdovo norai. Bet literatams mecenatai rados pavojingi. Valdo- 
vų pažiūros, skoniai ir norai greit ėmė lemti literatūros veikalų 
turinį, o patys literatai — virsti valdovų samdiniais ir meilikau- 


— 197 — 


tojais. Ne įsitikinimas, manau, bet karjeros sumetimai paragino 
Piccolominį pasmerkti savo praeitį ($ 85); tiesa, naujas savo pa- 
žiūras jis greit įsitikinimu pavertė — tuo menkesnio Žmogaus jo 
būta. Pradėjęs popiežiams tarnauti, Valla nebepuolė jų pirmeny- 
bės ir krikščionių tikėjimo; Vulgatos tekstą taisydamas, klaido- 
mis kaltina ne Šv. Jeronimą, bet perrašinėtojus ir daug Šv. Raš- 
to posakių pats apšvelnino. Humanistai didžiai gerbė respubliko- 
niškus idealus ir garsino tironų žudikus. Sforzos žudikai ir Por- 
caro ($ 85) ėjo humanistų mokslus, bet žymieji humanistai 
griežtai pasmerkė Porcaro pasikėsinimą. Dovanomis ir pinigais 
greit prisijunkė humanistus valdovai. Nereikia perdaug humanis- 
tų ir kaltinti: buvo juk jie jautrūs, bet silpnos valios žmonės; aiš- 
kios pasaulėžiūros ir tvirtų įsitikinimų neturėjo; stoikų moralę 
skelbdami, troško garbės, turto ir gyvenimo smagumų. Visuomet 
jiems tik forma terūpėjo, o dabar keršijo jiems idėjinio ir morali- 
nio turinio trūkumas. Bet negali literatūra viena forma gyvuoti 
ir negali rašytojas būti didelis be idėjų ir principų. 

Literatus globodami ir junkydami valdovai - mecenatai, ap- 
skritai imant, varžė ir kraipė be jų sužydusios italų kultūros 
evoliuciją, vergė kultūrą. Žinoma, jie darė tai nesąmoningai; ir 
Neapoly, Ferraroj ar Milane humanistas galėjo laisvai dėstyti 
graikų kalbą ir filosofiją nebijodamas, kad valdžia uždraus jam 
paskaitas, kaip bijota Venecijoj, kur graikų kalba laikyta visai 
nenaudinga jaunuomenei, o atitraukianti ją nuo prekybos filoso- 
fija, gal, net kenksminga. Bet draudimai humanistams mažiau 
svėrė, nei paraginimai ir užsakymai. Šiaip ar taip, kūrybinės 
mokslo bei literatūros jėgos šaknijosi ne valdovo-mecenato dva- 
re, bet buržuazijos šviesuomenėj, iš kur buvo išaugęs ir pats tas 
dvaras, ir mokslininkai bei literatai, antra — paaiškėjusios jau 
kultūros tradicijose ir tendencijose. 

Romoj reliatyviai laisvas kultūros židinys buvo Romos uni- 
versitetas (Sapienžia), kur 1448-57 m. profesoriavo Loren- 
zo Valla ir 1473 m. Filelfo. Čia išgarsėjo savo paskaitomis ir ži- 
niomis Vallos mokinys Pomponijus Laetus (Pompo- 
nio Leto), entuzijastiškas senovės Romos gerbėjas. Su kitais 
profesoriais ir humanistais (Baltramiejumi Platina, 
Gianantonio Čampano irkit.) įsteigė jis Academia 
Romana. Draugai susirinkdavo katakombose, balandžio 20 d. 
švęsdavo pokyliu Romos įkurtuves, vaidindavo atellanų farsus 
ir Plauto komedijas. Savo vardus pakeitė jie lotyniškais, tikėjo 


— 198 — 


Romos genijumi, laikė save naujo tikėjimo kunigais, o Pomponi- 
jų didžiuoju pontifiku; taip ir datavo savo laiškus — ab Urbe 
condita, regnante Pomponio pontifice maxi- 
mo. Įtarusis Povilas II 1468 m. suėmė 20 Akademijos narių, 
bet ir kančios nepadarė jų sąmokslininkais. Sikstas IV grąžino 
Pomponijų universitetui, o Platiną paskyrė Vatikano biblijotekos 
prefektu. Atgijo ir Akademija, tik dėl atsargumo garbino akade- 
mikai nebe Victoriją, Fortūną ir Romą, bet San Vittore, San For- 
tunato ir San Genesio. Imperatorius Friedrichas III įgalino Aka- 
demiją duoti daktaro laipsnį ir vainikuoti poetus. 

Karalius Alfonsas Aragonietis tiek gerbė meną, mokslą bei 
literatūrą, kad nė nemanė varžyti humanistų — globojo juos, 
klausė ir davėsi jų vedamas. Humanistai buvo jo draugai: Bec- 
cadelli, Giovano Pontano (1426 — 1503 m.) ir kiti 
susirinkdavo pas jį, jo biblijotekoj, ir Antonio Beccadelli pavadino 
tuos draugų susirinkimus Porticus Antonianus. Al- 
fonsui numirus, draugai ėmė rinktis Beccadellio viloj, po jo mir- 
ties — Pontano viloj ar rūmuose: Porticus Antonianus tapo 
Academia Pontaniana, laisva draugija, kurioj dalyva- 
vo ir renesanso Vergilijus Jacopo Sannazaro (1458 — 
1530 m.), elegijų, žvejų eklogų ir religinės poemos (De partu 
Virginis) autorius. 


Italų poezija pražydo Venecijoj gražiomis, liaudies poeziją . 


imituojančiomis kilniojo patricijaus Leonardo Giustinia- 
ni (1388 — 1443 m.) dainomis (strambotti, ballate, 
canzoni, canzonette), ir Ferraroj. Čia pusiau feodali- 
niame Lionello (1441 — 1450 m.), Borso (— 1471 m.) 
ir Ercolės (— 1507 m.) d/Este dvare branginama buvo, 
iš dalies ir verčiama kurtuazinė - avantiūrinė prancūzų literatūra, 
o kalbama itališkai. Dvaro literatai itališkai ir rašė (dijalogus, 
noveles, romanus, sonetus, kancones, poemas). Kilnusis Mat- 
teo-Maria Boiardo, Scandiano grafas (1434 — 1494 
m.), be lotyniškų veikalų, kuriais garsino Estes, išleido meilės 
eilėraščių Canzoniere ir avantiūrinę - kurtuazinę poemą — 
Orlando Innamorato. Į organinį vienetą, į meilės ana- 
lizės ir džiaugsmo kupiną poemą, suliedino jis bretoniškąjį ir 
prancūziškąjį romanų ciklus; neparodijavo, kaip kad Pulci, kur- 
tuazinės poezijos, bet linksmai bei sąmoningai, šypsodamasis 
kiek, sekė nuostabią didvyriškų žygdarbių, nenuveikiamos ais- 
tros, švelnios, bailios meilės ir klastingų gražuolių istoriją, rite- 


— 199 — 


ziškąją Ferraros šviesuomenę vaizduojančią. Poemos pabaigti 
jam nepasisekė. Jam mirštant, Italijon įsibrovė prancūzai. — 
„Bedainuodamas — Dieve Išganytojau! — matau, kaip visa Ita- 
lija dega ir liepsnoja. Degina ją tie smarkūs galai, kurie atėjo iš- 
niokoti — nebežinau jau — kokių žemių“. 


Mentre ch'io canto, o Dio redentore, 
Vedo Y'Italia tutta a fiamma e foco, 
Per guesti Galli che con gran valore 
Vengon per disertar non so che loco. 


99 
Italų menas, galima sakyti, normaliai tebeaugo. Apie 1450 
m. tapytojai — Domenico Veneziano, Antonio 
Pollaiuolo, Verocchio — ėmė pamažėle savintis nie- 


derlandiečių techniką (vartoti aliejinius dažus); tuo atrado jie 
naują realybę ir naują grožį: šviesos ir oro pilną erdvę. Žinoma, 
neatsisakė nuo savo meno tradicijų. Plorencijos tapybai antroj 
amžiaus pusėj pirmininkavo Benozzo Gozzoli, Dome- 
nico Ghirlandaio, Sandro Botticelli ir Filip- 
pino Lippi. Jie piešia Lorenzo Florencijos gyvenimą ir žmo- 
nes, į kurių tarpą įbruka Kristų, apaštalus ir šventuosius. Štai 
Lucrezia Tornabuoni ir kitos kilniosios panelės atėjo pasveikinti 
Šv. Joną pagimdžiusios Elžbietos. Ne trys karaliai, bet Cosimo 
Medici ir kiti Florencijos didikai garbina vaiką Jėzų. Štai joja pa- 
garbinti Kristaus vienas iš karalių — Lorenzo il Magnifico, dide- 
lės florencijiečių minios lydimas, o tolėliau, kalnuose, medžioja 
jaunikaitis. Beato Angelico mokinys Benozzo Gozzoli 
(1424 - 84 m.) nayviai pasakoja ir gėrisi puošniu vaizduojamuo- 
ju gyvenimu. D. Ghirlandaio (1449-98 m.) didesnis tapytojas; 
jam knieti didelės freskos kompozicija, bendras freskos įspūdis ir 
monumentališkumas. Filippo Lippi bei Antonio Pollaiuolo moki- 
nys ir Filippino Lippi mokytojas, Sandro Botticelli 
(Alessandro di Mariano Filipepi, 1444—1510 m.) pirmiausia 
yra puikus piešėjas, neramių linijų darnos poetas. Geras portre- 
tininkas, jis jieško kompozicijos ir kūno grožio, kuria erotišką 
kiek švelnios ir liūdnos Madonnos tipą ir pats jį banalina. Botti- 
celli piešė ir alegorinius bei mitologinius paveikslus (Prima- 
verą-= Pavasarį, Veneros Gimimą), reiškė jais Lorenzo bei jo 


— 200 — 


draugų troškimus ir neilgo kultūros pavasario liūdesį, sielos gel- 
mėse slypintį. Vaizduote, meniškumu ir energija pralenkė Botti- 
cellį Filippino Lippi (1460—1505 m.), kuris savo fres- 
komis gaivino paties Masaccio tradicijas, bet irgi neramus, nors 
ir kita prasme, menininkas buvo: mėgo dramatizmą ir bodėjosi 
aiškios, nesudėtingos kompozicijos; jis duoda iš anksto pajusti 
Michel Angelo dvasią. 

Florencijiečiai vadovavo italų tapybai ir šiaip ar taip pavei- 
kė beveik visus žymius tapytojus; tačiau nenustelbė kitų mo- 
kyklų savotiškumo. Dešimts metų gyveno Florencijoj Piero 
della Francesca (arba dei Franceschi, 1406 — 
1492 m.), bet atstovavo ir savo mokytojo Francesco 
Sguarcione (1394 — 1474 m.) įsteigtajai Padovos mo- 
kyklai, jos realistinei ir klasikinę senovę gaivinančiai, beveik ar- 
cheologinei dvasiai. Kaip florencijiečiai, jis karštai tyrinėjo bei 
sprendė sunkiausias anatomijos ir perspektyvos problemas, mė- 
go aiškią kompoziciją ir griežtai apibrėžiamas skulptūriškas for- 
mas; bet švelnino padoviečių bei florencijiečių griežtumą šviesos 
bei tamsos niuansais ir žavinčiu koloritu. Jo, taip pat — floren- 
cijiečių ir niederlandiečių, mokiniai buvo Melozzo da For- 
li (1438—1494) ir umbriškis Luca Signorelli (1441— 
1523), demoniškas Orvieto freskų (Antikristo, Prisikėlimo, Pas- 
kutiniojo Teismo) kūrėjas. Pirmą kartą (iki Michel Angelo) ta- 
pytojas išdrįso nuogus nuvilkti ne tik velnius, bet ir pasmerktuo- 
sius bei angelus ir paversti paveikslą nuogų kūnų verpetu. Pado- 
vos mokyklai priklausė Ferraroj dirbę Cosimo Tura (1430- 
95) bei Francesco Cossa ir padovietis Andrea Man- 
tegna (1430 — 1506). Mantegną paveikė Florencijos menas 
(skulptūra, gal, labiau, nei tapyba), ir pats jis savo energija, tiks- 
lumu bei dramatiniu realizmu paveikė tiek Turą, tiek Veneciją, 
tiek pačią Hlorenciją; pagaliau pasidavė kiek Venecijos koloristų 
įtakai. 

Umbrijos tapytojai (Bonfigli, Fiorenzo di Lo- 
renzo) vis labiau stengėsi reikšti religines - mistines savo 
meno tendencijas (joms svetimas buvo „pasakotojas“ Bernar- 
dino Betti Pinturicchio, abejingas ir naujai aliejinių 
dažų technikai) Florencijos meno formomis. Didžiausias iš jų 
Pietro Vanucci Perugino (1446 — 1524), Rafaello 
mokytojas. Jis meistriškai vartojo aliejinius dažus. Bet tikri Tta- 
lijos koloristai buvo venecijiečiai. Antonello da Messi- 


— 201 — 


na apie 1473 m. supažindino juos su niederlandiečių technika ; 
padoviečiai įskiepijo jiems realizmą; iš Bizantijos meno paveldė- 
jo jie savo tapybos dekoratyvumą. Carlo Crivelli (1457- 
93) tebebuvo dar Sguarcionės sekėjas. Vittore Carpac- 
cio (1450 — 1522 —), o ypačiai Jacopo Bellini (į 1470 
m.), jo sūnūs Gentile (—1429—1507) bei Giovanni 
(1430 — 1416) ir Cima da Conegliano (1456— 1517) 
sako mums Venecijos meną jau priaugus, dar religinį, bet puoš- 
nų, ramų, realistinį, iš esmės tapybišką tapybą. 


100 


Net Padovos tapytojų mokyklai klasikinės senovės paminklų 
mėgzdžiojimas teturėjo tik pagelbinę reikšmę — padėjo aktualinti. 
dvi svarbiąsias italų tapybos bei skulptūros tendencijas: racijo- 
nalizmą ir realizmą. Racijonalizmu aš čia vadinu (kiekvienam tu- 
ri būti aišku, kad ne be pagrindo) nekartą jau pabrėžtąjį faktą: 
italų tapytojai bei skulptoriai, išskyrus nedaugelį, moksliškai ty- 
rinėjo perspektyvos, anatomijos, nušvietimo (ypačiai della Fran- 
cesca ir Melozzo da Forli), kompozicijos ir grožio dėsnius; tapy- 
ba dažnai virsdavo pritaikomąja matematika. Apie realizmą nėra 
ko ir kalbėti. 

Senovės literatūra visų Viduramžių branginama buvo, o ita- 
lus traukė, be to, ir todėl, kad atrodė jiems jų pačių praeities lie- 
kana ir kad jos dvasia sutiko su tam tikromis italų kultūros ten- 
dencijomis. O tos tendencijos kaip tik ir buvo racijonalizmas ir 
realizmas. Žinoma, pirmiausia rūpėjo humanistams formali loty- 
nų kalbos bei literatūros pusė: gramatikos, žodyno bei stiliaus 
klausimai; norėta tiksliai išsiaiškinti, kaip kalbėta, rašyta ir gal- 
vota senųjų romėnų, suimti savin jų dvasia. Ne be reikalo tapdino 
betgi Valla gramatiką su logika. Gramatika, ypačiai lotynų gra- 
matika, moko žmogų logiškai galvoti, lavina ir drausmina jo pro- 
tą. Šiuo atžvilgiu dar daugiau reikšmės turėjo filologo darbas, 
tekstų kritika bei interpretacija, ir tai, kad senovės literatūra 
teikė humanistams aibę naujų žinių bei idėjų, kurios prieštaravo 
viena kitai bei Viduramžių pasaulėžiūrai, vertė tad ją ir jas kri- 
tiškai vertinti, remtis protu, abejoti autoritetais. Visa tai ir yra 
racijonalizmo akstinas bei reiškinys. 

Klasikinė literatūra, ypačiai vėlybesnės Romos rašytojai, 
padėjo augti ir realizmui, vadinasi, mokė žiūrėti į konkrečią rea- 


— 202 — 


lybę, domėtis ir grožėtis ja, vertinti individualybę, nes tai, kas 
yra konkretu, būtinai yra ir individualu. Gyvenant konkrečia rea- 
lybe, nebegalima jau rados niekinti pačios konkretybės — tauti- 
nės italų kultūros, jų galvosenos ir kalbos. Iš tikro, humanistai, 
savigyros ir peštukai, dažnai skelbdavo stoikų moralę, bet dėl 
1mažiausios kritiškos pastabos įsiusdavo ir užmiršdavo tiek mora- 
lę, tiek iškilmingą senovės rašytojų stilių; tiesa, gražia lotynų 
kalba plūsdavo, bet liaudies posakius versdavo ir tuo pačią loty- 
nų kalbą turtino bei italino; nevadino juk lotynai savo priešo 
šuns ar kiaulės vaiku ir jo motinai nieko bloga nelinkėjo. Taip 
pat kurijos sekretoriai ir abbreviatoriai, užuot Bažnyčios labui 
dirbę, mielai atpasakodavo vienas kitam visokias juokingas isto- 
rijas ir nešvankius anekdotus — versdavo į lotynų kalbą, ką bu- 
vo girdėję ar skaitę itališkai. Vėliau tuos pasakojimus surinko ir 
išleido Poggio (Facetiae): norėjęs be jokių nesąmonių parašyti 
lotyniškai, kas, visų nuomone, lotyniškai pasakyti labai sunku. 
Turinio ir sąmojo atžvilgiu garsiojo humanisto Facetiae 
niekuo nesiskiria nuo itališkųjų Facezie ir nuo Franco Sac- 
chetti bei kitų novelininkų rinkinių. Aprašoma ir smuklė, ir 
miestelėno miegamasis, ir rinka. Šnekama, juokaujama ir barama- 
si - pešamasi žemdirbių, pirklių, daktarų, kilniųjų ponių... Štai 
vyras susipešęs su žmona, nes atkakliai vadinanti jį blusium. 
Veltui pėręs jai kailį: kieto sprando bobos būta. Įleidęs pagaliau 
surištą į šulinį; grąsinęs prigirdyti, kad neatsisakysianti nuo sa- 
vo žodžių, rimtą vyrą užgaunančių. Tuščia pastanga! — negi ga- 
lįs vyras atkaklios moteriškės suvaldyti. Kuo neužsisėmus, bet ne- 
nustojus vyro žeidus: kalbėti nebegalėdama, iškišus rankas ir, 
abiejų nykščių nagus sudėdama, primindavus jam blusas. ,„Mat, 
paprastai nykščių nagais muša jas moteriškės“*). Kaip rodo jo 
laiškai, Poggio akylai žiūrėjo į konkretų gyvenimą, viskuo domė- 
josi; gražiai aprašė Badeno kurortą, Įeronimo Prahiečio procesą 
Konstanze, anglų puotas ir būdą, imperatoriaus įžengimą Romon. 

Skambiais Hermaphrodito pentametrais vaizduoja 
Beccadelli - Panormita palaidą studento gyvenimą (jis mokėsi 


*) At illa, loguendi facultate adempta, etiam dum suffocaretur, guod 
logui neguabat, nam manibus, digitis exprimebat super caput erectis, 
atgue ungulis utriusgue pollicis coniunctis, saltem guod potuit gestu, viro 
pediculos objiciebat. Unguibus enim eorum digitorum paediculi a faemi- 
nis occidi consueverunt, 


— 203 — 


Sienoj), savo linksmas, gražias ir net mokančias trupučiuką 10- 
tyniškai drauges: savo krūtinę dažančią Klaudiją, Ursą, kurios 
kojos į pieną panašios, o šlaunys nepaprastai švelnios, Aldą ir ki- 
tas; pajuokia palūkininką, kuriam turėjo duoti per įkaitą savo 
Plauto egzempliorių, perilgu apsiaustu negražias savo blauzdas 
uždengti mėginantį Matteo Lupį; išblyškusį jaunikaitį, kuris ne- 
norįs jo, autoriaus, mylėti. Dažnai pasitaiko gražiai aprašytas gy- 
venimo vaizdelis*). Poggio sekėjas, Enea Silvio Piccolomini gar- 
siąja Historia de Eurialo et Lucretia (arba H. 
de duobus amantibus) aprašo savo tėviškės Sienos gy- 
venimą bei papročius. Nevisai dora, bet graži apysaka tik lotynų 
kalba ir tesiskiria nuo Boccaccio novelių bei romanų. Piccolomini 
buvo praktikos žmogus; ne tiek imitavo senovės rašytojus ir jų 
stilių, kiek aprašinėjo visa, ką tik galėjo pastebėti, o matė labai 
daug, nes domėjosi gyvais žmonėmis, jų planais, būdu bei gyveni- 
mu, įvairių tautų papročiais, gėrėjosi gamta. Bemanąs buvo Pic- 
colomini aprašyti visą žemę, bet tik Europą šiek tiek teaprašė ir 
tepradėjo rašyti Azijos geografiją. Bet įdomiausias jo veikalas 
yra, be abejo, autobijografija, kurią Caesariu sekdamas, pavadino , 
Commentarii (1405 — 1464 m.). 

Pats konkretus, aistringas, pusiau pagoniškas Neapolio gy- 
venimas pasireiškė Beccadellio mokinio ir karaliaus Ferrantės 
ministerio Giovanni Pontano (1426 — 1503 m.) kūry- 
ba. Jis buvo mokytas žmogus, daugelio traktatų (De Pruden- 
tia, De Fortitudine, De Liberalite, De Convi- 
ventiaą, De Bello neapolitano, De Sermone, 
De Rebus coelestibus, De Fortuna ir kt.) auto- 
rius ir pirmiausia poetas. Graiko Lukijano įpėdžiu ėmė rašyti di- 
jalogus (Charon, Antonius, Actius, Aegidius, 
Asinus). Ir čia rimtus klausimus aiškino: kas yra oratoriaus 
uždavinys, kaip poezija santykiauja su istorija ir kokie jų tikslai, 
ar siela nemirtinga, ar žmogaus valia laisva, ar galima vartoti e t- 
si ir guamguam su indikativuų, o causa rašyti caussa. 
Tačiau gyvenimo tuose dijaloguose kur kas daugiau, nei mokslo. 
Kalba šunadvokatis — aiškina, dviems poetams esant liudinin- 


*) Inflectit genua ac totum se cogit in orbem, 
Imposuit cubitus crure, manusgue genis, 

Postera jam talos contingere crura videntur, 
Se premit, et venter solvitur, inde cacat. 


— 204 — 


kams, kokiomis sąlygomis parduodama žemės sklypas su name- 
liu; apyšykštis ir nayvus kaimietis nesiduoda apgaunamas: no- 
rįs, kad sklypas priklausytų jam iki dangaus ir žemės centro; no- 
rįs jis įsigyti, įspėja jį poetas, kunigų teisę, kurie valdą 
dangų, nes jį parduodą, ir pragarą, nes į jį žmones siunčią. Štai 
smuklininkas šneka su praeiviais ir džiaugiasi taika, kurią Pon- 
tano (poetas mielai ir dažnai pats apie save kalba) patariamas 
pasirašė karalius. Štai sako pamokslą vienuolis, bet pertraukia jo 
kalbą atėjęs su trimitininku ir su didele minia laurais vainikuo- 
tas dainius; bematant pastatyta klotas ir dainiaus pradėta dekla- 
muoti apie Sertorijų. O štai iš paties Pontano rūmų pasprunka 
mažas jo sūnelis ir ima pasakoti, kaip mamytė kaltinanti tėvelį 
neištikimybe, o tėvelis tik tesijuokiąs arba dainuojąs „vemiamą- 
ją dainą“ (carmen evomium). — Kas tai per daina? — 
„Ją dainuojant supykusiai moteriškei, moteriškė tuoj išvemia sa- 
vo tulžį“. — „Nejaugi ta daina tokią jėgą turi?“ — „Tu! išban- 
dyta ir įrodyta. Bet nustok klausęs, prašau. Motutė žiūri į langą 
ir aš bijau, kad manęs nepamatytų“. Šitas žvitrus vaikėzas yra tas 
pats Luciolus, kurį kadai kitkart raminus, anot Pontano, motina 
gražiais pentametrais: ,„Luciole, štai mano papai; juodu turiu tau. 
Dešinysis yra tavo, o kairysis — mano. Verkšlena Luciolus, nori 
kito. Gerai, dabar tavo kairysis, o dešinysis — mano. Ne, tebūnie 
tavo abu. Nebeverk! Ir dešinysis tavo, ir kairysis. Prajuko mano 
Luciolus ir abu papu įsikando. Žįsk, žįsk abu, Luciole, kad nenu- 
sineštų jųdviejų koks blogas žmogus! Pasislėpk mano krūtinėj !“**) 

Didis poetas buvo Pontano, kupinas vaizdų, muzikalus. Dai- 
navo jis Neapolį, triukšmingas jo gatves, fontanus, apylinkių vi- 
las ir kalnus, savo auklėtinius princus, savo žmoną ir meilužę, 
savo vaikus, namus, sodą, savo asiliuką. Gražiausia ekloga pa- 
pasakojo poetas, kaip du kaimiečiai, Makronas ir jo mylimoji 
Lepidina aplankė Parthenopės (Neapolio miesto) ir Sebetho 


*) Has ego Luciolo mammas, haec ubera servo. 
Dextera tua mamma est, ipsa sinistra mea est. 
Singultit sed Luciolus, mutare lice'it. : 
Ipsa sinistra tua est, dextera mamma mea est. 
Utrague sed potius tua sit. Jam desine flere, 
Desine, dextra tua est mamma, sinistra tua est. 
Risit Luciolus, mammamgue utram momordit. 
Nunc, Luci, nunc suge ambas, ne guis malus ullas 
Auferat, et clauso scite reconde sinu. 


— 205 — 


(upės) vestuves. Gyvi žmonės sumišo čia su nereidemis, nimfo- 
mis ir kitomis senovės mitologijos būtybėmis. Bet ir pastarosios 
atrodo gyvi žmonės: pati juodaplaukė, juodakė Parthenopė, nuo 
kurios rožinės spalvos krūtinės varvanti Acidalijos rasa, plikas 
ir klibas karpotu smakru senis Vesuvijus, atjojąs paskutinis be 
apsiausto ant savo asilo ir dosniai apdovanojąs visus susirinku- 
sius į vestuves. Gražioji nimfa (Pontano vilos simbolis) dainuo- 
janti vestuvinę dainą, pranašaujanti, kad Sebetho ir Parthenopės 
palikuonys būsią du garsūs poetai — Vergilijus ir Pontano. 

Nuostabiai gražiai bei natūraliai supindavo senovės vaizdus 
su italų gyvenimo vaizdais ir Politiano ($98). Grakščia, 
Graikijos ir Romos klasikų išlavinta forma reiškė jis XV amžiaus 
italo, kultūringojo florencijiečio mintis bei jausmus. Ir pati lotynų 
kalba, kuria, eilėraščiais, aiškino jis laikrodžio mechanizmą arba 
kartojo liaudiškus italų poetų - satyrininkų juokus, atrodė ne tik 
gyva, bet ir italų kalbos dijalektu, nežinia kodėl pačios tos kalbos 
vietoj vartojamu. „Žibuoklės, švelnios žibuoklės“, dainavo, ,„ma- 
no mylimosios dovanėlė, tokios didelės meilės uždėlis, sakykite, 
kokia žemė jas pagimdė. Kokiu nektaru iškvapino jūsų vainikla- 
pius švelnūs zefirai ir oras? O be galo laimingos žibuoklės! — 
jus nurėškė ji savo rankele, kuri atėmė man mane patį, kuria, ro- 
žiniais piršteliais, priartino ji jus prie gražiosios savo burnelės — 
iš jos mėto į mane savo strėles Amūras... Laimingosios žibuok- 
lės, gyvybe mano, džiaugsme mano, prieglobsti mano, mano ore 
— bent jus laimingai bučiuosiu!“ Taip lotyniškai atsiliepė Poli- 
tiano į itališkus Lorenzo eilėraščius*). Kam gi, pagaliau, lotyniš- 
kai? argi iš tikrųjų lotyniškai? — Čia lotynų kalba — tik peteliš- 
kės, italų kalbos, perauga. 


*) Molles o violae, veneris munuscula nostrae, 

Dulce guibus tanti pignus amoris inest, 

Ouae vos, guae genuit tellus? Ouo nectare odoras 
Sparserunt zephyri mollis et aura comas?.. 

Felices nimium violae, guas carpserit illa 
Dextera, guae miserum me mihi subripuit! 

Ouas roseis digitis formoso admoverit ori 
Illi unde in me spicula torguet amor!.. 

O fortunatae violae, mea vita meumgue 
Delitium, o animi portus et aura mei, 

A vobis saltem, violae, grata oscula carpam... 


— 206 — 


Esam jau matę, kad pats Politiano rašė ir itališkai; drauge 
su Lorenzu buvo vienas iš pirmųjų naujos literatūrinės italų kal- 
bos kūrėjų. Tiesa, kaip ir Petrarka bei kuone visi humanistai, tik 
lotynų kalbą telaikė jis tikrai verta savo genijaus; tyčia rašęs 
tamsiu stiliumi, nes rašęs mokslininkams, ne liaudžiai. Bet šitą 
priešybę nuveikė pats gyvenimas. — Humanistai mokslininkai 
susirado tinkamą sau darbą — ėmė doroti senųjų autorių veikalus 
ir spausdinti kritiškus jų leidinius bei grynai mokslinius filologi- 
jos traktatus. Romoj 1469 m. mokytųjų humanistų išleista Ver- 
gilijaus, Tito Livijaus, Caesario, Lucano, Apulėjaus, Suetonijaus, 
Kvintiliano, Varrono, o 1475 ir Stacijaus veikalai; Bolognoj 1471 
m. — Ovidijaus, Venecijoj 1472 m. — Ausonijaus, Martialo, 
Plauto ir t. t. Be klasikų veikalų pasirodė Vallos Elegantiae 
(1471 m.), Politiano Miscellanea, Merulos Ouaestio- 
nes plautinae, E. Barbaro Castigationes plinia- 
nae ir daug kitų panašių mokslo traktatų, graikų kalbos gra- 
matikų (1476 m. — Konstantino Laskario, 1496 m. — T. Gazos, 
1489 m. — Bolzanio), graikų kalbos žodynas (1497 m.). A1- 
das Manucijus atsidavė kilniam spaustuvininko ir leidėjo 
darbui. Pats labai mokytas Žmogus, pavertė jis savo spaustuvę 
tikra akademija, kvietėsi talkon garsiausius menininkus ir žymiau- 
sius mokslininkus; išleido Aristotelio (1495 m.), Hesiodo, Jam- 
blicho bei kitų neoplatonininkų, Aristofano, Thukidido, Sofoklo, 
Herodoto, Euripido, Demostheno, Platono, Pindaro ir kitų vei- 
kalus. Kad nebūtų miręs (1515 m.), būtų išspausdinęs visa, kas 
ne tik graikiškai, bet lotyniškai, hebraiškai ir chaldaiškai para- 
šyta. Visa tuo italų humanistai padėjo pamatus filologijos moks- 
lui, kuris kritikiniu savo metodu didžiai paveikė istoriją bei kitus 
humanitarinius mokslus, ir tapo Europos filologų, net tokių gar- 
senybių, kaip Erasmas Rotterdamietis, Reuchlinas, Budė (Bu- 
daeus), mokytojais. 

Tuo būdu dalis humanistų pasidarė tikrais mokslininkais 
specijalistais, kurių darbu vis mažiau tesidomėdavo valdovai ir jų 
dvaro šviesuomenė; antroji dalis, patys virto dvariškiais — dvaro 


Plg. Lorenzo il Magnižico: 


Belle, fresche e purpuree violae 

Che guella candidissima man colse, 

Oual pioggia o gual puro aer produr volse 
Tanto piū vaghi fior che far non suole?... 


— 207 — 


bei valdovo poetais, visokių pramogėlių, iškilmių, procesijų, spek- 
taklių tvarkytojais. Tie dvariškiai literatai, savaime suprantama, 
turėjo ilgainiui prisiderinti prie valdovo bei dvaro skonių, norų ir 
nuotaikos. O valdovai, net pas humanistus mokslus ėję, gyveno 
ne gaivinamąja tų humanistų klasikine senove, bet konkrečiu gy- 
venimu; bendravo su italų tauta, jos kalba kalbėjo ir jos troški- 
mais užsikrėsdavo, — juo labiau, kad buržuazija nuolat tarpinin- 
kavo valdovui bei šviesuoliams, iš vienos pusės, ir liaudžiai, iš 
antros. 

Buržua buvo šiek tiek apsišvietę žmonės; tūli — nusimanė 
apie trivium bei guadrivium, glėzojo lotyniškai ir 
draugavo su humanistais. Rašinėjo jie ir patys, pirmiausia — die- 
noraščius (diarii, libri secreti, libri di ricordi, 
memorie, zibaldoni), kur įrašydavo savo pajamas ir iš- 
laidas, žmonos kraitį ir mirtį, vaikų gimimo dienas, smulkius šei- 
myninio gyvenimo įvykius: kokioj puotoj buvę ir kokiais drabu- 
žiais žmona vilkėjusi; minėdavo ir politinius įvykius; dažnai virs- 
davo tad toks dienoraštis tikru miesto metraščiu. Tūli metrašti- 
ninkais ir tapo; taip antai, Florencijos prijoras ir gonfalonieras 
Pietro Minerbetti, florencijiečiai Neri Capponi ir 
Giovanni Cavalcanti (Istorie fiorentine), luccietis 
Giovanni Sercambi ir kiti: Notaras Stefano In- 
fessura parašė Romos istoriją nuo 1422 m. iki XV amžiaus 
pabaigos. Gal būt, visų tų veikalų literatūra pavadinti ir negali- 
ma, bet norinčiam susipažinti su XV amžiaus istorija ir gyveni- 
mu duoda jie nepalyginti daugiau, nei lotyniškosios mokytų 
humanistų „istorijos“. Savo patrijotizmą ir politines pažiūras 
reikšdavo garbingieji buržua publicistiniais veikalėliais, pamfle- 
tais, satyriniais eilėraščiais, vadinamosiomis ,,raudomis“, 1a- 
menti. Religiškai nusijautę — kurdavo misteriją, rappre- 
sentacione sacra, kaip antai, ir pats Lorenzo il Magni- 
fico, arba giesmes, vadinamąsias laudi, kaip jo motina Lucre- 
zia Tornabuoni. Pamaldusis Horencijos pirklys Feo Belcari 
(ne jis vienas) vertė į italų kalbą šventųjų gyvenimus (Vita di 
Fra Egidio, Vita del B. Giovanni Colombini). 
Knygininkas, daugio humanistų ir popiežiaus Nikalojaus V drau- 
gas, Vespasiano Bisticci išleido žymiųjų savo amžinin- 
kų bijografijų rinkinį, be to — Libro delle lodi et com- 
mendazione delle donne illustri, Trattato 


— 208 — 


<ontro al? ingratitudine, Trattato dellavita 
e conversazione dei Cristiani; Giovanni Ghe- 
rardi da Prato (Paradiso degli Alberti auto- 
rius) — Trattato duna angelica cosa mostrata 
per una divotissima visione. 

Florencijos barzdaskutys Domenico di Giovanni, 
pramintas Burchiello, buvo neramus pilietis. Perdaug jo 
plepėta, juoktasi iš kitų ir domėtasi politika. Būta jo albizzinin- 
ko; tad ištrėmė jį iš Florencijos 1433 m. grįžęs jon Cosimo Me- 
dici. Iki mirties (1448 m.) bastėsi po Italiją Burchiello; buvo ir 
Sienoj, ir Venecijoj, ir Romoj. Bet nenustojo viskuo juokęsis — 
savo nelaimėmis, prakiurusiu savo apsiaustu, blusomis ir blakė- 
mis, kurios jam miegoti neduodančios, savo ligomis ir žmonėmis. 
Visa tai, be to dar ginčus su žmona, visokių valgių bei vaistų re- 
ceptus, patarles, mįsles, įvairias juokingas istorijas ir darė jis 
savo eilėraščių tema. Tie eilėraščiai, kur nedaug poezijos, bet ne- 
maža juokingų nesąmonių, atstovauja naujam literatūros žanrui 
— alla burchia. Gal būt, todėl Domenico di Giovanni ir 
pramintas buvo Burchiello; o gal — iš tos jo praminties išriedėjo 
žanro pavadinimas. Mėgiamiausia Burchiello ir kitų to žanro poe- 
tų priemonė yra derinti nesuderinamieji dalykai ir tuo daryti juo- 
kingas įspūdis. Man atrodo, kad jie paveikė ir garsųjį poetą im- 
provizatorių Serafino Ciminellį (1466 — 1500; g. 
Aguilos mieste). Savo strambotti (8—9 eilučių posmais) saky- 
davosi taip verkiąs, kad jo ašaros virstančios upe, kur gyvuliai 
vandenį gerią, arba taip degąs meilės liepsna, kad jonvabaliu vir- 
stąs ir naktį rodąs kelią paklydusiam keleiviui. 

Buržuazija sunku beatskirti ir nuo liaudies, ir nuo šviesuo- 
lių; lygia dalia užsikrėsdavo ji tad liaudies ir šviesuolių - huma- 
nistų tendencijomis, tai ir tiems tarpininkavo. Venecijos patrici- 
jus Giustiniani, Lorenzo il Magnifico ir jo draugai mėgzdžiojo 
liaudies dainuojamas dainuškas (visus tuos strambotti, ris- 
petti, serventesi, sonetti, ballate, canzone, 
contrasti, t. y. — dijalogines dainas, canti carnas- 
cialeschi, lamenti, laudi ir t. t.), rašė misterijas (sa c- 
re rapresentazione). Daug jų ir kitų šviesuolių kūrinių 
tapo pagaliau tautosaka, nes tautos kūryba yra ne tai, kad tauta 
kolektyviai kuria anonyminius veikalus, bet tai, kad individų kū- 
riniai kūnija jos dvasią ir darosi jos džiaugsmų bei liūdesių for- 
momis, reiškiniais, kad tais kūriniais tauta domisi ir gyvena. O 


| 
| 
| 


— 209 — 


XIV — XV a. italų tauta maitino savo dvasią ne tiktai lyrika. — 
Mėgo liaudis apysakas ir poemas, bylojančias apie karus, did- 
vyrių nuotykius ir meilę, apie garsiuosius valdovus, baronus, apie 
gražuoles ir fėjas, apie stebuklingas šalis. Tokias poemėles (n o- 
velette) irį daugelį „dainų“ (cantari) padalintas poemas 
(storie) dainuodavo kai kur gatvėje ar aikštėje susigrūdu- 
siems žmonėms dainiai- profesijonalai (giullari), kurie 
turėjo ir užrašytų ar bent konspektyviai išdėstytų poemų rinki- 
nius (cantastorie, cantafavole, canterino). Iš 
visur sėmėsi temas poetai ir dainiai — iš metraščių, Šventosios 
Istorijos, šventųjų gyvenimo, Ilijados, Enėjidos, Ovidijaus He- 
rojidų, Caesario Komentarų, Stacijaus Thebaidos, o ypačiai iš 
chansons de geste ir avantiūrinių bei kurtuazinių ro- 
manų. Visai suitalėjo Karoliaus Didžiojo ir jo paladinų epopėja 
(matiėre de France). Garsusis Rolandas pavirto Sutri 
mieste gimusiu ar Fiesolės etrusku Orlando, kuris savo kala- 
viju perkirtęs į dvi dali Istrijos salą ir kurį popiežius nusiuntęs ko- 
voti dėl tikėjimo. Sutri mieste rodoma buvo Orlando ola, Pavijoj 
— jo uola, Perugijoj — jo namas; Corceano miestelis įterpė į sa- 
vo herbą ir Orlando ginklų atvaizdą. Apitalėjo ir kiti didvyriai 
(ištikimųjų giminė, Chiaramonti, visai išsiskyrė su išdavi- 
kais, su Maganzos gimine), ir pats Karolius, prasčiokas pil- 
vūzas Carlone. Patikėjęs jis išdavikų, Maganzos didvyrių, 
žodžiais — ištrėmęs vieną Chiaramontę, kuris po to nužygiavęs 
Paganijon, pagonių žemėn. Daug čia žygdarbių atlikęs, su bai- 
siais žvėrimis, milžinais, su kariuomenėmis vienas drąsiai kovo- 
jęs. Bet pranešta Paganijos karaliui, kad jis krikščionis, ir kara- 
lius įmetęs jį į pilies bokšto rūsį. Tačiau karaliaus duktė jį įsimy- 
lėjus ir išvadavus; apsikrikštijus ir ištekėjus už jo. Prasidėję nau- 
ji didvyrio žygdarbiai; o tuo metu pagonys apsiautę patį Paryžių, 
kur užsidaręs Carlonė. Gaila dabar imperatoriui ištikimojo, netei- 
singai ištremtojo savo barono, kuris galėtų jį išvaduoti. Iš tikro 
—- pačią paskutinę valandą atūžęs didvyris, baisiai sumušęs pa- 
gonių kariuomenę, išvadavęs ir Paryžių, ir imperatorių, ir visus 
krikščionis. 

Tomis istorijomis lygiai domėjosi kaimiečiai ir miestelėnai, 
liaudis ir šviesuoliai, buržua ir didikai, komuna ir valdovo dvaras. 
Daug dainių tapo pasiturinčiais, visų gerbiamais žmonėmis. Elo- 
rencija, Perugija, kitos komunos ir valdovai laikė dainius, maiti- 
no juos, mokėjo jiems algą. Kai kurie dainiai — Niccolė Cie- 


Istorija 14 


— 210 — 


co dArezzo, Francesco Cieco di Ferrara, An- 
tonio di Guido, kuris, anot Politiano, skyręsis nuo Orfėjo 
tuo, kad ne žvėris, bet žmones viliojęsis — tikrai išgarsėjo; vie- 
mas, Cristoforo Fiorentino, gavo net poeto vainiką. 
Kai kurie mėgino ir originalius veikalus rašyti. Andrea da 
Barberino (g. apie 1370 m.) išleido avantiūrinį romaną 
(Guerrinoil Meschino) ir proziniu savo veikalu (Rea- 
li di Francia) sukompiliavo įvairias „istorijas“ apie Pran- 
cūzijos karalius bei didvyrius iki Karoliaus Didžiojo ir Rolando 
laikų. 

Negarsių dainių, aikštinių dainių poemomis pasinaudojo 
Luigi Pulci ($97), kai, Lucrezijos Tornabuoni prašomas, 
ėmė skaityti savo Morgantę jai ir visai jos bei Lorenzo 
draugų kuopelei. Paėmė jis Cantare d'Orlando ir dešim- 
tį retų jį pasakojo, kai kur papildydamas ir keisdamas jo tekstą, 
išviso parašė tuo būdu 23 „dainas“; po dvylikos metų, 1482 m., 
vėl ėmėsi darbo ir kitą poemą, Spagna in rima, pavertė 
5 naujomis savo veikalo dainomis, paskutinėmis. Tai ir buvo 
Morgante Maggiore; „maggiore“ (didesnis) todėl, kad 
poema 5 dainomis padidėjo, Morgante — todėl, kad taip pavadi- 
no Pulci Rolando tarną. Poemos turinys ne Pulčiui priklauso. — 
Suvaikėjęs pilvūzas Karolius Didysis visai pasidavęs klastingam 
šmeižikui Gano (Ganelonui) ir taip įžeidęs Orlando (Rolandą), 
kad didvyris apleidęs dvarą ir nužygiavęs Paganijon. Čia, žino- 
ma, devynias galybes nuostabiausių žygdarbių atlikęs; be kitko 
— apgynęs abatą Chiaramontę nuo trijų milžinų, kurie svaidyda- 
vę dižiulius akmenis į jo vienuolyną, o vieną iš jų, Morgantę, ap- 
krikštijęs ir padaręs savo ginklanešiu. Morgantės būta apykvai- 
lio, bet nepaprastai pajėgaus milžino. Varpo klebetu apsiginkla- 
vęs, užpuolęs ir sutriuškinęs jis ištisą priešų kariuomenę — tik 
supliuškintų šarvų, šalmų, kūnų, smegenų, žarnų kautynių lauke 
bebuvo likę. Kartą atsisėdęs ant žirgo ir trakšt — keterą jam per- 
laužęs; atsistojęs, užvertęs jį ant sprando ir dukart gražiai pašo- 
kėjęs, kad nelaikytų jo Orlando pamete sergant. Morgantė tikįs 
Kristumi, nes krikščionis Orlando smarkiai pyškinąs. Jis vienas 
nuveikęs banginį, bet mažas vėžiukas įkandęs jam kojon ir nuo 
to kandžio milžinas numiręs. Morgantė susitikęs ir susibičiuliavęs 
šu užaugti pamiršūsiu milžinų, su milžinų - šašu Margutto. Tai 
visai kitos rūšies būtybė! Turįs jis 77 mirštamąsias nuodėmes 
(suskaityk, kad toks geras, kiek paprastųjų!), o gimęs tarp kar- 


— 211 — 


tuvių ir kalėjimo, kaip Kristus — tarp jaučio ir asilo. Jis netikįs 
Dievo, netikįs ir velnių, tik — geru valgiu, o ypačiai vynu; be 
paliovos meluojąs, sukčiaująs, vagiąs; kur penkios moterys 
esančios, šešias tvirkinąs. "Tačiau, jis nepalyginti simpatiškes- 
nis, už Ganą, nes nieko niekuomet neišdavęs. Pamatęs 
batais autis bemėginančią bezdžionę, Margutto ėmęs juoktis, 
kvatoti ir susilaikyti negalėdamas numiręs, plyšęs. Baisiai nusi- 
minęs Morgantė. Bet imperatoriui be Orlando visai riesta pasi- 
darę — karalius Erminionė pagaliau apsiautęs patį Paryžių. Ri- 
naldo, Ulivieri (Olivier) ir  Dodone pasišovę jieškoti Rolando. 
Taip pat išgarsėję rytuose savo Žygdarbiais; suradę Rolandą. 
grįžę su juo ir atrėmę karalių Erminionę. Bet Gano patariamas 
Karolius vėl ėmęs persekioti ištikimuosius savo tarnus, ir vėl Or- 
lando atsidūręs rytuose. Daug čia milžinų ir kitų priešų nuveikęs, 
tautų apkrikštijęs, karalaičių išvadavęs; antrusyk išvadavęs ir 
Paryžių, karaliaus Calavrionės apsiaustą, o numiręs Roncevalės 
kautynėse. Kadangi Pulci norėjo, kad tose kautynėse dalyvautų 
ir Rinaldo bei Ricciardetto, kurie tuo metu žygdarbiavę rytuose, 
tai du velniai, Astarotte ir Farfarello, įlindę į didvyrių žirgus, ku- 
rie, jųdviejų kurstomi, bematant nunešę riterius į Roncevalę. As- 
tarottė, tai labai mandagus ir mokytas velnias, net teologas. Tis 
lankęs Florencijos Accademia Platonica ir perskaitęs 
visus Marsilijaus Ficino veikalus. Turįs savo nuomones apie Die- 
vo esmę, Trejybę, laisvą valią ir kitus teologijos klausimus; per- 
šokdamas su Rinaldu ir jo žirgu (kuriame ir tupįs) Gibraltaro 
sąsiaurį, aiškinąs, kad anapus vandenyno esanti žemė. Ten gyve- 
ną žmonės visai panašūs į mus. Jie stabmeldžiaują, bet nebūsią 
pasmerkti, nes Kristus praliejęs savo kraują už visus žmones. 
Luigi Pulci pasisavino visas giullarių meno priemones, visas 
negudrias jo gudrybes, įsitraukė pačią jų galvoseną, jų psicholo- 
giją. Jis pats — tikras giullarė; nemažiau, kaip nayvus aikštės 
dainius, užjaučia vaizduojamus savo didvyrius, gyvena jų nelai- 
mėmis, pergalėmis, meile. Bet jis toli gražu ne nayvus; tarytum 
dvejoja — vienas Pulci samprotauja, vaizduojasi savo didvyrius, 
jaučia, pasakoja, kaip paprastas giullare, o antrasis Pulci, blai- 
vaus proto žmogus, skeptikas, stovi nuošaliai ir su pašaipa žiūri 
į pirmojo triūsą, klauso jo poemos, kaip įdomios pasakos. Bet 
kaip tik todėl, kad yra čia antrasis Pulci, pirmasis ir nesidrovi 
tikėti, džiaugtis bei sielotis nesąmonėmis; jis net pats sveiku sa- 
vo protu padeda antrajam, gal — perdaug mokytam, pasijuokti | 


— 212 — 


iš miglotos M. Ficino filosofijos. Tuo būdu nayvi giullarės „isto- 
rija“ pasidarė tikrojo meno veikalas. Juokais įsivaizduodami sa- 
ve liaudimi, liaudį vaidindami, Pulci ir jo klausytojai — 
Lorenzo, rafinuotasis Politiano, mokytasis Ficino — pagavo tau- 
tos būdą ir dvasią. Pagavo tą dvasią ir kilnusis Boiardo ($ 97) 
— pačia savo poemos forma, nes kurtuazinės riteriuomenės idea- 
lams gaivinti perdirbo ir sužiejo apliaudėjusius matičre de 
France ir matišreė de Bretagne romanus. Ži- 
noma, buvo jis ne šiurkštokas buržua, kaip Pulci, bet — gražiai 
išauklėtas, skoningas dvariškis ir sinjoras. 

Humanistinė italų kultūra sužydo pagaliau tautinės literatū- 
ros atgijimu (plg. $ 98); Florencijoj — visai natūraliai, taip pat, 
kaip natūraliai turtingieji buržua Medičiai virto demokratinio po- 
būdžio valdovais, šiaurinės Italijos dvaruose (Ferraroj, Manto- 
voj) — todėl, kad kaip tik humanistinės kultūros atžvilgiu tie 
dvarai buvo atsilikę ir senos dinastijos (Estės, Gonzagos) nebuvo 
atkerusios nuo tautos. Italų literatūrai atgyti labiausiai padėjo 
betgi buržuazija. Buržua didžiai vertino tre corone ir 
kaip įmanydami mėgzdžiojo jų, Dantės, Petrarkos ir Boccaccio, 
veikalus. Fazio degli Uberti (Dittamondo), Foligno 
vyskupas PFederigo Frezzi (Ouadriregio), Matteo 
Palmieri (Citta di vita) sekė Dante; Giovanni Santi 
(Rafaello tėvas), Buonaccorso da Montemagno, 
Giusto de Conti, Giovanni Gherardi da 
Prato — Petrarka ir Boccaccio. Maža to — buržua iš pat 
pradžios kovojo dėl tautinės kalbos garbės su humanistais, — su 
šitais „išdavikais ir nenaudėliais. 

Gasparino da Barzizza ir Francesco Filelfo mokinys, dauge- 
lio lotyniškųjų veikalų ir veikalėlių autorius, Leone Bat- 
tista Alberti ($ 24) daugumą savo veikalų parašė betgi 
itališkai. Mat, norėjęs jis rašyti ne pats sau, ne mažumai, ne 
mokslininkams, bet — savo „tėvyniečiams, kurie yra nelabai mo- 
kyti“, ir žmonijai; norėjęs būti naudingas. Drąsiai gynė jis gim- 
tają savo kalbą, kuri galinti įsigyti tokį pat autoritetą, kaip ir 
lotynų, jei tik rašysią ja savo traktatus mokslininkai. Jo pasiū- 
lymu 1441 m. Hlorencijos katedroj buvo surengtas viešas italų 
kalbos rašytojų konkursas, Certame coronario (Ac- 
cademia coronaria), kuriame be paties Alberti daly- 
vavo notaras Leonardo Dati, matematikas Michele 
del Gigante, kanauninkas Antonio Agzli pirklys 


= 


Mariotto Davanzati, juristas Benedetto Ac- 
colti ir kiti. Elorencijos arkivyskupo, sinjorijos, kurijos pra- 
lotų ir susirinkusios minios akivaizdoj buvo perskaityta itališ- 
kieji konkurentų veikalai — canzoni, hekzametrai, odos, di- 
jalogai. Teisėjai (Poggio, Loschi, Marsuppini, Aurispa ir kiti 
humanistai) negalėjo išspręsti, kieno veikalas gražiausias, ir ati- 
davė sidabrinį vainiką pačiai Santa Maria del Fiore 
katedrai. 

Alberti rašė itališkai apie tapybą, skulptūrą, perspektyvą, 
architektūrą, matematiką, eilėraščius, dijalogus (Della Fa- 
miglia, Tranguillita delVanimo). Della Fa- 
miglia (ketvirtoji knyga parašyta minėtajam konkursui), tai 
didaktinis traktatas, kur autorius savo patyrimu papildė Cicerono, 
Ksenofonto ir kitų senovės rašytojų mintis. Tiesa, Alberčio pro- 
za yra dar sunki ir kiek dirbtinė; trečiąją knygą (Econo- 
mico, arba Il Padre di famiglia) lengvesne kalba 
išdėstė Agnolo Pandolfini (Del governo del 
la famiglia). Politinį traktatą (Della vita civile) 
išleido Alberčio amžininkas minėtasis jau Matteo Palmieri 
(+ 1475 m.), o Cristoforo Landino 1460 išdrįso ko- 
mentuoti Petrarkos Canzoniere pačiame Florencijos uni- 
versitete (Studio). Netrukus imta versti į italų kalbą Her- 
meso (Merkūrijaus) Trismegistto Poimandrį, Dantės De 
Monarchia, Poggio, L. Bruni, Enea Silvio Piccolomini ir 
kitų veikalai. Italų kalba ir literatūra atgijo. 


101 


Taigi, klasikinės kultūros atgijimas nebuvo kultūrinės italų 
evoliucijos esmė, bet, kaip ir XII amžiaus Prancūzijoj (III, 51, 
54 t.), tik priemonė tautinei kultūrai išaiškinti ir išugdyti. Va- 
dinamasis renesansas, tai pirmiausia Italijos istorijas faktas. Čia 
reikia sutikti su J. Burckhardtu, galima — net su Bur- 
dachu, kuris būdingu renesanso atstovu laiko ir Romos tri- 
būną Colą di Rienzo. Neapsiriko ir H. Thode, kai susiejo 
renesansą su Pranciškaus Assiziečio veikla ir su visu pranciškonų 
sąjūdžiu. Mes jau žinome, kad tautos ir tautinės kultūros susi- 
kūrimas visuomet ryzga su religiniais sąjūdžiais, nes tikėjimu pa- 
sireiškia kūrybai reikalingas idealų absoliutumas. 

Pranciškaus brolija pavirto ordinu ir supasaulėjo. Bet pir- 


— 214 -- 


ma ištikimieji jo broliai, paskui, XIII-XIV a., spiritualai, pa- 
galiau fraticelliai karštai kovojo dėl pirmykščių šventojo idealų. 
Daug brolių nenorėjo sutikti su naujomis, palengvintomis regulos 
redakcijomis, ir Konstanzo sinodas leido observantams 
asketiškiau gyventi ir turėti savo viršininkus. Vienas jų, gene- 
ralinis observantų vikaras Bernardinas Sienietis 
buvo garsus ir labai įtakingas pamokslininkas. Jis numirė 1444 m., 
ir jau po šešerių metų Nikalojus V jį kanonizavo. Senuosius or- 
dinus reformuojant, nenustojo XIV—XV amžiuje dygę ir nauji 
(G. Colombinio gesuati ir kt). Tiek senieji, tiek naujieji 
garsėjo savo šventaisiais. "Tuo pat laikotarpiu įsteigta buvo 
daug brolijų ligonims slaugyti ir kitiems labdaros reikalams: vie- 
noj Florencijoį XV a. buvo 35 hospitaliai. Kartais tikros religi- 
nės epidemijos apsėsdavo žmones. "Taip antai, 1400 m. po visą 
Italiją klajojo gausingos atgailininkų, „baltųjų“ (Bianchi), 
minios. Bolognoj, žemei sudrebėjus (1457 m.), gyventojai ėmė 
plakti save, pasninkauti — visą savaitę mėsių nieko neuždirbta — 
ir melstis, net paleistuvės vyrų prie savęs neprisileisdavusios. Sie- 
noj 1496 m. krauju imta lyti: visų katedron susigrūsta, vieno 
Panelei Šv. žvakių uždegama, kito mišios užperkama, trečio mel- 
džiamasi, ketvirto kalinys išperkama, penkto vargšei mergelei 
kraitis duodama ir t. t. Ferraroj paties duko Ercolės įsakymu 
(mat, visuomet gera esą geruoju su Dievu gyventi) kas trečia 
diena vaikščiojo procesijomis visa kunigija ir apie 4000 vaikų, 
baltais marškiniais apsivilkusių ir nešančių vėliavėles su nupieštų 
jose Jėzumi. Devynios galybės piligrimų lankė Romą, Assisį, 
Loretto, net šv. Žemę. Visur pasakojama buvo apie stebuklus. 
Čia apsireiškus pati Panelė šv.; čia, Elorencijoj, alyvmedžio ša- 
kelė stebuklingai prilipus prie Dievo Motinos paveikslo: Dievo 
Motinos siunčiama Florencijai taika; čia žiemos metu ant moky- 
tojo Ambrogio Traversari kapo imta žydėti rožių. 

Nereikia dar užmiršti, kaip glaudžiai susijęs buvo Bažnyčios 
kultas su visu miesto gyvenimu. Mišios, šventės, procesijos, sa- 
kramentai ir sakramentinio pobūdžio apeigos tarytum formavo 
socijalų gyvenimą, nusakydavo jo ritmą. Kiekvienas cechas, 
kiekviena draugija turėjo savo bažnytėlę ar bent koplyčią, savo 
patroną, savo šventę. Pačių miestelėnų statoma ir nuolat graži- 
nama, bažnyčia buvo ir įvairių susirinkimų vieta, ir meno muzie- 
| jus, kuriuo miestelėnai didžiavosi, kur jie grožėjosi didžiųjų me- 
nininkų kūriniais, kur matė Ghirlandaio, Botticellio ar kito kurio 


— 215 — 


tapytojo atvaizduotuosius žymius miesto piliečius. Kiekviena 
šventė rados pramoga; misterija (sacra rapprezenta- 
zione) ir tikėjimo tiesų žmones mokė, ir linksmino. Visiems 
žinomos buvo giesmės (vadin. laudi). Taigi, ir abejingas tikė- 
jimui žmogus negalėjo betgi apsieiti be Bažnyčios, o jos gyveni- 
me dalyvaudamas, nenoromis užsikrėsdavo kiek ir tikėjimu. Ži- 
noma, toks tikėjimo susijimas su gyvenimu darė tikėjimą perdaug 
įprastu, kasdieniu dalyku, mažino jo reikšmę, pasaulino jį. 
„Žinau“, rašė XVI a. pradžioj Erasmas Rotterda- 
mietis, „kiek nutolę yra, ypačiai italuose, nuo krikščionių ti- 
kėjimo tie, kas paseno literatūrą bestudijuodami (in bonis 
litteris), tarytum ties sirėnų uolomis gyvendami.“ Tačiau 
ir šviesuolių bei humanistų tarpe nemaža buvo pamaldžių ir dorų 
krikščionių; dorų, žinoma, mažiau. Paprastai keliama aikštėn 
renesanso žmonių, humanistų, o ypačiai tironų nedorumas. 
Bet nedorumas lengvai syja su prietaringumu ir pamaldumu. Bai- 
sieji tironai — Everso d'Anguillara, Gismondo Malatesta, Filippo 
Maria Visconti — dalyvavo Bažnyčios apeigose, statydino bažny- 
čias ir hospitalius, rankiojo relikvijas. Tikrų bedievių visai maža 
buvo. Nedaug čia tesveria blasfemiški juokai ir išsireiškimai. Kas 
gi, iš tikrųjų, galima įrodyti tuo, kad, bažnyčion mišių klausyti 
eidamas, Domizio Calderini sakydavo: Eamus ad popula- 
rem errorem? kad smailaliežuviai pajuokdavo kunigus, sa- 
kramentus, dogmas? Viena, Bažnyčiai tebepasaulėjant, XV am- 
žiaus žmonės dažnai laikydavo nekaltu juoku tai, kas mums dabar 
blasfemija atrodo. Antra, tikroji blasfemija tik tada ir teesti są- 
moninga, tik tada ir temaga, kada jaučiama jos nuodėmingumas; 
taigi, sako tikėjimą neišnykus. Trečia, blasfemija iš esmės nesi- 
skiria nuo kitų nuodėmių — ir ją gali atleisti žmogui kunigas. O 
romaniškąsias tautas — nekartą esam pabrėžę — kaip tik ir bū- 
dina tai, kad jos nesintetina tikėjimo su empiriniu gyvenimu, bet 
principijaliai juodu vieną nuo kito skiria, o praktiškai gražiai deri- 
na, vadinasi, čia gyvena ir nusideda — čia gailisi ir atgailą daro. 
L. von Pastor prasimanė krikščioniškąjį humanizmą. 
Tiesiog nebuvo tokio humanizmo, atseit, humanistų krikščionių 
(arba bent nekrikščionių) susibūrimo, sistemiškos ideologijos, pa- 
saulėžiūros. Humanistai skyrėsi nuo vieni kitų tuo, kad vieni 
buvo pamaldūs, kiti tikėjimui abejingi; bet dėl tikėjimo ir pamal- 
dumo tarpusavy jie nekovojo. Dorasis Guarino, jaunuomenės 
auklėtojas, gynė Beccadellio Hermaphroditą.  Nikalojus V glo- 


— 216 — 


bojo Vallą. Povilas II persekiojo ne Pomponijaus Laeto ir jo 
draugų stabmeldžiavimą, bet tariamąjį jų sąmokslą. Krikščio- 
niškojo (tiksliau sakant — bažnytinio; Pastorui, Guiraud ir ki- 
tiems tie du žodžiai — sinonimai) humanizmo negalėjo nė būti. 
Mat, humanizmu pasireiškė ne Bažnyčios, bet pasaulininkų dva- 
sia, kuri buvo jau pasireiškus Viduramžių literatūra (ypačiai 
vagantų poezija, Clopinelio Rožės Romanu, buržuazijos litera- 
tūra), kai kuriomis filosofijos srovėmis (averroizmu, occamizmu) 
ir net — XII amžiaus Prancūzijoj — lotynų kalbos bei literatū- 
ros renesansu. Patys humanistai, patrijotai ir garbėtroškos, bai- 
siai išpūtė savo darbo reikšmę bei originalumą; tais jų žodžiais 
pasitikėdamas, žymusis italų meno žinovas J. Burckhardt paskel- 
bė itališkąjį XIV — XV amžių kultūrine revoliucija, individualis- 
tinės naujųjų amžių kultūros pradžia. Tikrovėje XIV— XV am- 
žiaus italų kultūra skiriasi nuo XIII -—XIV amžiaus prancūzų kul- 
tūros ne principijaliai, ne iš esmės, bet tuo, kad surizgo su italų 
tautos gimimu ir rados jos kilnumo simbolis, antra — tuo, kad 
pasaulininkų dvasia XIV — XV amžiuje buvo žymiai įsigalėjus, 
o Bažnyčia nususus. 

Devynioliktojo amžiaus pusės šveicaras (Die Kultur 
der Renaissance in Italien išėjo 1860 m. Ba- 
sely), Burckhardtas nesugebėjo, kaip reikia, įvertinti tautinės 
italų renesanso reikšmės, apuniversalino jį ir, lyg užmiršdamas 
visą europiečių kultūros evoliuciją, pripažino renesansą didžiau- 
sia kultūros revoliucija, tikru tiek savo mylimų helenų atgijimu. 
Pats Burckhardtas, Nietzschės mokytojas, atstovavo individualis- 
tinei-estetinei pasaulėžiūrai; buvo skeptikas, Bažnyčia bei dog 
momis netikėjo ir, istoriją su poezija painiodamas, renesanso žmo- 
nių vaizdais aiškinosi, kas jam pačiam atrodė gražu ir vertinga. 
Jis perdėjo renesanso žmonių individualizmą, kritiškumą ir be- 
dieviškumą. Bet šitą jo klaidą rėmė tikra intujicija. — Rene- 
sanso dvasia (— pasaulininkų dvasia) nesiderino su Bažnyčios; 
geriausiu atveju buvo tikėjimui abejinga; absoliutino empiriją, 
kuri Bažnyčiai tik antraeilę reikšmę teturėjo. Žinoma, empirinių 
dalykų (iš jų ir tėvynės) bei uždavinių absoliutinimas, tai jau re- 
ligija. Bet įdomu — kiek renesanso žmogus būdavo religingas, 
tiek jis kreipdavosi į neoplatonizmą, į mistinę filosofiją, būdingą 
vokiečiams (ne romaniškosioms tautoms), ir troško racijonališkes- 
nės, su renesanso dvasia labiau sutinkančios universaliosios 
(krikščionims ir stabmeldžių filosofams bendros) religijos. "Ta- 


— 217 — 


čiau nesutiko tai su italų ir išviso romaniškųjų tautų būdu: čia 
nei italai galėjo vadovauti Europos kultūrai, nei prancūzai. Italas 
mielai pajuokdavo Bažnyčios kultą ir kunigus, bet nė nemanė jų 
reformuoti ir, nelaimėn ar pavojun pakliuvęs, jų šaukdavosi; ne- 
suprato Bažnyčios dogmų ir buvo joms abejingas, bet neabejojo 
autoriteto principu ir tikėjo, kad norint išganytam būti, reikia ti- 
kėti protui neįkandamomis autoriteto tiesomis; ne pagal asketinę 
(romaniškosios) Bažnyčios moralę jis gyveno, absoliutino empi- 
riją, bet tos moralės principus pripažino. Italas galėjo svajoti 
apie universaliąją religiją, kurią, girdi, skelbią ir stabmeldžių fi- 
losofai, ne tik Kristus, galėjo gaivinti mistinę platonininkų me- 
tafiziką, bet Bažnyčios tikėjimo išsižadėti nedrįso ir kuriamąją 
savo sistemą ilgainiui bažnytino. Nenuostabu — jis samprotavo 
iš esmės taip pat, kaip jo, romaniškosios, Bažnyčios mokslo kū- 
rėjai. Drąsūs Florencijos platonininkai tapo pagaliau savonaro- 
lininkais. 

Taigi, apaštališku Šv. Pranciškaus gyvenimu prasidėjęs re- 
liginis italų tautos kilimas greit subažnytėjo ir nepasireiškė nauja 
religine pasaulėžiūra, kuri galima būtų buvę padėti tautinės kul- 
tūros pamatan. Italai nesusirado naujų pradų savajai kultūrai, 
kaip nesulaukė ir politinės vienovės. 


XIV 


Filosofijos gairėmis 
102 


Tryliktasis amžius troško sintetinės pasaulėžiūros, galvojo 
sistemomis. Žymiausios — Akvinato ir Dunso Skoto — nenų- 
stojo gyvavusios ir XIV—XV amžiuje. Pirmąją, savaime su- 
prantama, skleidė, tobulino ir gynė nuo Skoto bei skotininkų kri- 
tikos dominykonai — Bernardas Gannatietis (apie 
1300 m.), Petras Paludietis (į 1342 m.) ir kiti, 
Pranciškonai sekė savu daktarų, Dunsu Skotu; Pranciškus 
iš Meyronnes (į 1325 m.) sistemingai išdėstė ir paaiškino 
Skoto sistemą. Apskritai imant, tie didžiųjų metafizikų sekėjai 
patys nebuvo originalūs filosofai; tik tesistengė aiškiau bei tiks- 
liau suformuluoti savo mokytojų mokslą ir apginti jį nuo priešų. 
Todėl ir jų darbas pirmiausia rados formalinis-dialektinis, filoso- 
finis: teologijos problemos savo reikšmės nustojo. Kai kurie mė- 
gino ir suderinti kiek Tomo Akviniečio ir Dunso Skoto idėjas 
(karmelitas Gerardas Bolognietis, į 1317 m., ir 
kiti). 

Autoritetu remiančiąsi teologiją Tomas Akvinietis griežtai, 
principijaliai atskyrė nuo protu remiančiosios filosofijos, nors ir 
pripažino (priešingai averroesininkams), kad filosofija negali 
prieštarauti teologijai ir kad kai kurios teologijos tiesos gali būti 
įrodytos filosofiškai. Tos filosofijos išskyrimas buvo didelis To- 
mo nuopelnas arba — didelė jo klaida. Tuo būdu buvo nusa- 
kyta nuo teologijos nepriklausanti filosofijos ir mokslo sritis, o 
filosofijos ir mokslo pagrindai iš esmės nebeteko absoliučios, reli- 
ginės reikšmės, nes tie pagrindai rados reliatyvaus žmogiškojo 
proto aksijomos. Teologijos ir filosofijos-mokslo skyrimasis gra- 
žiai vaizdavo romaniškosios pasaulėžiūros dualizmą ir pagrindinę 
antinomiją, buvo neišvengiamas; ir Tomas ne pats jį prasimanė, 


— 219 — 


bet, gali sakyt, priverstas buvo jį konstatuoti. Ištikimas Bažny- 
čios sūnus, Tomas čia tik teapšvelnino averroesininkų idėją ir 
tarpininkavo jų ginamai filosofijai (bei mokslui) ir Bažnyčiai. 
Nuosekliau ir drąsiau samprotaujančio Dunkso Skoto (nebekal- 
bant apie averroesininkus) galva, Akvinatas buvęs nenuoseklus; 
perdaug teologijos tiesų pripažinęs protu įrodomomis. Bet tas 
pats nenuoseklumas galima buvo prikišti ir Dunsui. Kad ir kaip 
Tomas ją švelnino, išreikštoji jo idėja turėjo savo dialektiką ir bū- 
tinai riedėjo link visiško filosofijos bei mokslo išsiskyrimo su te- 
ologija. Vilhelmo Occamo sekėjams filosofiškai įrodomųjų teolo- 
ginių tiesų ir visai nebeliko. 

Kadangi autoritetas ne kas kita buvo, kaip Šv. Rašto ir Baž- 
nyčios žodžiai, o remiąs jį tikėjimas savo prigimtimi nesiskyrė, 
visų nuomone, nuo tikėjimo žmonių žodžiais (vadinasi, nebuvo 
mistinis susivienijimo su Dievu aktas), tai minėtosios pažiūros į 
teologiją, savaime suprantama, mažino jos vertę. Bet religingas 
žmogus negali sutikti su tokiu tikėjimo vertės mažinimu; nori 
tikėti neabejotinomis tiesomis, nori, kad jos būtų tikresnės, kil- 
nesnės, kaip kad mokslo. Jis gilinasi į tikėjimo turinį; trokšta 
ne naujų tikėjimo objektų, bet naujų ir tikrų žinių. Jam ne vis- 
tiek, kuo tikėti, ir knieti apginti tikėjimo tiesos nuo išdidžių filo- 
sofų. Be to, nepavyko filosofams išnaikinti krikščioniškosios ti- 
kėjimo-žinojimo idėjos, kuria gyveno Bažnyčios tėvų metafizika 
ir kuriai atstovavo Viduramžių ,„platonininkai“ iš dalies ir pats 
Tomas Akvinietis (tuo, kad pagrindines teologijos tiesas pripa- 
žino įrodomomis; kompromisinę Tomo nuomonę Bažnyčia paga- 
liau paskelbė sava). Visai nesutiko tas agnosticizmas su vokie- 
čių teologijos dvasia. Nenuostabu, kad vokiečių tomininkai, meis- 
teris Eckehartas ir kiti (IV, 88, 93—95), ėmė gaivinti „platoni- 
ninkų“ idėjas. 

Naujos sistemos nebebūdino XIV amžiaus filosofijos, ir pir- 
miausia universitetai su jų tracidine mokymo santvarka, su jų 
tradicijomis ir rutina padėjo išlikti senosioms. Bet kaip tik uni- 
versitetai pastarąsias ir griovė. Mat, XIV-XV amžiuje univer- 
sitetai, ypačiai Paryžiaus, tapo faktiškai nieko nepriklausomomis 
korporacijomis, isigijo savivaldybę, privilegijų ir nepaprastą au- 
toritetą. Didžiosios schizmos metu mėgino jie vadovauti kata- 
likų visuomenei ir Bažnyčiai, spręsdavo, kuris popiežius yra tik- 
ras, aiškino katalikų mokslą, reformavo Bažnyčią. "Tam tikra 
prasme, Konstanzo ir Baselio sinodai buvo universitetų kova su 


— 220 — 


popiežiais. Universitetai rados dvasinės europiečių kultūros cen- 
trai. Savaime suprantama, paveikė juos tos kultūros krizė, kuri 
reiškėsi ir imperijos, Dievo karalystės, nykimu, ir Bažnyčios su- 
irute, ir popiežių kova su antipopiežiais, ir Osmanų laimėjimais, 
ir pilietiniais europiečių (Anglų su Prancūzais) karais, ir revoliu- 
cijomis. Visa tai vertė universitetų šviesuomenę persijoti pačius 
Europos kultūros pagrindus, abejoti tradicijomis ir kritiškai žiū- 
rėti į kovojančias tarpusavy filosofines-teologines XIII amžiaus 
sistemas. Kultūros krizė universitetuose natūraliai virto pasau- 
lėžiūros ir senosios sisteminės teologijos-filosofijos krize.  Di- 
džiųjų sistemų kova savybėj nuvylė filosofus bei teologus: imta 
jų abejoti pačia sistemos idėja, ir sistemos dvasią pakeitė kritikos 
dvasia. O kritiškai galvoti kurstė filosofus ir mokslas, kurį tebe- 
ugdė Oxfordo universitetas, o iš dalies ir Paryžiaus mokslinin- 
kai. 

Mokslo augimas gražiai sutiko su vis stiprėjusia pasaulinin- 
kų dvasia, su tuo, kad žmonės vis labiau domėjosi konkrečia ir 
individualia realybe. Bet mokslui trukdė augti Šv. Rašto ir Aris- 
totelio autoritetu besiremianti metafizika. Tomas Akvinietis ir 
net Dunsas Skotas neapgynė dar mokslo laisvės. Ją ir XIV—XV 
amžiuje tebegynė averroesininkai — Dunso mokinys John 
Baconthorp (| 1346 m), Jonas Jandunietis 
(+ 1328 m.), Pietro d'Abano (į 1315 m.) ir visa Pa- 
dovos averroesininkų mokykla (Urbanas Bolognie- 
tis, +1403 m, Povilas Venecijietis, į 1429, Au- 
gustinas Niphus Suessietis, į apie 1546 m., ir 
kiti; žiūr. IV, 88). 

Averroizmas griežtai skyrė filosofiją ir mokslą nuo teologi- 
jos, o teologiją stūmė į tikėjimo sritį, kuri neturinti nieko ben- 
dra su proto įrodomomis tiesomis. Averroizmo sėkmę motyvavo 
vis stiprėjanti mokslo ir kritikos dvasia, įsigalėjęs filosofų tarpe 
skepticizmas, kuris sijo su išlavinta dialektika, abejojimas Bažny- 
čios mokslu, valstybių kova su ja ir — dažniausiai nesąmoningas 
— noras atskirti nuo jos pasaulį ir protavimo srityje. Bet aver- 
roesininkai buvo neteologai ir erezija įtariami mąstytojai. Teo- 
logai, vieni stengėsi naujais argumentais apginti ir paremti seną- 
sias sistemas (tomininkai ir skotininkai), kiti kreipėsi į mistinę 
patirtį ir platoniškąją, tomininkų ir skotininkų jau nuveiktą filo- 
sofiją. Tuo negalėjo jie nugalėti naujų, averroizmą motyvuojan- 
čių tendencijų; patys dažnai užsikrėsdavo nauja dvasia, kaip rodo. 


— 221 — 


tomininko Durando iš Saint-Pourgain ir Pier- 
reo dAuriole mokslas (IV, 88). Kaip ir šv. Tomo lai- 
kais, teologams, norint tikėjimo tiesos apginti, viena išeitis bebuvo 
likusi — suimti savin naujos idėjos ir nauji metodai. To uždavi- 
nio griebėsi minėtieji Durantas ir Pierre d'Auriole, po jų garsusis 
Vilhelmas Occam. 

Jis gimė (apie 1300 m.) Ockhame, Surrey grafystėj, 
įstojo į pranciškonų ordiną ir, 1312-18 mokydamasis, o 1318-20 m. 
mokydamas Oxfordo universitete, pasidavė Oxfordo ir pranciš- 
konų garsenybės, Dunso Skoto, mokslo įtakai. Kaip ir daugumas 
anglų filosofų, brangino jis pirmiausia konkrečią realybę, faktus 
ir tikslius matematinius metodus jiems tyrinėti; atstovavo Ox- 
fordo — Grossetestės, Rogero Bacono, Dunso Skoto — mokyklai, 
jos matematinio ir eksperimentinio, tiksliais įrodymais paremtojo 
žinojimo idealu. Pasak Dunso Skoto, tik tai neabejotina tėra, 
kas akivaizdu, o įrodyti tiesą reiškia arba parodyti, kad ji aki- 
vaizdi, arba išvesti ją iš kitų akivaizdžių tiesų. Šitą metodinį 
principą Occamas vartojo nuosekliau, nei pats Skotas. 

Čia netiesiog ir pats Skotas jam padėjo. — Tomas Akvinie- 
tis, kiek galima buvo, apšvelnino senosios pranciškonų mokyklos 
realizmą; pripažino betgi daiktuose esančias universalijas (g e- 
nera et species), kurios tekančios iš daiktų į sielą ir su- 
tinkančios su bendromis proto sąvokomis; tuo būdu ir galimas 
esąs pažinimas visko, kas bendra ir kas tik ir tesudarą tikrojo pa- 
žinimo objektą. Skotui tikra realybė ir tikro pažinimo objektas 
tebuvo tik tai, kas individualu; bet jis tuo pat metu gynė ir rea- 
lizmą. To ir jo mokinių nuomone, visos bendros proto sąvokos 
atitinkančios daiktuose esančias universalijas. Esą ir tokių uni- 
versalijų, kaip corporeitas (lavono forma), lygumas ir 
panašumas. Žodžiu, tiek daug ir tokių keistų universalijų atsira- 
do, kad pats realizmas nesąmone virto ir savaime kilo abejojimas 
jo principo tikrumu; juo labiau, kad Skoto mokslu tikroji realybė 
esanti konkretūs individualūs daiktai (hoc ir haec, haec- 
ceitas), ne juose esančios universalijos. Argi tos universali- 
jos akivaizdžios arba galinčios būti išvestos iš akivaizdžių dalykų? 

Iš tikro, kad galėtų įvykti pažinimas ir žinojimas, reikią 
dviejų dalykų — proto (intellectus) ir pažįstamo ob- 
jekto (res cognita), kurį Occamas vadina esse su- 
biectivum (nes objektas pats sau esąs subjektas; esse 
obiectivum Occamo terminologija yra kaip tik mūsų. sub- 


— 222 — 


jektyvus objekto vaizdas). Pažinimas esąs loginė proto veikla, 
kuri remiantisi pačią objektyvią būtį gaunančia patirtimi (e x- 
perientia). Tą objektyvios būties (ir mūsų pačių psichinio 
gyvenimo faktų — protavimo, norų, jausmų, kurie Occamo nuo- 
mone esą net tikresni, kaip objektyvi materijalioji būtis) pažini- 
mą Occamas vadina intujitiniu pažinimu, notitia intuiti- 
va, ir skiria nuo abstraktinio pažinimo, notitia abstrak- 
tiva. Abstraktinio pažinimo (ir žinojimo) turinį sudarančios 
proto sąvokos ir jų tarpusavio santykiai. Abstraktinis pažinimas 
nesakąs mums, ar tos sąvokos ir jų santykiai atitinką objektyvią 
realybę. Pastarąją tik intujitinis pažinimas mums teduodąs; 
sakas, kad egzistuojantis daiktas egzistuojąs, o neegzistuojantis 
ne. Intujitinis pažinimas esąs mūsų patirties (experientia, 
experimentalis notitia) pradas, net pati mūsų pa- 
tirtis, abstraktinio žinoijmo priežastis ir mokslo pradas, causa 
propositionis universalis, guae est princi- 
pium artis et scientiae. 

Taigi, pirmiausia ir reikią tyrinėti konkreti būtis, konkretūs 
daiktai ir jų priežastingumo bei kiti tarpusavio santykiai. Maty- 
dami baltą daiktą, mes negalį abejoti nei tuo, kad jis egzistuojąs, 
nei tuo, kad jis baltas. "Taip pat tiktai patirtimi ir bandymais te- 
galį mes susekti daiktų kitėjimo priežastis. Faktas esąs kito fak- 
to (padarinio) priežastis, jeigu jam vienam tėsant visuomet esąs 
ir padarinys, o jam nėsant nėsą ir pastarojo: ipso posito, 
alio destructo, seguitur effectus, vel... ipso 
non posito, non seguitur effectus, arba —ad 
eius praesentiam seguitur efiectus, et ad 
eius absentiam non. Pasitaiką, žinoma, kad kelios 
priežastys darančios tą patį padarinį. Tačiau niekuomet nereikią 
manyti, kad padarinys galįs turėti daug įvairių priežasčių, be bū- 
tino reikalo: nunguam ponenda est pluralitas 
sine necessitate: kiekviena priežastis ir pats jos buvimas 
turį būti intujitiniu pažinimu įrodyti. 

Šitą metodinį Aristotelio principą Occamas ir vartojo kovai 
su Dunso Skoto, Tomo Akviniečio ir paties Aristotelio realizmu. 
Autoritetai visai jam neberūpėjo: guid guidde hoc sen- 
serit Aristotelis, non curo. — Kas gi kada esąs matęs 
tas garsiąsias universalijas? Visa, ką mes intujitiniu pažinimu 
pažįstą, esą atskiri individualūs daiktai arba jų ypatybės. Ne sie- 
loj jokių universalijų nėsą: omnis res positiva extra 


— 223 — 


animam eo ipso est singularis. Visa empirinė bū- 
tis ne kas kita, kaip atskirų individualių daiktų suma, skaitmeni- 
nė jų vienovė. Kitos daiktų vienovės Occamas pripažinti neno- 
rėjo. Skotas kalbėjo apie tokią kitą vienovę, universaliją, kuri, 
nors ir mažesnė už skaitmeninę vienovę (t. y., ji sutinka su daik- 
tų daugumu), aiškina daiktų rūšių (genera et species) 
buvimą, vadinasi, realų daiktų panašumą vienų į kitus. Kaip ir 
Tomas, Skotas sakė vieną universaliją esant daugely individualių 
daiktų (universalia sunt in rebus). Kas gi tai per 


-vienovė? klausia Occamas. Žinomi mums atskiri daiktai, kurių 


kiekvienas esąs vienas, atseit, turįs skaitmeninę savo vienovę; 
žinoma mums ir skaitmeninė daugelio daiktų vienovė, vadinasi, 
jų suma; bet realistų prasimanytosios vienovės niekur nematyti. 
Maža to — realistų prasimanytoji vienovė ir sveikam protui 
prieštaraujanti. Iš tiesų, arba universalija esanti atskiruose indi- 
vidualiuose daiktuose, taigi, sutrupinta ir nebeviena; arba ji vie- 
na, bet tada negalinti būti daugely daiktų. 

Filosofai gynė universalijų mokslą, nes tarėsi tuo būdu išsi- 
aiškinsią, kaip nematerijali siela gali pažinti materijalius daiktus. 
Per universaliją, jų nuomone, materijalusis objektas (daiktas) 
tampa panašus į sielą, dvasiškesnis kiek. Bet, visai teisingai sam- 
protauja Occamas, jeigu materijalusis objektas negalįs veikti sie- 
los ir būti viena iš pažinimo akto priežasčių, tai negalįs jis ir, ben- 
dradarbiaudamas su siela, būti universalijų priežastis, kurios 
esančios, kaip ir siela, dvasinė būtis. Jeigu kiti sako, kad sielai 
reikią materijaliojo objekto, kad juo remdamos galėtų ji kurti ar 
aktualinti universalijas, tai — kam gi čia universalija: galinti sie- 
la remtis tuo daiktu tikslu jį pažinti ir be jokios universalijos — 
svarbu čia, kad pripažinta tiesioginis materijaliojo daikto santy- 
kavimas su siela. Sakoma, kad universalija reikalinga sielai, nes 
teikianti jai materijaliojo daikto vaizdą. Tačiau universalijos 
(genera ir species), pagal teoriją, esančios anksčiau, nei 
pažinimo aktas; negalinčios tad jos konkretaus objekto mums 
vaizduoti. 

Žodžiu, pažinimo aktui išaiškinti jokio tarpininko (— jokių 
universalijų) nereikią: užtenką, kad esąs protą paveikti galįs ob- 
jektas ir kad jo galįs būti paveiktas protas. Protas tiesiog, be jo- 
kio tarpininko, be jokių universalijų, pažįstąs patį objektą. Ne- 
įsivaizduoją juk mes jokio tarpininko tarp Dievo ir To kūrinių, o 


— 224 — 


čia skirtumas nepalyginti didesnis, kaip kad tarp sielos ir jos pa- 
žinimo objektų. 

Taigi, nėsą pamato manyti, kad universalijos egzistuojančios 
kur atskirai nuo daiktų ar net pačiuose daiktuose. Bet Occamas, 
žinoma, negalėjo neigti, kad mes turime bendrąsias sąvokas ir 
kad be jų negali būti paties mokslo. Reikėjo tad jam išaiškinti, 
kokiu būdu tos sąvokos, universalijos, atsiranda mūsų sieloj ir 
kokia jų reikšmė. — Pirmiausia, jis skyrė pagavimą (percepci- 
ją), kuriuo pažįstamas pats objektas, nuo to objekto vaidinio, ku- 
ris, pagavimui pasibaigus ir objektui nebėsant, palieka sieloj. Pa- 
gavimas, intujitinio pažinimo aktas, tarytum paliekąs prote tam 
tikrą pėdsaką, arba — protas įsigijąs tam tikrą kokybę, turėjimą - 
turinį, habitus; ir to habitus dėka protas galįs protauti 
abstrakčiai, be pačių daiktų. Tuo būdu ne tik patys daiktai, bet ir 
vaidiniai sudarą abstraktinio žinojimo pagrindą. Abstraktinio 
pažinimo bei žinojimo srityje mes ir randą bendrąsias sąvokas. 
Kas gi esą tos sąvokos ir kokia jų prigimtis? — Protas verčiąs 
sudėtingą ir neaiškią neišsiskirsčiusių dar pagavų medžiagą ab- 
strakčiomis sąvokomis, o paskui sydinąs jas vienas su kitomis ir 
sudarąs tuo būdu naujus junginius. Pats protas, be intujitinio 
pažinimo aktų negalįs, kaip minėta, sakyti, ar atitinkančios ab- 
strakčios jo sąvokos objektyvią realybę, ar ne. Kaip ten bebūtų, 
jis kuriąs savo veiklai ir netiesioginiam realybės pažinimui tam 
tikrus ženklus, signa, arba praedicabilia mentalia, 
gali sakyt — savo žodžius. Occamas vadina juos sąvokomis (c o n- 
ceptus), terminais (termini) ir proto palinkimais, tenden- 
cijomis (intentiones). Skiria, be to, pirmąsias ir antrąsias 
„Intencijas“. Primae intentiones, tai atskirų pagauna- 
mųjų arba vaizduojamųjų daiktų ženklai; secundae inten- 
tiones — sąvokos, taip antai, genera ir species. Antro- 
sios rūšies terminus motyvuojanti ta mūsų proto ypatybė, kad jis 
negalįs atskiro individualaus daikto pagauti ir tuo pat metu ne- 
kurti bendros sąvokos. Baltus daiktus matydamas, žmogus kurią- 
sis baltumo sąvoką (albedo); matydamas daug žmonių — žmo- 
nijos (species-homo) sąvoką; galvodamas apie žmoniją ir 
kitas gyvių rūšis, susidarąs gyvio (animal) sąvoką ir t. t. 
Panašiai atsirandančios ir kitos abstrakčios sąvokos — guan- 
titas, gualitas, relatio, duratio ir kt. Vi- 
sus tuos terminus protas sydinąs ir kombinuojąs pagal loginius 


— 225 — 


savo dėsnius; tuo būdu susidarą sprendimai ir sprendimų siste- 
ma, arba mokslas. 

Žinoma, terminai (nuo to žodžio Occamo nominaliz- 
mas ir pavadintas terminizmu) turį tik tiek reikšmės ir 
vertės žinojimui, kiek jie tiesiog ar netiesiog remiąsi konkrečia 
realybe, vadinasi, individualiais daiktais, nes tik individualūs 
daiktai realiai ir teegzistuoją. "Tą objektyvią bendrųjų sąvokų 
reikšmę ir stengėsi išaiškinti Occamas. Be abejo, bendrosios są- 
vokos pačios esančios individualūs dalykai — guodlibet 
universale et genus generalissimum est ve- 
re res singularis existens determinati ge- 
neris. Bendroji sąvoka (universalija) bendra (universali) tik 
ta prasme, kad tiesiog ar netiesiog (jeigu reiškianti kitą sąvoką) 
kalbama apie daug daiktų: ji — universalis per prae- 
dicationem, non pro se, sed pro rebus, guas 
significat. Ji — terminus communis (— intentio 
secunda)signo universali determinatus. Protas 
pats kuriąsis bendrąją sąvoką; ji — jo išmone (figmentum). 
Bet jeigu vienos tokios išmonės tik subjektyvią reikšmę teturin- 
čios, tikri proto prasimanymai (occamiškai — esse obiec- 
tivum), tai kitos (o jos kaip tik ir svarbios mokslui) turinčios 
ir objektyvia reikšmę. Pastarosios šiaip ar taip atitinkančios ob- 
jektyvius daiktus (kurių visuomet individualių, ne bendrų, esa- 
ma!): universale non est figmentum tale, cui 
non correspondet aliguid consimile in esse 
subiectivo, guale illud fingitur in esse obie- 
ctivo. Taigi, universalijos (bendrosios sąvokos) reiškiančios 
tuos pačius individualius daiktus, tiktai — kitaip, nei kad indivi- 
dualūs ir individualios reikšmės terminai. Mat, protas galįs pa- 
gauti individualų daiktą arba aiškiai, t. y. skirdamas jį nuo visų 
kitų, arba neaiškiai, nuo kitų jo neskirdamas. Taip antai, jeigu aš 
pažįstąs Sokratą neaiškiai, taip, kad negalįs atskirti jo nuo Plato- 
no ir kitų žmonių, tai mano protas turįs ne realaus objekto (So- 
krato) pagavą, bet tiktai bendrą sąvoką, terminą, arba universa- 
liją, — „Žmogų“. „Sokratas yra žmogus“ sakydamas, aš sakąs, 
kad 1) Sokratas esąs Sokratas, 2) Sokratas egzistuojąs, 3) So- 
kratas esąs žmogus, kiek aš aiškiai jo, Skorato, nepažįstąs, ir jo 
nuo kitų „žmonių“ neskiriąs. 

Taigi, universalijos esančios ne objektyvios, bet tiktai sub- 
jektyvios būties faktai, entia rationis realia. Jos — 


"nn 


Istorija 1 


— 226 — 


proto aktai (actus inteligendi) arba proto išmonės 
(ficta), arba, pagaliau, tam tikros kokybės (aligua guali- 
tas existens subjective in mente, guae ex na- 
tura sua est signum rei extra, sicuk vox est 
signum rei ad placitum instituentis). 

Aišku, kad tuo būdu bendrosios sąvokos virsta nieko nebe- 
verta tautologija, o didžia dalimi, jeigu ne visai, nustoja reikšmės 
ir mokslas, nes jį sudaro (čia teisus ne Occamas bei nominalistai, 
bet Platonas, Aristotelis ir realistai) pirmiausia bendrieji spren- 
dimai. Mokslui belieka abstrakčių sąvokų ir jų junginių sritis, ku- 
ri griežtai, iš esmės skiriasi nuo konkrečios individualių daiktų 
realybės. Ne realūs daiktai, sako Occamas, bet propositio- 
nes mentales ex conceptibus esąs mokslo turinys. 
Negalima esą sudaryti mokslo sprendimo sudedant asilai su jau- 
čiais; o sielos sąvoka su kūno sąvoka jungiant, gyvo žmogaus ne- 
atsirandą. Užuot empirinį pasaulį aiškinęs, mokslas atsiskiria nuo 
jo, įsigyja autonomiją ir ima siekti savų tikslų, kurie dažnai su 
empirija nieko bendra neturi. Occamas ir jo sekėjai pirmiausia 
domėjosi grynai formaliais klausimais, logikos definicijomis, gu- 
driais silogizmais, dialektikos technika. Occamininkų nepapras- 
tai patobulintas dialektinis menas, bet išgalvota daugumas ir tuš- 
čių gudrybių, kuriomis dažnai tebekaltinama scholastika. 

Tas mokslo išsivadavimas ne tik iš teologijos, bet ir iš pačios 
realybės, jo autonomija (primenanti kai kurias XIX — XX am- 
žiaus filosofijos sistemas) galima lyginti ir net sydinti su kapi- 
talistine dvasia (IV, 39), kuria, kaip ir nominalistine Occamo 
gnoseologija, pasireiškė tas pats racijonalistinis miestelėnų indi- 
vidualizmas. Kaip ir kapitalistinis gamybos - prekybos procesas, 
mokslo autonomija sako mums kultūros vienovę yrant; ir čia 
simptominga, kad Occamas griovė universalijas, bendrąsias są- 
vokas, atseit, visa tai, kas vienija pasaulėžiūrą ir būtį. Savaime 
suprantama, nuo proto vienybės su būtimi, nuo kultūros vieno- 
vės, nuo pačios būties vienovės atkerdamas mokslas ir turėjo vir- 
sti tuščiu žaidimu abstrakčiomis, nebegyvomis sąvokomis. Tačiau 
šitos occamizmo tendencijos nereikia ir perdėti. — Kad ir kaip 
abstraktus būtų, filosofavimas santykiauja betgi su realybe, 
remiasi ja (tai ir pats Occamas pripažino) ir — tegul netiesiog 
bei vienašališkai — aiškina jos problematiką. Antra, Occamas 
nuosekliai savo gnoseologijos neišrutulavo ir toli gražu nevisuo- 
met jos principais vadovavosi, sydino ją su oxfordininkų empiriz- 


— 227 — 


mu, dažnai gana nayviu. Trečia, labai didelis yra negatyvus Oc- 
camo nuopelnas — tai, kad jis padarė mokslą laisvą nuo metafi- 
zinių aiškinimų — nuo priežastimis laikomų formų, genčių, rūšių 
(žodžiu — universalijų), nuo Aristotelio causa formalis. 
Tiesa, čia jis pertoli nuėjo. Nebepripažįstant universalijų priežas- 
timis, visai dar nereikėjo tvirtinti, kad jų jokia prasme nėra, o tė- 
ra, girdi, tik atskiri, individualūs daiktai. Iš kurgi tada daiktų pa- 
našumas? Kodėl, Sokratą žmogumi vadindamas, protas žmogumi 
vadina Platoną, Aristotelį ir kitus žmones, o nei Platono liūtu ar 
Aristotelio asilu vadina, nei liūto, asilo, namo — žmonėmis? Šiuo 
atžvilgiu Dunso Skoto ir Tomo Akviniečio teorijos ne tik filoso- 
fiškesnės, bet ir su empirija labiau sutinka. 


103 


Nominalistinė Occamo gnoseologija padėjo jam pabaigti Ak- 
vinato ir Dunso Skoto pradėtąjį darbą — atskirti mokslą nuo teo- 
logijos. Occamo galva, teologija ne. mokslas, nors jos tiesos ir tu- 
rinčios būti apdorotos moksliškai. Mat, mokslo metodu teolo- 
gijos srityje nieko negalima esą įrodyti, demonstrare, bet 
tuo metodu teologas galįs parodyti, kad teologijos tiesos neprieš- 
taraujančios protui ir net patikimos esančios (probabiles); 
mokslo metodą vartodamas, galįs jis persuadere aucto- 
ritate et ratione ir, žinoma, sisteminti teologijos me- 
džiagą. 

Iš tiesų, mokslo įrodymas turįs būti pagrįstas arba akivaiz- 
džiais faktais (t. y. patirtimi, experientia), arba taisyklin- 
gai padarytomis išvadomis iš tokių akivaizdžių faktų. Bet iš em- 
pirinių, reliatyvių faktų negalima esą padaryti jokių tikrų išvadų, 
kurios kalbėtų mums apie absoliučią būtį (to nesuprato, esam jau 
matę, Akvinatas, ir čia glūdi pagrindinė tomizmo klaida), o aki- 
vaizdžiai pati absoliuti būtis mums neduota. Senoji pranciškonų 
mokykla ir net Dunsas Skotas sakė žmogų tiesiog pažįstant patį 
Dievą ir kėlė aikštėn ontologiškąjį argumentą. Bet Occamas, kaip 
ir Tomas, jokios žmogaus vienovės su Dievu nebepripažino ir to- 
dėl — nuoseklesnis už Tomą mąstytojas — turėjo abejoti visais 
argumentais Dievo buvimą įrodančiais. 

Nepripažįsta Occamas Dievo buvimo įrodymu ir tiek Tomo 
vertinamojo „pirmojo judintojo argumento“ (prima et ma- 
nifestior via, IV, 85). Pirmiausia, netiesa esą, kad daiktas 


= => 


negalįs pats savęs judinti. Tikrovėje daug daiktų patys save jų- 
diną — angelas, siela, sunkis (gravitas), ir pirmasis judin- 
tojas neatrodąs būtinai reikalingas. Neakivaizdus esąs ir antrasis 
argumentavimo pradas, vadinasi, kad negalį būti begalinės judin- 
tojų virtinės. Kai aš judinąs vieną karties galą taip, kad judėji- 
mas pasiekiąs antrąjį, tai, kadangi kartis turinti begalę dalių, 
reikią pripažinti, kad tarp abiejų galų esanti begalė vienas kitą 
veikiančių judintojų. Be abejonės, Aristotelio (ir Tomo) nuomo- 
nė, kad negalį būti begalės priežasčių, patikima esanti, net pati- 
kimesnė už priešingą nuomonę, bet toli gražu nėsanti įrodyta. 
Patikimu (betgi nevisai tikru) dalyku Occamas laiko, kad nėsą 
begalinės virtinės priežasčių, kurios laikančios pasaulį egzistuo- 
jant (ne priežasčių, kurios pasaulį sukūrusios). "Tačiau reikią 
dar įrodyti (o gal, ir negalima), kad pirmoji priežastis (causa 
efficiens) esanti Dievas. Taip pat tik patikima (bet neįro- 
doma — ponitur probabilis et est probabilior 
sua opposita, sed minime demonstrata) tėsą 
tai, kad Dievas esąs vienas (galima įsivaizduoti daug pasaulių ir 
daug dievų kūrėjų), begalinis, visagalis, nebekalbant jau apie 
Dievo Trejybę, įsikūnijimą ir t. t. 

Be abejo, tiesiogine intujicija mes pažįstą savo jausmus, no- 
rus, galvojimo aktus ir pan. psichinio savo gyvenimo momentus; 
šita intujicija net tikresnė už tą, kuria pažįstama imaterijalūs 
daiktai, išorės pasaulis. Bet intujicija nerodanti mums jokio akty- 
vaus intelekto, apie kurį tiek prigalvota filosofų, jokios nemate- 
rijalios ir nemirtingos mūsų formos arba sielos. Nei protas mums 
sakąs, nei patirtis (experientia), guod talis forma 
sit in nobis, nec guod talis anima sit in no- 
bis, nec guod talis anima sit forma corporis. 
Kad visa tuo netikėtume, tai galėtume tvirtinti, jog mūsų siela 
esanti erdvinė, materijali ir mirtinga. 

Taigi, tik tikėjimas tegalįs padaryti teologijos tiesas žmogui 
neabejotinas. Ir ne tik nominalistinė gnoseologija motyvuoja čia 
Occamo nuomones, bet ir Dunso Skoto išaiškintoji, o jo, Occamo, 
savin suimtoji Dievo, absoliučios valios ir galios, potentia 
absoluta, idėja. Visagalio, tikrai absoliutaus ir absoliučiai 
laisvo Dievo idėjos sužavėtas, Occamas karštai puola reliatyvaus 
proto mėginimus suprasti, nusakyti ir tuo apreliatyvinti Dievą, 
suvaržyti absoliučią To laisvę. Todėl ir mėgsta Occamas paradok- 
sus. Jais ne tikėjimą griauna, bet tikėjimo neįrodomumą aiškin- 


— 229 - 


damas saugo Dievo absoliutumą. — Ne tik Sūnus, bet ir Tėvas 
galėjęs būtų gimti Panelei Šv., jeigu būtų Dievas to panoręs. 
Taip pat būtų Jis galėjęs tapti ne tiktai žmogumi, bet ir asilu, ir 
akmeniu. Pagal teologų pripažįstamą ypatybių bendravimo 
(communicatio idiomatum) mokslą galima esą sa- 
kyti, kad Dievas esąs Kristaus koja (deus est pes Chris- 
ti). Dievas galėjęs būtų atleisdinėti nuodėmes ir be atgailos. Ne 
todėl paskelbęs Dievas savo įsakymus, kad jie būtų dori; bet dora 
ir esanti tai, ką Dievas įsakęs: ne Dievas jos, bet ji Dievo pri- 
klausanti. Galėjęs būtų Dievas įsakyti žmonėms, kad To nekęstų, 
kad vogtų ir paleistuvautų; ir tada visa tai būtų buvę doros įsa- 
kymai. Savaime suprantama, kad, bausdamas žmones ar dovano- 
damas jiems amžinąjį gyvenimą, Dievas neturįs vadovautis jų 
nuopelnais ar nuodėmėmis. Nevaržančios absoliutaus Dievo nei 
amžinosios idėjos, kurių nėsą, nei kas kita, kas skirtųsi nuo Dievo 
valios. 

Religinis Dievo absoliutumo patosas ir pats karštų Occamo 
paradoksų būdas aiškiai rodo mums, kad jo būta ne tikėjimą 
griauti norinčio filosofo racijonalisto, bet tikėjimo gaivintojo. Jis 
matė, kad filosofija, kokia ji pasidarė XIV amžiuje (o jai jis pats 
gražiausiai ir atstovavo), nebegalėjo įrodyti tikėjimo tiesų, prie- 
šingai — vis labiau jas griovė, ir tikėjimą išgelbėti norėdamas 
griežtai atskyrė jį nuo filosofijos ir mokslo, atsisakė pamatuoti jį 
proto išvedžiojimais. Occamas tikėjo, kad Dievas savo malone 
dedąs krikštijamojo žmogaus sielon tam tikrą palinkima (habi- 
tus) tikėti Dievo apreiškimu (tuo, kad omne revelatum 
a deoest verum, sicut revelatur esse verum). 
Tai esą fides infusa ir principium inclinati- 
vum. Bet to grynai potencijalaus tikėjimo dar permaža. — 
Žmogus turįs dar sužinoti, išgirsti tikėjimo tiesas ir laisvai su jo- 
mis „sutikti“ (assensus), „įsigyti“ jas, pripažinti tikėjimu, 
kurį Occamas vadina „įsigytu“ (fides acguisita) ir kuris 
aktualinąs minėtąjį malonės tikėjimą (fides infusa). Be to, 
kiekvienai tikėjimo tiesai pripažinti reikalingas atskiras įsigytojo 
tikėjimo aktas: Guot sunt articuli, tot sunt fides 
acguisitae. Čia Occamas atsimetė nuo Dunso Skoto ir seno- 
sios pranciškonų mokyklos tradicijų, kuriems malonės tikėjimas 
(fides infusa) buvo mistinis paties Dievo pajautimas, ir se- 
kė Tomu Akviniečiu. 

"Tikėjimo tiesos, kuriomis reikią tikėti, tai Bažnyčios moks- 


— 230 — 


las. „Tai yra mano tikėjimas“, sako Occamas, „nes jis katalikų ti- 
kėjimas. "Tik tuo aktualiai ar potencijaliai tetikiu (vel expli- 
cite, vel implicite credo), kuo tiki Romos Bažnyčia“. 
Pats jis mielai abejotų transsubstancijacijos dogma, nes apie ją 
Šv. Raštas aiškiai nieko nesakąs, o kiti eucharistijos aiškinimai 
atrodą jam patikimesni; pripažįstąs betgi tą dogmą Romos Baž- 
nyčios autoriteto dėliai. Taip pat auctoritates sancto- 
rum verčią jį tikėti gimtąja nuodėme. Žodžiu, kaip ir Dunsas 
Skotas, Occamas teologijos srityje atstovavo kraštutiniam kon- 
servatizmui. Tačiau popiežius ir Romos Bažnyčia turį tokį auto- 
ritetą tiktai todėl, kad saugą ir aiškiną Šv. Raštą, kuris ir esąs 
vienintelis tikras tikėjimo šaltinis. Šv. Raštas — Dievo įkvėptas. 
Kas juo abejojąs ar netikįs, tas turįs būti laikomas eretiku. Nei 
Bažnyčia, nei popiežius negalį keisti šv. Rašto skelbiamojo moks- 
lo. Krikščionis neturįs tikėti tuo, ko Šv. Rašte nepasakyta, ir pa- 
sitikėti žmonių žodžiais: auctoritati humanae in 
his, aue fidei sunt, est minime innitendum, 
guia fides nostra est supra intellectum hu- 
manum. Žinoma, Occamas nemanė, kad Bažnyčios mokslas ga- 
lėtų nesutikti su Šv. Rašto mokslu; bet principijaliai antrąjį ver- 
tino didžiau. Prireikus, paprastai nepripažindavo Bažnyčios 
mokslu popiežiaus ir autoritetingų Bažnyčios įstaigų nutarimų, 
nes tie nutarimai nesutinką su (jo paties aiškinamu) Šv. Rašto 
(=— Bažnyčios) mokslu. Tuo būdu individas (Occamas, Wiclifas, 
Husas, Liuteris) tapo didžiausiu Bažnyčios autoritetu. Occamo 
„biblicizmas“ revoliucino teologiją ir griovė Bažnyčios mokslą, 
kurį pats Occamas norėjo apginti. Nenuostabu, kad nominalistų 
mokinys Liuteris gyvąjį popiežių pakeitė popieriniu (Šv. Raštu). 
Ir čia, be abejonės, didelę reikšmę turėjo ir Occamo agnosticiz- 
mas, ir jo paradoksai. 

Occamas baigtinai atskyrė ne tik kad filosofiją bei mokslą 
nuo teologijos, bet ir žmones nuo Dievo; tuo suaktualino dualis- 
tinę romaniškosios kultūros tendenciją. Kad ir į Dievą bei meta- 
fizinę būtį nukreiptas, pats tikėjimas rados empirinės psichologi- 
jos, empirijos faktas. Ne Dievas, ne susivienijanti su juo žmogaus 
dvasia, bet empirinis žmogaus protas turėjo dabar spręsti, kas 
skelbia tikrąjį Dievo mokslą: popiežius, Bažnyčia ar Šv. Raštas, 
kaip aiškintina Šv. Rašto žodžiai; protas turėjo pripažinti (nors 
negalėjo įrodyti), kad Dievas įkvepiąs žmogui tikėjimą (fides 
infusa). Nuo tikėjimo atsiknojęs, protas tapo tikėjimo krite- 


= = 


rijumi ir laiduotoju, bet į savo sferą tikėjimo nebeįleisdinėjo. Tai 
reiškė pasaulininkų dvasios pergalę. Occamas prasmino ilgą tos 
dvasios evoliuciją, kuriai atstovavo ir buržuazijos literatūra ir hu- 
manistai, nors pastarieji nė per nago juodymą to nesuprato ir, 
savo originalumą ant šakių kilodami, pasiutiškai puolė occaminin- 
kų pirmininkaujamąją scholastiką. Tiesa, ir pats Occamas nesu- 
prato savo mokslo reikšmės: tarėsi ginąs tradicinį tikėjimą, bet 
-— gynė jį tuo, kad griovė jo pamatus. Occamizmas vedė dualis- 
tinę romaniškosios Europos pasaulėžiūrą neišvengiamų jos išva- 
dų (t. y. religinio agnosticizmo, skepticizmo ir empirijos absoliu- 
tinimo) link. Pats Occamas tų išvadų nepadarė. Jis ir jo sekėjas 
Marsilijus Padovietis ($ 5) susidūrė su tradiciniu tikėjimu tik 
popiežiaus valdžios ir valstybės bei Bažnyčios prigimties klausi- 
mais. Bet daug toliau nuėjo occamininkai ir Occamo, be abejo, 
paveiktasis (nors jis tai ir neigė) Wiclifas ($ 39). 


104 


Vilhelmas Occamas 1312 - 20 profesoriavo (komentavo Pe- 
tro Lombardo „Sentencijas“ Oxfordo universitete). Greit buvo 
jis apkaltintas eretiškomis nuomonėmis ir patrauktas tieson 
Avignonan, kur po 4 metų kai kurios jo nuomonės ir buvo pa- 
smerktos. Tuo tarpu Occamas dar daugiau sueretikėjo — įsivėlė 
į pranciškonų ginčą su Jonu XXII ir ėmė pulti popiežiaus val- 
džią; pabėgo tad pagaliau pas imperatorių Liudviką Bavarą. Jo 
globojamas ir jį gindamas parašė Ouaestiones 'octo de 
auctoritate summi pontificis, Compendium 
errorum Joannis papae XXII ir daug kitų traktatų. 
Bet jo mokslui pažinti svarbesni yra Aristotelio logikos ir fizikos 
komentarai, Super IV lib. Sententiarum subtilis- 
simae guaestiones, Ouodlibeta septem, o ypa- 
čiai Centiloguium theologicum. Numirė Occamas 
1349 ar 1350 m. Miinchene (?). 

Mokė ir mokėsi jis kurį laiką ir Paryžiuje, kur nuo XII a. 
nemaža buvo Oxfordo filosofų - mokslininkų bendraminčių (IV, 
75) ir plito nominalistų Durando ir Pierreo dAurio- 
le (ib. 88) mokslas. Nenuostabu, kad Paryžiuje ir įsigalėjo 
occamininkų — nominales, terministae, arba mo- 
derni — mokykla ir prasidėjo karšta jų kova su senųjų siste- 
mų sekėjais, su reales, arba antigui. Artistų fakultetas 


— 232 — 


1339 ir 1340 m. pasmerkė Occamo mokslą ir išviso nominalizmą. 
„Sofistinių doktrinų“ įsigalėjimu susirūpinęs Klementas VI 
1347 m. pasmerkė kai kurias occamininko Jeano de Mire- 
court tezes, ir, taip pat jo pasmerktas (1346 m.), Nicolas 
dAutreourt turėjo viešame universiteto posėdy išsižadėti 
eretiškųjų savo nuomonių. Bet visa tai nesutrukdė naujajai filo- 
sofijai plisti: po šimto metų (1473 m.) Liudvikas XI savo ediktu 
vėl uždraudė nominalizmą, ir vėl nieko iš to neišėjo. 

Žymūs teologai sekė Occamu — anglai pranciškonas A do- 
mas Wodham (Goddam, į 1358 m.) ir dominykonas R o- 
bertas Holkot (+1349 m.), Armand'as de Beau- 
voir (į apie 1334 m.), Marsilijus Inghenietis 
(+ 1396 m.), Albertas Saksonas (j 1390), Petras 
d'Ailli (į 1420) ir kiti; jo įtakai pasidavė Gersonas, net 
augustinininkai Tomas Strasburgietis (į 1357 m.) ir 
Grigalius Riminietis (į 1357), nors jųdviejų ordinas 
ir didžiavosi savo tomininko Aegidijaus Colonnos (ar- 
ba Romėno, į+1316 m.) įsteigtąja mokykla (Schola 
Aegidiana). Occamiškai išdėstė (tiesa, ir kitų teologų min- 
timis naudodamasis) visą teologijos sistemą „paskutinysis scho- 
lastikas“, vokietis Gabrielius Biel (į 1495 m. — Epi- 
thoma pariter et collectorium circaIV libros 
sententiarum, išleista Bielio mokinio Wendellino 
Steinbacho Tibingene 1501 m.). Bet daug įdomesnis ir 
svarbesnis filosofiškasis bei moksliškasis occamizmas. 

Vienas iš drąsiausių ir nuosekliausių occamininkų buvo Ni- 
kalojus dAutrecourt (de Ultricuria, į po 1350 
m.), kurio knygas, multa falsa, periculosa, prae- 
sumptuosa, suspecta et erronea et haeretica 
continentes, Klemento VI legatas įsakė sudeginti (1347 
m.). Pripažindamas Occamo gnoseologiją, Nikalojus laiko žinoji- 
mo pagrindu patirtį, nes tai, ką duodą mums penkios mūsų jus- 
lės, esą, be abejo, akivaizdu (nors duodą mums tos juslės ne pa- 
čius daiktus ir, žinoma, ne universalijas, species, bet psichi- 
nius faktus, res intelligibiles). Ne kokio to žinojimo 
esama, modica certitudo. Mat, pažįstą mes psichinius 
savo faktus, kurie tik daiktų reiškiniai (kantiškai sakant — feno- 
menai) tėsą, ir galima esą abejoti, ar sutinką jie su daiktais, kurių 
esmė mūsų protui neįkandoma, ir ar išviso tie daiktai egzistuoją. 
Non potest evidenter ostendįi, guin omnia, 


— 233 — 


guae apparent, sint vera... De rebus per ap- 
parentia naturalia guasi nulla certitudo po- 
test haberi. Tačiau mokslo žmogui reikią ir netobulu žino- 
jimu pasitenkinti, kad tik jis tikras būtų. Kitos išeities nebėsą, ir 
geriau, kad protas kreiptųsi į daiktus, nei kad į Aristotelio bei 
Averroeso protą. Illa tamen modica certitudo po- 
test in brevi haberi tempore, si homines con- 
vertant intellectum suum ad res, et non ad 
intellectum Aristotelis et commentatoris. 
Nuostabus dalykas! — kai kurie žmonės iki žilo plauko studijuo- 
ją Aristotelį ir Averroesą ir dėl jųdviejų logikos niekiną doros 
klausimus bei visų gerovę; o kai ateinąs tiesos mėgėjas ir imąs 
trimituoti, žadinti tuos bumpsas, tai pykstą jie ir imąsi ginklų žū- 
tinai su juo kovoti. 

Tačiau vienos patirties (vienų daiktų, o tiksliau sakant — 
pojūčių, „fenomenų“) mokslui dar permaža: reikią ir neabejoti- 
nų, akivaizdžių proto principų. Toks principas, primum prin- 
cipium, esąs tapatybės dėsnis: si aliguid est, ali- 
guid est. Išskyrus tikėjimo tikrumą, nėsą kito tikrumo, kaip 
tas principas ir tai, kas galima iš jo išvesti (guae in pri- 
mum principium potest resolvi). Bet, norint pro- 
to principas visai aiškiai nusakyti, reikią suformuluoti jis ir nei- 
giamai, vadinasi, tapatybės dėsnis papildyti prieštaravimo dėsniu. 
Jeigu šitas daiktas (A) tikrai esąs šitas daiktas, tai jis nėsąs ki- 
tas (non- A). Proto principas turįs absoliučią reikšmę. Iš tikro, 
negalį būti, kad daiktas (A) kartu būtų ir šitas (A) ir kitas 
(non- A). Antra, tuo dėsniu (ir tiktai juo) remiasi visi sprendi- 
mai, visi silogizmai: kad patys tikri būtų, visi jie turį būti iš jo iš- 
vesti, tiesiog ar netiesiog — per kitus, tarpinius. Ir aišku, kad 
išvada visuomet turinti būti bent dalimi tolygi tam, iš ko išve- 
dama, tad pagaliau — ir pirmajam proto principui. 

Iš visa to išeiną, kad iš vieno daikto negalima išvesti kito. 
Tai, kad daiktas egzistuojąs ar ne, jokiu būdu negalį reikšti, kad 
egzistuojąs ar ne kitas kuris daiktas. Iš tiesų, pastarasis arba su- 
tampąs su pirmuoju, arba esąs tikrai kitas. Jeigu jis sutampąs, tai 
ir paties klausimo negalį būti, nes paprastai nėsą kito daikto; O 
jeigu nesutampąs, tai jis jokių ryšių su pirmuoju neturįs, nes 
proto principas viena mums tesakąs: antrasis daiktas nėsąs pir- 
masis, ir tiek. Taigi, negalima esą įrodyti, kad vienas kuris daik- 
tas būtų kito priežastis. Žinoma, patirtis rodanti mums, kad vieni 


— 234 — 


daiktai esą kitų priežastys, tiksliau sakant — po vieno tam tikro 
daikto atsirandąs kitas tam tikras daiktas. Patikima, kad ir kitą 
kartą atsirasiąs; bet įrodyti to negalima. Teigu aš pastebįs, kad, 
ugniai artinantis prie mano rankos, ji šįlanti, tai aš laikąs patiki- 
mu dalyku, kad ir kitą kartą taip būsią; bet patikimumas nėsąs 
dar tikrumas. Faktas — akivaizdus, bet išvada neįrodyta ir nega- 
linti būti įrodyta. Negalima tvirtinti, kad esą priežasčių (causa 
efficiens); bet Nikalojus tiki (ne žino), kad Dievas 
esąs daiktų priežastis. Nescimus evidenter, g4uod 
alia a Deo possit esse causa alicuius effec- 
tus, arba — guodaligua causa causet efficien- 
ter, guae non sit Deus, arba — guod aligua 
causa efficiens naturalis sit vel esse possit. 

Kaip negalima įrodyti, kad vienas daiktas esąs kito priežas- 
tis, taip — ir kad jis esąs kito tikslas, causa finalis. Žino- 
ma, priežastingumo ryšiai neprieštaraują proto principui; jie galį 
būti net patikimi; tik negalį būti įrodyti ir tapti tikrojo, 
mokslinio žinojimo faktais. Dar labiau reikią abejoti, kai mėgina- 
ma išaiškinti empirinis faktas hipotetine, niekeno niekur nematyta 
priežastimi — substancija. Penkiomis savo juslėmis mes betarpiš- 
kai pažįstą vadinamąsias akcidencijas, tariamosios substancijos 
reiškinius, bet jos pačios patirtis mums niekur nerodanti (šiaip 
— visiems, net kaimiečiams būtų ji žinoma, ir nesiginčytų dėl jos 
filosofai), o samprotavimai pripažinti jos neverčią. Iš tikro, jeigu 
akcidencijos nesutampančios su substancija (kad sutampančios 
— kuriems galams pati substancijos sąvoka?), tai jų buvimas 
negalįs reikšti kito daikto (substancijos) buvimo. Žodžiu, nieko 
tikro negalima pasakyti apie substancijas, išskyrus, gal, mūsų 
sielą (de substantia materiali alia ab anima 
nostra non habemus certitudinem eviden- 
tiae). Maža to — neaišku, ar ir pati mūsų siela esanti substan- 
cija. Bent nelaiko Nikalojus įrodytu dalyku sielos galių — inte- 
lekto, valios ir t. t.: visa, ką mes pažįstą, tik intelekto, valios ir 
t. t. aktai tėsą. 

Dabar mes suprantame, kodėl Nikalojus sako patį daiktų bu- 
vimą neįrodytą esant. Juk čia irgi reikia iš vieno daikto (psichi- 
nio fakto, „„fenomeno“) daryti išvada kitą daiktą (objektyviai eg- 
zistuojantį) liečianti, vartoti priežastingumo sąvoka. "Tą — ob- 
jektyvių daiktų buvimo — problemą buvo jau iškėlęs Sigeras 


— 235 — 


Brabantietis; Nikalojus tiktai griežčiau ir aiškiau ją besuformu- 
lavo. 

Savo išvedžiojimais Nikalojus d'Autrecourt patvirtino ir dar 
pagriežtino Occamo pažiūras į teologiją ir jos santykius su filo- 
sofija bei mokslu. Net argumentai, kuriais teologai įrodinėjo, kad 
Dievas yra, ir kuriuos pats Occamas pripažino patikimais, nustojo 
buvę ir patikimi. Neįrodoma hipotezė rados ir tai, kad Dievas 
yra causa efficiens, ir tai, kad Jis causa finalis, ir 
tai, kad Tis turi būti, nes yra tobulumo hierarchija (jos, Nikalo- 
jaus nuomone, nėsą, nes kiekvienas daiktas visiškai skiriąsis nuo 
kitų ir neturįs su jais to bendro, kurio atžvilgiu galėtų būti laiko- 
mas mažiau ar daugiau tobulu už juos). Sakiniai „Dievas yra 
ir Dievo nėra — reiškia, griežtai formuluoja savo išvadą Ni- 
kalojus, „tą. patį, nors įvairiais žodžiais“ (alio modo); vadi- 
nasi, abu sakiniai lygia dalia neįrodomi, net nepatikimi (proba- 
biles?). 

Didelę ir principinę reikšmę turėjo mūsų išdėstytosios Nika- 
lojaus d'Antrecourt idėjos filosofijai ir mokslui. — Aristotelinin- 
kai priežastingumo ryšius aiškino vieno daikto (priežasties) pa- 
našumu į kitą (padarinį), t. y., daline daiktų tapatybe, kurią taip 
griežtai ir paneigė Nikalojus. Nikalojus, gali sakyt, sugriovė se- 
nąją priežasties ir priežastingumo sąvoką, o kartu padarė abejo- 
tinas aristotelininkų nuolat vartojamas hipotetines metafizines 
priežastis (causa finalis, causa formalis, substan- 
ciją). Tuo jis kad ir nesugriovė, tai bent baisiai suklibino Aristo- 
telio fizikos pamatus. ,„Visoj Aristotelio fizikoj ir visoj jo meta- 
fizikoj nėra nė dviejų tikrų išvadų, o gal — ir nė vienos“. Taigi, 
reikėjo išnauja kurti fizikos mokslas ir kurti visai naujais pama- 
tais. Tie pamatai — pirmasis proto principas (tapatybės ir prieš- 
taravimo dėsnis) ir patirties duomens, empirinė būtis, kurios vie- 
novė dogmatiškai neigiama, kuri occamiškai laikoma atskirų indi- 
vidualių daiktų suma arba neorganiniu agregatu. Universalijoms 
ir aristotelinei priežastingumo sąvokai išnykus, empirinė būtis 
visai atsiskyrė nuo antempirinės ir tarytum subyrėjo. Tokia gno- 
seologija bei metodologija visai natūraliai pasireiškė religiniu ag- 
nosticizmu ir skepticizmu (teologijos srityje — tik autoritetu te- 
siremiančiu, autoritatyviniu, romaniškosioms tautoms būdingu 
tikėjimu), kuris ilgainiui turėjo virsti ateizmu, o filosofijos srityje 
— kritišku empiristiniu mokslu. Tas mokslas užsimezgė XIII 
amžiuje Grossetestės, Rogero, Bacono, kitų oxfordiečių ir kai ku- 


— 236 — 


rių paryžiečių (iš dalies ir Alberto Didžiojo) veikalais. Iš jo iš- 
augo Dunso Skoto filosofija ir Occamo nominalizmas, kuris tapo 
teoriniu jo pagrindu ir būtina tolimesnio (iki XX amž.) jo augi- 
mo sąlyga. Šitą procesą ir aiškina mums Nikalojaus d'Autrecourt 
idėjos, ne atsitiktinai atgijusios Hume'o ir Kanto (Kritik der 
reinen Vernunitft) filosofija. 

Nikalojus nepasitenkino kritika — mėgino sava sistema pa- 
keisti aristoteliškąją ir ėmė gaivinti Epikūro atomizmą (vėl — 
labai būdingą vėlybesnei fizikai). Susijungdami atomai sudarą 
daiktus ir kūnus. Atomams išsiskirstant, daiktai ir kūnai nykstą. 
Net šviesa esanti ne kas kita, kaip šviečiančių atomų judėjimas. 
Kai kūną sudarantieji atomai išsiskirstą ir išsisklaidą, siela ne- 
nykstanti: ji (intelektas ir jausminė siela) susirandanti naują kū- 
ną, doro žmogaus siela — geresnį, nei anksčiau, nedorėlio — blo- 
gesnį. Kadangi tas metamorfozės procesas niekuomet nesibaigiąs, 
tai tuo būdu galima esą išsiaiškinti amžinojo gyvenimo ir amži- 
nųjų kančių dogma. 

Tokia teorija, žinoma, negalėjo lenktyniuoti su Aristotelio 
fizika bei metafizika ir tik simptominę reikšmę teturi. Svarbiau- 
sias Nikalojaus d'Autrecourt nuopelnas buvo negatyvus — aris- 
totelizmo kritika. Tačiau jau pats Occamas ėmėsi ir pozityvaus 
darbo — vietoj kai kurių fizinių Aristotelio teorijų išdėstė nau- 
jas. Jo nuomone, nėsą jokio reikalo skirti dangaus kūnų materi- 
jos nuo žemiškųjų kūnų materijos (nunguam ponenda 
est pluralitas sine necessitate), o judėjimas ga- 
lima esą išsiaiškinti paprasčiau, nei buvo padaręs Aristotelis. 
Aristotelis aiškino daikto judėjimą atskiru nuo daikto judintoju 
(siela, forma, daikto prigimtimi). Taip antai, akmuo krintąs že- 
mėn todėl, kad jis iš prigimties sunkus ir kad traukianti jį natū- 
rali jo vieta, žemė; o ugnis einanti viršun todėl, kad iš prigim- 
ties esanti lengva ir kad jos vieta esąs oras. Įudėjimas esąs sie- 
kimas tikslo, aktualėjimas, priemonė ramiam būti, ir todėl negalįs 
būti esminė daikto ypatybė, t. y., negalįs būti be judintojo. Ki- 
taip sakant, Aristotelio filosofija nežino, kas tai yra judėjimo 
inercija, ir verčia ją neigti. Bet kodėlgi rankos mestas akmuo to- 
liau lekia, nors ranka jo ir nebestumia? kodėl netuoj ima kristi 
žemėn, siekti natūraliosios savo vietos? Todėl, atsako Aristotelis, 
kad ranka, mesdama akmenį, kartu stumianti ir ji apsupančią dalį 
oro, šita oro dalis — kitą ir t. t.; tuo būdu rankos mestąjį akmenį 
tebejudinąs rankos pajudintasis oras. 


— 237 — 


Su tokiu aiškinimu, tiesa — labai dirbtiniu, Occamas nesu- 
tiko. — Ranka, be abejo, pajudinus akmenį, bet jis lekiąs (judąs) 
ore ne todėl, kad jį tebejudintų ranka ar oras, o todėl — kad pra- 
dėjęs judėti, ir tebejudąs, kol nesustabdysiąs jo oras. Teanas 
Buridanas gražiai paaiškino šitą Occamo išdėstytąją judė- 
jimo inercijos teoriją. Vieno Aristotelio komentatoriaus mintį 
gaivindamas, sako jis, kad judintojas (ranka) duodąs metamajam 
daiktui (akmeniui) tam tikrą veržimąsi (impetus), kuris 
esąs proporcinis judėjimo greičiui ir daikto masei (— daikto ma- 
terijos kiekiui). "Tas veržimasis ir veikiąs (judinąs) daiktą, kol 
oras sustabdąs judantį daiktą, ir daiktas, natūraliosios savo vie- 
tos, žemės, traukiamas, krintąs žemyn. Todėl kiekvieno daikto ju- 
dėjimas lėtėjąs, sunkus daiktas galima esą mesti toliau, kaip leng- 
vas, žemėn krintąs daiktas krintąs vis greičiau — faktai, kurių 
negalįs išaiškinti Aristotelis. Buridano teoriją patobulino ir pa- 
tikslino jo mokinys Albertas Saxonas, o ypačiai Ni- 
kalojus Oresme. 

Judėjimo analizė, tai gražus naujų mokslo metodų ir kovos 
su aristotelininkų dogmatizmu vaisius. Naują judėjimo teorija 
rutuluodami, Occamas ir Paryžiaus profesoriai Buridanas, Alber- 
tas, Oresme bei kiti dėjo pamatus naujųjų amžių mechanikai (fizi- 
kai), sistemiškai Galilėjaus išdėstytai. O fizikos problemos giau- 
džiai buvo susijusios su nauja astronomija ir su nauju pasaulio 
vaizdu. Buridanas laikė nebereikalingais tuos „intelektus“ (inte- 
ligencijas), kurie, anot Aristotelio, judiną dangaus sferas. Sierų 
judėjimui išaiškinti užtenką Dievo joms duotojo veržimosi (i m- 
petus) ir kad niekas joms judėti netrukdytų. Nuo XIV am- 
žiaus pradžios kai kurie „garbingieji Paryžiaus universiteto ma- 
gistrai“ abejojo Ptolemajo teorija: „geresnė tvarka būtų, kad že- 
mė judėtų, o dangus būtų ramus“. Nikalojus Oresme prancūziškų 
savo traktatu „Apie Dangų ir Pasaulį“ įrodė, kad nėra dangaus 
judėjimą remiančių argumentų, bet kad, priešingai, yra daug 
„gražių argumentų“ žemės sukimąsi rodančių. Oresme sakė savo 
samprotavimus labai naudingus esant tikėjimui ginti. Galima tuo 
abejoti, nes rėmėsi jie naujojo mokslo principais, kurie griovė vi- 
są Viduramžių pasaulėžiūrą. 

Svarbus ir, manau, ne tik simbolinės reikšmės faktas. — Oc- 
camui ir Paryžiaus mokslininkams judėjimas nebėra pasaulio ne- 
tobulumo žymė, empirinio pasaulio pastanga ir priemonė suto- 
bulėti, vadinasi, pasiekti ramumui; ne potencija akto-ramumo. 


— 238 — 


Jiems nebereikia judėjimo aiškinti, išvedžioti iš ramybės, nes jis 
egzistuoja ne mažiau, kaip ji, o gal — ir daugiau. Tuo būdu nau- 
ja pasaulėžiūra rados ne tik empiristinė, bet ir dinaminė; ėmė 
tarytum vaizduoti vis stiprėjančią ir senąsias gyvenimo formas 
griaunančią kapitalistinę dvasią. Sutiko naujoji pasaulėžiūra ir su 
pačiu kultūros procesu, kuris XIV amžiuje nepaprastai sugreitėjo 
ir tapo nepalyginti dinamiškesnis, reiškėsi nuolatine tiek valsty- 
bių, tiek socijalinių sluoksnių bei grupių kova, socijaliniais sąjū- 
džiais bei revoliucijomis ir racijonalistiniu, kartais galima pasa- 
kyti — „moksliniu“, valstybių kūrimu bei reformavimu. 

Mokslinis Paryžiaus profesorių sąjūdis, kuriuo ir prasidėjo 
naujųjų amžių mokslas (čia Paryžiaus mokslininkai turėjo daug 
daugiau reikšmės, nei italų humanistai), išaugo ne iš nominalizmo. 
Nominalizmas tik tepadėjo jam augti savo kova su scholastikos 
dogmatizmu ir su Aristotelio fizika bei metafizika. Kaip ir Oc- 
camas bei occamininkai, minėtieji mokslininkai atstovavo Oxfor- 
do, iš dalies ir paties Paryžiaus tradicijai, tik, tuo tarpu kai Occa- 
mas pirmiausia domėjosi principiniais gnoseologijos klausimais, 
jiems svėrė konkrečios mokslo problemos. Jeanas Burida- 
nas (—1300—1358— m.), Paryžiaus universiteto profesorius 
ir (1327 ir 1348 m.) rektorius, tik filosofijos ir mokslo problemas 
tetyrinėjo. To mokinys Albertas Saksonas (į 1390 m.,, 
Albertas Mažasis, Albertutius), Paryžiaus (1357 m.), o 1365 m. 
pirmasis Vienos universiteto rektorius, buvo 1366 m. įšventintas 
Halberstadto vyskupu, bet teologija, rodos, nesidomėjo. Rašė 
logikos, fizikos, matematikos (tiesa, ir moralės) klausimais. Svar- 
biausias jo veikalas — De coelo et mundo (kur išdės- 
tyta svorio teorija). Oresme (+ 1382) buvo ir teologijos ma- 
gistras, ir (nuo 1377 m.) Lisieux vyskupas, bet dirbo mokslo sri- 
tyje. Išvertė į prancūzų kalbą Aristotelio „Politiką“ ir „Etika“ 
($ 34), parašė prancūziškai traktatą apie pinigus ir kai kuriuos 
filosofinius veikalus, o svarbiausius savo darbus paskyrė fizikos 
ir astronomijos problemoms (De difformitate guali- 
tatum, Traitė de la sphėre, Commentaire 
aux livres du Ciel et du Monde dAristote). 
Buvo jis vienas iš žymiausių XIV a. mokslininkų; Descartes'o 
pirmtakūnas, ėmė filosofuoti prancūziškai ir suformulavo anali- 
tinės geometrijos principą. 

Occamininkas teologas ir mistikas, kardinolas Pierre 
d'Ailli (1350—1420 m.) išgarsėjo savo astronomijos ir geogra- 


— 239 — 


fijos traktatais. Iš Paryžiaus naujasis mokslas įsiskverbė į Vo- 
kietiją, kur Albertas Saksonas tapo Vienos, o Mar- 
silijus Inghenietis (f 1396 m.), irgi Paryžiaus univer- 
siteto auklėtinis, Heidelbergo universiteto rektorium. "Tiesiog ar 
netiesiog Paryžiaus mokslininkai paveikė Lionardo da Vinci, Car- 
dano, Galilėjų, Bernardą Palissi ir kitus garsiuosius XVI-XVII 
amžiaus mokslininkus. 


105 


Religinis occamininkų agnosticizmas reikšdino vyraujančią 
Europos kultūros tendenciją — buvo prinokęs romaniškosioms 
tautoms įgimto dualistinio polinkio vaisius. Tačiau nuoseklusis 
dualistinio krikščionybės momento rutulavimas vertė pačią krikš- 
čionybę dualistine ir žadino kitą jos momentą, kurį mes vadiname 
panteistiniu; pirštu prikišamai rodė, kad filosofų čia apsirikta. Ti- 
kintieji žmonės nenorėjo pripažinti nominalistų teologijos, kuri 
niekino intymų žmogaus bendravimą su Dievu ir riedėjo religinio 
indiferentizmo, net ateizmo link; su visa nauja pasaulėžiūra ne- 
galėjo sutikti, nes ji, užuot niekinus žemę dangaus dėliai, dėl že- 
mės dangų niekino. Visa tai gaivino senąsias teologijos ir tikė- 
jimo tradicijas; o pats nominalizmas, via moderna, susidūrė 
ne tik su senosios pasaulėžiūros, via antigua, atstovais 
(tomininkais ir skotininkais), bet ir su savo paties aišktėn kelia- 
mu ir pamatuojamu empirizmu, su vyraujančia XVI-—-XV a. ten- 
dencija.  Realius daiktus keitė jis proto sąvokomis, . terminais; 
draudė mokslininkui į pačią realybę gilintis. Be abejonės, tomi- 
ninkai ir skotininkai labiau atstovavo XIV — XV amž. tendenci- 
joms, kai, nominalistus puldami, sakė: „einam daiktų link, o ter- 
minais nesirūpiname“, nos imus ad res, de termi- 
nis non curamus; skotininkai savo šitybe (haec- 
ceitas) net individualybę aikštėn kėlė. Nebaugino senųjų ir 
išdidus nominalistų atsakymas: „kai, terminus niekindami, į daik- 
tus einate, ipuolate jūs į visišką daiktų nežinojimą“, dum vos 
ad res itis, terminis neglectis, in totamrei 
caditis ignorantiam. 

Jonas Capreolus (į 1444 m.) drąsiai atgaivino To- 
mo Akviniečio mokslą; sistemiškai jį išdėstė ir kiekvieną tėzę ap- 
gynė nuo visų priekaištų (Defensiones theologiae 
divi doctoris Thomae). Tas princeps Thomis- 
tharum, Elorencijos arkivyskupas Antoninas (į 1459 m.), 


— 240 — 


Dionysius Rickel (Carthusianus, į 1471 m.),o 
vėliau Pranciškus Ferrarietis (Franciscus de 
Silvestris, į 1528 m.), Kajetanas (Thomas de 
Vio Cajetanus, į 1534 m.) ir ispanų teologai (Pran- 
ciškus iš Vittorijos, į 1546, Melchioras Cano, 
+ 1552, Dominykas Soto, į 1560) savo darbais padarė, 
kad tomizmas rados Bažnyčios teologijos pagrindas. Kiti teo- 
logai (Vilhelmas Vorillon, į 1464, Pranciškus 
Lychetus, Mauritijus Hibernicus, Petrus 
Tartaretus, Steponas Brulefer, į apie 1496 m.) 
gaivino Dunso Skoto sistemą. Kai kurie skotininkai kreipėsi į 
Bonaventūrą ir kitus senosios pranciškonų mokyklos atstovus, bet 
augustiniškai platoniškoji pasaulėžiūra buvo svetimesnė naujo- 
sios Europos dvasiai, kaip pats occamizmas: įsigalėjo, kaip mi- 
nėta, kompromisinė Akvinato sistema. 

Tiesa, krikščioniškasis platonizmas nepasidavė. Kad ir for- 
maliai-juridiškai sprendžiami būdavo, žmogaus atsakomybės ir 
laisvės, gimtosios nuodėmės ir Dievo malonės klausimai nuolat 
kreipė betgi akis į Augustino mokslą (plg. Tomo Bradwar- 
dinos, į 1349 m., ir jo sekėjo Wiclifo predestinacijoniz- 
mą, Jono Puppero von Goch, +1475m., De li- 
bertate christiana, Jono Wesselio augustiniz- 
mą ir kt.), o augustinizmas rėmėsi platoniška tiesioginio žmogaus 
bendravimo su Dievu idėja, kurstė platoniškai filosofuoti ir ugdė 
mistiką, iš esmės giminią platonizmui. Neatsitiktinai occaminin- 
kas Gersonas buvo ir mistikas, sekė Bonaventūra bei vikto- 
riečiais ir stengėsi suderinti vis cognitiva su vis at- 
fectivaą, cognitio su amor. Abejojimas protu vertė 
jieškoti kitų kelių į Dievą. Religinė filosofija baigėsi agnosticiz- 
mu. — Argi nereikėjo ne grįžti į kompromisines, nominalizmo su- 
griautąsias sistemas, bet remtis mistine patirtimi?  Aristoteliu 
sekdama filosofija turėjo pagaliau išsižadėti Aristotelio. — Ar ne- 
reikėjo vėl šauktis talkon Platono, kurį taip paniekinamai atmetę 
buvo didieji scholastikai? Dualistinis krikščionybės momentas nu- 
slėgė panteistinį, visai atskyrė teologiją nuo filosofijos, tikėjimą 
nuo proto, Dievą nuo pasaulio ir žmonių. — Ar neatėjo laikas vėl 
imtis sintezės darbo? Kas iš to, kad jis nepasisekė XII amžiaus me- 
tafizikams?.. "Tai buvo lemiamoji Europos kultūros problema. 
Europiečiai turėjo arba atsisakyti nuo religinių metafizinių savo 
kultūros uždavinių ir tik empirinius jos tikslus tevykdyti, pasi- 


— 241] — 


duoti įsigalėjusiai pasaulininkų dvasiai, arba taip perprasminti 
savo tikėjimą, kad tie tikslai būtų ir religiniai, ar nauja sintetine 
pasaulėžiūra susydinti empirinę būtį su antempirine, pasaulį ir 
žmones su Dievu. Romaniškosios tautos — šiuo atžvilgiu pras- 
mingas yra italų renesansas — to padaryti negalėjo. Bet vokie- 
čiai visuomet troško sintetinės pasaulėžiūros ir brangino panteis- 
tinį krikščionybės momentą, romaniškųjų tautų paniekintą. Kaip 
tik XIV— XV a. mėgino jie tautiškai susitvarkyti ir buvo kupini 
kūrybinių jėgų. Jų mistika nutiesė kelią naujai pasaulėžiūrai, 
naujai krikščionybės formai. Nikalojus Kuesietis ėmėsi milžiniš- 
ko sintezės darbo. 


105 


Nikalojus Chrypffs (Krebs) gimė Kueso (lot. 
Cusa, iš čia ir pramintas Kusanu, Cusanus) apskrity 
(Pamosely, netoli Triero) 1401 m. Jo tėvas buvo pasiturįs žve- 
jys, bet gabusis vaikas nenorėjo tėvo amatu verstis; pabėgo ir, 
Manderscheido grafo globojamas, įstojo į garsiąją bendrojo gy- 
venimo brolių mokyklą Deventery. Čia ne tik daug žinių įsigijo, 
bet susipažino su vokiečių mistika; suėmė savin meisterio Ecke- 
harto, jo sekėjų ir jo mokytojų — Dionysijaus Areopagitos, Eriu- 
genos, išviso neoplatonininkų — tradicijas. Kai sukako jam 15 
metų, Nikalojus ėmė studijuoti teisę pirma Heidelbergo, paskui 
Padovos universitete. Padovoj, „teisės bei įstatymų mokslo ka- 
rūnoj ir šventos teisybės buveinėj“, įsigilino jis be to į matema- 
tiką, gamtos mokslą ir filosofiją, kurią dėstė Julijonas Ce- 
sarini, vėliau kardinolas ir Kuesiečio globėjas. Gal būt, klau- 
sė Kuesietis ir augustinininko Povilo Venecijiečio 
paskaitų, kur tas excellentissimus philosopho- 
rum monarcha skleidė Averroeso mokslą apie vieną, vi- 
siems žmonėms bendrą aktyvų intelektą (IV, 74), o be abejo ge- 
rai susipažino su occamizmu. Dar svarbiau, kad priėjo jis paga- 
liau prie pačių neoplatonizmo šaltinių — prie Plotino, Jamblicho 
bei Proklo veikalų; mat, tapo ilgainiui dideliu graikų kalbos, be 
to — dar žydų ir arabų, žinovu. Tačiau, universitetą baigęs, ėmė 
jis pirma ne filosofuoti, bet advokatauti (1423 m. Mainze); tiesa, 
apie 1430 m. įsišventė kunigu, netrukus pasidarė Šv. Floriano 
(Koblenze) dekanas. Sirgo jis Bažnyčios supasaulėjimu ir nelai- 
mėmis; sinodininkų teorijos prasme parašė De concordan- 
tia catholica ir, kardinolo Cesarinio į Baselio sinodą 


Istorija 16 


— 242 — 


pakviestas, čia su jais susidėjo. Bet ilgainiui Nikalojus nusivylė 
sinodininkais ir jų teorija; pasidarė popiežininkas ir dalyvavo Fer- 
raros-Florencijos sinode. Eugenijus IV tinkamai įvertino Ni- 
kalojaus ištikimybę ir gabumus; pavedė jam drauge su Taranto 
vyskupu pirmininkauti pasiuntinybei, kuri turėjo lydėti graikus 
iš Konstantinopolio Ferraron, o paskui paskyrė jį, kaip ir Carva- 
jalą, savo legatu Vokietijai. Carvajalui, Piccolominiui ir Kuesie- 
čČiui tarpininkaujant ir buvo pasirašytas Vienos Konkordatas 
(1447 m.). Nikalojus V paskyrė Nikalojų kardinolu (1448 m.) 
ir Brixeno vyskupu (1450); be to — pavedė jam reformuoti Vo- 
kietijos vienuolynus ir dvasininkiją ($ 92). Bažnyčiai reformuoti 
Nikalojus daug padirbo, bet tik 8 metus tevyskupavo (1452-60): 
Tirolio hercogas Sigismundas, vyskupo reformatoriaus 
priešų kurstomas, įsakė jį suimti ir, tiktai popiežiui interdiktą pa- 
skelbus, teišleido. Kuesietis nuvyko Romon Sigismundo su po- 
piežium taikinti. Valdė čia kurį laiką Romą, rėmė Pijaus II su- 
manymą suruošti naują kryžiaus žygį, parašė De cribra- 
tione Alchorani, kur įrodinėjo muslimams krikščionybės 
tiesas (tuo veikalu ir pasinaudojo Pijus II garsiąją savo bulę rašy- 
damas, $ 96), bet į savo dieceziją nebegrįžo: 1464. VIII. 11 numi- 
rė Todi mieste. 

Su diplomato, reformatoriaus ir ganytojo veikla mokėjo 
darbštusis kardinolas susieti tikrai milžinišką mokslo darbą. Pa- 
rašė daug metafizinių veikalų, iš kurių reikia paminėti De doc- 
ta ignorantia, De conjecturis I. II, De fi- 
liatione Dei, Dialogus de Genesi, Idiotae 
de sapientia, de mente et de staticis expec- 
rimentis 1. IV, De visione Dei, Dialogus de 
pace seu concordantia fidei, Dialogus de 
Possest, Liber de beryllo, De venationesa- 
pientiae, De apice theoriae, kelis matematinius 
veikalus (De mathematicis complementis, Com- 
plementum theologicum), De reparatione 
Calendarii (apie kalendoriaus reformą), minėtąjį veikalą 
De Concordantia catholica ir kt. 


107 


Imdamas domėn visą Occamo bei occamininkų padarytąjį kri- 
tikos darbą, Nikalojus Kuesietis nesutiko betgi skirti teologijos 
nuo filosofijos ir tenkintis terministų agnosticizmu. Jis troško 


— 243 — 


sintetinės pasaulėžiūros, stengėsi ją išsiaiškinti ir išdėstyti neo- 
platonininkų tradicijos ir paties neoplatonizmo pagrindais. Čia 
atstovavo jis ir sintetinėms vokiečių dvasios tendencijoms, ir vo- 
kiečių mistikos bei priešaristoteliškos, nuo rytų krikščionybės 
dar neatsiknojusios, teologijos tradicijoms. Aristotelizmo ir jo 
gudrybių mokytasis kardinolas nemėgo — reikėtų, girdi, į Šv. 
Ambraziejaus litaniją įdėti žodžiai: „Nuo dialektikų išgelbėk mus, 
Viešpatie!“. Nemagėjo jam ir laisvosios filosofijos, žmogaus 
proto kūrinio, idealas, kurį skelbė occamininkai. Bet gyveno jis 
tuo pat Dievo absoliutumo bei neįkandamumo protui patosu, ku- 
ris motyvavo ir Occamo agnosticizmą. 

Kūriniu remiantis nieko negalima esą pasakyti apie Kūrėją. 
Juodu, taip sakant, neproporcingi: non est proportio 
creaturae adcreatorem, finiti et infinitinul- 
la proportio. Negalima pažinti, kas yra Dievas. Bet nega- 
lima pažinti ir to, kas yra intelektinė būtis (intelligibile, 
intelligibilia). Ji tik savo pačios intelekto, kurio būtis ir 
esanti, tepažįstama. Kol mano intelektas bent kiek skiriąsis nuo 
savo pažįstamosios intelektinės būties, tol jis dar nepažįstąs jos, 
kaip ji tikrovėje esanti, uti est. Jis pažįstąs ją aliter (ki- 
taip ir kitoniškai) — kaipo kitą, nuo jo, intelekto, skiriantįsi da- 
lyką. Pažinimo turinys nesutampąs čia su objektu (intelligi- 
bile); tik panašus (similis) į tą objektą tėsąs. Galima sa- 
kyti, kad mūsų pažinimo turiny jo objektas (intelligibile) 
neatskiriamai suplaktas su individualiu mūsų intelektu. Todėl 
pažįstą mes visa, ką tik tepažįstą, ne tiktai kitaip bei kitoniškai, 
aliter, bet ir įvairiai, varie; vadinasi, kiekvienas individas 
pažįstąs visa savaip, individualiai; pažinimas priklausąs ir laiko, 
ir vietos, ir aplinkybių. Negalį mes tikrai pažinti ir to, kas yra 
daiktų esmė, jų veritas, arba guidditas: guidditas 
ergo rerum, guae est entium veritas in sua 
veritate inattingibilis est. 

Tie Kuesiečio gnoseologijos pradai atrodo kad veda į relia- 
tyvizmą bei agnosticizmą. Tačiau Kuesietis nepalyginti gilesnis 
ir filosofiškesnis už Occamą. Jam, kaip ir didiesiems graikams, 
tikriesiems jo mokytojams, pažinimo aktas buvo pažinimo subjek- 
to sutapimas su pažinimo turiniu, o to turinio — su pačiu pažįsta- 
muoju objektu, pažinimo subjekto su pažinimo objektu susivie- 
nijimas. Bet jeigu tobulas pažinimas esąs pažįstančiojo sutapi- 
mas su pažįstamuoju, tikras jųdviejų susivienijimas, tai netobu- 


— 2344 — 


lasis (o žmogus visa tik netobulai ir tepažįstąs) — pažinimo sub- 
jekto panašėjimas į pažinimo objektą, vadinasi, nevisiškas, dalinis 
jųdviejų sutapimas. "Tai verčia abejoti viso mūsų žinojimo tik- 
rumu. "Tačiau, turint galvoj minėtoji, graikų filosofų išaiškintoji, 
panašėjimo esmė, nebegalima jau sakyti, kad mūsų pažinimas-ži- 
nojimas būtų visai netikras. Jis ne objektyvios realybės nepri- 
klausomoji mūsų proto konstrukcija (kaip linkę buvo manyti ter- 
ministai, o XIX — XX amž. tvirtino kai kurie kantininkai), bet 
daliniu subjekto sutapimu su obkjetyvia realybe pamatuojamoji 
hipotezė, arba, kaip sako Nikalojus, conjectura: conse- 
guens est, omnem humanam veri positionem 
esse conjecturam. „Neprieinama tiesos vienovė pažįs- 
tama konjektūriniu kitumu“, cognoscitur... inattin- 
gibilis veritatis unitas alteritate conjec- 
turali. Konjektūrinio mūsų pažinimo-žinojimo esama hipote- 
tinio; tačiau ne ta prasme, kad jis tik manymas tebūtų, bet ta, kad 
jis nereiškiąs visos tiesos ir reiškiąs ją ne taip, kaip ji esanti, 
o kitoniškai, simboliškai. Kiekvienas pažinimo aktas (kad ir kaip 
klaidingas jis būtų) reiškiąs tam tikrą tiesos aspektą, turįs tam 
tikrą jos kiekį ir galįs be galo tobulėti; be galo — todėl, kad pati 
tiesa, kaip ji tikrovėje, arba pati savyje, esanti, mums neprieina- 
ma. Tuo būdu mūsų žinojimas buvo Kuesiečiui ne nebegyva ži- 
nių suma, pažinimas — ne begalinis žinių sukaupimas ir įsigytojo 
jau lobio papildymas. Žinojimas buvo jam gyvas, organiškas pro- 
cesas, begalinis ir turįs nuolat didėti, tobulėti, subjekto panašėji- 
mas į objektyvią realybę, į tikrovę, į tiesą. Žinojimas iš esmės 
esąs pažinimas, kiek kreipiama dėmesys ne į pažinimo aktą, bet į 
pažinimo turinį. Antra vertus, tas žinojimas-pažinimas randas ir 
ontinis (ne tik gnoseologinis) procesas esąs, nes subjekto pana- 
šėjimas į objektą ne kas kita, kaip jųdviejų susivienijimas. 
Taigi, mūsų žinojimas esąs visuomet netobulas, bet galįs ir 
turįs be galo tobulėti, tikslingas ir iš esmės tikras absoliučios 
tiesos pažinimas, labai panašus į mistinį susivienijimą su Dievu, 
kaip aprašė jį viktorietis Richard'as (TIT, 70). Kuesietis nenorėjo 
sekti teologais, kurie tik tradiciją teaiškiną ir laiką save teologais, 
kai moką kartoti savo autoritetų žodžius, se putant theo- 
logos esse, guando sic sciunt logui, ut aliį, 
guos sibi constituerunt auctores; — troško tik- 
rojo žinojimo, siekė jo tobulumo. Bet tam reikėjo peržengti natū- 
raliojo protavimo ir pačios žmogaus prigimties ribos; nuveikti 


bent iš dalies, principijaliai, protavimo netobulumas. Kuesietis ir 
tarėsi jį nuveiksiąs; tik todėl ir teaiškino mūsų pažinimo - žinoji- 
mo netobulumą (iš tikro, nepažįstant bent kiek jo tobulumo nega- 
lima nė vadinti jo netobulu) ir tekūrė savo gnoseologiją. 

Pažinimas prasidedąs tuo, ką duodą mums juslės, jausmai 
(sensus), ir protas neturįs nieko, ko ankščiau nebūtų turėju- 
sios juslės. Juslės teikiančios mums pačią objektyvią realybę, vi- 
sa, kas esą „čia“ (hic) ir šituose daiktuose (in his rebus), 
visą daiktų daugybę bei įvairybę, gali sakyt — materiją (filo- 
sofine to žodžio prasme). "Tačiau ta materija, iš esmės būdama 
daiktų daugybė ir įvairybė, jausmų neskirstoma betgi atskirais 
daiktais ir jų pagaunama bei teikiama protui kaipo gryna daugy- 
bės potencija, tarsi būtų ji vienovė: skirstąs tą materiją, tą pir- 
mykštę realybės vienovę (potencijalią daugovę), protas. Jeigu 
būtų buvęs Nikalojus visai nuoseklus, tai turėjęs jis būtų pasa- 
kyti, kad, protui nepradedant dar veikti realybės, ta realybė nesi- 
skiria nuo jausmų ir nuo paties žmogaus. Tuo būdu būtų dar la- 
biau paaiškėjus ontinė pažinimo reikšmė. Tiek to. Nikalojaus 
nuomone, įaučiamoji realybė (sensibile) per jutimo organus 
prieinanti protą, kuris, dvasiškiausiai dvasiai (spiritu ten u- 
issimo ac spiritualissimo) tarpininkaujant, prisi- 
glaudžiąs prie smegenų. 

Protas (ratio), tai jaučiamosios realybės (sensibi- 
lia), arba materijos, forma ir jos daugovės, arba kitumo (alt e- 
ritas), vienovė. Tačiau jis ne tiktai tą daugovę vienijąs, bet — 
pirma — ją ir aktualinąs, vadinasi, keliąs aikštėn jos kitumą (a1- 
teritas), skirias vieną daiktą nuo kitų. Protas vadovaująsis čia 
prieštaravimo dėsniu. Jausmų duodamąją medžiagą (o savosios 
jis neturįs) dorodamas, protas, jausminės pajėgos viršūnė (vir- 
tutis sensitive supremitas), tampas į ją panašus, 
t. y., įsivaizduojąs ją (jis pirmiausia esąs vaizdavimas, imagi- 
natio), o tuo pat metu ir skiriąs vieną nuo kito savo vaidinius 
(== aktualinąs realybės kitumą, jos įvairumą ir daugovę). Tiesa, 
tuos vaidinius (tad netiesiog bei nevisiškai, in alteritate, 
ir pačius objektyvius daiktus, kurie be jo nuo vienas kito nė nesi- 
skirią) protas ir vienijąs kiek, bet tiktai į gimines bei rūšis, g e n e- 
ra et species. Tai ne visiškas vienijimas, ne tobulas, nes, 
viena, protui giminėje ir rūšyje galima sakyti kad dingstą atskiri 
vaidiniai (daiktai), o antra, kiekviena giminė ar rūšis prieštara- 
vimo dėsniu neigianti kitas. Savo veikla protas keliąs aikštėn 


— 246 — 


priešybes (contraria) ir tik iš dalies jas tenuveikiąs: gimi- 
nėje jų, taip sakant, nebegalima pastebėti, nors potencijaliai (kai- 
po rūšys ir jų skirtumai, kaipo species ir differentiae 
specificae) jos giminėje tebėsančios, in rationali con- 
taria ut oppositae differentiae in genere 
sunt. 

Po occamininkų kritikos Kuesietis negalėjo pripažinti tų 
genera et species, garsiųjų universalijų, atskirai nuo 
daiktų ir anksčiau už daiktus egzistuojančia realybe. Giminė 
(genus) teegzistuojanti tik savo rūšyse, rūšis (species )— 
tik individuose, individualiuose daiktuose. Tačiau tai dar nesaką 
universalijų esant mūsų proto prasimanytų, kaip kad tvirtino oc- 
camininkai. — Protas tik tedorojąs (jausmų jam teikiamąją) re- 
alybę ir pats nieko negalįs išgalvoti, ko pirma nebūtų buvę realy- 
bėj. Antra vertus, negalima neigti daiktų panašumo ir jo reikš- 
mės visam mūsų žinojimui. Norint objektyvi žinojimo reikšmė ir 
jo tikrumas apginti, reikia pirmiausia įrodyti objektyvi universa- 
lijų reikšmė. Tikrovėje, sako Nikalojus, universalijos teegzistuo- 
jančios tik individuose, bet savo prigimtimi ir gamtos santvarka, 
ordine naturae, jos anksčiau, nei individai, kaip giminės 
— anksčiau, nei rūšys. Ne tiktai proto vaidinys, ne tiktai ens 
rationis esanti universalija. Niekur mes nematą ir objekty- 
viai niekur nėsą taško; taško judėjimo padarinys esanti betgi li- 
nija, ir linijoj taškas egzistuojąs. Tiesa, atskirai neegzistuojanti ir 
linija ; bet paviršius ne kas kita, kaip linijos judėjimo darinys. Taip 
pat, kaip taškas linijoje, o linija paviršiuje, pats paviršius egzis- 
tuojąs savo judėjimo dariny — kūne, kuris ir esąs vienintelė kon- 
kreti fizikos realybė. Kad nebūtų paviršiaus, tai negalėtų būti ir 
kūno, kaip be linijos negalėtų būti paviršiaus, o be taško — lini- 
jos. Tačiau taškas, linija ir paviršius egzistuoją ne atskirai bei 
konkrečiai, bet taškas — tiktai linijoj, paviršiuje ir kūne, linija — 
tiktai paviršiuje ir kūne, paviršius — tiktai kūne. Apskritai 
imant, universalija (sakysim — „žmogus“, „gyvis“) reiškianti 
visus savo individus (žmones, gyvius) ir esanti jų dauginga vie- 
novė. Kadangi būtis, kaip ir žinojimas, Kuesiečiui yra gyvas pro- 
cesas, tai jis ir vadina tą daugingą vienovę universalijos išsivy- 
niojimu, išdėjimu, explicatio (minėtasis geometrinis pa- 
vyzdys gražiai tą „eksplikaciją“ aiškina); nors nereikią užmiršti, 
kad atskirai nuo savo individų universalija nė valandėlės neegzis- 
tuojanti. Kad būtų mūsų protas tobulas, tai kartu pažintų jis ir 


— 247 — 


visus tam tikros rūšies individus, jų daugovę, ir jų vienovę. Uni- 
versalija būtų jam tikra dauginga vienovė. Dėl netobulumo pro- 
tas pažįstąs arba atskirus individus, arba jų vienovę, o tą vienovę 
taip, kad joje tarytum tirpstą individų skirtumai. Individus su- 
vienydamas (=— objektyvią jų vienovę reikšdamas) jis, taip sa- 
kant, sutraukiąs, suglaudžiąs (contrahit) juos, kol jie nu- 
stoją vienas nuo kito skyręsi. Protas pažįstąs universaliją (dau- 
gingą vienovę) „sutraukiamai“, contracte. Maža to, jis ati- 
traukiąs universaliją nuo konkrečių individualių daiktų ir tary- 
tum darąs ją atskirai egzistuojančią, facit ea extra res 
per abstractionem esse. Tokia universalija, tikrai, tik 
prote teegzistuojanti, tik ens rationis tėsanti. 

Tačiau ir (individus) sutraukdamas (contracte) pro- 
tas nieko nauja nekuriąs, bet vaizduojąs pačią realybę. Mat, ir 
realybė esanti netobula: ir objektyvi universalija (dauginga vie- 
novė) esanti viena tik sutraukiamai, contracte, ir objekty- 
viai vyraujanti ne vienovė, bet daugovė. Kadangi individas esąs 
universalijos (daugingos ne tik jo, bet ir visų kitų individų vie- 
novės) aktualėjimas - individualėjimas, tai jis, individas, turėtų 
turėti savyje ir visą universaliją (ir visus kitus individus). Tikro- 
vėje, jis turįs universaliją ir esąs universalija tiktai contracte 
(jame universalia sunt contracte ipsum), 0 uni- 
versalija contracte egzistuojanti individuose, kaipo uni- 
versale contrahibile per singulare. Taigi, in- 
dividualus protas, individuali siela, individas-žmogus čia ne 
išimtis. Bet jeigu individas - žmogus sutraukiamai esąs universa- 
lija ir visa, ką jis tik pažįstąs, visas pasaulis, tai jis reikią pripa- 
žinti mažu pasauliu, mikrokosmu (microcosmus ho- 
mo). Tai vėl aiškina ontinę žinojimo - pažinimo reikšmę. 

Proto srities esama logiškos. Prieštaravimo dėsniu remdama- 
sis, protas skirstąs realybę į daugelį atskirų daiktų, kiekvieną nu- 
sakąs — kitus neigdamas apribojąs, paskui sujungiąs juos, darąs 
išvadas, silogizuojąs. Taip veikiąs jausmų jam duodamąją realy- 
bę tiek žmonių, tiek gyvulių protas, nes ir gyvuliai turį protą bei 
samprotaują. Galima manyti, kad, Kuesiečio galva, individualus 
protas ne tiek veikiąs realybę, kiek vaizduojąs ir individualinąs 
objektyvų jos vyksmą. Bet pats protas negalįs dar pažinti savo 
veikimo ir įvertinti savo daromųjų sprendimų bei išvadų; tam 
reikią kitos, aukštesnės pajėgos — intelekto (intellec- 
tus, mens), kuris — proto forma ir vienovė (kaip protas — 


— 248 — 


jausmų) — formuojąs, nušviečiąs ir tobulinąs protą. Intelektas 
darąs protą pažįstantį, ką jis, protas, samprotaująs, silogizuojąs. 
Ratio syllogizat et nescit, guid syllogizet, 
sine mente; sed mens informat et dilucidat 
et perficit r+atiocinationem, ut sciat, guid 
syllogizet. 

Jausmas teigiąs, vadinasi, teikiąs realybę; bet teigiąs taip, 
kad jos neskirstąs ir, gal būt (čia aš darau išvadą iš Kuesiečio 
tvirtinimų), neskiriąs jos nuo savęs. Todėl jo teigimas nėsąs dar 
pažinimas: pažinimu tą teigimą tik protas tedarąs. Protas pažįs- 
tąs per jausmą. Bet protas remiąsis prieštaravimo dėsniu, vadi- 
nasi, neigiąs realybę ir tiktai neigimu, netiesiog ją teteigiąs: jo 
teigimas — jo neigimo rezultatas. Todėl protas negalįs būti ir 
protauti, jeigu nėsą, jo aikštėn ir keliamos, daugybės bei įvairy- 
bės; todėl jis ir esąs glaudžiai susijęs su jaučiamąja erdvės bei 
laiko realybe, esąs jaučiamosios realybės viršūnė (virtus ra- 
tionalisseu discursiva — supremitas sensiti- 
vae); todėl, pagaliau, negalįs jis nuveikti priešybių, t. y., išsiža- 
dėti savo pagrindo ir esmės — prieštaravimo dėsnio. Visa tai ro- 
dą, kad proto pažinimas esąs apribotas ir netobulas. Esam jau 
matę — protas negalįs pažinti absoliučios būties, Dievo, ir net 
daiktų esmės, jų guidditas, o negalįs todėl, kad nesutam- 
pas su jais, bet tėsąs tiktai į juos panašus. Tas pažįstančiojo 
(proto) ir pažįstamojo skirtumas ir esąs kitumas, alteritas, 
prieštaravimo dėsnio, neigimo rezultatas ir reiškinys. Tuo būdu 
mes pažįstą ne tiktai savo proto ribotumą, bet ir — kas esąs tas 
ribotumas; atseit, pažįstą — tiesa, netiesiog ir netobulai — kas 
turįs būti tobulas pažinimas. Kadangi proto pažinimas esąs lo- 
giškas, tai tobulas pažinimas turįs būti metalogiškas, vadinasi, 
jis nebesiremiąs prieštaravimo dėsniu, nėsąs apribotas (arba pa- 
baigus), bet begalinis, neneigiąs ir neteigias, bet — anapus nei- 
gimo ir teigimo. To tobulojo pažinimo nebegalima vadinti pažini- 
mu ir žinojimu. Palyginti su žinojimu jis esąs nežinojimas, arba, 
tiksliau sakant, jis esąs mokytasis nežinojimas, nebe žinojimas, 
docta ignorantia. Mat, čia svarbu, savaime suprantama, 
ne tai, kad žmogus nieko tikrai nebežinąs, bet tai, kad jis pažįstąs 
savo nežinojimą, o tuo ir kelią į tobulą žinojimą. Non est 
scientia, aua guis credit se scire, guod sci- 
re neguit; ibi scire est scire, se non possc 
scire. Todėl docta ignorantia est perfecta 
scientia. 


m. m= 


Docta ignorantia labai primena Dionysijaus Areo- 
pagitos apofatinę teologiją, Eriugenos (jį Kuesietis vadina Skoti- 
gena) bei kitų mistikų mokslą apie dvasią (m e ns) ir jos susivie- 
nijimą su Dievu. Bet Kuesietis daug platoniškesnis už visus Vi- 
duramžių mistikus. Jam rūpi ne tiktai mistinis procesas, bet ir 
pažinimo aktas: jis stengiasi priversti Žmogų, savo proto ribas 
pažinus, pripažinti, kad yra aukštesnė, metaloginė žinojimo sfe- 
ra, kuri pamatuoja loginį, „konjektūrinį“ žinojimą, ir nurodyti 
jam kelią į tą sferą, kiek tik galima ją apibūdinti. Jis ne tiek skiria 
metaloginę sferą nuo loginės, kiek jiedvi sydina. Kuesietis, be 
abejo, irracijonalistas, bet ir intelektualistas; atstovauja tai inte- 
lektinei mistikai, kuri buvo Plotino mokslo branduolys. 

Nenuveikiamosios priešybės ir pats prieštaravimo dėsnis sa- 
ko mūsų protą apribotą, pabaigų esant tik todėl, kad mes pažįs- 
tame kiek tai, kas yra neapribota, absoliutu. "Taigi, norint įeiti į 
metaloginę begalybės sferą, reikią peržengti proto ribos ir nu- 
veikti jo sąvokų bei jo paties pabaigiamumas. Begalybės sferą 
saugojąs angelas su ugnies kardu, ant kurio parašyta coinci- 
dentia oppositorum (priešybių sutapimas); ir mes jo- 
kiu būdu negalį matyti priešybių sutampant. Galį betgi žinoti, 
kad jos tikrai sutampančios. Padedanti čia mums matematika. Iš 
tikro, be galo ilginant skritulio radijų, kreivoji lanko linija turi 
pagaliau sutapti su liečiamąja. Be galo didinama trikampio kraš- 
tinė turi sutapti su dviem kitom. "Taip pat absoliučiai smailus 
kampas (— už kurį smailesnio nebegali būti) sutampa su absoliu- 
čiai buku kampu, nes abudu yra lygūs nuliui; absoliučiai greitas 
kūno judėjimas aplink centrą yra ir to kūno ramybė. "Taigi, ma- 
tematinis ribos mokslas rodąs, kad begalinėmis tapdamos prie- 
šybės turinčios sutapti. Ir negalima sakyti, kad priešybės (tiesio- 
ji ir kreivoji, trikampio kraštinės, smailus ir bukas kampas, judė- 
jimas ir ramybė ir t. t.) nepasiekiančios bendros savo ribos, t. y., 
nesutampančios. — Mes pažįstą jas einant tos ribos link ir — 
šiek tiek — pačią tą ribą, o protas, kaip minėta, nieko neišgalvo- 
jas, bet tik objektyvią realybę teanalizuojąs. Antra vertus, bega- 
linis judėjimas link tam tikros ribos, be abejo, egzistuojąs, bet 
mes pažįstą, kad toks judėjimas, tokia begalybė (moderniškai sa- 
kant — indefinitum, arba potencijali begalybė) esanti ne- 
tobula, o galį tai pažinti tik todėl, kad pažįstą kiek ir tobulą be- 
galybę („ivykdytą“, aktualią begalybę, transfinitum) 
esant. Taigi, turinti būti aktuali begalybė, potencijaliosios prin- 


— 250 — 


cipas, dėsnis ir visuma, wohlgeordnete unendliche 
Mannigifaltigkeit, kurią XIX amžiuje nusakė (Kuesie- 
čio mintis aiškindamas) genijalusis matematikas Georg Kan- 
tor. Maža to — kaip ir Kantoras, Kuesietis nuo potencijalios ir 
aktualios begalybės skiria absoliučią begalybę (infinitum, 
absolutum). 

Taigi, esanti žinojimo (tiksliau sakant — nebežinojimo, 
doctae ignorantiae) sritis, kur priešybės sutampančios 
ir nebėsą kitumo (alteritas), bet kur tos priešybės nenu- 
stojančios ir būti. Priešybės galinčios ir tebebūti, ir sutapti, nes 
nebeveikiąs jau čia prieštaravimo dėsnis; bet mūsų, imanentiniu 
sau prieštaravimo dėsniu remiąsis protas, žinoma, negalįs su- 
prasti ir įsivaizduoti šitos nesudėtingos vienovės, simplicis- 
sima veritatis unitas. Net patį priešybių sutapimą pa- 
žįstąs ne protas, bet jį formuojąs, vienijąs ir nušviečiąs inte- 
lektas. ž 

Intelektas, kurio nepripažįstą aristotelininkai ir kurį averroe- 
sininkai, tapdindami, be to, jį su protu, klaidingai laiką antindivi- 
dualiu, bendru visiems žmonėms, esąs anapus prieštaravimo dės- 
nio, nors ir esąs tokia pat (tiesa, aukštesnė) žmogaus sielos ga- 
lia, kaip ir protas bei jausmas. Intelektas neigiąs priešybes ir tuo 
teigiąs jų vienovę — in intellectuali (vad. complica- 
tione, sudėjime, susivyniojime)  contradictoria se 
compatiuntur, pažįstąs pačią tiesą. Jis nesamprotaująs, ne- 
silogizuojąs, bet matąs: jo veiklos ne diskursyvinės, bet intujiti- 
nės, intujicijos (intuitus, simplex intellectio) esa- 
ma — jeigu ne taip, tai turėtų jis remtis prieštaravimo dėsniu ir 
nebesiskirti nuo proto. Protas esąs susijęs su jaučiamąja (erdvės 
ir laiko) realybe, kurią būdinanti įvairybė bei daugybė (alte- 
ritas et diversitas), kitumas. Priešybes nuveikiąs inte- 
lektas esąs laisva nuo jaučiamosios realybės dvasia, nepriklau- 
sąs erdvės ir (iš esmės) laiko. Nuveikiąs jis ir proto pažinimą pa- 
matuojančią priešybę — pažįstančiojo subjekto ir pažįstamojo 
objekto skirtumą. „Intelektas mato intelektinę būtį nieko kito 
nepriklausydamas; nieko kito jam nereikia, nes jis pats yra savo 
pradas“. Visa, ką jis matąs, randąs ir matąs jis savyje; tuo būdu 
pažinimo subjektas iš esmės sutampąs su pažinimo objektu, ir, sa- 
vo idėjas pažindamas, intelektas, gali sakyt, pats save aktualinąs. 
Tobulas intelektas ir jo pažįstamoji tiesa (intelektinė būtis, in- 
telligibilia, idėjos) esą viena esmė, in unitate es- 


— 251 — 


sentiae. Potencijaliai intelektas esąs visas intelektinis pasau- 
lis, arba, tiksliau, — visas pasaulis kaipo intelektinis. Bet intelek- 
tas — ta pati siela, kaip ir protas bei jausmas, o pasaulis — tas 
pats vienas pasaulis, kurį intelekto padedamas protas pažįstąs per 
jausmus. Todėl, nors ir savo paties gelmėse semiąs savo pažįsta- 
mąsias idėjas intelektas, proto veikla esanti vis dėlto intelekto pa- 
žinimo - aktualėjimo proga. Intelekto pažįstamoji intelektinė bū- 
tis ne kita kokia būtis, bet ta pati, kurią pažįstąs ir protas; tik in- 
telektas matas jos esmę, kuri su juo sutampanti, o protas — jos 

kitumą: ją, kiek ji esanti prote ir jausme, in alteritate. 
Tuo Kuesietis, pats to nesakydamas, tvirtina, kad pasauliui pa- 
žinti intelekto intujicijos (mistinio pažinimo) neužtenka — rei- 
kia dar ir proto, ir jausmų. 

Tačiau ir mūsų intelektas toli gražu nėsąs tobulas. Tik po- 
tencijaliai tėsąs jis visata; jis — visatos potencija ir turįs suaktu- 
alėti, tapti aktualia visata, aktualia begalybe. O aktualioji begaly- 
bė surišta su savo potencijalia begalybe ir nuo jos skiriasi: esama 
čia nenuveiktų dar priešybių ir būtinai turima galvoj dar aukš- 
tesnė, absoliuti begalybė, kurioj minėtosios priešybės galėtų su- 
tapti. Savo potencijalumą — jį, be kitko, rodo tai, kad intelektas 
skiria save kaipo pažinimo subjektą nuo savęs kaipo pažinimo 
objekto, ir tai, kad jis nuolat aktualėja, — gal būt, intelektas ga- 
lėjęs būtų ir pats nuveikti. Bet absoliučia begalybe (infini- 
tum) intelekto laikyti nebegalima, nes jo tobulumas tik aktua- 
lioji begalybė (transfinitum) tėsanti. 

„Pats intelektas kinta, bet mato tai, kas iš esmės nekinta. O 
mato jis nekintama ne pats savyje tiek, kiek kinta, bet tame, kas 
nekinta. Tai, kas nekinta, yra tiesa. Tuo būdu tai, kur mato in- 
telektas, ką mato, yra jo paties tiesa, lygiai — ir tiesa visko, ką 
jis mato. Taigi, žmogaus intelekte yra tiesos šviesa, kuri yra in- 
telektas ir kurioj jis visa mato“. Kaip be saulės šviesos nieko ne- 
galinčios matyti akys, taip be tiesos šviesos — intelektas. „Ta 
žmogaus intelekte esanti tiesa panaši į nematomą veidrodį, kur 
intelektas mato visa, kas jam matoma. O tas, mūsų su veidrodžiu 
lyginamas, pradas yra toks didis, kad viršija mūsų intelekto pa- 
jėgą ir aštrumą. Tačiau, juo labiau kyla ir aštrėja intelekto pajė- 
ga, juo tikriau ir aiškiau matome mes viską tiesos veidrody... 
Šita intelekto matomoji veikla yra jo judėjimas nuo būties į es- 
mę“. Tas judėjimas niekuomet nesibaigiąs, nes kelias į absoliu- 
čią Tiesą neturįs galo. Bet begalinis judėjimas nevarginąs inte- 


— 252 — 


lekto, priešingai — džiuginąs jį ir kurstąs vis toliau bei greičiau 
skristi“. „Ir juo greičiau skrenda intelektas, juo džiaugsmingiau 
skrenda, gyvybės šviesos savo paties gyvenime traukiamas. Inte- 
lektas juda tarytum tokia linija, kuri kartu yra ir tiesioji, ir krei- 
voji. Iš tikro, eina tas judėjimas iš tikėjimo, kad yra Tiesa, o ve- 
da į žinojimą, arba į Tiesos esmę. O kadangi tikėjimą skiria nuo 
žinojimo begalinė linija“, begalinis kelias, „tai judėdamas intelek- 
tas stengiasi praeiti jį ir linijos pradžioje atrasti jos galą, vadina- 
si, būtyje — esmę. Jieško juk jis sutapimo taško, kur judėjimo 
pradžia sueina su jo pabaiga, kas ir yra skriejimas. "Tuo būdu 
kontempliatyvus intelektas stengiasi tiesiu keliu pasiekti, kad 
sutaptų tai, kas yra viena nuo antro tolimiausia. Todėl mąstančio 
ir į Dieviškąjį panašaus intelekto judėjimas vaizduojamas linija, 
kurioj sutampa tiesioji ir kreivoji“. 

Kas gi yra toji Tiesos šviesa, be kurios intelektas nieko ne- 
galįs matyti ir negalįs suaktualėti? — Mes negalį pažinti materi- 
jalių daiktų, jeigu jų. neapšviečianti tiek objektyvi šviesa, tiek 
mūsų proto šviesa. Taip pat ir intelektas negalįs matyti-mąs- 
tyti intelektinės būties (kuri ir pats potencijaliai esąs; taigi — 
negalįs aktu pavirsti, suaktualėti), jeigu intelektinė (absoliuti, 
dieviškoji) šviesa neapšviečianti tos būties (su ja sutampančios) 
ir paties intelekto, kurio šviesa, kuriuo pačiu, tam tikra prasme, 
tampanti. (Intelektinė, absoliutinė šviesa galinti ir būti, ir nebū- 
ti intelektinė būtis, būti ir nebūti intelektas, nes čia mes esą ana- 
pus proto prieštaravimo dėsnio). Klausimas dar labiau aiškėjąs, 
kai pažįstama Dievas (arba kai, intelektinė būtis pažįstant, turi- 
ma galvoj, kad Jisai pažįstamas) : kad galėtume Jį bent kiek pa- 
žinti, reikią, kad pirma Jis pats norėtų mums apsireikšti. Taigi, 
tikrojo intelektinio pažinimo pradas esanti antgamtinė Dieviško- 
sios Dvasios Šviesa, lumen Dei, ir tiksliau būtų sakyti, kad 
ne mes tąja šviesa Dievą bei intelektinę būtį pažįstą, bet kad ji 
pažįstanti mumyse. Tą šviesą Kuesietis vadina dar Dievo malo- 
nės šviesa, Dievo Žodžiu ir, kreipdamas dėmesį į subjektyvią jos 
pusę, į mūsų intelektą, tikėjimo šviesa, kuri aktualinanti intelek- 
tą — apšviečianti jį, kad pralenktų protą ir pakiltų "Tiesos pa- 
gauti, ad apprehensionem veritatis. Savo pastan- 
gomis Tiesos pasiekti mes negalį — tegalį tik tikėjimu: veri- 
tasnonaliter, guam fide, attingitur. Ir tik tiek 
galima pažinti Tiesa, kiek ja tikima. "Tikėjimo šviesa (== tikėji- 
mas) esanti Dievo malonė; bet kartu tikėjimas esąs ir Dievo duo- 


— 258 — 


damoji mums mūsų ypatybė, mūsų turėjimas-turinys, habi- 
tus; o duodamas mums tikėjimas tam, kad juo būtų atkurtos, 
„restauruotos“, tos objektyvios tiesos, kurių negalįs pasiekti inte- 
lektas. "Tikėjimas priklausąs žmogaus valios (žmogus galįs ir ti- 
kėti, ir netikėti), bet esąs intelekto pradas, initium intel- 
1ectus. Potencijaliai, suglaudžiamai, sudedamai tikėjimas turįs 
savyje visą intelektinę būt, — est in se complicans om- 
ne intelligibile; jis — intelekto complicatio, susi- 
vyniojimas. Intelektas — tikėjimo išsivyniojimas, fidei ex- 
plicatio. Taigi, galima pavadinti tikėjimas ir veritas 
revelata. 

Tikėjimas ne tik kurstąs intelektą suaktualėti — traukiąs jį 
dar toliau: kurstąs tobulai pažinti Dievą ir sudievėti. Kai Dieviš- 
koji šviesa perversianti ir visiškai nušviesianti intelektą, intelek- 
tas toj šviesoj visą save pažinsiąs, o savyje ištisai ir kaipo visako 
vienovę pažinsiąs intelektinę būtį, kurią anksčiau tik iš dalies, į 
išorinius daiktus nužengdamas, tepažindavęs — kick rodžiusios 
jam ją teofanijos (Dievo apsireiškimai). Tada iškilsiąs intelektas 
aukščiau, nei Tiesos šešėliai bei vaizdai, ir — pats į save įėjęs — 
aukščiau, nei kitumas ir pats pažįstančiojo, pažįstamojo bei pa- 
žinimo skirtumas. „Tiesa nebebus intelektui kas kita, nei jis pats; 
gyvybė, kuria jis gyvena, nebebus kita, kaip pats gyvenąs inte- 
lektas. Mat, pagal savo galią ir prigimtį intelekto jėga viską api- 
plaukia ir viską daro savimi, nes visa, kas yra intelekte, yra jis 
pats“. „Dievas yra pati visų daiktų esmė, o intelektas, Dievo pa- 
naša (similitudo), — visų daiktų panaša. Tąja panaša vyk- 
sta pažinimas. Ir kadangi intelektas yra gyva intelektinė Dievo 
panaša, tai viską pažįsta intelektas tik savyje. O save pažįsta jis 
tada, kai mato save, kaip jis tikrovėje yra, pačiame Dieve. Bet ta- 
da jame ir Dievas yra jis pats, intelektas. Visa pažinti yra ne kas 
kita, kaip matyti, kad tu esi Dievo panaša. O tai yra įsūnėjimas 

filiatio)“. Iš tikrųjų — nebėsą čia kitumo ir įvairybės (a !- 
teritatis et diversitatis): visa esą suskydę ir pasida- 
rę viena, arba — viena į visa esą išsilieję (resolutio om- 
nium in unum, guae est transfusio unius in 
omnia). „Dievas yra viena, kur viskas yra vienovė, esanti ir 
vieno išsiliejimas į viską, kad viskas būtų tai, kas yra. Taip pat pa- 
žįstančiame intelekte būti viena, kur yra visa, sutam- 
pasu būti visa, kur viena. Taip iškildami tikrai dievė- 
jame, kad viename būtume tai, kur visa, o visuose — viena (ut 


— 254 — 


in uno simus ipsum, in guo omnia, et in omni- 
bus unum)“. Čia Dievas nebesiskiriąs nuo intelekto, arba dva- 
sios, (non alius, negue diversus, negue di- 
stinctus); intelektas nebesiskiriąs nuo Dievo proto, Dievo 
Žodžio, Dievo Dvasios. 


107 


Savo gilią ir nepaprastai nuosekliai rutuluojamą gnoseolo- 
giją Kuesietis pamatuoja, baigia ir vainikuoja mistinio (intelekti- 
nio) pažinimo teorija. Jo gnoseologija iš esmės gimini ir neopla- 
tonininkų bei Rytų Bažnyčios tėvų gnoseologijai, ir Viduramžių 
mistikų (Eriugenos, viktoriečių, Bonaventūros) teorijoms. Inte- 
lektinę intujiciją aprašo jis taip pat, kaip Richardas Viktorietis ir 
Bonaventūra buvo aprašę žmogų su Dievu vienijantį meilės vyks- 
mą. Intelektinė intujicija Kuesiečiui yra ne tiek pažinimas (be to 
— docta ignorantia), kiek, kaip ir Bonaventūrai, visiš- 
kas susivienijimas su Dievu, žmogaus transformavimas, įsūnėji- 
mas, sudievėjimas. Jos (o kadangi ji pamatuoja visą žmogaus ži- 
nojimą, tai ir žinojimo) pradas — tikėjimas (plg. Bonaventūros 
mokslą). Tuo būdu Nikalojus Kuesieties sąmoningai griovė visą 
averroesininkų, aristotelininkų (Tomo Akviniečio) ir Occamo bei 
occamininkų darbą, kurie, dualistinį kultūros momentą aktualin- 
dami, skyrė tikėjimą nuo žinojimo, teologiją nuo filosofijos ir 
mokslo. Ne laisvas nuo tikėjimo spėliojimų, o gal — ir nuo kon- 
krečios realybės (plg. 102), tik išdidžiuoju protu ir tesiremiąs 
mokslas knietėjo Kuesiečiui ir ne savimi pasitikinti, o mokslo pro- 
blemoms abejinga mistinė patirtis, bet sintetinė pasaulėžiūra. Čia 
įkvėpdavo jį pirmosios Viduramžių pusės tendencijos ir vis dar 
potencijalios vokiečių kultūros dvasia (neveltui mokėsi Deven- 
tery ir studijavo Eckeharto mokslą). Romaniškajai Viduramžių 
kultūrai lūžtant ir eižėjant, Nikalojus Kuesietis aiškino germaniš- 
kojo Europos kultūros aspekto pradus. Tais pradais, gal, ir gali- 
ma būtų buvę atgaivinti nykstanti Europos kultūros vienovė, bet 
priklausė tai, žinoma, ne Nikalojaus Kuesiečio metafizikos (kurią 
jis pats, Romos Bažnyčios kardinolas, priverstas buvo švelninti 
ir romaninti), o vokiečių tautos — ar pasiseks jai politiškai - tau- 
tiškai susitvarkyti ir, slegiančiąja romaniškosios kultūros įtaka 
nusikračius, įvykdyti germaniškasis Europos kultūros aspektas 
ir imti jai vadovauti. Penkioliktame amžiuje Vokietija riedėjo 
tautinės-kultūrinės revoliucijos link. 


. 


— 255 — 


Tiek to. — Kad pasaulėžiūra būtų tikrai sintetinė, reikia, 
kad tebūtų tik vienas pažinimo pradas ir kelias. Iš tiesų, Kuesie- 
tis pagrindė proto (ratio) pažinimą intelektine intujicija, be 
kurios protas nė nepažįstąs, ką samprotaująs, o intelektinę intu- 
jiciją — tikėjimu ir Dieviškąja Šviesa. Tuo būdu tikėjimas (susi- 
vienijimas su Dievu, iš esmės mistinis aktas) rados vienintelis vi- 
so mūsų žinojimo pamatas: nisi credideritis, non in- 
telligetis, primena Kuesietis pranašo žodžius. Be tikėjimo 
žmogus negalįs pažinti ne tik kad Dievo bei teologijos tiesų, bet 
ir guidditas rerum, išviso nieko. Visas mūsų žinojimas 
randas tad mistiniu, tam tikra prasme, antgamtiniu, Dievo apsi- 
reiškimu, arba teofanija; kitaip sakant, pats mistinis pažinimas, 
Dievo apsireiškimas virsta natūraliu faktu. Žodžiu, Kuesiečio 
gnoseologija dildo metafizinės ir empirinės būties dualizmą, ir, 
ji pripažįstant, vargu ar belengva išlaikyti svarbiosios tradicinio 
krikščionių tikėjimo dogmos: apreiškimo (revelatio) idėja, 
ypatingas Dievo įkvėptųjų rašytojų autoritetas, ypatinga krikš- 
čionybės, vienintelės apreikštosios religijos, reikšmė ir kt. 

Kuesiečio gnoseologija, kaip ir neoplatonininkų, iš esmės on- 
tologinė. Ontologija virsta intelektinės intujicijos teorija, ir tik 
ontologija tegali išaiškinti, kas yra ir ką reiškia priešybių sutapi- 
mas, coincidentia oppositorum. — Pažinimas, Kue- 
siečio mokslu, remiasi jausmų vienove su neišnarstyta dar (net 
nuo jausmų dar neatskiriama?) konkrečia realybe, kuri, gryna 
daugingos vienovės potencija, „materija“, būdama, nepažįstama 
betgi nei kaipo daugovė, nei kaipo vienovė, nei išviso. Protas 
skirsto tą realybę į daugį viena kitą neigiančių priešybių, tary- 
tum trupina ją ir tuo kelia aikštėn jos daugingumą. Jis remiasi 
prieštaravimo dėsniu, bet, kadangi tik teaktualina pačios realybės 
daugingumą, tas jo veikimo dėsnis turi būti ir pačios realybės 
dėsnis. Intelektas (tiesa, ne į proto apdorotąją realybę žiūrėda- 
mas, bet tiktai jos ir proto vyksmo proga) aktualina pirmykštę 
savo vienovę su realybės esme ir tuo gaivina realybės vienovę, 
taip pat — jos vienovę su absoliučia būtimi, su Dievu. Tačiau in- 
telektas, aukštesnė už protą jėga, ne tiktai kelia aikštėn proto 
niekinamąją realybės vienovę. Jis pažįsta realybę (— pats save) 
tokią, kokia ji tikrovėj yra, ne vienašališkai (kaip protas), bet vi- 
siškai. Vadinasi, intelektui realybė yra ne vienovė ir ne daugovė, 
bet dauginga vienovė, visako vienovė; priešybės intelekte (— tik- 
roj bei tobuloj realybėj) sutampa ir drauge egzistuoja be jokio 


— 256 — 


skirtumo, bet tebėra, nenyksta. Kartu ir yra jos (o jeigu yra, tai 
turėtų, rodos, viena nuo kitos skirtis), ir nėra jų. Ta intelektinė 
būtis, žinoma, negali būti tik potencijaliai dauginga vienovė, nes 
yra aktuali būtis (tuo griežtai skiriasi nuo jausminės konkrečios 
realybės); bet negali būti ir vienoda vienybė, paprasta protinės 
būties priešybė. 

Pats Nikalojus visuomet tvirtina, kad negalima aiškiai ma- 
tyti, įsivaizduoti ar suprasti tos tobulos intelektinės būties, „visų 
daiktų Tiesos“, kur sutampa priešybės. „Vienas Dieviškasis inte- 
lektas, kuriuo kiekviena būtybė (omne ens) egzistuoja, te- 
pasiekia visų daiktų tiesą, kaip ji tikrovėj yra“ (nes ta tiesa, ta 
intelektinė būtis sutampanti su Dieviškojo intelekto turiniu); o 
visi kiti intelektai — kitoniškai ir įvairiai (aliter atgąue va- 
rie)“. Žmogaus intelektas galįs, viršydamas žmogiškai pažįsta- 
mąsias amžinąsias tiesas, tiktai stengtis nebesuprantamai apglėb- 
ti, kas nebesuprantama, incomprenhesibilia incom- 
prehensibiliter amplecti, arba innatingibili 
ter innatingibilia attingere (neliesdamas paliesti, 
kas neliečiama). Vis dėlto nėsą galo žmogaus troškimui ir inte- 
lekto tobulėjimui, o pats Kuesietis neatsisako vis labiau gilintis į 
daiktų tiesą ir Dievą. Jis nori ne tik paliesti, kas neliečiama, bet 
ir kuoaiškiausiai išreikšti. Čia ir šaukėsi jis talkon ontologiją 
(metafiziką). 

Neoplatonininkų ir senųjų krikščionybės tėvų įpėdžiui Ecke- 
hartas rodė, kaip Dievybė (Plotinui ji buvo Viena,“p, , krikščio- 
nims — čia Dievo usija, čia Tėvas) virstanti Trejybe ir visų kū- 
rinių būtimi; dėstė ir aiškino Dieviškąjį vyksmą, kurį aprašė lai- 
kiniais bei erdviniais terminais, bet kurį laikė betgi nelaikiniu, ne- 
erdviniu ir negriaunančiu Dievo vienybės, amžinumo bei tobulu- 
mo. Taip pat Eriugena mokė, kad pasaulio buvimas esąs jo daly- 
vavimas Dieve (participatio), kuris apsireiškiąs išsirutu- 
luodamas iš savo pilnumo iki nebūties ir grįždamas atgal į savo 
pilnumą, ir kad tai nė kiek nemažiną Dievo tobulumo. Taigi, gali- 
ma buvo štai kaip (žinoma, ne išspręsti, bet) paaiškinti žinojimo, 
būties ir Dievo problema. — Absoliuti Vienybė išsivynioja (e x- 
plicat se), išsiskleidžia į hierarchiškai sutvarkytą priešybių 
sistemą iki individualių daiktų, paskutiniųjų tos sistemos momen- 
tų, o paskui susivynioja (complicat se) ir vėl tampa abso- 
liuti Vienybė; tačiau ta explicatio-complicatio nė- 
ra laikinis procesas, yra anapus būties - nebūties skirtumo (atseit, 


— 257 — 


kartu ir yra, ir nėra) ir nereiškia netobulumo. Tuo būdu aiškėja 
kiek, kas yra coincidentia oppositorum, intelekti- 
nė būtis ir intelekto žinojimas, bet problemos neįmanomumas vir- 
sta pačios absoliučios būties neįmanomumu. "Tokia linkme, ap- 
skritai imant, ir riedėjo teologinė Kuesiečio metafizika. 


108 


Pažinimo analizė, rodo mums, kad aukščiausias, paskutiny- 
sis jo objektas yra absoliuti begalybė (infinitum, abso- 
lutum, $ 106), arba Dievas. Dievas esąs anapus visko, kas 
tik tegalima sakyti arba mąstyti, absolutus omni eo, 
guod aut dici, aut cogitari potest. Jis, kaip sakė 
Anselmas Canterburietis (II, 82), id, guo maius cogita- 
ri neguit, vadinasi, Didžiausia, Maximum, net absoliu- 
čiai Didžiausia, absolute Maximum: paprastai didžiau- 
sia galį būti lyginama su kitais dydžiais, ir visuomet galima esą 
įsivaizduoti dar didesnis dydis, bet Dievas negalįs būti lyginamas 
su kuo kitu (Jis atskirtas, laisvas nuo visko — absolutus 
omni) — esąs absoliučiai Didžiausia. Todėl Jis — visa, kas tik 
tegalį būti; šiaip — nebūtų Jis Didžiausia, Maximum. Todėl 
negalįs Jis būti ir mažesnis, nei kad esąs. Maža to — Didžiausia 
būdamas, Jis esąs ir Mažiausia, Minimum. Iš tikro, mažiau- 
sia esą tai, kas nebegalį mažėti ir ko mažesnio negalima esą nė 
įsivaizduoti. Bet jeigu kas būtų mažesnis dydis už Dievą, tai bū- 
tų tas dydis savo mažumu didesnis už Dievą, o to negalį būti, nes 
Dievas esąs visiškai didžiausia. Taigi, Dievas kartu esąs ir ma- 
ximum, ir minimum: Jame mazimum sutampą su 
minimum. Pati mūsų pažinimo analizė verčianti mus pripažin- 
ti Dievą ne tik maksimumu, bet ir minimumu. Iš tiesų, pažinti — 
reiškią panašėti į tai, kas pažįstama, ir tai, kas pažįstama, savimi 
matuoti. Bet tam reikią mato; o kad būtų tikras matas, reikią, 
kad būtų jo (ir skaitmenų) pradas. Tik mažiausia (minimum) 
ir tegalį būti tas pradas; be to — absoliučiai mažiausia, nes tik 
tada matavimas (— pažinimas) galįs turėti absoliučią reikšmę, 
vadinasi, būti tikras. Čia glūdi metafizinis reliatyvumo teorijos 
pradas. 

Filosofavimas reikalaująs tikro principo, kuriuo negalima 
būtų abejoti. Štai toks principas — „nėra to, ko negali būti“. Tei- 
gu taip, tai „viskas, kas yra, gali būti“. Galimybė (potencija, 


Istorija 17 


— 258 — 


posse) esanti tad ankstyvesnė už būtį (esse). Tačiau tai, 
kas tiktai galį būti, negalį padaryti savęs esančiu: kad gali- 
mybė būtų pati galimybė, reikią, kad būtis būtų ankstyvesnė už 
ją. Bet šita būtis savo rėžtu pirma galėjus būti, o tik paskui 
esanti tikra būtis. "Taigi, galimybė (posse) ir turinti būti anks- 
čiau, nei būtis (e ss e), ir negalinti; taip pat — ir pati būtis. Tai- 

i, pirmasis pradas, visko pradas, turįs kartu būti ir galimybė, ir 
būtis, būti galimybės ir būties tapatybė. Pirmasis pradas, Dievas, 
esąs posse ir esse, arba — Possest, kur „posse“ 
reiškią galimybę, potenciją, „esse“ — būtį, aktą, o „e“ („e“ ly 
giai priklausanti abiem žodžiam:ir posse, ir est) — jųdviejų 
susivienijimą. Kadangi Dievas esąs Possest, Jis esąs visa, kas 
tik tegalį būti, arba — absolute maximumir absolute 
minimum. Dievas, aiškina savo mintį Kuesietis, esąs ta prasme 
maksimumas, kad Jis viršijąs bet kurį erdvinį dydį, pačią tysą, ir 
ta prasme minimumas, kad jokios tysos neturįs, visai neerdvinis. 
O pati erdvinio dydžio sąvoka atmetant, reikią pripažinti, kad 
maksimumo ir minimumo tapatybė ne kas kita, kaip priešybių su- 
tapimas, coincidentia oppositorum. „Dievas yra 
anapus (super) visų teigimų, lygia dalia — ir visų neigimų. 
Jis ne daugiau yra, kaip nėra, visa, ką mes sakome Jį esant; ir ne 
daugiau nėra, kaip yra, visa, ką mes sakome Jį nėsant. Bet taip Jis 
yra šita, kad yra ir visa; ir taip visa, kad — niekas; ir taip dau- 
giausia yra šita, kad yra šita ir mažiausia“, ...supejrp om- 
nem affirmationem est, pariter et negatio- 
nem, et omne id, guod concipitur esse, non 
magis est, guam non est. Et omne, guod conci- 
pitur non esse, non magis non est, guam est. 
Sed ita est hoc, guod est omnia, et ita omnia, 
guod est nullum, et ita maxime hoc, guod est 
minime ipsum. Jis esąs, ir Jo nėsą, arba Jis nėsąs nei esąs, 
nei nėsąs. Tis — būties ir nebūties vienovė, o kartu ir neigiąs jų- 
dviejų priešingumą. Vadinasi, Dievas esąs absoliučia prasme: Jis 
esąs pati absoliuti Būtis. Todėl Jo buvimu negalima nė abejoti. Iš 
tikrųjų, sakyti, kad Dievo nėsą, reiškią sakyti, kad būtis nėsanti 
būtis (— Būtis); t. y. Būties (Dievo) negalima nė įsivaizduoti 
nėsant (plg. Anselmo ontologiškąjį argumentą), arba — tik ne- 
beabejojama Būtis, nebeabejojama Tiesa pripažįstant tegalima 
ėsą bet kuo (tik ne pačia Tiesa, pačia Būtimi, pačiu Dievu) abe- 
joti. Lai tiesa esanti, kad nėsą tiesos; tai (— kad nėsą tiesos) vis- 


— 259 — 


tiek esanti tiesa, ir — tiesa tebėsanti. Abejojimo sritis žemiau nei 
Tiesa, arba Dievas. Taip ir šv. Augustinas samprotavo. 

Dievas — visa ir visų priešybių tapatybė, tikra coinci- 
dentia oppositorum, identitas absoluta, ip- 
sum idem, „pats tas pats“. Nėsą nieko, kas būtų ne Dievas, 
bet kas kita (aliud), nei pačiame Dieve, nei išorėj Jo: Jis ne- 
turįs jokio kito, jokio kitumo — esąs ne kita, non aliud. „At- 
skirk visa, kas yra kita, ir tiktai į tą vienybę įsižiūrėk, taip, kad 
suprastum, jog niekuomet nebuvo, nėra ir negali būti nieko kita; 
visiškai atmesk daugumą ir atžvilgį, o įsikelk į pačią nesudėtin- 
giausią (simplicissimam) vienybę, taip, kad pripažin- 
tum ją ne labiau nesudėtinga, kaip sudėtinga, ne labiau viena, 
kaip neviena. — Tuo įsigilinsi į visus slėpinius“, arcana om- 
nia penetrasti. Tai ir esą doctissima ignoran- 
tia, sacra ignorantia. 

„Tasai Dievo vardas“ (omnipotens, visagalis; o Die- 
vas esąs visagalis ta prasme, kad Jis esąs Possest, arba — 
įvykdąs visa, kas tik galį būti) „pakelia kontempliaciją aukščiau, 
kaip visas jausmų, proto ir intelekto pažinimas, ir daro ją misti- 
niu regėjimu, kur yra viso iškilusio pažinimo pabaiga ir nežinu- 
mos Dievybės apsireiškimo pradžia. Čia dvasia, romiausiai trokš- 
dama, laukia tos visagalės Saulės, kad, tekėdama ir tamsą nuvy- 
dama, apšviestų ją ir kad ji, dvasia, galėtų matyti kas nematoma, 
kiek Nematoma apsireiškia“. Aišku — Dieve priešybės sutampan- 
čios, bet pačios nenykstančios, tebėsančios. Protui atrodą, kad 
tai prieštaraują Dievo vienybei; bet ta vienybė esanti anapus 
prieštaravimo dėsnio, o mistinė intujicija galima kiek pagauti, 
kad Dieve priešybės, sutapdamos, nuo viena antros ir tebesiski- 
riančios, nors ir negalima suprasti — kaip. 

Dievas — vienybė (unitas), viena. Bet viena ontiškai 
anksčiau, nei kita (aliud). Kitumas (alteritas), tai vie- 
na (pirma, ne kita) |- kita (antra) ir — vienybei (viena) nekin- 
tamumui esant — kitimas, kintamumas. Kad kita (antra)„ir kitu- 
mas (antrumas) galėtų būti, reikią, kad būtų viena (pirma) ir 
kažkas kita; todėl kita nelygu tam, kas esą viena (pirma), o ki- 
tumas esąs nelygumas. Bet nelygumas savo rėžtu esąs antrumas 
(kitumas), nes tai, kas nelygų, gaunama — pridedant arba at- 
imant kas — iš to, kas lygu. Taigi, vienybė (viena) esanti lygybė 
(aegualitas), o kita — dvejybė (antrybė) ir nelygybė: vie- 
nybė nekintanti ir amžina, o kita-kitumas — pats kitimas. 


— 260 — 


Dvejybė esanti pirmas dalijimas ir dalijimo pradas. Bet dvejybės 
negalį "būti be vienybės (antro-kito — be pirmo-vieno); nely- 
gybės, dalijimo — be (pirmykštės to, kas dalijama, vienybės, ir 
to, kas dalijama) sąsajos (connexio). Ir jeigu dvejybė esanti 
dalijimo pradas, tai sąsajos pradas esanti vienybė. Kadangi vie- 
nybė, sąsajos pradas, esanti anksčiau, nei dalijimo pradas, dve- 
jybė, tai ir pati sąsaja turinti būti anksčiau, kaip dalijimas. Be to, 
kaip ir lygybė, sąsaja esanti vienybėj ir kartu su vienybe. Tuo bū- 
du vienybė, lygybė ir sąsaja (unitas-aegualitas-con- 
nexio) esančios lygiai amžinos. Bet to, kas esą amžina, negali 
būti daug; šiaip — tai, kas amžina, būtų dvejybė, kuri esanti po 
vienybės, ir kitimas. Taigi, vienybė, lygybė ir sąsaja esančios ir 
viena, trina unitas, Trejybė, kuri jau Pythagorui buvus 
žinoma. Vienybė kartu esanti ir tai, kas esą, entitas, būtybė, 
arba Būtis. Todėl lygybė esanti ne tik vienybės, bet ir Būties 1y- 
gybė, sakanti, kad Būtis negalinti būti didesnė ar mažesnė. Iš 
čia išeiną, kad lygybė esanti pačios vienybės (Būties) kartojima- 
sis: Būtis gimdanti lygybę kaipo savęs pačios lygybę. O kadangi 
tik vienkartinis vienybės kartojimas tėsanti lygybė, tas gimdy- 
mas esąs vienkartinis ir amžinas. "Taip pat vienkartinė bei amži- 
na ir sąsaja, nes ji tik vienybės ir vienybės lygybės sąsaja tegalinti 
būti. 

Šitą Trejybės dedukciją  Kuesietis aiškina ir stengiasi pa- 
remti samprotavimais apie Dievą kaipo absoliučią potenciją 
(Posse Ipsum — 1) Posse, arba absoliuti galia, 2) tos 
galios lygybė ir 3) jųdviejų sąsaja-vienovė), kaipo meilę 
(1) amor amans, arba posse in infinitum amare, 
2) amor amabilis, arba posse in infinitum ama- 
ri, 3) amor amoris amantis et amabilis nexus) 
ir kaipo viso pradą. Reikia vis dėlto pripažinti — Kuesiečiui ne- 
pasisekė įrodyti, kad vienas Dievas esąs ir Trejybė, o ypačiai 
— kad trys Dievo momentai esą asmenybės. Čia jis visai nesu- 
prato savo mokytojų — neoplatonininkų ir senosios krikščiony- 
bės tėvų — mokslo, kur Trejybės problema pirmiausia buvo gno- 
seologinė - ontologinė, t. y., klausimas: kaip gali būti ir kas yra 
absoliuti savižina, pažinimo-žinojimo ir būties (kuri pati save 
pažįsta) pradas bei pamatas. Be abejonės, įsitikinti, kad vienas 
Dievas yra ir Trejybė, mes, žmonės, galime tiktai „oikonomiš- 
kai“, vadinasi, tik tiek, kiek turime galvoj Dievo leistąjį pasaulį, 
Dievo kūrinį. Bet pirmiausia turime mes kreipti dėmesį patys i 


— 261 — 


save, į Dievą ir pačią save pažįstančią būtį, į savo savižiną. Užuot 
ta savižina rėmęsis (kaip kad buvo darę Plotinas, Origenas ir jų 
sekėjai), Kuesietis remiasi tuo, kad yra Dievo kūrinys — kita 
(aliud) ir kitumas (alteritas). Tik todėl Dievas - Vieny- 
bė randas ir Dievas - Lygybė (Dievui vienam esant, reikia ir jų- 
dviejų susivienijimo — Sąsajos). Tačiau lygybė, sąsaja ir net vie- 
nybė yra abstrakčios, nė kiek į gyvus asmenis nepanašios sąvo- 
kos, o lygybė be to ir dirbtinė. Kuesietis pats pabrėžia abstrak- 
tų savo aiškinamosios Trejybės pobūdį. — „Šventieji mūsų mo- 
kytojai vienybę pavadino Tėvu, lygybę — Sūnumi, o sąsają — 
Šv. Dvasia“, bet tie vardai tiktai kūrinių atžvilgiu, creatura- 
rum respectu tantum, tevartojami. Taip antai, Lygybė 
(aegualitas) vadinama Sūnumi todėl, kad tėvas ir sūnus 
tam tikra prasme turį bendrą prigimtį (guaedam commu- 
nitas naturae, guae una est) ir kad sūnaus prigimtis 
esanti tuo būdu lygi (aegualis) tėviškajai. „Kadangi Dievas 
nuo amžių amžių galėjo sukurti visus daiktus, kad ir nebūtų jų 
sukūręs, Lygybė, turint galvoj tie daiktai, vadinama Sūnumi. Sū- 
nus, kuris yra būvimo (essendi) lygybė, yra tai, už ką aukš- 
tesnių ar žemesnių daiktų negalėtų būti. Tai reiškia, kad Sūnus, 
kuris yra lygybė, todėl ir yra būtis (entitas) daiktų, kuriuos 
galėjo sukurti Dievas... Kad negalėjęs būtų Dievas jų sukurti, 
tai nebūtų Jis buvęs nei Tėvas, nei Sūnus, nei šv. Dvasia, nei iš- 
viso Dievas“. (Kitaip sakant, Nikalojus Kuesietis laiko Sūnų idė- 
jų pasauliu, idealiu pasauliu, xocų04 vontoc, ir, Eckeharto įpė- 
džiui skiria Dievą nuo Dievybės). 

Kuesiečio įrodinėjimų neklotingumą motyvavo, mano nuo- 
mone, teologinės vakarų krikščionybės tradicijos. Dualistinių ro- 
maniškosios krikščionybės tendencijų valdomi, vakarų teologai 
bodėjosi neoplatoninio panteizmo ir to, kas jiems atrodė panteiz- 
mas. Jie bijojo glaudžiai sydinti žmogaus savižinos su Dievo sa- 
vižina ir iš pat pradžios nesuprato, kad Trejybės dogma turėjo ir 
gnoseologinę reikšmę. Net aiškindami Trejybę empirine būtimi, 
jie visuomet griežtai skyrė Dievą nuo Jo kūrinio. Senosios krikš- 
čionybės (ir neoplatonininkų) problematika rados vakariečiams 
svetima. Patys panteistinio pobūdžio mistikai vienijo (kai kurie ir 
tapdino) žmogų su Dievu mistinės meilės, būties, bet ne žinoji- 
mo srityje. Meisteris Eckehartas aprašo, kaip Dievas gimdąs Sū- 
nų žmogaus dvasios gelmėse, bet gnoseologiškai šito Dieviškojo 
proceso neaiškina. Taip pat ir Nikalojui Kuesiečiui dualistinė 


— 262 — 


(= monoteistinė) vakarų tradicija užtemdė tikrą Trejybės dog- 
mos prasmę, jo paties gnoseologijos pamatą. Tik XIX amžiuje 
iškėlė aikštėn tą pamatą vokiečių romantizmo metafizikai — 
Fichte, Baader, Schelling ir Hegel. 

Dualistinė vakarų krikščionybės tradicija pasireiškė ir tuo, 
kad Nikalojus Kuesietis pats švelnina monistinius savo kosmo- 
logijos motyvus. Kai dominykonas Jonas Wenck iš 
Herrenbergo užpuolė De docta ignorantia ir ap- 
kaltino jos autorių panteizmu bei Eckeharto erezija, Kuesietis 
(Apologia doctae ignorantiae) ne tik pabrėžė es- 
minį kūrinių skirtumą nuo Dievo, bet ir taip paaiškino savo 
mokslą, kad ėmė klibėti patys jo pamatai. — Jis, Nikalojus, nė 
nemanąs tapdinti Dievo ir kūrinių esmės, kaip kad darę teisingai 
už ereziją pasmerktieji Amalrikas ir begardai. Jo galva, Dievas 
esąs pasaulio pavyzdys (exemplar) ir priežastis, causa 
creatrix, omnium... causa efficiens, forma- 
lis seu exemplaris et finalis. Dievas esąs visuose 
savo kūriniuose kaipo absoliuti priežastis savo padariniuose ir su 
savo kūriniais nemištąs, non immisceri creaturae. 
Jis galėjęs būtų sukurti ir tobulesnį pasaulį (!?). Visa tai ir ne- 
originalu, ir su pagrindinėmis paties Kuesiečio idėjomis nelabai 
sutinka. O jis pats prašo skaitytoją aiškintis jo mokslą, turint gal- 
voj visus jo raštus ir taip, kad vienos mintys kitoms nepriešta- 
rautų. 

Dievas esąs visa, kas esą ir kas tik galį būti. Bet Jis esąs visa 
(visi daiktai ir kiekvienas daiktas) aktu. T. y., Kuesietis negali 
laikyti Dievo tiktai visiems daiktams bendra jų potencija, nei iš- 
viso tiktai tuo, ką jie visi turi bendra, sakysim — jų būtimi, kaip 
mokė Eckehartas. Kitaip sakant, Dievas, Kuesiečio mokslu, turi 
būti visi daiktai ir kiekvienas atskiras daiktas. Teigu taip, tai Die- 
vas turi būti ir individuali kiekvieno daikto ypatybė, ir jo skiria- 
mumas. Tačiau Dieve, moko Kuesietis, nebėsą priešybių skirtu- 
mo, ir pats Jis esąs absoliuti vienybė, absoluta identi- 
tas. Aišku — negalima suderinti Dievo kaipo aktualios vis a- 
ko vienovės su Dievu — absoliučia vienybe (arba tapatybe, 
identitas), kurią meisteris Eckehartas vadino Dievybe 
(Gottheit, ne Dievu, IV. 93). Bepigu sakyti (Kuesietis ir sa- 
ko), kad tik mūsų protas ir net intelektas negalį suderinti tų prie- 
šybių, ne Dievas, kuris yra anapus priešybių. — Protui - intelek- 
tui neįkandomą Dievą bent kiek aiškindamasis Žmogus vistiek 


— 263 — 


tapdina Įį čia su visako vienove, čia su vienybe. Nenuostabu tad, 
kad svyravo ir Kuesietis. 

Dievas, sako jis, taip esąs šitas daiktas (h o c), kad esąs visi 
daiktai, ir taip esąs visi daiktai, kad nėsąs nė vienas iš jų, ita 
est hoc, guod.est omnia, et ita omnia, guod 
est nullum. Dievas — universali buvimo forma, nes duodąs 
būtį visiems daiktams, universalis essendi forma, 
guia dat omnibus esse. Jis — formų teikėjas, dator 
formarum. Bet Jis nėsąs (individuali) žemės, vandens, oro 
arba bet kurio daikto forma, ne žemė, vanduo ir t. t. Žemė esanti 
žemė, vanduo — vanduo, oras — oras ir t. t., kiekvienas daiktas 
egzistuojąs sava (individualia) forma (per suam formam), 
o Dievas esąs absoliuti jų formų forma, vadinasi, formos princi- 
pas, pradas, iš kurio einančios visos (individualios) formos. 
„Dievo esmė (essentia) yra nesudėtingiausia visų esmių es- 
mė, ir visos daiktų esmės, kurios yra, buvo ar bus, aktu visuomet 
ir amžinai yra toj esmėj; tuo būdu visos esmės yra pati visų jų 
esmė. O pati visų jų esmė taip yra kiekviena iš jų, kad yra ji kar- 
tu jos visos ir nė viena pavieniui (singulariter). Kaip be- 
galinė linija yra tikriausias visų linijų matas (adaeguatissi- 
ma mensura), taip ir pati didžiausia esmė yra tikriausias vi- 
sų esmių matas“. Išskyrus, gal, „tikriausią mastą“, visa tai aišku. 
— Dievas esąs vienybė, kurianti visa, kas tik teegzistuoją — ir 
jokia docta ignorantia čia nereikalinga, Kodėlgi tada 
Kuesietis tvirtina, kad ipsa simplicissima entitas, 
guae est essentia omnium entium, tematoma tik- 
tai in doctissima ignorantia? Kamgičiacompre- 
hensibilis incomprehensibilitas, jeigu visos mūsų 
išdėstytosios mintys galima proto sąvokomis, paprasčiausios logi- 
kos terminais išreikšti? Be abejo, tais žodžiais Kuesietis nori pa- 
sakyti daugiau, nei kad yra pasakęs: Dievą vienybe vadindamas, 
neužmiršta, kad Jis yra ir visako vienovė. Todėl ir vadina jis 
Dievą (pasaulio atžvilgiu) ne vienybe, ne Kūrėju, bet visai nauju 
terminu — complicatio (= sudėjimas, su(si)rutulavimas, 
su(si)vyniojimas). Jis nori sakyti, kad Dieve visi daiktai neišny- 
ko (tada Dievas būtų vienybė) ir tebeegzistuoja neišsiskyrę (ta- 
da Jis būtų dauginga vienovė), bet susivynioję. Deus est 
complicatio omnium, Deus complicite est 
omnia, bet, visumai išsivyniojus ir tapus daugeliu atskirų daik- 
tų, Jis nėsąs nė vienas iš jų: Deus est nihil omnium 


— 264 — 


explicite. Kiekvienas daiktas esąs Dieve aktualiai, bet ne 
atskirai nuo kitų daiktų ir nuo pačios Dievo esmės. Taigi, Dieve 
jis esąs pats Dievas, o todėl ir visi kiti daiktai. Dievo vienybė tik- 
rai esanti visako vienovė. 

Visa tai, kas Dieve esą susivyniota ir pats Dievas, išsivynioją 
išorėj Dievo ir esą pasaulis, Dievo sukurtas: omnia expli- 
cite in creatura mundi sunt mundus. Dieve 
visi daiktai esą vienybė, pasaulyje — daugybė; čia visi jie skiriąsi 
vieni nuo kitų savo ypatybėmis: vieninga kadaise visuma išsisklai- 
danti ir jos vienybė virstanti daugybe. Tačiau visai išnykti, išsi- 
sklaidyti iki galo, visuma negalinti; kitaip — jos visai nebebūtų. 
Kadangi dieviškąja savo esme visi daiktai esą viena, o kiekvienas 
daiktas esąs ir visi kiti, tai aišku, kad visumos vienovė, net visumai 
išsivyniojus, turinti šiek tiek išlikti. Ta vienovė nebeabsoliuti, 
kaip Dievo būties vienovė, bet reliatyvi, ne visiška. — Ji uni- 
tas contracta in pluribus, sutrauktoji vienovė. Va- 
dinasi, nei daiktų visuma esanti tikra, visiška vienovė, nei visu- 
mos vienovė objektyviai bei išorėj daiktų egzistuojanti; bet kiek- 
vienas daiktas (iš esmės — tikrosios visako vienovės momentas ir 
suindividualėjimas) turįs savyje visus kitus, tiktai — sutraukda- 
mas juos į tokią vienybę, kad joje negalima jų nuo vienas kito be- 
atskirti. Kitaip sakant, išsivyniojusios visumos vienovė galima 
pavadinti universalija, kaip aiškino ją pats Kuesietis, univer- 
sale in rebus; ir čia Kuesiečio gnoseologija gražiai sutinka 
su jo kosmologija. 

Visa, kas esąs Dievas, esąs ir pasaulis. Bet Dievas — visko 
susivyniojimas (complicatio), tobula visako vienovė, o 
pasaulis visko išsivyniojimas ir netobula, dauginga visako 
vienovė, sutrauktoji vienovė, unitas contracta in 
pluribus. Kaip ir Dievas, pasaulis esąs didžiausia, maxi- 
mum, tik sutraukiamai didžiausia, contracte maxi- 
mum, atseit, neegzistuojąs be savo daugingumo ir be sutrau- 
kimo; ta pačia prasme pasaulis turįs būti ir mažiausia, mini- 
mum. Taip pat pasaulis esąs begalinis, bet — contracte 
infinitus, arba daugelio savo būtybių-momentų sutrauktoji 
begalybė, t. y., jis be-galinis ta prasme, kad niekeno neribojamas, 
beribis. (Čia su Kuesiečio metafizika sutinka Einsteino fizika). 
Tiesa, pasaulis sukurtas, pradėjęs būti; tačiau jis neturįs galo ir 
a parte post amžinas. Pasaulis esąs visuose savo mo- 
mentuose kaipo sutrauktasis jų pradas ir sutrauktasis jų tikslas, 


— 265 — 


principium contractum et contractus finis 
rerum, sutrauktoji visų daiktų esmė. 

Kadangi pasaulis vaizduojąs (tiesa — „sutraukiamai“, apri- 
botai) Dievą, turįs jis (irgi sutraukiamai bei apribotai) vaizduoti 
ir Trejybę. Iš tikro, pasaulis esąs (ne tikra Trejybė, kuri sutam- 
panti su Vienybe, bet — tuo ir pasireiškianti jo neabsoliutumas, 
jo apribotumas —) vienybė trejybėje. — Niekas negalį būti apri- 
bota, jeigu nėsą to, kas apribojama, arba materijos, to, kas apri- 
boją, arba formos, ir jųdviejų sąsajos (nexus, connexio). 
Materija reiškianti galimybę (posse, potentia) ir Dievo 
Vienybės atžvilgiu esanti kitumas (alteritas). Forma, kuri 
apribojanti materiją-galimybę — sutraukianti ją į šitą, o ne į tą 
būtį, einanti iš Lygybės, iš Dievo Žodžio (Logoso), arba idealaus 
visų daiktų prado ir pavyzdžio (archetypo, idėjų pasaulio). Są- 
sajos pradas — Dieviškoji Sąsaja, arba šv. Dvasia ir Meilė. Toj 
trejybėj ir esanti sutrauktoji viso pasaulio ir kiekvieno jo daikto 
vienybė. Materijos sąsaja su forma (vadinasi, materijos aktualė- 
jimas), savaime suprantama, galinti būti įvairi, čia didesnė — čia 
mažesnė. Ir įvairūs pasaulio daiktai nelygiai esą suaktualėję. 
Vienuose vyraujanti forma, kituose — materija, trečiuose esanti 
tam tikra formos ir materijos pusiausvyra. Pirmieji, tai dvasios, 
kurių materija beveik visai pavirtusi forma, kurių potencija beveik 
visai pasidariusi aktas; jie — visa tai, kuo galį būti. Tretieji, tai 
materijalūs daiktai, kurie nėsą visa, kuo galį būti, nes jų poten- 
cija nėsanti dar suaktualėjus; jie negalį tad būti tvarūs; jų visu- 
ma mažiausiai vaizduojanti Vienybę ir išsisklaidžiusi daugove 
daiktų. Antros rūšies daiktai, kur galima pastebėti tam tikra 
materijos-potencijos ir formos-akto pusiausvyra, esą žmonės; jie 
sydiną dvasių būtį su materijalių daiktų būtimi ir atsidūrę pačia- 
me pasaulio vidury. 

Materijalūs daiktai aiškiausiai ir rodą mums, kad pasaulio 
daugingos vienovės esama. Bet kad jis būtų vienovė (t. y. 
— kad jis išviso būtų), reikią skaičiaus, be kurio būtų išnykę 
daiktų skirtumai, santvarka, proporcijonalumas ir darna. "Ta- 
čiau skaičiai negalį be galo didėti ir mažėti; jų visuma negalinti 
būti blogoji, potencijalioji begalybė, ir pastaroji pati tarytum rei- 
kalaujanti aktualiosios, savo principo. Kitaip sakant, reikią, kad 
būtų realusis maximum ir realusis minimum, kurie, 
esam jau matę, sutampą ir kurie esą skaičiaus ir paties pasaulio 
principas. Mes žinome jau, kad pats pasaulis ir esąs su maksi- 


— 266 — 


mumu sutampąs minimumas. Tuo būdu — jis esąs savo paties 
principas ir matas. Kad pasaulis būtų sutvarkytas, taškas 
(= minimumas, kuris sutampąs su maksimumu ir esąs pats pa- 


saulis, nors ir sutraukiamai) virstąs linijos riba, linija — pavir- 
šiaus, o paviršius — geometrinio kūno riba. Tai esą taško (— mi- 
nimumo — pasaulio) išsivyniojimas (explicatio) ir darą 


matavimą galimą. Bet taškas esąs nedalomas, neturis dydžio ir 
negalįs pats sukurti erdvės. Tam reikią materijos, Jos dėka taš- 
kas ir kuriąs erdvinę liniją, linija — erdvinį paviršių, o jis — erd- 
vinį, fizinį kūną. 

Fiziniai kūnai, materija, protu galima be galo dalyti, Bet 
dėl pačios pasaulio struktūros, realiai materiją dalindami, mes 
prieiną prie atomų, kurių realiai, actu, dalyti toliau jau nebę- 
galima, nes atomas — guantitas ob sui parvitatem 
actu indivisibilis. Atomai ir esą įvairūs (nes pačios 
materijos kintamos, nuolat aktualėjančios esama) taško aktualė- 
jimai-materijalėjimai. Taškas esąs nesudėtingas, bet tik intelekto 
ir tepažįstamas. Atomas — sudėtingas, nevienodas. Taip pat 
tik sudėtingus, iš atomų sudėtuosius kūnus, paviršius ir linijas te- 
duodą mums jausmai. "Tiesa sakant, pasauly mes nerandą nei 
taškų, nei linijų, tik sudėtingus paviršius, kuriuos galima nusa- 
kyti trimis taškais. Bet, kad paviršius tikrai, realiai egzistuotų, 
turįs jis būti kūnas; o kūnui nusakyti reikią ir ketvirto taško. 
Taigi, esą keturi elementai, kurie atskirai neegzistuoją, bet sudarą 
visus fizinius kūnus. 

Tuo būdu Nikalojus Kuesietis, kaip ir Nikalojus d'Autrecourt, 
gaivina atomizmą ir kuria naujųjų amžių fiziką. Bet jis neabso- 
liutina atomų: laiko atomą realiu, bet reliatyviu minimumu; an- 
tra vertus, filosofiškai ir giliai prasmina atomizmą. Iš esmės 
atomas ne kas kita, kaip pats pasaulis, daugio atomų sutraukia- 
mas minimumas (— maksimumas). Be to, pasaulis (maximu- 
mas-minimumas) išsivyniojąs (explicat se) atomais tik 
tiek, kiek jis esąs materijalus pasaulis, kiek mažiausiai aktualėjąs. 
Vadinasi, atomistinė struktūra tik žemesnį pasaulio išsirutulavi- 
mo laipsnį tebūdinanti.  Kuesietis nevadina atomų dvaselėmis, 
substancijomis (kaip daro jo sekėjo Giordano Bruno 
idėjas savin suėmęs Leibnizas) arba substanciniais veikė- 
jais (kaip nayviai tebedaro kai kurie mūsų laikų metafizikai) ; jis 
toli gražu ne panpsichistas. Bet žinoma, tas atomas, suaktualėjęs, 
sutobulėjęs, turįs, jo galva, virsti individualia dvasia (Kuesiečio 


— 267 — 


mintį tikslindamas aš sakyčiau — ir individualia dvasia), įsi- 
kūnijusia arba bekūne (angelu). 

Taško kartojimasis ir materijalėjimas materijos kintamumo 
dėka esąs pasaulio išsivyniojimas: pasaulis-minimumas virstąs pa- 
sauliu-maksimumu. "Tuo pasaulis aktualinąs savo daugingumą, 
darąs jį daiktų (fizinių kūnų) daugove. Mes žinome, kad pasau- 
lis esąs ne tik explicatio, bet ir tam tikra compli- 
catio — netobula sutrauktoji visako vienovė. Bet materijalioji 
būtis negalinti suaktualinti pasaulio daugovės taip, kad pasaulis 
kartu būtų ir vienovė; todėl ji reiškianti pasaulio daugingumą 
atomų daugove, kuri esanti ir pasaulio erdvumas. Panašiai — 
kiekvienas atomas negalįs kartu savęs suaktualinti; todėl — ju- 
dąs, išsirutuluojąs, ir tas jo judėjimas esanti laikinė būtis. Pats 
pasaulis, kaip visuma, nejudąs, nes kiekvienas daiktas tegalįs ju- 
dėti tiktai kito daikto atžvilgiu (judėjimo, kaip kad ir naujųjų am- 
žių fizika moko, visuomet reliatyvaus esama), o pasaulis esąs visa 
būtis, visata. Kaip jis neturįs centro (nes esąs beribis), taip ir 
nejudąs. Tačiau visi pasaulio daiktai aliai vieno judą. Judanti 
ir mūsų žemė: kaip ir kiti dangaus kūnai, sukantisi apsuk pasau- 
lio ašį (Koperniko pirmtakūnu Kuesiečio laikyti negalima, nors 
Ptolemajo sistemos jis ir nepripažino; šiuo atžvilgiu Nikalo- 
jaus Oresmės mokslas daug svarbesnis). Neaišku tiktai, ką vadina 
Kuesietis pasaulio ašimi ir ašigaliais. Tuk pats sako, kad nėsą 
pasaulio centro, nes judėdamas nė vienas pasaulio daiktas nega- 
lis pasiekti ramaus ir pastovaus taško: tas taškas būtų absoliutus 
minimumas ir sutaptų su absoliučiu maksimumu, o tada pasaulio 
centras būtų ir jo periferija. Pasaulio centras ir periferija — 
pats Dievas. 

Pasaulio kūnų judėjimas aiškinąs visų daiktų tarpusavio ry- 
šius ir jų tarpusavio poveikį, be kitko — svorio jėgą, visuotinę 
trauką. Bet Kuesietis gražiai supranta ir metafizinę judėjimo 
reikšmę. — Judėjimas vienijąs visus pasaulio daiktus, verčiąs 
vienus kitais, o visus — viena visata. Judėjimu pasireiškianti pa- 
saulio vienovė: gamta esanti guasi complicatio om- 
nium, guae per motum fiunt. Todėl Kuesietis ly- 
gina pasaulio judėjimą net su Dieviškąja Sąsaja, su Šv. Dvasia. 

Visko, kas aktu esą Dieve, išsivyniojimas, empirinė visata, 
sprendžia pagrindinę Kuesiečio filosofijos problemą — darąs pa- 
žįstamą (žinoma, reliatyviai, apytikriai, „konjektūriškai“) nepažįs- 
tamąjį Dievą. Čia lengva susekti Eckeharto ir neoplatonininkų 


— 268 — 


idėjų įtaka. Iš tiesų, Eckeharto mokslu Dievybė (Gottheit), 
kur kūriniai nesiskirią dar nuo Dievo-Trejybės, kur nei pirmųjų 
dar nėsą, nei antrojo, išsiskaidanti į Dievą ir kūrinius, kad paga- 
liau visa vėl Dievybe virstų. Neaplatonininkai dėstė emanacijos 
teoriją — mokė, kad pasaulis rieda iš Dievo, kol, nuolat nutobu- 
lėdamas pririeda būties galą, materiją, iš kur grįžta atgal į Die- 
vą. Panašias teorijas rutulavo kai kurie Rytų Bažnyčios tėvai bei 
mokytojai (Origenas, Grigalius Nisietis, Areopagita, Maksimas 
Išpažintojas) ir, vakaruose, Eriugena, Amalrikas bei Dovydas 
Dinantietis. „Paprasta sutrauktojo maksimumo emanacija iš 
absoliutaus maksimumo ėmė būti (prodiit in esse) vi- 
sas pasaulis“, sako Nikalojus Kuesietis. Visas pasaulis (ne tik 
žmonijos istorija) esąs, kaip ir žinojimas, vyksmas, o ne tiktai 
hierarchiškai sutvarkytoji visata. Pasaulis, tai, viena, visumos iš- 
sivyniojimas, arba riedėjimas iš Dievo iki materijos-galimybės, an- 
tra — susivyniojimas, arba visumos grįžimas atgal į Dievą. Tą 
grįžimą gražiausiai rodo mums žinojimo-pažinimo vyksmas, ku- 
rio ontinę reikšmę aiškina Kuesiečio metafizika. Ir neatsitiktinai 
baigiasi pažinimo vyksmas nebe pažinimu, bet docta ignorantia 
ir visišku Žmogaus susivienijimu su Dievu ($ 106 t). Pasaulio 
vyksmo esama hierarchiškai sutvarkyto: pirma einančios gimi- 
nės, paskui ryšys, pagaliau individai. "Tačiau ta pirmenybė tik 
prigimties, natūros, pirmenybė tėsanti: realiai giminės teegzis- 
tuojančios tiktai rūšyse, o rūšys — tiktai individuose, ir galima 
sakyti, kad visos pasaulio rutulavimosi stadijos egzistuojančios 
kartu, kaipo viena konkreti visata. Tuo būdu Kuesietis nusikratė 
filosofiniu neoplatonininkų natūralizmu, kuris mažino tiek krikš- 
čionybei svarbią žmonijos istorijos reikšmę, ir padarė prin- 
cipijaliai pažįstamą paties pasaulio istoriją (mat, norint ji pa- 
žinti, reikia, kad pažįstama būtų nė vienas kuris jos momentas, 
bet — nors ir sutraukiamai — jie visi). 

Pasaulis atrodė Kuesiečiui negalimojo pažinti Dievo apsireiš- 
kimas esąs, teofanija (plg. II, 37). „Kas gi yra pasaulis, 
kad ne nematomojo Dievo apsireiškimas? Kas Dievas, kad ne to, 
kas matoma, nematomumas?“ Platonas vadinęs pasaulį jaučia- 
muoju Dievu, deus sensibilis. Vadina pasaulį Dievu ir 
pats Nikalojus: pasaulis esąs Dievas, kuris kintąs ir esąs kaitalio- 
jimosi paunksny, o pasaulis, kuris nekintąs ir esąs be jokio kaita- 
liojimosi paunksnio, — amžinasis Dievas, mundus est 
Deus transmutabilis et absaue omni vicis- 


— 269 — 


situdine obumbrationis, et mundus intrans- 
mutabilis et absgue omni vicissitudine 
obumbrationis est Deus aeternus. Tačiau, nors 
ir negalima laikyti tų žodžių tiktai drąsia metafora, nereiškia jie 
vis dėlto visos Kuesiečio minties. 

Be abejo, pasaulio (visako eksplikacijos) dieviškumas pada- 
rytų Dievą pažįstamą, išspręstų pagrindinę tiek gnoseologijos, 
tiek ontologijos problemą. Bet, viena, tada Dievas virstų Ecke- 
harto Dievybe, pirmykšte ir neįkandoma protui Dievo ir pasaulio 
vienybe, gal, net jųdviejų potencija. Antra, visa sistema virstų 
panteizmu ir prieštarautų krikščionių mokslui. "Trečia, pasaulis, 
Kuesiečio mokslu, ir negali būti Dievas, nes yra netobulas, o Die- 
vas — pati tobulybė. Iš tikro, pasaulis ne vienybė, bet unitas 
contracta, reliatyvi dauginga vienovė; jis beribis ir nepa- 
baigus, bet ne begalinis ir ne amžinas tikra tų žodžių prasme. Net 
mes, žmonės, galime įsivaizduoti (arba — matyti kiek) tobuląją 
būtį, absoliučią begalybę (infinitum, absolutum), kuri 
sutampa su Dievu, bet skiriasi nuo potencijalios ir aktualios pa- 
saulio begalybės, nuo indefinitum ir transtinitum. 
Tai sako mums absoliučią, tobulą begalybę esant (iš kurgi, kad 
ne iš jos, žinome, kad pasaulis — netobula begalybė?) ir skirian- 
čiąsi nuo pasaulio.  Kuesiečio mokslas leidžia manyti, kad pa- 
saulis, sutobulėjęs, gali visiškai sudievėti, bet netobulo pasaulio 
tapdinti su Dievu neleidžia. 

Kiek tik galima, mokytasis kardinolas sydina pasaulį su 
Dievu: Dievas, absoliutus maksimumas, per sutrauktąjį maksi- 
mumą esąs kiekviename pastarojo momente ir kiekvienas jo mo- 
mentas, kaip kiekvienas momentas per sutrauktąjį maksimumą 
esąs Dieve ir Dievas; Dievas esąs visuose daiktuose, o visi daiktai 
Dieve. Bet visai nuosekliai Kuesietis pasaulį nuo Dievo ir skiria: 
pasaulis — kita esmė, kita substancija. Pasaulis tik Dievo vaiz- 
das (imago) ir kūrinys tėsąs. Galima esą pavadinti Dievas 
pasaulio siela, bet tiktai ta prasme, kad Jis esąs absoliuti pasaulio 
forma. 

Pasaulis esąs Dievo-žormos suaktualintoji materija. Reikią 
skirti posse facere (galia, arba galimybė, daryti), posse 
fieri (galimybė būti daromam, arba tapti) ir posse fac- 
tum (galimybė būti padarytam). Pasaulis ir esąs įvykdytoji, 
suaktualintoji galimybė būti padarytam (posse factum). 
„Ankstyvesnės esančios galimybė būti daromam (posse fieri), 


— 270 — 


arba materija, ir galimybė daryti (posse facere). Pasta- 
roji esanti ankstyviausia: nėsą nieko, kas būtų anksčiau; ji pati 
nepadaryta, nes ankstyvesnė už posse fieri, ir esanti 
possest, Dievas Posse fieri, galimybė, arba materija, 
esanti po Dievo (possest), kuris esąs visa, kas galįs 
būti. Ir net negalima sakyti, kad galimybė pati sau egzistuojanti: 
tada ji būtų suaktualėjus, nebebūtų galimybė ir reikėtų jieškoti 
kitos, tikros galimybės, nes tai, kas esą (išskyrus Dievą - pos- 
sest), pirma galį būti. Taigi, galimybės-materijos nėsą, 
bet mes saką, kad tai, kas esą, esą padaryta iš materijos, nes esą 
todėl, kad galį būti, ir esą tiek, kick galį būti. Taigi, sa- 
kyti, kad Dievas sukūręs pasaulį iš materijos, reiškią sakyti, kad 
Jis sukūręs pasaulį iš to, ko nebuvę, iš nieko, ex nihilo. Ga- 
lima sakyti ir taip, kad pati materija padaryta iš nieko. Šiaip ar 
taip, materija (posse fieri) ir posse factum savo 
esme nesiskiria viena nuo kita, bet skiriąsi nuo tos esmės priežas- 
ties, nuo posse facere, nuo Dievo. Dar trumpiau. — 
Materija esanti nebūtis (non esse). Bet nebūtis neigianti 
būtį (yra ne-būtis) ir tuo pat metu teigianti būti, nes tik pastarą- 
ja remiantis tegalima teigti. Teigianti nebūtis absoliučią būtį, 
kurios neigti negalima ir kuri ankstyvesnė už ją, o neigianti būtį, 
kuri esanti po jos, nebūties, arba reliatyvią būtų. Bet 
visa, kas tik esą pasauly, esą atskiras daiktas, kuris neigiąs kitus 
daiktus (žemė nėsanti dangus, šitas daiktas nėsąs tas daiktas 
ir t. t). Taigi nėsą pasauly amžino daikto, ir pats pasaulis ne- 
amžinas: jis ir visi jo daiktai esą po nebūties. Bet nebūtis (tai, 
ko nėsą) nieko negalinti ir padaryti. Taigi, pasaulį iš to, ko ne- 
buvę ir nėsą, sukūręs Dievas. 

Savo noru, savo valia, laisvai sukūręs Dievas pasaulį. Visas 
pasaulis, kiekvienas individas, kiekvienas daiktas esąs Dievo va- 
lios ir intencijos (intentio) reiškinys. O leidęs Dievas vi- 
satą todėl, kad Jis esąs absoliutus Gėris ir absoliuti Meilė. Pa- 
saulį leisdamas, Dievas norėjęs jam apsireikšti, kad pažintų Jį, ab- 
soliutų Gėrį, pasaulis ir Juo džiaugtųsi. 

Šitas tradicines mintis Kuesietis netradicijonaliai supranta: 
gilina jas ir derina su visa savo sistema. — Dievo būtis ir veikimas 
esą tas pats. Todėl Dieve kurti (creare) sutampa su kuria- 
mam būti (creari). Dievo kūrimas reiškiąs, kad Dievas vis- 
kam duodąs savo būtį: tuo būdu viskas ir esą, kas esą. Kuriamam. 
būti reiškią ne ką kitą, kaip kad Dievas visame tampąs visa, va- 


— 271 — 


dinasi, kiekvieną daiktą kurdamas Jis pats save kuriąs. Kiekvie- 
nas daiktas esąs sukurtasis Dievas. „Bet anapus šito kurti ir 
kuriamam būti sutapimo esi Tu, Dievas absoliutus ir be- 
galinis, nei kuriąs, nei kuriamas... Kai matau absoliučią Tavo 
begalybę, aišku — nedera Tau nei kuriančiojo kūrėjo, nei kūria- 
mojo kūrėjo vardas“ (Plg. II, 37). 


109 


Individualus konkretus daiktas esąs paskutinis pasaulio išsi- 
vyniojimo momentas, ir kiekvienas toks daiktas sutraukiąs savin 
visą pasaulį, sutraukiamai ir individualiai esąs visas pasaulis, mi- 
krokosmas; juo labiau — individas žmogus. Žmogus pats savyje 
sydinąs visą dvasinę pasaulio būtį su visa materijaline jo būtimi. 
Jis — sutrauktoji pasaulio komplikacija ir todėl tikras Dievo at- 
vaizdas, sukurtasis Dievas, žmogiškasis Dievas. Žinoma, sutraus 
kiamai (contracte) esąs jis ir visi Žmonės, žmonija. 

Žmogaus siela esanti pirmiausia intelektinė būtybė, žemiau- 
sioji (nes įsikūnijusi dvasia (mens) ir, tam tikra prasme, Die- 
vo Sėkla: mens est semen guoddam divinum. 
Bet žmogaus dvasia sujungta su jo kūnų — todėl, kad ji esanti ir 
siela, vadinasi, substancinė kūno forma, jo gyvybės ir jausmų pra- 
das. Siela esanti visose kūno dalyse, kaip kad vienybė esanti vi- 
suose skaičiuose. Arterijomis plaukiodamos, „gyvybės dvaselės“ 
tarpininkaujančios sielai ir kūnui. Sielos santykių su kūnu kom- 
plikacijos su eksplikacija santykių esama. 

Kiekvienas individas turįs savo individualią sielą, nes vieno 
konkretaus kūno pradas negalįs būti kito kūno pradu. Tą sielą 
tiesiog kuriąs pats Dievas. Iš esmės, per se, siela nesudė- 
tinga gyva dvasia (kuri savo veikla esanti anima, arba vis 
animativa, per guam corpus animat viviti- 
cando), viva substantia, ir suimanti savin nekinta- 
mas bei amžinas formas, kurias abstraguojanti nuo to, kas kintą 
ir nykstą. Toks sielos-dvasios panašumas į tai, kas amžina, sako 
pačią sielą esant, nemirštant, juo labiau, kad siela-dvasia esanti 
anapus judėjimo ir judėjimo matas, o mirimas kaip tik judėjimu 
ir pasireiškiąs, arba atvirkščiai -— judėjimas mirimu. Dievas esąs 
visų daiktų komplikacija; žmogaus dvasia, begalinės dvasios, arba 
Dievo, atvaizdas, — visų daiktų vaizdų, arba panašybių, visuma, 
universalitas assimilationis rerum, notio- 


— 272 — 


num universitas. Dievui pažinti ką — reiškią sukurti kas 
pažįstama; mūsų dvasiai — panašėti į tai, kas pažįstama, arba 
turėti to, kas pažįstama, sąvoką. Conceptio divinae 
mentis est rerum productio, conceptio nos- 
trae mentis est rerum notio, arba — entium 
assimilatio. Visa esą ir Dieve, ir mūsų dvasioj, tik Dieve 
— rerum exemplaria, o dvasioj — rerum simili- 
tudines. Todėl ir galinti dvasia visa pažinti ir patikrinti, de 
omnibus judicium facere, kad Dievas, visko arche- 
tipas, omnium exemplar, atsispindįs dvasioj, kaip tiesa 
savo atvaizde. „Mūsų dvasia (mens) yra gyvasis amžinos ir 
begalinės išminties aprašymas. Bet tas mūsų dvasios gyvenimas 
pradžioje yra panašus į sapną, kol pagaliau ima dvasią budinti ir 
judinti jausminių dalykų gimdomoji nuostaba (admiratio). 
Tada intelektinės savo gyvybės judėjimu dvasia atranda aprašytą 
viską, ko jieško““. 

"Pasaulio vienovė esanti ne absoliuti, bet sutrauktoji, uni- 
tas contracta. Todėl jo būtybės negalinčios būti visai pa- 
našios, nes visiško panašumo esama tapatybės ir vienybės. Tai- 
gi, visos pasaulio būtybės sudarančios tam tikrą giminių, rūšių 
ir individų (kurie vieni tekonkretiną visatą) hierarchiją. Bet šita 
hierarchija esanti potencijali begalybė, atseit, realiai neturinti nei 
maksimumo, nei minimumo; kitaip — nebūtų sutraukimo. Tačiau 
nei potencijalioji sutvertosios visatos begalybė tenkino Kuesietį, 
nei aktualioji. Jam rūpėjo, kad ir sutvertoji visata tikrai suto- 
bulėtų, sudievėtų. Tyrinėjo tad kokiomis sąlygomis tai galėtų 
būti. 

Jeigu didžiausia (maximum) būtų į vieną giminę (g e- 
nus) sutraukta ir tuo pat metu būtų visai aktualu,. tai 
ir sutraukta aktu būtų didžiausia, visa, kas galinti būti 
ta giminė. Be to, kaip absoliučiai didžiausia sutampa su absoliu- 
čiai mažiausia, taip ir sutraukiamai didžiausia turėtų būti tada ir 
sutraukiamai mažiausia, t. y., individas. Toks individas turėtų 
minėtosios giminės visumą ir būtų visai lygus (supra om- 
nem proportionem summam teneret aegua- 
litatem) visiems individams, kuriuos ta giminė turinti ir ga- 
linti turėti; jis suvyniotų pats savyje visų tobulybes ir nebūtų nei 
didesnis, nei mažesnis už kiekvieną kitą giminės individą, nulli 
maior et nulli minor esset. Aišku, kad toks tobu- 
lumas nesutinkąs su pačiu sutraukimu, kad toks tobulas ir kartu 


— 273 — 


sutrauktas maksimumas negalįs būti tiktai sutrauktasis. Negalįs 
jis, antra vertus, būti ir absoliutusis Dievas. "Taigi, turįs jis kar- 
tu būti ir Dievas, ir kūrinys (— sutrauktasis maksimumas-in- 
dividas) ; ir būtų jis sutrauktasis maksimumas tuo sutraukimu, 
kuris negalįs pats savimi pasiremti, bet kuris remiąsis absoliučiu 
maksimumuų,  contractione, guae in se ipsa 
subsistere nonposset, nisi in absoluto ma- 
ximitate subsistente. Iš tikro, tik vienas maksimumas 
tėsąs, kuriuo tai, kas sutraukta, galį būti maksimumas: non 
est enim nisi una tantum maximitas, per 
guam contractum dici posset maximum. Tą 
būtybę turi mes įsivaizduoti kaipo Dievą, kuris kartu esąs ir kū- 
rinys, ir kaipo kūrinį, kuris kartu esąs ir Dievas, bet taip, kad 
juodu nemištų — kad nekistų sutrauktojo prigimtis ir kad Dievas 
jame neišnyktų, kad viskas nebūtų sudėta iš sutrauktojo ir abso- 
liučiai didžiausio, kaip iš materijos ir formos — „Koks intelektas 
gali tai suprasti?“ 

Kuesiečiui jau nebesunku įrodyti, kad maximum con- 
tractum turįs būti Dievas ir individas žmogus, kuris vienijąs 
dvasinę būtį su materijaline (esąs mikrokosmas) ir kurį Dievas 
įstatęs į laiko ir amžinumo sieną, in horizonte temporis 
et perpetui. Ir kaip individuose konkretus ir aktualus žmo 
gus-žmonija esąs pasaulio centras, taip individas Jėzus esąs žmo- 
nijos centras, tobuliausias žmogus, kuris savyje vienijąs su Dievu 
ir visus Žmones, ir Dievo sutvertąją visatą. Reikią pridurti, kad 
be tos vienovės, be Jėzaus Kristaus, visata negalėjus būtų suimti 
savin Dievo būties ir pati būti. Antra vertus, su žmogumi susi- 
vienijęs Dievas esąs Dievas-Lygybė, arba Sūnus, nes Dievas tei- 
kias pasauliui būtį kaipo Būties Lygybė. 

Visais tais išvedžiojimais Kuesietis įrodo ir netobulą (paly- 
ginti su Dievu) pasaulį Dievo sudievintą esant. Tuo būdu visi 
žmonės, su Kristumi susivienydami, galį ne tiktai tobulėti iki su- 
trauktojo pasaulio tobulumo ribų, bet tas ribas ir peržengti — 
tikrai sudievėti. Absoliutus pažinimo ir išviso religinio gyveni- 
mo tikslas atrodo pasiekiamas, o Dievo sutvertoji visata — tikras 
Dievo apsireiškimas (visatai, o gal, ir pačiam Dievui?) esąs. Su 
žmogumi, su pasauliu susivienydamas Dievas nuveikia patį jo 
netobulumą (sutraukimą, kuriamumą), nes jį dievina: sutrauki- 
mas-išsivyniojimas virsta susivyniojimu-komplikacija, ir visata 
grįžta į Dievą, iš kurio yra išsivyniojus. Šmėkšo visai nauja idė- 


Istorija 18 


= BTA 


ja — nebe negalima pažinti Dievybė ir jos kuriamoji visata, bet 
Dievybė, kuri, protui neįkandoma būdama, visiškai apsireiškia 
savo kuriamuoju pasauliu ir, nuo jo skirdamos, su juo ir susivie- 
nija, virsta Dievu-Žmogumi, esančiu anapus tiek Dievybės, tiek 
Kūrėjo ir kūrinio skirtumo bei vienovės. Čia (bet tiktai čia) ga- 
lima kalbėti apie panteistinę Kuesiečio sistemos tendenciją, nors, 
mano galva, ta sistema yra iš esmės krikščioniška, vadinasi, ana- 
pus panteizmo ir dualizmo (teizmo) skirtumo. Kaip ten bebūtų, 
bet pats Kuesietis nedrįso iki galo vadovautis savo paties siste- 
mos dialektika ir visų logiškai būtinų išvadų iš jos nepadarė. La- 
bai atsargiai ir ortodoksaliai aprašo jis žmonių susivienijimą su 
Dievu. — „Kiekviena racijonali būtybė (rationalis na- 
tura), jeigu, žemėje tebegyvendama, didžiausiu tikėjimu, vil- 
timi ir meile kreipsis į Viešpatį Kristų, tai, kiekvienos asmenybei 
sveikai tebėsant (remanente cuiuslibet persona- 
li veritate), tiek susivienys su Juo, kad visi, tiek angelai, 
tiek žmonės, bus tiktai Kristuje (nonnisi in Christo 
subsistant), o per Jį, dvasiai įsitraukus kūną (veritate 
corporis per spiritum absorpta et attracta), 
Dieve. Bus jie Kristuje taip, kad kiekvienas iš laimingųjų, jo 
individualybei tebėsant (servata veritate proprii 
esse), Kristuje bus Jėzus Kristus, o per Jį Dieve Dievas, ir kad 
Dievas, tebėsant tam absoliučiam  Didžiausiam (eo abso- 
luto maximo remanente), Kristuje Jėzuje bus pats 
Jėzus, o per Jį — visuose viskas“. 


110 


Kaip ir didžiai jo gerbiamas Ramonas Lull (IV, 81), 
Nikalojus Kuesietis stengėsi paversti religiją filosofija, visiškai 
įrodomų tiesų sistema. Čia jis griežtai skyrėsi ne tik nuo occa- 
mizmo, bet ir nuo Tomo Akviniečio; gaivino augustinininkų ir 
šv. Anselmo tradiciją. Vienkamienį Kuesiečio sistemos pobūdį 
gražiai rodo ir tai, kad jis lygia dalia domėjosi ir religine meta- 
fizika, ir grynu, eksperimentiniu mokslu. Ne tik kad neniekino 
mokslinio occamininkų darbo, bet ir pats pralobino mokslą nau- 
jomis idėjomis (skaičių filosofija, ribos ir begalybių, reliatyvumo, 
visuotinės traukos ir atomizmo teorijomis, astrofizikos idėja). Ne- 
nuostabu, kad mokytasis kardinolas, kaip ir Ramonas Lull, tarėsi 
galėsiąs pačius kitatikius krikščionybės tikrumu įtikinti (Dia- 


— 275 — 


logus de pace seu concordantia fidei, De cri- 
bratione Alchorani). Jo manymu, įvairios religijos te- 
siskiriančios viena nuo kitos tiktai tobulumo laipsniu ir apeigo- 
mis, bet ne iš esmės: iš esmės tik viena religija tėsanti, non est 
nisi una religio in rituum varietate. Įvairioms 
tautoms Dievas pasiuntęs įvairius pranašus, kad mokytų jas pa- 
gal kiekvienos būdą. Tik todėl teėmusios tos tautos išpažinti įvai- 
rias religijas, kad labiau vertinusios formą, kaip turinį, ir kad ne- 
kreipusios dėmesio į tai, kas visoms religijoms bendra. O iš esmės 
ir dabar graikai, italai, arabai, žydai ir skitai išpažįstą vieną ir tą 
pačią tiesą; net politeistai, daug dievų garbindami, tikį vieną Die- 
vybę. Visos religijos turinčios Dievo Trejybės idėją, nors daž- 
niausiai ji ir neaiškiai suprantama. Visiems žmonėms galima esą 
įrodyti, kad Dievas įsikūnijęs, ir kitos krikščionybės tiesos. Tik- 
tai nereikią, norint įvairios religijos suderinti, kovoti su jų ypaty- 
bėmis. Tegul žydai tebepjausto savo vaikams, o stabmeldžiai lai 
sau tebegarbina stabus, kad tik laikytų tuos stabus vieno Dievo 
atvaizdais. 

Tokia universalioji religija buvo perdaug abstrakti ir vargiai 
būtų ją pripažinę sava vakarų ar rytų krikščionys, greičiau — 
senovės neoplatonininkai. Bet gražiai sutiko ji su paties Kuesie- 
čio mokslu. — Religiją mokslu versdamas Kuesietis taip filoso- 
fiškai išaiškino reveliacijos sąvoką, kad ji pavirto natūraliu paži- 
nimo procesu. Abstrakti Vienybės-Lygybės-Sąsajos trejybė 
sunku laikyti trijų Dievo hypostasių trejybe, juoba, kad Tėvo, 
Sūnaus, ir Šv. Dvasios vardai, Kuesiečio nuomone, tik oikonomi- 
nę reikšmę teturį. Dievo Sūnaus įsikūnijimas irgi beveik natūra- 
liu procesu tampa, ir ne sistemos pagrindai, bet tiktai tradicinis 
tikėjimas tegali paremti gimtosios nuodėmės, Dievo įsikūnijimo 
kapo žmonių išganymo, rojaus, skaistyklos ir pragaro dogmas. 

Kuesiečio sistema, tai paskutinė, tikrai genijali pastanga nu- 
veikti ideologinę Europos krizę, jos krikščionybės krizę, ir, dua- 
listinį krikščionybės momentą panteistiniu apšvelninus, išrutu- 
luoti pagaliau sintetinę krikščionies pasaulėžiūrą, kuri suderintų 
žmogų su Dievu, kultūrą su religija, žemę su dangumi. Tuo pat 
metu Kuesiečio sintezė buvo ir vokiečių kultūros reiškinys, ta- 
rytum pačios vokiečių tautos mėginimas Europos kultūrai vado- 
vauti ir išsiaiškinti savą krikščionybės formą. Nenuostabu, kad 
kaip tik Vokietijoj esminės Kuesiečio idėjos XIX a. atgijo ir su- 


— 276 — 


žydo romantikų (Fichtės, Schellingo, Baadero, Hegelio) siste- 
momis. | 

Bet XV amžiuje sintetinės vokiečių pasaulėžiūros pergalė 
priklausė visos vokiečių kultūros ir politinės jų galios likimo; 
tiksliau sakant — vokiečių kultūros ir imperijos silpnumas sako, 
kad ir vokiečių pasaulėžiūra negalėjo laimėti kovos su romaniš- 
kąja. Nors ir baisiąją krizę gyveno, romaniškoji (pirmiausia — 
prancūziškoji) kultūra buvo daug stipresnė ir turtingesnė, labiau 
paaiškėjus, kaip kad vokiečių. Todėl ir Kuesiečio sinteze aiškiau- 
siai pasireiškusios vokiečių kultūros tendencijos nenuveikė roma- 
niškosios kultūros, bet padėjo jai geriau suprasti savo paties pra- 
dus ir susitvarkyti. Tariamojo vokiečių panteizmo pavojus ir sa- 
kramentinei Bažnyčiai priešingos jų tendencijos privertė romaniš- 
kųjų vakarų teologus bei metafizikus gaivinti Tomo Akviniečio 
sistemą. 

Vis dėlto didelė rados Kuesiečio mokslo įtaka ir romaniška- 
jai Europai, jos filosofijai ir mokslui. Pačiame Paryžiuje Kuesie- 
čio idėjas skleidė Jacgues le Fėvre dEtaples (Ja- 
cobus Faber Stapulensis, 14452 — 15372) ir žymu- 
sis jo mokinys Charles Bouillė (Carolus Bovil- 
luūs, 1470 — 1553 m.). Bet didžiausias ir įtakingiausias Nika- 
lojaus sekėjas buvo italas Giordano Bruno (1548 — 
1600). Bruno veikalus atidžiai studijavo Kepleris ir Gali- 
lėjus; jo perdirbtasis Kuesiečio mokslas paveikė Descar- 
tes'ą, Gassendį, Leibnizą, kuris skaitė ir paties Ni- 
kalojaus raštus, ir Schellingą. Pradžioje, XV — XVI a,, 
Kuesiečio mokslui padėjo plisti ir tai, kad tiek Prancūzijoj, tiek 
ypačiai Italijoj buvo vėl įsigalėjęs neoplatonizmas. 


111 


Savo sistemos šaltiniu Nikalojus Kuesietis laikė Dievo ap- 
reiškimą, kurį gavęs jis, graikus iš Konstantinopolio į Ferraros - 
Florencijos sinodą lydėdamas; vėliau paaiškinę jam tą apreiški- 
mą Areopagitos ir kitų teologų mistikų veikalai. Bet, gal būt, 
paveikė jį kiek ir pasikalbėjimai su graikų teologais, minėtojo si- 
nodo dalyviais, ypačiai su garsiuoju Gemistu Pletonu. 
Su Pletonu, jo mokiniu Nikajos arkivyskupu, o vėliau Romos 
kardinolu Bessarionu, su jųdviejų sekėjų ir priešų polemika yra 
susijus itališkojo platonizmo istorija. 


— 277 — 


Viduramžių scholastiką ir Aristotelį puldami, italų humanis- 
tai garsino dieviškąjį Platoną ir todėl, kad mažiau buvo jis vaka- 
riečiams žinomas, ir todėl, kad žavėjo senovės grožio gaivintojus 
meniška savo dijalogų forma. "Tačiau, be abejonės, turėjo čia 
reikšmės ir neoplatoniškoji pačių vakarų filosofijos srovė; ypa- 
čiai religingiems Žmonėms. Be to, žiūrint į sausą occaminininkų 
moksliškumą, į religinį jų agnosticizmą ir į scholastikų tarpusa- 
vio ginčus, natūralu rados kreiptis į Platoną ir, jo filosofija re- 
miantis, pamėginti padaryti tai, ko nebegalėjo padaryti aristote- 
lininkai, — filosofija pamatuoti tikėjimą. Čia Nikalojus Kuesie- 
tis ir romaniškajai Europai būdingas. Ne jis vienas troško su- 
mokslinti krikščionių tikėjimą ir paversti jį universalia religija. 
Pati krikščionybė turi tapti tokia religija, o religijos-mokslo 
idėja iš esmės yra universalios religijos idėja — negi gali žmogus, 
mokslą dėstydamas, laikyti nemokšomis didžiausių mokslininkų, 
genijalių metafizikų. Kad taip — reikią jieškoti krikščionybės tie- 
sų ir didžiųjų stabmeldžių raštuose, kas verčia būti tolerantingus 
ir praktiškai nukrikščionino krikščionybę. Bet romaniškos tautos 
ištikimesnės buvo visai Bažnyčios tradicijai, kaip vokiečiai. Ne 
tik Prancūzijoj — ir Italijoj daug atsirado platonininkų, kurie 
ir Viduramžių teologijos bei Aristotelio išsižadėti nenorėjo. Daug 
kas troško suderinti ne tik kitas religijas su krikščionybe, bet ir 
Platoną su Aristoteliu. 

Kaip tik tuo metu, XV amžiuje, ir graikų tarpe aristotelinin- 
kai kovojo su platonininkais. Mat, nuo Jono Damaskie- 
šio (m. iki 754 m.) laikų rytų teologijos srityje ėmė stiprėti aris- 
totelizmas. Sistemino teologiją pirmiausia aristotelininkai; ir aris- 
totelizmu VIII—XV a. pirmiausia rėmėsi tradicinis Bažnyčios 
mokslas. Tačiau platonizmas turėjo tam mokslui nepalyginti dau- 
giau reikšmės, kaip vakaruose, ir perijodiškai atgydavo. Taip an- 
tai, XI a. gaivino ir akiavo teologijai neoplatonizmą Mykolas 
Psellas (1018 — 1076/7 m.), o XIII — XIV a. vadinamieji 
isihastai (Grigalius Palama į1360, Nikalojus 
Kavasila ir kiti), kurių mokslas daug kuo primena tiek Are- 
opagitos ir Maksimo Išpažintojo, tiek Eriugenos ir Eckeharto sis- 
temas. Jurgis Gemistas Pletonas (1355—1450) 
buvo karščiausias ir kraštutinis Platono bei neoplatonininkų se- 
kėjas. Pletonas manė ir įrodinėjo, kad Platonas genijaliai išdės- 
tęs ir išrutulavęs Zoroastro ir gilios pačių graikų senovės mokslą. 
Tą mokslą iškraipęs Aristotelis ir vėl atgaivinę Plotinas, Porfiri- 


— 278 — 


jas, Proklas, Jamblichas bei kiti neoplatonininkai. Labai klaidin- 
ga esanti Aristotelio Logika, kur autorius, išvesdamas univer- 
salijas iš individualių daiktų, aukštyn kojom apvertęs natūralią 
visatos hierarchiją ir tikrą filosofiją padaręs nebegalimą. Aristo- 
telis nepripažįstąs idėjų ir tuo, užuot amžinąjį realybės pradą 
aiškinęs, keliąs aikštėn gamtos dėsnius ir amžiną judėjimą. Per- 
daug vertinąs jis jausminę būtį ir materiją, kurią net tapdinąs 
su tuo, kas bendra. Visatos kūrėjas, Dievas, Aristoteliui tik dan- 
gaus judintojas tėsąs; maža to — tik vienas iš dievų judintojų, 
kurie judiną kitus dangus. Taip siaurinant Dievo veiklą ir galią, 
Stagiritui, savaime aišku, nesuprantama esą, kas esą pasaulio 
tikslingumas, Dievo Apvaizda ir žmonių dora. Pasaulį amžinu lai- 
kydamas, abejojąs jis žmogaus sielos amžinumu. Žinoma, nerei- 
kią mažinti Aristotelio nuopelnų ; tik beveik visa, ką jis sakąs ge- 
ro, esą jau Platono pasakyta. 

Pats Pletonas toli gražu nebuvo originalus ir gilus mąstyto- 
jas; schematiškai tedėstė neoplatonininkų sistemą. Kaip ir plato- 
nininkams, ta sistema buvo jam ir religija, kurią jis griežtai skyrė 
ne tik nuo žydų bei stabmeldžių tikėjimo, bet ir nuo krikščiony- 
bės. Jautėsi jos pranašas esąs ir tarėsi laimėsiąs kovą su krikščio- 
nybe. Savaime suprantama, nepalankus jis buvo Bažnyčių unijai, 
bet ne todėl, kad norėjęs būtų, kaip jo priešas aristotelininkas 
Jurgis Scholarijus Gennadijus (vėliau Konstan- 
tinopolio patriarchas), apginti graikų tikybą: troško ir ją pakeis- 
ti sava, neoplatoniškąja. Pats vieną kartą pasakęs, kad greit visas 
pasaulis išpažinsiąs vieną religija ir kad nebūsianti ji panaši nei 
į Kristaus, nei į Muhammedo, bet nelabai skirsiantis nuo stabmel- 
džių tikėjimo. Į vakariečius žiūrėjo jis kaipo į barbarus, nes neži- 
noma jiems Platono filosofija, ir Ferraros - Florencijos sinodo 
metu kaip įmanydamas tą religiją - filosofiją ir skleidė. 

Didelį įspūdį padarė italams senas, bet, kaip jaunuolis, gyvas 
ir gražiakalbis graikų išminčius. Paveikė mokytinius ir jo pa- 
skaitos, ir elementariai, bet aiškiai dėstomoji neoplatonininkų 
pasaulėžiūra, ir universaliosios religijos idėja; pats Cosimo Se- 
nasis sumanė įsteigti Florencijoj Platoniškąją Akademiją. Be abe- 
jo, daug Pletono mokinio Manuilo Chrisoloro mokinių ir kitų 
graikiškai pramokusių humanistų skaitė Pletono (Italijoj para- 
šytą veikalą „Apie Platono ir Aristotelio filosofijos skirtumą“, 
„Apie zoroastrininkų ir platonininkų dogmas“, „Apie keturias pa- 
grindines dorybes“, „Apie likimą“ ir kt.) ir jį užpuolusių graikų 


-—- 279 — 


veikalus. O karštų Pletono mokslo kritikų atsirado nemaža. Ne- 
glostė jo Italijoj apsigyvenę graikai aristotelininkai, ypačiai 
Jurgis Trapezundiškis, ir net platonininkai, Theodo- 
ras Gazietis ir kiti. Pletonui grįžus Graikijon, ėmė polemizuoti 
su juo ir žymusis aristotelininkų ortodoksų vadas Jurgis 
Scholarijus Gennadijus, kuris, Muhammedo II Kon- 
stantinopolio patriarchu paskirtas, net liepė viešai sudeginti Ple- 
tono veikalą „Apie įstatymus“. 

Priešai kaltino Pletoną kova su krikščionių Bažnyčia ir po- 
liteizmu. Daugis jų ne be pagrindo aiškino tą politeizmą Platono 
metafizikos įtaka, ir visas ginčas savaime virto aristotelininkų 
kova su platonininkais. Čia didelį vaidmenį suvaidino Bessa- 
rionas (1403—1472 m.). Buvo jis Pletono mokinys. Visai 
dar jaunas paskirtas buvo Nikaijos arkivyskupu ir pasiųstas Fer- 
raros-Florencijos sinodan. Drauge su Kijevo metropolitu Izi- 
doriumi Bessarionas daug padirbėjo Bažnyčių unijai įvyk- 
dyti ir liko, kitiems graikų atstovams tėvynėn grįžus, Italijoj. Eu- 
genijus IV davė jam kardinolo titulą. Penkerius metus popiežiaus 
vardu valdė Bessarionas Bologną, paskui gyveno Romoj, kur 
daug humanistų, tiek graikų, tiek italų, apskerę kardinolą-mece- 
natą. Pats jis mokėjo ir lotyniškai, į lotynų kalbą vertė graikų 
rašytojus, globojo savo tėvyniečius ir kaip įmanydamas artino 
juos lotynams. Bet graikiškoji barzda sutrukdė jam tapti popie- 
žium. 

Bessarionas buvo taikos ir kompromisų žmogus. Stengėsi jis 
ir platonininkus su aristotelininkais sutaikinti, nors pripažino 
Platono pirmenybę. — Be abejo, Platonas tikėjimui esąs daug ar- 
timesnis, kaip Aristotelis: nujaučiąs arba net aiškiai dėstąs kai ku- 
rias esmines krikščionybės tiesas — Trejybės, Dievo Apvaizdos, 
pasaulio įkūrimo, sielos nemirtingumo mokslą. Bet daug kur jis 
ir suklydęs, nors reikią pripažinti, kad pačios jo klaidos dažnai 
padedančios tiesos jieškotojui. Tačiau nereikią niekinti ir kito 
filosofijos „koryfajo“, Aristotelio, kuris daugį žmonių privedęs 
prie Kristaus. Aristotelis laikąs pasaulį amžinu, mažinąs Dievo 
Apvaizdą, dviprasmiškai kalbąs apie sielos nemirtingumą, bet ir 
Platonas savo rėžtu mokąs, kad esą daug dievų, pasaulio siela, 
žvaigždžių sielos ir t. t. Taigi, abiejų mokslas nevisai sutinkąs su 
krikščionybe, ir nė vienu negalima perdaug pasitikėti. Vis dėlto 
platonizmas, kaip pripažįstą patys Bažnyčios tėvai bei mokytojai, 
teikiąs daugiausia gerų argumentų kovoti su krikščionių tikėji- 


— 280 — 


mo priešais ir su tuo tikėjimu abejojančiais. Tai, žinoma, never- 
čią neigti Aristotelio nuopelnų, ir reikią saugotis kaltinti Aristotelį 
klaidomis visur, kur jis nesutinkąs su genijaliu savo mokytoju. 
Taip antai, tuo, kad neigiąs sąmoningą gamtos tikslingumą, visai 
dar neneigiąs Aristotelis, kad įskiepijanti jai tikslų aukštesnioji 
dvasia. Jis čia pirmiausia esąs fizikas ir tiktai artimesniųjų prie- 
žasčių težiūrįs, o nematerijaliosios nenorįs tyrinėti, kad nepai- 
niotų įvairių mokslų. Žodžiu, kur tik galima buvo, Bessarionas 
mėgino suderinti aristotelizmą su platonizmu. Šita tendencija ir 
turėjo didžiausią reikšmę italų renesanso filosofams, kurie, kaip 
jau minėta, patys nelinkę buvo visai nusikratyti romaniškosios 
teologijos tendencijomis. Jų idealą XVI amžiuje gražiai paaiš- 
kino Rafaelis garsiąja savo freska (Scuola d'Atene), kur 
Platonas ir Aristotelis greta vienas kito draugiškai žengia į filo- 
sofų susirinkimą, kaip du neabejotini jų vadai. 


112 


Ne tiktai su platonizmo idėjomis, bet su pačių jo kūrėjų vei- 
kalais pažindino amžininkus Platoniškosios Akademijos vadas 
Marsiglio Ficino (1433—1499 m.; žiūr. $ 98). Cosi- 
mo paragintas, išvertė jis Platono dijalogus, paskui Plotino En- 
neadas, Jamblicho ir Proklo raštus. Neoplatonininkų platonizmą 
padėjo Ficino ir savo paties sistemos pamatan, kurią dėsto Theo- 
logia Platonica de animorum immortalitate 
ir, trumpiau, Compendium theologiae platonicae 
(be jųdviejų parašė jis dar De christiana religione, 
De vita coelitus conservanda, Apologia ir 
daug laiškų). Kaip ir Pletonas, tapdino Ficino filosofiją su uni- 
versalia religija, kurios neskyrė nuo krikščionybės; kaip Bessario- 
nas, stengėsi sutaikinti Aristotelį su Platonu. Gerbė jis ir didžiuo- 
sius scholastikus, ypačiai Tomą Akvinietį, „teologijos šviesą“. 

Savo vertimais ir originaliais veikalais tarėsi Ficino apgin- 
siąs tikėjimą nuo jo priešų. Dabar ir poetai, ir filosofai, o jie — 
beveik visi aristotelininkai, religijos slėpinius laiką niekų pasako- 
mis. Vieni aristotelininkai, vadinamieji aleksandrininkai, saką 
sielą esant mirtingą; kiti, averroesininkai, nebepripažistą indivi- 
dualios žmogaus sielos; ir tie, ir tie neigią žmones valdančiąją 
Dievo Apvaizdą. Tiktai tikroji filosofija, Platono filosofija, tega- 
linti sutvirtinti visų tų filosofų klibinamus religijos pamatus. Be 


— 281 — 


abejonės, pats apvaizdusis Dievas pakurstęs jį, Ficino, išversti į 
lotynų kalbą Platono bei Plotino veikalus, kad tuodu filosofai nu- 
ginčytų netikėlius ir peripatetikus. Krikščionių tikėjimas skelbti 
čia permaža esą: tokioms paklaidoms nugalėti reikią Dievo stebuk- 
lų arba bent filosofinės religijos. Apvaizdusis Dievas ir panoręs, 
kad dabar būtų sustiprintas tikėjimas filosofiniais argumentais, o 
paskui kad visas tautas jo tikrumu stebuklai įtikintų. 
Filosofinių argumentų tik platonininkų mokslas tegalįs duoti. 
Nevisai krikščioniška esanti jų filosofija, bet krikščionių 
tikėjimui dėlto artimiausia. Tai jau Šv. Augustinas buvęs pripa- 
žinęs ir tikslu krikščionybės tiesas paremti kreipęsis į Platoną. Iš 
tikrųjų, niekur Platonas nesitenkinąs tik artimesnėmis priežasti- 
mis, bet visur jieškąs Dievo ir visa Dievo pažinimu remdamasis 
aiškinęs. Ypač atidžiai tyrinėjąs Platonas žmogaus sielą, kur, 
kaip veidrody, atsispindį visa, kas Dieviška. 

Paties Platono mokslą suprato ir aiškino Ficino neoplatoniš- 
kai. Kaip ir Gemistui Pletonui, platonizmas atrodė jam esąs 
didžiausias filosofinės religijos apsireiškimas, kurios steigėjas bu- 
vęs aigiptiečių karalius, vaidila ir filosofas Hermesas Trismegis- 
tas. Jis, aigiptiečių Totu pramintas ir kaipo dievybė garbinamas, 
pirmas ėmęs tyrinėti ne tik matematiką bei fiziką, bet ir sielos, 
demonų bei Dievo prigimtį. "Tuo „teologijos tėvu“ sekęs graikų 
Orfėjus, kurio sekėjai buvę Aglaophamas, Pythagoras, Philolajas 
ir Platonas. Tų slėpiningų mąstytojų, be to — ir Zoroastro ap- 
reiškimus padėjęs savo filosofijos pamatan Platonas, kuris pats 
pranašavęs, kad senovės religijų paslaptys būsiančios pagaliau 
visiems paskelbtos. Iš tikro, Philonas ir Numenijus įrodę, jog 
Platonas skelbiąs senovės teologijos mokslą, o, Šv. Jono Evange- 
listo, Povilo, Hierothėjo ir Areopagitos pamokyti, Plotinas, 
Proklas ir Jamblichas aiškiai išdėstę visa, ką Platonas tik užuo- 
minais tebuvęs sakęs. 

Šitie žodžiai ir mintys gražiai būdiną žmogų ir filosofą. — Jis 
buvo pirmiausia religingas žmogus, trokštąs mistinio patyrimo. 
Bet niekuomet nėra gavęs nei mistiko-ekstatiko regėjimų, nei 
mistiko-metafiziko intujicijų. Linkęs buvo tad nayviai tikėti vis- 
kuo, kas slėpiningumu atsiduoda, o slėpiningumu dažniausiai lai- 
kė savo paties protavimo miglotumą. Nenuostabu, kad, neopla- 
tonininkais sekdamas, gyvai domėjosi magija ir astrologija. Fi- 
cino buvo labai žiningas, darbštus ir pedantiškas filosofas — ypa- 
tybės, kurios retai tesiderina su originalumu. Ir visa jo sistema 


— 282 — 


tėra tik baisiai suprastintas, gali sakyt — išromytojo, neoplatoniz- 
mo varijantas. 

Žemiausia būtis esanti daiktinė būtis, kuri neveikianti, tik 
veikiama, „kenčianti“, pasyvi tėsanti ir kuri kaip tik todėl esanti 
aukščiausios, arba pirmosios būties (natūros), tiktai tebeveikian- 
čios (bet visai neveikiamos), priešybė. Kur esą veikimo, ten turįs 
būti ir jo pradas, nebedaiktinė būtis, — pirmiausia forma, kurią 
platonininkai vadiną kokybe (4ąualitas). Forma-kokybė 
esanti nedaloma, bet, su materija susijungdama, esanti visose 
daikto, arba fizinio kūno, dalyse, t. y., erdvėje. Todėl forma-ko- 
kybė virstanti (kiek susijungianti su materija) ir veikiama bei da- 
loma, „kenčiančia“. "Taigi, negalima esą jos laikyti gryna, tikra 
ir tobula forma; reikią prileisti aukštesnės ir tobulos formos bu- 
vimas. Ta forma turinti būti visai nepriklausoma kūno, nedalo- 
ma ir nekintanti, nesudėtinga ir vientisa. Tokia forma ir esanti 
siela. 

Žinoma, ir siela judanti (jos potencijos virstančios aktais, ji 
veikianti, ir jos veikimas laikinis), bet ji kartu ir nejudanti, nes jos 
esmė ir substancija visuomet esanti ta pati, o toj substancijoj esan- 
čios įsikerėjusios sielos galios, kurios pasireiškiančios jos veikla. 
Iš čia išeiną, kad siela nėsanti dar aukščiausia būtis — turinti būti 
aukštesnė, angelas, kuris savo esme, galia ir veikimu visai neju- 
das, nekintąs. Tačiau angelas, kaip ir siela, esąs ne vienybė, bet 
kartu vienybė ir daugybė, dauginga vienovė. Jo esmę (essen- 
tia) mes skirią nuo jo buvimo (esse), jo pažinimo potenciją 
— nuo pažinimo akto ir formos. Sielai judančiai daugybei (dau- 
gingai vienovei) esant, angelas esąs nejudanti daugybė; vis dėlto 
—- daugybė, o todėl turinti būti dar aukštesnė būtis. Tokia aukš- 
tesnė už angelą, aukščiausia būtis esanti absoliuti vienybė, kurioj 
nebėsą daugybės, arba Dievas. 

Dievas, absoliuti vienybė, galįs būti tik vienas. Daugybei 
(= išsisklaidymui) esant silpnybei, Jis — didžiausia, absoliuti 
galybė. Jis — grynasis aktas ir todėl absoliutus intelektas (va- 
dinasi, nematerijalus), bet kartu ir absoliuti valia. O kadangi 
esąs Tis dvasia ir intelektas, tai ir pasaulis negalįs būti Jo emana- 
cija: pasaulio esama Dievo valios ir išminties kūrinio. Bet Die- 
vas netik pasaulio kūrėjas: Jis ir apvaizdusis jo valdytojas. 

Iš penkių būties rūšių (daiktinė būtis, forma-kokybė, siela, 
angelas ir Dievas) ypatingą reikšmę turinti siela. Ji sydinanti dvi 
aukštesnes būties rūšis su dviem žemesnėm ir joms tarpininkau- 


Ji 1 


Ka - 


m 203 


janti; galinti kilti aukštyn iki Dievo ir žengti žemyn iki materijos. 
Bet daug esą ir sielos rūšių: pasaulio siela, dangaus sferų sielos 
ir įvairių kiekvienos sferos būtybių sielos, iš jų — žmonių sielos. 
Pasaulio siela judanti ir daranti gyvą visą pasaulį; per ją idėjos 
nužengiančios materijon ir, su ja susijungdamos, aktualėjančios ir 
pasireiškiančios. 

Žmogaus siela esanti nematerijali ir amžina būtybė. Ji ne- 
materijali, ne kūnas, nes pati save judinanti ir esanti kūno judė- 
jimo bei gyvybės šaltinis. Nematerijali ji ir todėl, kad nepriklau- 
santi kūno ir mintanti, gyvenanti amžinąja Tiesa. Kūnui sudė- 
tingam esant, siela pažįstanti tai, kas vientisa, o vientisą formą pa- 
žindama nenustojanti buvus ir siela; be to, žiūrinti ji ir pati į 
save — pati save pažįstanti, ko negalįs kūnas. Kūnas būtinumo 
suvaržytas; siela — laisva ir tuo laisvesnė bei tobulesnė, juo 1a- 
biau tolstanti nuo kūno. Tačiau ji esanti individualaus kūno for- 
ma (nevisai nuosekliai tvirtina Ficino), todėl ir pati individuali. 
Ir kadangi protu skiriąsis žmogus nuo kitų būtybių, tai individuali 
turinti būti kaip tik protaujanti siela, protas. Tuo būdu Ficino 
griežtai atmeta bendrąjį averroesininkų intelektą. Visi tie argu- 
mentai įrodą ir sielos nemirtingumą. Neveltui trokštanti ji am- 
žino gyvenimo, stengiantisi panašėti į Dievą ir, tam tikra prasme, 
sudievėti. Kad nebūtų siela nemirtinga, tai neturėtų jokios pras- 
mės religija, o žmogus būtų nelaimingiausia būtybė. 

Ne tik gaivinanti siela kūną, bet per jį ir pažįstanti pasaulį, 
pirmiausia jį jaučianti ir vaizduojantis. Jausmais ir vaizduote 
reiškiantis pirmoji sielos jėga, kuria ji nukreipta į pasaulį. Kita 
jėga, intelektu (mens), kreipiantis siela į Dievą, Jį pažįs- 
tanti ir mylinti. Intelektas syjąs su Dievu, ir Ficino kartais va- 
dina jį Dievo kibirkštimi. Tom dviem jėgom tarpininkaujanti 
trečioji, diskursyvinis protas, kuris čia kreipiąsis per intelektą 
(dvasią) į Dievą, čia į jaučiamąją būtį. Pažinimo esmė, tai sielos 
susivienijimas su dvasine forma, kuri atstovaujanti pačiam pa- 
žinimo objektui. O dvasinė forma ir esanti species (rūšis), 
universalija. Tačiau nuo jaučiamųjų daiktų protas galįs abstra- 
guoti tiktai jausminę rūšį (species). Net vaizduotės univer- 
salijos nesiskverbiančios į ją iš daiktų, bet kylančios iš jos pačios 
gelmių. Juo labiau intelektinės universalijos (species). Pa- 
starosios iš pat pradžios glūdinčios intelekte-dvasioj (mens), 
o pagavimo, jausmų patirties, proga tik teaktualėjančios. Jos 
esančios įgimtosios universalijos, arba formos, formulae 


— 284 — 


innatae, kurias, sielą kurdamas, įdedąs į ją Dievas. Mat, 
Dievas turįs savyje visų daiktų idėjas, kurios ir formuojančios iš 
materijos pačius daiktus; o mūsų siela turinti įgimtas tų idėjų 
kopijas ir, jas aktualindama, pažįstanti daiktų esmę. Jausmų 
gaunamas objektas, daiktas, tarytum primenąs intelektui įgimtą- 
ją idėją, ir per tą idėją intelektas matąs objekto idėją (== objekto 
esmę), kuri esanti Dieve; todėl matąs tą idėją intelektas irgi Die- 
ve, o ne objekte ir ne pats savyje. 

Neturėjęs būtų taip sakyti Picino, nes — kokiu būdu gali sie- 
la būti ir pažinti ką Dieve, jeigu jos idėjų ne paties Dievo, bet 
Dievo idėjų kopijų esama, vadinasi, jeigu ji atskirta nuo Dievo? 
Savo filosofijos (tiksliau — savo apkatalikintosios neoplatoninin- 
kų filosofijos) pagrindais Ficino negali įrodyti, kad kopijos (įgim- 
tosios iėjos) atitinka originalą (Dievo idėjas) ir kad tas origina- 
las išviso egzistuoja. O kadangi Ficino tuo atitinkamumu, tuo, kad 
Dievas formuojąs žmogaus protą (negue aliud guid- 
guam est, guod intelligere dicimus, guam 
ab intelligentia divina formari), pamatuoja 
visą pažinimą, tai tiek jo gnoseologija, tiek metafizika randas ne- 
įrodyta ir negalima įrodyti hipotezė. Tiesa, neaiškiai formuluoja 
jis savo mintį: sako, kad Dievo protas liečiąs žmogaus protą subs- 
tanciniu palytėjimu, tactu guodam... substantiali 
potius guam imaginario, tvirtina, kad intelektas 
nieko negalėtų pažinti, jeigu nebūtų jame su savo idėjomis paties 
Dievo intelektas (intelligentia). Tačiau tiesiog supran- 
tami tie žodžiai nesutinka su visu dualistiniu Ficino nusistatymu, 
o suprantami metafiziškai nieko negali įrodyti. 

Ficino pajuto Europos pasaulėžiūros krizę ir jai nuveikti 
kreipėsi į krikščioniškąją-neoplatoniškąją filosofiją, kurią buvo at- 
metęs aristotelizmas. Bet nusikarti tradicinės, aristoteliškosios 
teologijos jungu jis nedrįso: perdaug romaniško žmogaus jo būta. 
Todėl Ficino mėginimas pasibaigė platonizmo derinimu (dažnai 
vaikiškai nayviu) su aristotelizmu, ne sinteze, bet kompromisine 
sistema, kur aristotelizmas ir platonizmas lygia dalia nebeteko me- 
tafizinės bei gnoseologinės savo prasmės. Nė galvon nebuvo ne- 
atėjo Ficinui pasinaudoti platonizmu naujoms mokslo proble- 
moms (pirmiausia individualios konkrečios būties problemai) iš- 
aiškinti. Tų — tiek karštai Paryžiuje svarstomų — problemų, 
kaip ir naujosios gnoseologijos, jis, gali sakyt, nė nepastebėjo. 
Mokslo ir gyvosios filosofinės problematikos atžvilgiu Florencijos 


— 285 — 


platonizmas buvo bergždžias baisiai suprastinto neoplatonizmo re- 
nesansas, ne filosofų, bet literatų-filologų filosofija. Neturėjo jis 
ypatingos reikšmės ir krikščionių tikėjimui: galėjo jam pakenkti 
miglota universaliosios filosofinės religijos idėja ir nevisai svei- 
kais lakios vaizduotės vaisiais, bet galėjo ir padėti kiek — tuo, 
kad kaip ir Gersono mistika ($ 74), gaivino emocinę tikėjimo 
pusę. 

Septyneriopai galima esą aiškinti Mozės pasakojimas apie 
pasaulio sutvėrimą; ir kiekvienas žodelis turįs čia giliausią pras- 
mę. Taip antai, Pirmoji Mozės Knyga prasidedanti žodžiais In 
principio (pradžioje). Jeigu kiekvieną hebrajišką tų žo- 
džių raidę mes pakeisią ta raide prasidedančiu hebrajišku žodžiu, 
tai gausią sakinį: Pater in Filio et per Filium 
principium et finem sive guietem creavit, 
caput, ignem et fundamentum magni homi- 
nis, foedere bono, vadinasi, „Tėvas Sūnuje ir per Sūnų 
pradžią ir galą, arba ramybę, sukūrė galvą, ugnį ir pradą didžio 
žmogaus, santaika gera“. Žinoma, sakinys išeina tamsokas, aišku 
betgi, kad Mozė kalbas čia apie Dievą Sūnų, būties pradžią («a ) 
ir galą (Ww), ir apie Jo įsikūnijimą. Taip Pico della Mi- 
randola, Ficino sekėjas ir draugas, aiškino Genesį ir pa- 
našiais metodais įrodė, kad Mozė dėstąs visą žmonijos istoriją, 
aprašąs Žmogaus prigimtį, Mesijo atėjimą, Bažnyčios įsteigimą, 
skelbiąs mokslą, visai ir su krikščionių tikėjimu, ir su universalia 
religine filosofija sutinkantį. 

Giovanni Pico della Mirandola, Konkordi- 
jos (Concordia — santaika, labai reikšmingas Florencijos 
platonininkui titulas!) grafas (1463—1494 m.) tėvų skirtas buvo 
į kunigus, mokėsi Bolognoj, Padovoj, studijavo kanonų teisę, 
Akvinato, Dunso Skoto bei kitų scholastikų ir paties Averroeso 
filosofiją. Atvykęs 1483 m. Plorencijon, susibičiuliavo jis čia su 
Mediciais ir Ficinu; užsidegė Ficino ir platonininkų filosofija. Sa- 
vaime suprantama, ir jam Platono bei platonininkų mokslas atro- 
dė aiškiausias universaliosios religijos-filosofijos apsireiškimas, 
kuriai senovėje atstovavę Zoroastras, Hermesas, Orfėjas, Pytha- 
goras ir kiti išminčiai. Be abejo, su ta universalia, o kartu ir 
krikščioniška filosofija turįs sutikti senųjų žydų mokslas. Reikią 
tiktai tas mokslas išaiškinti. Ir štai jaunasis grafas nuostabiai 
greit pramoko žydų kalbos ir įsigilino į — jo nuomone, senų se- 
novėje, o iš tikrųjų tik XIII amžiuje parašytąją — Kabalą (Zohar, 


— 286 — 


I,31; Sefer Jecira, neopythagorinio pobūdžio knyga, pri- 
klauso VIII amžiui). Tai, ko nesakė jam Kabala, atrado jis pats 
Kabalos metodu, kurį iliustruoja mūsų trumpai išdėstytas pir- 
mųjų Mozės žodžių aiškinimas. Pasak Pico, Kabala aiškiai skel- 
bianti Trejybės, Dievo įsikūnijimo, Mesijo dieviškumo, gimtosios 
nuodėmės, išganymo, pragaro, skaistyklos ir kitas dogmas. 

Ficinu įkandin sekdamas, ėmė Pico aiškinti universaliosios 
religijos filosofijos turinį; parašė Tractatus de ente 
et uno cum objectionibus guibusdam etres- 
ponsionibus, Heptaplus de opere sex die- 
rum geneseos, sumanė didelį veikalą De concordan- 
tia Platonis et Aristotelis. Kabalos tyrinėjimas 
pavertė tą sumanymą tikrai milžiniškos sintezės idėja. — Norėta 
įkūnyti drąsiausios iš Florencijos platonininkų svajonių — moks- 
liškai įrodyti, kad visi filosofai ir visi pranašai skelbią vieną ir tą 
pačią universalią religinę filosofiją. Pagaliau, 1485 m. (tuo metu 
jis gyveno ir dirbo Paryžiuje), Konkordijos grafas 900 tezių 
(Conclusiones nongentae in omni genere 
scientiarum) išdėstė didžiųjų filosofų (400 tezių) ir savo 
paties (500 tezių) idėjas, iškabino tas tezes, popiežiaus Innocen- 
tijaus VIII leistas, Romoj ir pasikvietė Romon į viešą disputą 
universitetų mokslininkus, teologus, filosofus bei matematikus. 
Siūlė jiems visiems apmokėti kelionės išlaidas ir parašė kalbą De 
hominis dignitate, kuria bemanąs buvo pradėti disputą. 
Būtų jis pasakęs visiems susirinkusiems, kad žmogų sukūręs Die- 
vas todėl, kad permaža Jam buvę tiktai pasaulis sukurti. Norė- 
jęs Dievas, kad būtų būtybė, kuri galėtų Jį pažinti ir stebėtis Jo 
darbais. Kadangi visa buvę jau leista ir, taip sakant, nebelikę vie- 
tos naujai būtybei, tai nutaręs Dievas visa sujungti žmoguje ir 
pastatyti jį pasaulio vidury, kad galėtų laisvai į visas gyvenimo 
sferas kreiptis ir į kiekvieną panašus būti. Iš tiesų, nei žemės bū- 
tybė esąs Žmogus, nei dangaus, nei mirtingas, nei nemirtingas; 
bet laisvai galįs jis tapti dangišku ir nemirtingu arba mirtingu ir 
žemiškų. Jis galįs nusižeminti ir gyventi, kaip žvėrys, arba pa- 
siekti dangiškąjį angelų gyvenimą. Tam tikra prasme esąs jis 
savo paties kūrėjas, tobuliausias ir garbingiausias Dievo kūrinys. 
Ne tiktai žvėrys jam tarnaują — pačius angelus paskyręs tarnauti 
jam Dievas, kad padėtų jie žmogui dangų įsigyti. 

Deja, gudrūs popiežiaus teologai greit pastebėjo, kad iš 900 
tezių mažų mažiausia trylikos eretiškų būta. Innocentijus už- 


— 287 — 


draudė disputą, ir grafo parašytoji Apologia tredecim 
guaestionum neįtikino jo kaltintojų ir šv. tėvo. Jis net 
pasmerktas buvo ir turėjo pasislėpti Prancūzijoj. Laimė, kad po- 
piežius rados nuolaidus kilniajam jaunikaičiui ir pasidavė jo drau- 
go Lorenzo il Magnifico įkalbamas: pasmerkimo Picui nenuėmė, 
bet leido jam ramiai gyventi Florencijoj. 

Nelaimė palaužė išdidų garbėtrošką. Išsižadėjo jis linksmo 
savo gyvenimo ir moterų meilės; savo Mirandolos bei Konkordi- 
jos grafystes ir didžiąją dalį savo turtų atidavė sūnėnui, kitą dalį 
išdalijo vargšams. Gyveno savo dvaruose arba Florencijoj, ben- 
dravo su savo draugais platonininkais ir vis labiau gilinosi į Baž- 
nyčios mokslą. Popiežius 1493 m. priėmė jį pagaliau atgal į Baž- 
nyčią. Tačiau Pico tebetyrinėjo filosofijos klausimus ir, kad ir 
kaip primygęs patardinėjo jam Savonarola, iki mirties ne- 
įstojo į dominykonų ordiną; tik teįsakė palaidoti save naujo savo 
vado Savonarolos vienuolyne (San Marco). 

Neabejojama ir karšta Pico meilė filosofijai tik nayviu, pavir- 
šutinišku eklektizmu tepasireiškė. Jis dar mažiau filosofas, nei 
Ficino, ir dar abejingesnis XV a. mokslo bei filosofijos problema- 
tikai. "Tuo tarpu, kai Paryžiaus magistrai ir Nikalojus Kuesietis 
klibino geocentrinę Ptolemajo sistemą, Pico ramiai sau gyveno 
senųjų graikų ir Kabalos kosmologija. Mokė, kad Dievas, abso- 
liuti vienybė ir begalybė (Kabalos En-Sof), sukūręs tris pasau- 
lius. Pirmasis esąs antdangiškas, paties Dievo ir devynių angelų 
luomų (kiekvienas angelų luomas turįs savo sferą, bet visos sfe- 
ros — vieną centrą, kur ir esąs Dievas; antdangiškas pasaulis pri- 
mena Kabalos „Acilutą“). Antrojo pasaulio centras esąs empi- 
rėjus, apie kurį sukančiosis 9 dangaus sferos ir kurį gaivinanti 
pasaulio siela, valdanti devynias sferų sielas. Tretysis pasaulis — 
mūsų mėnulio pasaulis, kur iš materijos sutverta trys negyvų | 
daiktų, trys augalų ir trys gyvių rūšys. Bet visi trys pasauliai su- 
darą vieną visatą; kiekvienas aukštesnis veikiąs žemesnį, o že- 
mesnis jį vaizduojąs. Taip antai, mūsų ugnis antrame pasauly 
virstanti saule, o trečiame — serafiškojo intelekto ugnimi-meile. 
Esam jau minėję, kad visatą (kosmosą) vienijąs mikrokosmas- 
žmogus, Dievo pavidalas. Tas žmogus yra labai panašus į Kabalos 
Adomą Kadmoną. 

Nereikia vis dėlto istorinės Florencijos platonizmo reikšmės 
ir mažinti. — Viena, jis rodo mums, kad ne tik germaniškoji, bet 
ir romaniškoji Europa pajuto pasaulėžiūros krizę, o ją nuveikti 


— 288 — 


stengdamos, kreipėsi į organišką savo evoliucijos gadynę : gaivino 
augustinininkų ir krikščionių neoplatonininkų metafiziką, susi- 
domėjo jos šaltiniais ir neoplatonizmo pagrindais mėgino susi- 
kurti sintetinę pasaulėžiūrą, kuri vėl susydintų filosofiją bei moks- 
1ą su tikėjimu. Antra, Ficino, Pico della Mirandola, Cristoforo 
Landino ir kiti Platoniškosios Akademijos nariai buvo ne tiktai 
simptomingi. Savo entuzijazmu užkrėsdavo jie mokytinius; sa- 
vo veikalais populiarino Platono ir neoplatonininkų filosofiją. 
Daug čia padarė pats Ficino savo vertimais, o Pico della Miran- 
dola pirmas suvedė į pažines plačiąją šviesuomenę su mistine žydų 
metafizika, su tūlomis Zoharo ir Sefer-Jeciros idėjomis. Pats aka- 
demikų neoriginalumas, net vaikiškumas turėjo ir teigiamą reikš- 
mę, nes jų dėstomasis platonizmas buvo nepalyginti suprantames- 
nis šviesuomenei, kaip kad gilus Nikalojaus Kuesiečio mokslas. 

"Tačiau — tai vėl aiškiai rodo mums Florencijos platonizmas 
— tiktai kuesietiško, germaniško tipo mokslas tegalima buvo pa- 
dėti naujos, tikrai sintetinės pasaulėžiūros pamatan; tik jis tega- 
lima buvo suderinti su naujomis mokslo tendencijomis. Aristote- 
liškosios filosofijos bei teologijos, išviso dualistinių pasaulėžiūros 
tendencijų suvaržytas, romaniškasis platonizmas negalėjo laisvai 
išsirutuluoti, būti nuoseklus ir gilus. Jis turėjo nustoti buvęs fi- 
losofija ir virsti poetine neatsakinga mistika, emocijonalia tradi- 
cinio tikėjimo parama. Svarbesnis rados platonizmas mokslui ir 
naturfilosofijai, nes ne tiktai griovė bei nebesuprantamą darė 
Aristotelio fiziką, bet kėlė aikštėn naują pasaulio sąvoką. Plato- 
nininkams pasaulis atrodė nebe paprastas Dievo kūrinys, kurį 
savo nusakytaisiais įstatymais-dėsniais Dievas ir valdąs, bet glau- 
džiai su Dievu susijęs, dieviškas, savą sielą turįs gyvas ir laisvas 
organizmas. Toks savarankiškas gyvas pasaulis su Dievu sydi- 
nant, tikrai sunku išvengti žeminančiojo Dievą panteizmo. Bet 
galima, tas pasaulis tyrinėjant, ir visai be Dievo apsieiti — tiktai 
imanentinių, paties pasaulio dėsnių jieškoti; o čia magėjo XV a. 
filosofams įsivyravę jau Paryžiuje atomistiniai ir mechanistiniai 
aiškinimai. 

Taigi, platonizmo įkvepiamas mokslas buvo Bažnyčios tikė- 
jimui taip pat pavojingas, kaip ir nuoseklusis platonizmas, kaip 
ir vokiečių teologija, o apšvelnintas romaniškasis platonizmas ne- 
galėjo nuveikti pasaulėžiūros krizės ir tiktai tedidino filosofijos 
suirimą. Norint apsaugoti ir atgaivinti tradicinis Bažnyčios ti 
jimas, reikėjo grįžti atgal, žinoma, ne į augustiniškąjį XI-—-X 


— 289 — 


amžių, bet į XIII amžių, prie kompromisinės Tomo Akviniečio sis- 
temos. Tai XVI amžiuje romaniškosios tautos ir padarė. Vo 
kiečių tauta ėjo savo keliu vadinamosios reformacijos link — 
stengėsi išsiaiškinti savą krikščionybės formą, savą vokišką pa- 
saulėžiūrą ir savą kultūrą. Neatsitiktinai tas procesas sutapo su 
tautine Vokietijos revoliucija ir su nauja Vokiečių imperijos ir 
Prancūzijos tarpusavio kova. "Tik Vokietijai vadovavo dabar ne- 
be vokietis, bet romaniškosios kultūros atstovas ir Ispanijos ka- 
ralius Karolius V Habsburgas. Tuo būdu imperijos 
kova su Prancūzija buvo tarytum ir pilietinė romaniškųjų valdovų 
bei tautų (prancūzų, ispanų, italų) kova. 


Istorija 19 


Popiežiai, antipopiežiai, visuotiniai Bažnyčios 
sinodai ir imperatoriai 


Klementas V 


Heinrichas 
(Bertrand de Got) VII 
1305—1314 


Luxembur- 
gas 
(1308—13) 


Ludvikas IV 
Bavaras 
Wittelsba- 


chas 
(1314—47) 
Jonas XXII ĮNikalojus V [Friedri- 
(Jacgues Duėse) (Pietro Raina- chas III 
1316—1334 lucci) Habsburgas 
1323—1330 1314—1330] 
Bene- 
diktas XII 
(Jacgues Four- 
" nier) 
| 1334—1342 
Klementas VI Karolius IV 
(Pierre Roger) Luxembur- 
1342—1352 gas 
1347—1378 
Innocen- 
tijus VI 
(Etienne Aubert) 
1352—1362 
Urbanas V 
(Hugues Roger) 
1362—1370 
Grigalius XI 
(Pierre Roger de 
Beaufort) 
1370—1378 
Urbanas VI Klementas Vaclovas 
(Bart. Prignano) VII (Wenzel) I 
1378--1389 (Robert Luxembur- 
de Genėv e) gas 
1378—1394 


1378—1400 


Bonitfaci- 
jus IX 
(Pietro Toma- 


Bene- 
celli) diktas XIII 
1389—1404 (Pedro de Luna) 
1394—1417 


Innocen- 
tijus VII 
(Cosimo de Mi- 
gliorati) 
1404—1406 


Grigalius XII 
(Angelo Correr) 
1406—1409—15 


Aleksan- 
dras V 
(Petras Philargi) 
1409—1410 


„Jonas XXIII 
(Bald. Cossa) 


1410—1415 
Martynas V|.-Klementas 
(Odo Colonna) VIII 
1417—1431 (Gil Sanchez 
Munoz) 
1424—1429 
Eugenijus IV| Benediktas 
(Gabriello Con- XIX 
dulmėr) 1425— 
1431—1447 


Nikalojus V| Feliksas V 


(Tom. Parentu- | (Amadėjus VIII) 


celli) 1439—1449 
1447—1455 


Kalikstas III 
(Alfonso Borja) 
1455—1458 


Pijus II 
(E. S. Piccolo- 
mini) 
1458—1464 


Pisos Sinodas Sigismun- 
1409—1410 das 
Luxembur- 
gas 
1410—37 


Ferraros 


Ruprecht v, d, 
Pialtz 

Wittelsba- 
chas 

1400—1410 


Konstanzo 


Sinodas 
1415—1418 
Baselio Albrechtas II 
sinodas Habsburgas 
1431—1449 1438—39 


Friedri- 
(1438—) — chas. III 
Florencijos Habsburgas 
(—1439) 1440—1493 
Sinodas 


— 293 — 


Povilas II 
(Barbo) 
1464—1471 


Sikstas IV 
(Fr. della Rovere) 
1471—1484 


Innocen- 
tijus VIII 
(G. B. Cibo) 

1484—1492 


Aleksand- 
ras VI 
(Rod. Borja) 
1492—1503 


Maksimili- 
jonas I 
Habsburgas 
1493—1519 


II 
KAPETINGAI IR VALOIS 


Pilypas III Drąsusis 
1270—1285 


Į 
[| 
Liudvikas Evreux 


! 
Karolius Valois 


[ [ 
Pilypas IV Gražusis Margarita = |Edwardas I 
1285—1314 Anglų karalius] 
| [| 
Liudvikas X Pilypas V Karolius IV  Izabėlė =-aaaaaa = [Edwardas II] Pilypas VI Valois „= Pilypas 
1" i ass 1321 —1328 1328—1350 į 
| 
Jeanne =. Marija [Edwardas IIIĮ| Jonas Gerasis, 
ais iai a ii a o a i a al a | 
! | 2 
Edwardas John of Gaunt Karolius V Karolius Blogasis = 
(Lancaster) 1364—1380 | 


(Juodasis princas) 
Richardas II Heinrichas IV Karolius VI 
ki 


Heinrichas V=....... = Kotryna Karolius VII 
1422—1461 


Heinrichas VI Liudvikas XI 
1461—1483 


Karolius VIII 
1483—1498 


Edwardas 


II 


VALOIS, ANJOU-VALOIS, BOURBONAI 


Petras I Bourbon = Izabėlė Valois Jonas Gerasis 
+ 1356 T r ia 


| | | 
=Karolius V Jonas de Berri Liudvikas I Anjou Pilypas Drąsusis Marija =Petras IV 
1384 + 1404 , Akona kar. 


| 
Liudvikas Blanche(= Petras Žiaurusis Jeanne = 
| + 1380 + 


Kastilijos kar alius) 
E Jonas Martynas 


+1420 
| | 
Jonas I (Izabėlė Bavare=) Karolius VI Liudvikas Orlėans (= Valentina Liudvikas II Anjou = Jonas | 
11434 +1422 +1407 Visconti) 11417 A 11395 +1410 
2 Aa | | | =— 4 S 
Heinrichas V= Kotryna Karolius VII=. Karolius — Marija Liudvikas III karalius Renė Pilypas Geras "= Yolanda | 
+1434 bi i 11467 


| | 
Jonas II Petras 
+1 bi a 


+11488 Beaujeu= 
Karolius Patrakėlis 


Ža „ielūrichas A ma XI Karolius Jonas = Margarita 
L... LAS g : + 1471 
4 | 
5 | | | 
== Ona Jeanne Karolius VIII Fernandas, = Izabėlė, Marija — Maksimilijonas 
+ 1498 Aragono kar. ' Kastilijos kar. Habsburgas 


| 
Ona Beprotė = Pilypas Gražusis 


imp. Karolius V 


IV 
ANJOU-KAPETINGAI IR ANJOU-VALOIS 


Steponas V Vengrų kar. Karolius I Anjou 
. Neapolio karalius 


| 
Vladislovas IV Marija = Karolius II 


Neapolio kar. + 1290 Neapolio kar. į 1309 
Robertas II Karolius Martellas | Jonas Durazzo 
Neapolio karalius + 1343 +1295 i | 
ND 
Karolius Kalabrijos Karolius Robertas Karolius Durazzo Liudvikas 4 
| 


dukas aj iš Vengrų kar. + 1342 si 


| | | | 
Ona I = Andrius Liudvikas Didysis Vladislovas Onall Karolius Mažasis 
+ 1382 Vengrų ir Iš ių kar. + 1382. Neapolio kar, į 1414 + ii + 1386 


imp. Sigismundus = Marija Jadvyga = Jogaila įsūniai: Liudvikas II Anjou, Renė Anjou, Alfonsas V A iai 
+1 


| 
Jonas Kalabrijos Ferrante I 


Albrechtas II Habsburg. = Elžbieta Vladislovas III Kazimieras | 
+ 1439 Lenkų ir Vengrų k. Lenkų kar. dukas, + 1470 1 1494 
+1444 + ie 
Vladislovas Posth. Vladislovas 
+1457 Cechų ir Vengrų k. 
+1516 


Vv 


PLANTAGENETAI, LANKASTERAI, YORKAI 
Edwardas III 


| | | 
Edwardas Vilhelmas Hathfield Lionel Clarence Tomas Gloucester Edwardas York 2 oi Gaunt 
ancaster 


(Juodasis princas) 


| | ! 
Richardas II Edmundas Mortimer = Pilypa Heinrichas IV Heinrichas Jonas Beaulort = Tomas 
+1399 Marcho grafas 1 P 1 Beaufort Somerset Beauifort 


| | 
Rogeras Mortimer Kotryna Valois=Heinrichas V Jonas Bediord "a. 
+1422 Gloucester 


100 — 


e S = Richardas Cambridgės graias Heinrichas VI = Margarita Anjou 


Richardas Y or k Edwardas 


| | | | 
Edwardas IV Georges Clarence Richardas II (Gloucester) Margarita (= Karolius Patrakėlis) 


i 2 +1485 


| | | 
Edwardas V Richardas York Elžbieta = Heinrichas VII Tudor 
+ 1483 + 1509 


Pžemyslaičiai 


Vaclovas I 
Čechų kar. 1230—53 


Otakaras II 


VI 
LUXEMBURGAI IR HABSBURGAI 
Luxemburgai Anjou Habsburgai Valois 


Albrechtas Lesia ris 


Rudolfas I 1np. 1273—9i 
Austrijos, Karintijos, Krainos, Štirijos vald. 


1253—78 
Vaclovas II Heinrichas VII Elžbieta Tirolė Albrechtas I Hartmannas Rudolfas“ 
Čechų ir Lenkų kar. imp. 1308—13 imp. 1298—308 11307 
1278—1306 
l > [| 
Vaclovas III Elžbieta — Jonas Albrechtas II Friedrichas III LeopoldasI Ottonas Pa Jonas Pilypas 
Čechų (Lenkų Čechų kar. +1358 Graž. (imp.) 11326 echų k. Parricida  Drąsusis 
ir Vengrų) kar, 1310—46 + 1339 + 1307 
1305—1306 | 
l [| | 
Karolius IV Vaclovas Jonas Liudvikas I Did. RudolfasIV FriedrichasIli Albrechtas III Leopoldas III Jonas 
imp.1347—88 Luxemb.herc. Morav.mark. Vengrų irLenkų  erzherc. + 1362 Austrijos hercog. 11386 Bebaimis 
kar. -- +1365 + kia | 
[| [| 
bk IV (I) Jonas 10 = = Joštas - = Marija Albrechtas IV Ernst FriedrichasIV Pilypas 
im mp. 1410—37 | +1404 Štirijos, Karint. | Tirolio Gerasis 
1378— 1410-19 ao ir Čechų 
kar. 
Elžbieta — ———————————————— — Albrechtas Friedrichas Sigismundas Karolius 
V(II) V(IL) + 1496 Patrak. 
imp.1439—40  imp.1440—93 
Fernandas = Izabėlė Vladislovas Posthumus Maksimilijonas I — —— == Marija 
Aragono kar. | Kastilijos kar. + 1457 imp. 1493—1519 | 
+1516 +1501 


Ona Beprotė — 


Margarita 


| 
== Pilypas Gražusis 
+ 1506 


— 866 — 


13, 


14. 


BIBLIOGRAFIJA 


I 


Bendrieji veikalai 


žiūr. I—IV tomų bibliografija — I, 3, 6, 52, 53, 63, 74, 78, 121, 
148, 158—163, 176, 179, 187, 190, 198, 212; II, 1—12, 16—25, 27, 
29—40, 42, 44—50, 53—64, 67, 70—83, 85; III, 1, 3, 4, 8, 9; IV, 
1—4; be to — 


„L. Halphen La Fin du moyen age. L'annonce des temps nou- 


veaux (1453—1492) par H. Pirenne, A. Renaudet, E. 
Perroy, M. Handelsman, L. Halphen. P. 1931 (plg. 
IV, 2). 


„H. Hauser et A. Renaudet Les dėbuts de Vage moderne. 


La Renaissance et la Rėforme. P. 1929 (plg. IV, 2), 


„J.Calmette L'ėlaboration du monde moderne (= „Clio“ v. V). 
„H Sėe Le XVI s. (Renaissance, Rėforme, Guerres de Reli- 


gion) — „Clio“ v. VI. 


„L. von Pastor Geschichte der Pipste seit dem Ausgang des 


Mittelalters, B. I fg.; B. I-—III Aufl. 1924—25. 


II 
Specialieji veikalai 
I, $$ 2—8 


„G. Mollat Les papes d'Avignon (1305—1378), 6 ed.,, P. 1930. 


Pig. Gregorovius (II, 28), Hefele (I, 115; ypačiai pranc. 
vertimas), Gebhardt (I, 160). 


„J. Haller Papsttum und Kirchenreform, I B. 1893. 


. C. KoTnapesckiA GpanuKnckancKiA opAeH» M pHMCKaa Kypia. 
„F. Tocco La guistione della poverta nel secolo XIV, secondo 


nuovi documenti. Napoli, 1910. Plg. Tocco (II, 34), Volpe 
II, 35) Lea (III, 163). 


„F. Callaey L'idėalisme franciscain spirituel au XIVe s. Etude 


sur Ubertin de Casale. Louvain, 1911. 


„F. Ehrle 1. Die Spiritualen, ihr Verhšūltniss zum Franciscaneror- 


den und zu den EFraticellen. 2. Zur Vorgeschichte des Concils von 
Vienne. 3. P. J. Olivi, sein Leben und seine Schriften (Archiv fūr 
Literatur- und Kirchengeschichte des Mittelalters, I—IV, 1885— 
1888). 


„K. Miller Der Kampf Ludwigs des Baiern mit der rėmischen 


Curie. Ein Beitrag + zur kirchlichen Geschichte des 14. Tahrh., I-- 
II. Tibingen, 1879—80. 

R. Moeller Ludwig der Bayer und die Kurie im Kampf um das 
Reich. B. 1914, 

A. Dempf Sacrum Imperium. Geschichts- und Staatsphilosophie 
des Mittelalters und der Renaissance. B. 1929. 


15. 


16. 


17. 


18. 


19, 
20. 


21. 


— 800 — 


S. Riezler Die literarischen Widersacher der Pipste zur Zeit 
Ludwig des Baiern. Leipzig, 1874. Plg. IV, 45. 

L. Stieglitz Die Staatstheorie des Marsilius von Padua 
(= Beitrige zur Kulturgeschichte des Mittelalters und der Renais- 
sance hgb. v. W. Goetz, 19). B. 1914, 

E. Emerton The Defensor pacis of Marsilio of Padua. Cam- 
bridge, 1920. 

F. Battaglia Marsilio da Padova e la filosofia politika del 
Medio Evo. Firenze, 11928. 

W. Goetz Kūnig Robert von Neapel (1309—43). Seine Persūn- 
lichkeit und sein Verhšltniss zum Humanismus. Tiūbingen, 1910. 
R. Caggese Roberto d'Angio ed i suoi tempi. Firenze, 1922, 


II, $$ 9—15 


Reincke Machtpolitik und Weltwirtschaftspline Kaiser Karls 
IV. Libeck, 1924, 


„E. Werunsky Geschichte Kaiser Karls IV. und seiner Zeit, 


I—I1i. Innsbruck, 1880—92. 


„F. Vigener Karl IV. (Meister der Politik hgb. v. E. Marks 


u. K. A. v. Miller, I). 1924, 


„Th. Lindner Deutsche Geschichte unter den Habsburgern und 


Luxemburgern, I—II. Stuttgart, 1890—93. Plg. Gebhardt (I, 
160). 


„J. F.C. Hecker Der schwarze Tod im 14. Jahrh. B. 1882. 

„HF. A. Gasguet The Black death of 1348 and 1349. L. 1908. 
„M. JNlio6asckih HcTopia sanannbix» cnasan», 2 H3n. M. 1918. 
„Bachmann Geschichte Bohmens I—II, (= Heeren und 


Ukert Geschichte der europūischen Staaten). Gotha, 1899. 


„J. Lippert Socialgeschichte Bėhmens i. vorhusitischen Zeit, 


I-—II. Praha—Wien, 1896. 


„V. Novotny Naboženskė hnuti českė v XIV. a XV stoleti. Do 


Husa. Praha, 1915, 


„J. Dierauer Geschichte der Schweizerischen Eidgenossenschaft, 


I. Gotha, 1924. 


„H. Fehr Die Entstehung der Schweizerischen Eidgenossenschaft. 


Bern, 1929, 


„Th. Lindner Die deutsche Hanse, ihre Geschichte und Bedeu- 


tung, 4 Aufl. Leipzig, 1911. 


„E. Daenell Geschichte der deutschen Hanse in der zweiten 


Halite des 14. Jahrh. Leipzig, 1896. 


„D. Schiūfer Die Hansestūdte und Konig Waldemar von Džne- 


mark, Hansische Geschichte bis 1376. Jena, 1879. Plg. Schšdfer, 
Stein, Daenell (IV, 72—74). 


„J. Jakštas Vokiečių ordinas ir Lietuva Vytenio ir Gedimino 


metu (= „Senovė“, 1—2. Kaunas, 1935—36). Plg. Waddington, 
Voigt, Lohmeyer (IV, 27—28a, 34). 


„J. Stakauskas Lietuva ir Vakarų Europa XIII a. 
„H. Lowmiafski Studja nad początkami spoteczefstwa i pan- 


stwa Litewskiego, I—II. Wilno, 1931—32. 


„M. NioGasckKiA Osuepkb HcTOpiM nuToBCKO-pycckaro rocygapcTaa 30 


Tio6onunckoK Yniu. M. 1915. 


„Vytautas Didysis (Dėdino, Ivinskio, Kučinsko, Krasauskai- 


tės, Šležo, Sužiedėlio, šapokos straipsnių rinkinys) redag. šležas. 
Kaunas, 1930. 


„Jogaila (Jakšto, Sužiedėlio, šapokos, šležo, Ivinskio straipsnių 


rinkinys) redag. Šapoka. Kaunas, 1935. 


42. 


43, 


70. 


S dė 
223, 226, 234, 241). 


— 301 — 


J. Pfitzner Grossfirst Witold von Litauen als Staatsmann. 


Praha, 1930 (yra liet. vertimas). 
H. Paszkiewicz Jagielžonowie a Moskwa. I. Litwa a Moskwa 


w XIII i XIV w. W., 1933, 
A. Prohaska Dziejie Witolda wielk. ksiecia Litwy. Wilno, 1914, 


, O. Halecki Dziejie unii JagieHonskiei, I. 1919. 


Jonynas Kęstutis, 1932 (= Lietuvos Aidas, 1932, Nr. 218, 222, 


Jogaila, 1934 (= Židinys, 1934, 8—10). 
Algirdas ir kiti straipsniai Lietuvos Enciklopedijoj. 


„Z. Ivinskis Kovos bruožai dėl Žemaičių ir jų sienų (= Athe- 


naeum, t. VI, 1935). 


„V. Smolefski Lenkų tautos istorija. Kaunas, 1925. Plg. Nr. 27. 


„ Historya polityczna Polski. Krakėw, 1920, 
„Grodecki, Zachorowski, Dabrowski Dziejie Polski 


šriedniowiecznej, I-—II. 1926. 


„Papėe Polska i Litwa na przeionie wiekėw šriednich, I. 1904, 
„St Kutrzeba Historya ustroju Polski w zarysie. Krakėw, 


1925. 


„J.K. Kochanowski Kazimierz Wielki. W. 1908. 


E. Sayons Histoire gėnėrale des Hongrois. P. 1900. 
F. Eckhardt Introduction 4 Thistoire hongroise. P. 1928. 
A. Domanovski Die Geschichte Ungarns. 1923 (plg. Nr. 28). 


į * Dabrowski Ostatnie lata Ludwika Wielkiego. Krakėw, 1918. 


III, Š$ 16—27 


Žiūr. Gregorovius (II, 28), Boūard (IV, 52), Luchai- 
re, Heinemann, Solmi, Diehl, Kretschmayer, Da- 
vidsohn, Caggese (III, 62—64, 67, 68, 70, 71), Gianani, 
Orsi, Lanzani (IV, 51, 82, 83), Mollat, Goetz, Cag- 
gese (Nr. 6, 20, 21). 


„N. Ottokar I communi cittadini del Medio Evo. Firenze 


(=Ouaderni di Critica, V). Plg. III, 72. 


„P. Piur Cola di Rienzo. Wien, 1931, 
„H. J) Wurm Cardinal Albornoz, der zweite Begrinder des Kir- 


chenstaates. Paderborn, 1892. 


„F. Filippini La riconguista dello Stato della Chiesa per opera 


di Egidio Albornoz (= Studi storici, VI—VIII, 1897—99). 


„P. Sella Costituzioni Egidiane. R. 1912. 
„R. Heynen Zur Enstehung des Kapitalismus in Venedig. B., 


1905. 


„A. Schulte Geschichte des mittelalterlichen Handels und Ver- 


kehrs zwischen Westdeutschland und Italien, I—II. Leipzig, 1900. 


„G. Yver Le commerce et les marchands italiens dans VItalie 


meridionale au XIII et au XIV s. P. 1903, Plg. Pirenne (IV, 3). 


Žiūr,. Hauvette, Rossi, A. dAncona, Venturi, Mar- 
cel - Reymond, Schneider, Thode (IV, 156 — 158, 162, 
168, 169, 167), Springer, Michel (II, 57, 58). 


„J. Nordstrėm Moyen - Age et Renaissance. P. 1933. 
69, 


K. Burdach Vom Mittelalter zur Reformation. Studien zur 
Geschichte de: deutschen Bildung. II, 1—2 Rienzo und die geistige 


Wandlung seiner Zeit. B. 1913—28. 
Vorspiel. Gesammelte Schriften zur Geschichte des 


deutschen Geistes. I, 1. Mittelalter, II. Reformation und Renaissan- 
ce, 1925—27. 


11, 
72. 


91. 
92, 


924. F. Burger und A. Brinckman Handbuch der Kunst- 


93, 


94, 
95. 
96. 


97. 
98. 
99, 


„Guiraud L'Eglise romaine et les origines de la Renaissance, P. 


„R. van Marle The development of the Italian schools of pain- 


o BE < 


——— ————— Reformation, Renaissance, Humanismus. B. 1926. 

J. Burckhardt Die Kultur der Renaissance in Italien. Ein 
Versuch. Basel, 1860 (nauja „Phaidono“ laida su iliustracijomis; 
yra prancūzų, italų ir rusų vertimai). 

—————— Der Cicerone. Eine Anleitung zum Genuss der Kunst- 
werke Italiens. Basel, 1855 (nauja laida su iliustracijomis — Krė- 
ner - Verlag, Leipzig). 


„A. v. Martin Die Soziologie der Renaissance; zur Physiogno- 


mik und Rytmik birgerlicher Kultur. Stuttgart, 1932. 


„E. Gebhard Les origines de la Renaissance en Italie. P. 1879 


(yra rusų vertimas). 


„C. Neumann Byzantinische Kultur und Renaissancekultur. B. 


1903. 


„G. Koerting Geschichte der Literatur Italiens im Zeitalter 


der Renaissance. I. Petrarcas Leben und Werke; II. Boccaccios 
Leben und Werke; III. Die Anfūnge der Renaissanceliteratur in 
Ttalien. 1878—80—84. 


„F de Sanctis Storia della letteratura italiana, ed. B. Croce, 


Bari, 1912. 


„V. Rossi Il Ouattrocento. Milano, 1898. 
„Ph. Monnier Le Ouattrocento, I-II. P. 1901 (yra rusų vert.). 
„G. Voigt Die Wiederbelebung des klassischen Altertums, I-—-TI 


3 Aufl. (Lehnerdt). Leipzig, 1893. 


„P.de Nolhac Petrargue et Vhumanisme, P. 1892, 
„Hauvette Petrargue. 


Boccace. P. 1914, 


5, A. H. Becenosckif Bunna Ans6eprn + 
m— Bonajubo..l=ll 

Merpapka. 
„V. Zabughin Storia del rinascimento cristiano in Italia. Mi- 


lano, 1924. 
1911. plg. 5. 


ting. 1923—31. 
K. Escher Malerei der Renaissance in Italien. B. 1922. 

B. Berenson The florentine painters of the Renaissance, New- 
York, 1893 (= Les peintres florentins de la Renaissance. P. 1926). 


wissenschaft. 


IV, S$ 28—36 


Coville Les premiers Valois (=Lavisse, Histoire de Fran- 
ce, IV, 1). 

E. Dėprez Les Prėliminaires de la guerre de Cent ans. P. 1902. 
Vanderkindere Le sičcle des Artevelde. Bruxelles, 1879. ' 
Ashley James and Philipp van Artevelde. P. 1883. Plg. Piren- 
ne (IV, 111). 

Wrottlesley Crėcy and Calais. L. 1898, 

Delachenal Histoire de Charles V, I—V. P. 1909—31. 

Y. Le Febre Etienne Marcel et le Paris des marchands au XIV 
s. P. 1927. 


100. 
101. 


102. 
103. 


125, 
126. 


127. 
128. 


— 303 — 


P. Champion L'avėnement de Paris. P. 1933, 

S. Luce Histoire de la Jacguerie, 2 ed. P. 1894. 

H. Denifle La dėsolation des eglises, monastėres et hopitaux 
de France pendant la guerre de Cent ans, I-—II, P. 1897—99. 
Lavisse Etude sur le pouvoir royal au temps de Charles V 
(— Revue Historigue, XXVI, 1884). 


V, SS 37—47; VII, $$ 58—62. 


Žiūr. Trevelyan (II, 81, yra vokiečių vertimas), Green 
(I, 21), Halėvy (II, 83), Tout (IV, 84 ir 85), Stubbs 
(IV, 89), Deprez (Nr. 94), Gasguet (Nr. 26), Engl. liter. 
(IV, 94), Jusserand (I, 158), Huchon (IV, 96). 
Hughes The early years of Edward III. L, 1915, 


„Oman The art of war in the middle ages. Oxford, 1885. 
„R. P.D. Pattison The Black Prince. L. 1911. 


Oman History of England, 1377—1485. L. 1918 (= Hunt and 
Poole The political history of England, IV). 

Trevelyan England in the age of Wicliffe. L. 1909, 

W. W. Capes The English Church in the XIV and the XV cent. 
(>W. Stephens and W. Hunt History of the English 
Church, III). L. 1909. 


„J. Loserth Studien zur Kirchenpolitik Englands in XIV. Jahrh. 


I. Bis zum Ausbruch des grossen Schizmas. Wien, 1897. 


„H. B. Workman John Wiclif, a study on the English mediaeval 


Church, I—II. Oxford, 1926. 


„R.L. Poole Wyclif and Movements for Reform. 1889. 
„W. J. Ashley An introduction to English economic history and 


theory, II. 1893, 


„Oman The great revolt of 1381. Oxford, 1906. 
„Rėville Le soulėvement des travailleurs d'Angleterre en 1381. 


P. 1898. 


„ 0. Nerpywmesckiū BoscTranie YoTa Taūnepa, 2 nan. M. 1905, 
„Gairdner The houses of Lancaster and York, I-II. Oxford, 


1892. 


„Ramsay Genesis ot Lancaster, 1307—1399, I—II. Oxford, 1913. 
„Wylie History of England under Henry IV, I—IV, L. 1884—98. 
„Wylie and Mowat The reign of Henry V, I-III. Cambridge, 


1914—29. 


„M.E. Christie Henry VI. L. 1922. 

„Mowat The war of the Roses. L. 1914, 

„C. Scofield The life and reign of Edward IV, I—II. L. 1923. 
„Oman Warwick, the Kingmaker. L, 1891. 


Gairdner The life and reign of Richard III. Cambridge, 1898. 
J. Jusserand Les Anglais au Moyen age: Vėpopėe mystigue de 
W. Langland. P. 1893. 

E. Legouis Chaucer. P. 1910. 

G. L. Kittredge Chaucer and his Poetry. 1915. 


1284. E. K. Chambers The Mediaval Stage, I—II. Oxford. 1903, 


129. 


130. 
131, 
132. 


VI, $$ 48—57; VIII, $$ 63—67; IX, 68—71 


Petit - Dutaillis Charles VII, Louis XI et les premiers 
annčes de Charles VIII, 1422-92 (—Lavisse Histoire de Fran- 
ce, IV, 2). Plg. Nr 93, Pirenne (IV, 1ii). 

Drouot et Calmette Histoire de Bourgogne. P. 1928. 
Kleinclausz Histoire de Bourgogne. P. 1909. 

Coville Les Cabochiens et V'Ordonnance de 1413, I-II. P. 1888. 


133. 
134. 
135, 


136. 
137. 
138, 
139, 
140. 


141. 


142. 


143, 
144, 


145. 
146, 


147. 
148. 
149, 


150. 


151, 
152. 


153, 
154, 


155. 
156. 
157. 
158, 
159, 


160. 


161. 


162. 
163. 
164. 


— 304 — 


Mirot Les insurrections urbaines au dėbut du regne de Charles 

VI. P. 1906. 

Coville Jean Petit, la guestion du tyrannicide au commencement 

daiva. PA1032: 

A. France Vie de Jeanne d'Arc, I-II. P. 1908 (yra vokiečių 
vertimas). 

P. Champion Jeanne d'Arc. P. 1933. 

Taylor Joan of Arc soldier and saint. L. 1920. 

Calmette et Perinelle Louis XI et VAngleterre. P. 1930, 

P. Champion Louis XI. I. Le Dauphin. II. Le roi. P. 1927. 

Sėe Louis XI et les villes, P. 1892. 

P. Viollet Histoire des institutions politigues et administrati- 

ves de la France, II-III. P. 1898, 1903. 

E. Maugis Histoire du Parlement de Paris de Vavėnement des 

rois. Valois a la mort de Henri IV, I—III. P. 1913—16. 

N. Valois Le Conseil du Roi au XIV, XV et XVI s. P. 1888. 

Huizinga Herbst des Mittelalters. 1931 (yra prancūzų verti- 

mas). 

M. Darmesteter Froissart. P. 1894. 

P. Champion Frangois Villon, sa vie et son temps, I-II, P. 
1913, 

Paris Francois Villon. P. 1901. 

Champion Histoire poėtigue du XV s., I-II. P. 1923. 

W. Creizenach Geschichte ides neueren Dramas. I. Halle, 

1893, 

G. Cohen Le Thėatre en France au Moyen age. Le Thėatre reli- 

gieux. P. 1928. II. Le Thėatre profane. P, 1931. 

žiūr. G. Cohen (IV, 3), Bėdier, Dubas, Suchier (II, 

47—49), Lanson (II, 46); Michel (II, 58), Focillon 
IV, 3). 

f M 21 e L'Art religieux 2 la fin du moyen age. P. 1908. 

A. Kleinclausz Claus Sluter et la sculpture bourguignonne 

du XVe s. P. 1905, 

David De Sluter ži Sambin, I—II. P. 1923, 

M. Auber La sculpture Frangaise du Moyen Age et de la Re- 

naissance. 

E. Durand Grėville Hubert et Jean Van Eyck. Bruxelles, 
1910. 

Schmarsow Hubert und Jan Van Eyck. Leipzig, 1924. 

Friedlūnder Die Altniederlūndische Malerei, I-—II. B. 1924, 

Fierens - Gevaert Histoire de la peinture flamande, des 

origines 4 la fin du XV s., I-III. P. 1927—29. 

J. Destrėe Roger de la Pasture, Van der Weyden, I-—TI. P. 

1930. 

L. Curmer L'oeuvre de Jehan Fouguet, I—II. P. 1866. 


X, $$ 72—80; XI, $$ 81—85. 


Žiūr. Mūller (I, 74), Hefele (I, 115), Rocguain (II, 
29), Hauck (I, 190), Pastor (Nr 5), Gregorovius (II, 
28), Boūard (IV, 52). 

Mirot La politigue pontificale et le retour du Saint-Siėge 2 
Rome en 1376. P. 1899. 

L. Homo Rome mėdiėčvale, P, 1934, 

Salembier Le grand schisme d'Occident, 5 ed. P. 1921, 

N. Valois La France et le grand schisme d'Occident, I-IV, P. 
1896—1902. 


— 305 — 


165. ————— La Crise religieuse du XVes., Le Pape et le Concile, 


I—II. P. 1909. 

166. ———————— La Pragmatigue Sanction de Bourges sous Charles 
VII. P. 1906. 

167. L. Gayet Le grand schisme d'Occident; les origines, I-II. P. 
1889—90. 

168. P. Imbart de Ia Tour Les origines de la Rėforme, I-III. 
P. 1905—1914, 


169. Bliemetzrieder Das Generaikonzil im grossen abendlūndi- 
schen Schizma. Paderborn, 1904. 
———————— Literarische Polemik zu Beginn des grossen abend- 
lšndischen Schizmas. Wien, 1909. 

170. Hirsch Die Ausbildung der konziliaren Theorie in XIV Jahrh. 
Wien, 1903. 

171. Lafontaine Jean Gerson. P. 1906. 

172. Conolly John Gerson, reformer and mystic. Louvain, 1928, 

173. Salembier Petrus de Aliaco. Lille, 1886. 

174, Gorce Saint Vincent Ferrier. P. 1924, 

175. E. G. Gardner S. Catherine of Siena. London, 1907. 

176. V. F. de Revigny S. Brigitte de Suėde, sa vie, ses rėvėlations. 
P. 1892. 

177. Vansteenberghe Le Cardinal Nicolas de Cues. P. 1920. 

178. Werminghoff Nationalkirchliche Bestrebungen im deutschen 
Mittelalter. Stuttgart, 1910. 

179. P. Joachimson Gregor Heimburg. Hamburg, 1891, 

180. Finke Bilder vom Konstanzer Konzil. Heidelberg, 1903. 

181. Pėrouse Le Cardinal Louis Aleman, prėsident du Concile de 
Bale, P. 1905, 


Žiūr. Gregorovius (II, 28), Boiard (IV, 52), David- 
sohn (III, 63), Caggese (III, 64), Orsi (IV, 82), Nr. Nr. 
72—30. 

182. Th. Lindner Geschichte des deutschen Reiches unter Kėūnig 
Wenzel, I—II. Braunschweig, 1875—80. plg. Nr. 24. 

183. J. Loserth Hus und Wiclif;. Zur Genesis der Hussitischen 
Lehre. 2 Aufl. B. — Miinchen, 1925. 

184, Novotny - Kybal Mistr Jan Hus, I, 1—2, II, 1—3, Praha, 
1919—1931, 

185. E. Denis Huss et la guerre des Hussites. P. 1878. 

186. ——————— La fin de Vindėpendance de la Bohėme, I-II. 1930. 

187. H. AcTpe60B+ BTA Oo Merpb XenbunųkoM» 4 ero BpeMeHH, 
I. CN. 1908, 

188. J. Beblavy Lietuvių čekų santykiai Vytauto D. laikais, Kaunas, 
1930. plg. Nr. Nr. 38—42, 51. 

189. Norden Das Papsttum und Byzanz: die Trennung der beiden 
Mžchte- und das Problem ihrer Wiedervereinigung bis 1453. B. 
1903. 

190. Vacandard An attempt at union between Greeks and Latins at 
the council of Ferrara - Florence, 1438—1439 (— The Constructive 
Ouaterly, VI, 1917). 

1902, ".BepHunanckiK Coepunenie uepksef B» WcTOopKuecKOH pBACTBHTEN>- 
HocCTH (= Poccia n Jlaruncrao, Bepnuno, 1923). 

191. Vasiliev L'empire byzantin, II. P. 1932. 


XII, $$ 86—93 
žiūr. 24, 27, 28, 30, 38—59; Hauck V, 2 (I, 190), Seeberg 
(I, 78), Gerdes (III, 3), Lindner (N 182), Denis (183), 


Istorija 20 


192. 
193, 
194, 
195, 


196. 


197. 


198, 
199, 
200. 


201. 
202. 
203. 
“ 204. 
205. 
206. 


207. 
208. 


209. 
210. 


211. 


— 806 — 


Tonnelat (IV, 154), Vogt (IV, 155), Focillon (IV, 3), 
Hamann (III, 9). 

V. v. Kraus Deutsche Geschichte im Ausgange des Mittelalters, 
1438—1519, B. 1905, 2 

F. v. Bezold Aus Mittelalter und Renaissance B. 1918. 

Main The emperor Sigismund. Oxford. 1903. 

Bachmann Deutsche Reichsgeschichte im Zeitalter Friedrichs 
III und Maximilians. Leipzig, 1884—94. 

Huber Geschichte Oesterreichs, I-VI. Gotha, 1885—1912, 

G. Franz Der deutsche Bauernkrieg, 1933. 

A. Bossert Histoire de la littėrature allemande, P. 1912, 

G. Dehio Geschichte der deutschen Kunst, 3 Aufl., I-—IV. 

J. Bernhart Die philosophische Mystik des Mittelalters. Miin- 
chen, 1922 plg. Preger (III, 193). 

Horstein. Les grands mystigues allemands du XIV s. Bale, 1922. 
Jundt Les amis de Dieu au XIV s. P. 1879. 

Zėpi Der Mystiker J. Tauler. 1915. 

K. Rieder Der Gottesfreund von Oberiand, Insbruck, 1905, 

J. Eretas Heinrichas Seuse ir Elsbieta Stagel. Kaunas, 1929, 
—————— Heinrichas Seuse ir jo traktatas apie Tiesą. Kaunas, 
1929, 

———— Jonas Tauleris iš Strassburgo. Kaunas, 1930. 

A. Hyma The christian Renaissance, a history of the Devotio 
moderna. New-York-L., 1925, 


XIV, $$ 94—101 
Žiūr. III skyriaus bibliografiją. 
Y. Foffano Il poema cavalleresco. Milano 1905. 
L. Venturi Le origini della pittura veneziana, 1300—1500. Ve- 
nezia, 1907. 

XV, $$ 102—112 
Žiūr. Baumgartner (II, 39), Gilson (II, 36), St6ck], 
(II, 38). 
K. Werner Die Scholastik des spūteren Mittelalters, II-III. 
Wien, 1883. 


Zita. J. Lappe Nikolaus von Autrecourt. Sein Leben, seine Philoso- 


211! 


212. 
213, 


214, 


phie, seine Schriften. Miinster, 1908. 
b. P. Duhem Etudes sur Lėonard de Vinci. Ceux gu il a lus et ceux 
gui Vont lu, 3 sėries, P. 1906—09., 
————— Les origines de la statigue, I—IT. P. 1905—06, 
——————— — Un prėcurseur frangais de Copernic. Nicole Ores- 
me (— Revue gėnėr. des sciences pures et appligučes, 1909, XI. 15), 
E. Bridrey Nicolas Oresme, ėtude d'histoire des doctrines et 
des faits ėconomigues. P. 1906. 
„A. Riekel Die Philosophie der Renaissance. Mirster, 1925, 


„Falckenberg Grundziige der Philosophie des Nikolaus Cusanus. 


Breslau, 1880. 

„Uebinger Die Gotteslehre des Nikolaus Cusanus. Minster, 
1888. Plg. Vansteenberghe (176). Heidelbergo Akademija 
pradėjo leisti monumentalinį N. Kuesiečio veikalų laidą, 


„F. Fiorentino II risorgimento filosofico nel Ouattrocento. Na- 


poli, 1885. 

„I. W. Taylor Georgius Gemistus Pletho's critičizm of Plato and 
Aristotle. Menasha (Wisconsin), 1921. 

„G. Saita Filosofia italiana e umanesimo. Venezia, 1928, 

„A. Della Torre Storia del 'Academia Platonica. 


INDEKSAS 


Aachen 58 

Abbeville 280, 

Academia Pontaniana II, 
198; A. Romana II, 184; 197 k. 

Accademia Čoronaria II, 212 
k.; A. Platonica 143, II, 194 
—196, 211, 278 k. 

Acciaiuoli 9; II, 194. 

Accolti Benedetto 142, II, 
213, 

ačcopiatori 115, 

Achaia II, 162. 

Ackermann aus Bohmen II, 
140, 

Adolfas Nassaujietis, 
59, 

Adomas Kadmon II, 287. 

adomininkai (adamitai) II, 70. 

Adrianopolis 79; A-lio kautynės 1371 
m. 79, š 

Adrijos karalystė II, 11. 

adscripticii 73, 74, 

Aegidijus Colonna, (A. Roma- 
nus) 14, II, 232. 

Agenais 172, 316. 

Aglaophamas II, 281, 

Agnietė (Agnės), Sorel 281 k. 

Agnolo Pandolifini II, 213. 

Agnus Dei II, 145, 

Agostino di Duccio 125, 

agrarinė bendruomenė 184—189, 206. 

ž. — dvaras feodalinis, manoras. 

aides 10, 242-—244, 260, 284. 

Aigiptas II, 163. 

Ailli Pierre 348, 368, II, 17, 19, 


imperatorius, 


21 k, 26, 44 t., 49 t., 53 t., 232, | 


238 t. 
Aimerikas, kardinolas, 86. 


; Airija 222 k., 309 k. 

Akarnanija 79. 

Akvinatas ž, Tomas Akvinietis. 

Akvitanija (Guyenne, Guien- 
ne) 150 k., 153 k., 172, 175, 191, 
241, 247, 252, 257, 281, 284, 288, 
316, 334. 

Alain Chartier 265, 349 k., 


Alais 242, 
Albanija 79 k., II, 114, 162 k., 177 k. 


Alberigo da Barbiano, kon- 
dottieris, II, 10. 

Albertas Didysis II, 236. 

Albertas iš Eybo II, 140. + 

Albertas  Saksonas  (Albertuų- 
tius) II, 232, 237—239. 

Albėrti Antėnio 14; A. Le- 
ėčne Battista 122; II, 187— 
190, 194 k., 212 k. 

Albertino Mussėūto 135. 

Albizzi, Albiziai, 114. 

Alborn6z, Gil (Chi) Alva- 
rez Carillo 99—107, 117. 

Albrechtas I Habsburgas, imperato- 
riųs,-38, 158; II, 115, 

Albrechtas II (Habsburgas V), im- 
peratorius, II, 32, 70, 72 k., 89 
k., 93, 97, 107, 109, 111, 115— 
117. 

Albrechtas Mecklenburgietis, švedų 
karalius 61 t. 

Albret, sire d'A.,, senjorai 312, 
322, 325; konetablis Charles 
d'A. 251, 258. 

alchimija II, 145, 

Aldus (Aldo) Manucijus II, 130, 
206. 


| Aldona, Gedimino duktė, 63. 


— 308 — 


Aleksandras V, antipopiežius, 390 t., 
404, 
Aleksandras VI (Borgia) II, 170, 173, 


182, 186 k. 

Aleksandras, D. Lietuvos kun. ir 
Lenkų karalius IT, 108. 

Aleksandras Nevskis, 64. 

Aleksandrija 331; II, 3. 

aleksandrininkai (aleksandristai), 
aristotelininkų mokykla, II, 280. 

Aleksiejus, Maskvos metropolitas, 
70. 

Alengcon, dukatas ir dukai, 149, 
269, 271 k., 273, 278, 312. 314, 
316, 321 k., 


Aleppo II, 163. 

Alessandria 20, 

Alėssio Baldovinėtti 
190. 

Alfonsas I Aragonietis, Neapolio ir 
Aragono (V) karalius, 87, 113— 
115, 146, 325: II, 75 k, 85,90 
k., 161, 170, 177 k. 

Alfonsas II, Neapolio karalius, II, | 
172, 482. 

Alfonsas XI, Kastilijos karalius, 99, 
151,/175, 

Algirdas 69—73, 81 k., 84. 


II, 


almenda (communia, wares- 
capia) 184, 209, 

Alsasas 326—328. 

Alvarez Pelayo (Alvarus 


Pelagius) 15 k., 24, 
Amadėjas V, Savojos grafas, 21. 
Amadėjas VIII, Savojos dukas, ž. 

Feliksas V. 

Amaltill. 
Amalrikas II, 262, 268. 
Ambraser Handschrift II, 

130. 

Ambrogio Lorenzetti 126. 


Ambrogio Traversari 141, 
142; II, 85, 214, 

Amiens 244, 280. 

Amsterdam 62. 

Anagni 08, 

analitinė geometrija II, 238. 


Ancona (Ankona), marka ir mies- 
tas, 16, 20, 101, 108; II, 84 k., 
90 k., 184. 

Andrė Beaunaveau 358. 

Andrea da Barberino II, 210. 


Andrea del Castagno 128; II, 


188. 

Andrea Pisano 123 k. 

Andrius, Liudviko Didžiojo brolis, 
86. 

Andrius, Polocko kunigaikštis, 81. 

Andrius iš Brodo II, 37, 42. 

Andrius Mrackij 54. 

Angelo Clareno 16, 99, 

Angelo Correr Žž. Grigalius 
p aka 

Anglai, Anglija 11 — 14, 60, 62, 84, 
106 k., 148—160, 163; 165 k., 168, 
172—174 k., 180—183, 188—240, 
242 245—247, 250, 252, 256 k., 
262, 265 k, 279 k.,, 287—310, 
314 k, 324 k.; II, 4, 9, 24, 54— 
56, 65 k., 76 k, 178; Bažny- 
čia — 191—106, 199, 203 t., 
211, 222 t., 239 t., 302 t.; menas 
— 238 k. 

Angoulėme 179, 249; II, 184, 187. 

Anjou 121, II, 170. 

Anjou-Valois 87, 113, 149 241, 
261, 264, 278, 279, 281, 312, 315, 

322; II. 161, 170, 171. 

annatae, annatos, annualia 12; 
11; -53,56;.83;, 149) 

Anselmas Canterburietis, Sv., 197; 
II, 258, 274, 

Antoine Le Moiturier 359, 

Antonello da Messina II, 
200 t. 

Antoninas, Florencijos vyskupas, TI, 
239, 

Antonio da Sangallo II, 190, 

Antonio di Guido II, 210. 

Armand de Beauvoir II, 232. 

apanages (apanaž) 179. 

apaštalėliai (apostolici) 17. 

Apulėjus II, 206. 

Aragonas 3, 12, 17, 175, 289, 324 k.; 
II, 48, 75. 


— 309 — 


arbaletininkai 181 k. 

Archimedas II, 188. 

Archipelagas II, 114, 162 k. 

Archiprėtre (Arnaud de 
Cervolles) 161. 

Arelato: karalystė 22, 40, 42, 149. 

Areopagita ž. Dionysijus A. 

Arezzo 93, 108. 

Argosas II, 162, 179. 

Ariosto II, 192. 

Aristofanas II, 206. 

Aristotelis, aristotelizmas 15, 28 k., 
39, 134, 144, 169, 178, 368; II, 88, 
188, 195, 206, 220, 222, 226—228. 
231, 233, 235—238, 240—243, 250, 
254, 277—281, 284, 286, 288. 

Armagnac, grafai 182, 278, 312, 
314—316, 322, 324; Bernard 
dA. — 315; Jean dA. — 182, 


259; Jean V dA. — 321, 337. 


armanjakai 251 k., 256, 259—262 
265 k., 274. 

Armėnų Bažnyčia 89. 

Arnaldas Brescijietis 92, 100. 

Arnaldas de Villanova 25, 

Arnaud de Cervolles 
chiprėtre) 161. 

Arnoštas, Prahos arkivyskupas, 52, 
54, 100. 

Arnoul Grėban 361, 363. 

Arras, miestas, 357; A. Taika 
1435 m, 279 t., 298, 312; A. Tai- 
ka 1482 m. 329, 

Artevelde Jokūbas 152—154, 
162, 244, 290; A. Pilypas 244 t. 

artilerija 102, 181 k., 283; II, 118. 

Artois, grafystė, 176 k., 250, 325, 
329, 358. 

Arundel, grafas, 223, 

Asieniai 78. 

Ascoli II, 184. 

Askanijai 57. 

Assisi 74; II, 214. 

Asti, grafystė, 248, 250. 

Astravos sutartis (1392 m.) 59. 

astrologija 338; IT, 145, 281. 


(VA r- 


astronomija II, 237, 238, 274. 

atellanų farsai II, 197. 

Atėnų dukatas II, 162. 

atomizmas II, 236, 266, 288. 

attritio II, 143, 145. 

Aubriot Huges 178. 

Audley 161. 

Augsburg 29; II, 121; A-er Bi- 
bel II, 129. 

Augustinas Šv., augustinizmas 133, 
169, 178, 197 k., 200; II, 49, 154, 
181, 240, 259, 274, 281, 288. 

Augustinas Lucianas, utrakvistų vys- 
kupas, II, 110. 

Augustinas Niphus II, 220. 

Augustinas Triumphus 24, 25. 

Auksinė Bulė (1356 m.) 51, 56—59; 
II, 28. 

Auksinė Orda 70. 

Auksinio Skydo ordinas 340. 

Aukso Avinėlio (Toison d'Or) or- 
dinas 313, 340. 

Aurispa 142; II, 188, 213. 


| Ausonijus II, 206. 


2 


|Austie ž. Taboras. 


Austrija 49, 58—60; II, 43, 58, 64 k., 
90, 107, 112, 114—117, 120. 


| Auvergne 241, 261, 278, 312, 316, 


358, 

Auxerres 280. 

Averroesas, averroizmas 15, 28 t., 
II, 216, 218—220, 233, 241, 250, 
254, 280, 283, 285. 

Aversa II, 11. 

Avignon 11, 13, 16, 43 k., 47, 56, 
87 k., 91, 100, 106. 

Avigono popiežių rūmai 353, 354. 

Azincourt'o kautynės (1415 m.) 
258 t., 349, 


Baader II, 262. 

Baconthorp John II, 220. 
Baden 326. 

Bagnolo Taika (1484 m.) II, 165. 
bailiff (Anglijoj) 184, 212. 
bailyvai (Prancūzijoj) 164, 287. 


— 310 — 


Bajazidas (1481—1512 m.) II, 107, 
114, 182. 

bajorai 183—186, 334 t; Angli- 
joj — 204—211, 213, 220 k., 223, 
225, 293 t., 303; Čechijoj — 
II, 27, 42, 67; Lenkijoj — 
74 t., II, 58 t., 99 t, 101; Lie- 
tuvoj II, 59, 99—101; Pran- 
cūzijoj — 161, 163—169, 174, 
179 t., 183 t. 185, 311 t., 321, 330, 
334—336, 339, 340 t., 
Teutonų Ordine—ll, 61— 
63; Vengrijoj — 78; II, 112. 

Bayonne 154, 183, 

baladės anglų ir skotų 237. 

Baldassare Cossa 
XXIII, 


ž. Jonas 


Baldovinetti Alessio II, 90. 


Balduinas, Triero arkivyskupas, 56. 

Balearų salos 325; II, 75. 

balestrarii 102. 

balia 115; II, 167. 

Ball John 211, 213, 215, 217, 228. 

Balliol John 151, 

baltoji kompanija 105. 

banalitetas 184, 

Bannmeile II, 121, 

Bar-sur Seine 280, 312 k. 

Barbaro Ermolao II, 206. 

Barbe-Bleue ž. Gilles de 
Rais. į 


Barbour John 236. 

Barcelona 75. 

Bardi 9. 

baronai Anglijoj 188, 190—192, 
215, 239 k., 291, 293—295, 302 
k, 306, ž. — lordai; Lenki- 
jojir Čechijoj ž. — ponai, 

98, 


Baroncelli Francesco 


100 t. 
Bartolo 144, 

Bartolommeo di Sassofer- 
rato 52, 
Bartolommeo 
Urbanas VI. 
Basel 326, 327; II, 29. 


Prignano ž. 


352 t: | 


Baselio sinodas II, 76—87, 89—95, 
106, 159, 219 t., 241 t. 
Basin Thomas 344, 
basochiens 362. 
Bataile Nicolas 357. 
Battenbergai TI, 115. 
Battistero Florencijoj 123, 
Baude Henri 350, 
baudžiauninkai Žž 


124. 


ž. žemdirbiai, vilanai. 

Bavarija 41 k., 51 k., 57, 59, 248, 250, 
328; Ii, 69, 120. 

Bažnyčios reforma 144, 195, 202 k., 
211, 217; II, 153; B. unija — 
6; II, 24, 78, 85—89, 113; B. 
valstybė Žž. popiežių valstybė. 

Beato Angelico, Fra Gio- 
vanni da Fiesole 126 t, 
354; II, 188. 

Beatrice dEste II, 196. 

Beaudricourt, Robert de B. 
267 t. 

Beaufort Heinrichas, Winches- 
terio vyskupas, 279 k., 293; II, 
54 k., 76. 

Beaufort'ai 126 t., 300. 

Beaugency 271. 

Beaujeu, Ona ir Petras, 330, 332. 

Beaumont-sur-Oise, gratys- 
tė, 249, 312. 

Beaunaveu Andrė 358, 

Beauvais 324. 

Beccadelli Antonio 144—146; 
II, 170, 198, 202 t., 213, 

Bedford, John Lancaster, 
B-do dukas, 263—267, 269—271, 
273, 278, 280, 289, 293. 

begardai 17; II, 151, 262. 

beginės 17; II, 139, 151. 

Behaim II, 131. 

Beirutas II, 163. 

Bellini, Jacopo, Gentile ir 
Giovanni, II, 190, 201. 

bendrojo gyvenimo broliai II, 52, 
142, 158 t. 

Benedetto da Maiano 125. 

Benediktas XII 11 k., 18 k., 33, 41-— 
43, 87, 149, 350 t. 


— 311 — 


Benediktas XIII, antipopiežius, 251; , 
II, 13 t., 17, 19—21, 24, 45 t., 48, | 


54, 75, 

Benediktas XIV, antipopiežius, 75 t. 

beneicijumai, beneficijarijai 12, 190; 
II, 56, 89. 

Beneventas 20; II, 74, 186. 

benevolence 304 k., 308. 

Benozzo Gozzoli 127; II, 188, 
190, 199, 

Bentivoglio II, 165, 169. 

Beogradas II, 177. 

Bergamo 20; II, 164. 

Bern 60. 

Bernard dArmagnac 251, 260, 
315, 

Bernardas Sv. 193; II, 152, 154. 

Bernardas Gannatietis II, 218. 

Bernardas Sienietis II, 52, 214. 

Bernt Notke II, 126. 

Berri, dukai ir dukatas, 179 k., 241, 
244, 247, 249, 251, 256, 258, 260 
k., 344 k., 347—349, 351, 355 k., 
384, 

Bersuire 368, 

Berthold von Hennerberg 
II, 120. 

Berttold von Neifien 26. 

Bertrandde Deux 97 t. 

Bertrand Pouget 26, 40. 

Beruf II, 149, 152, 155 t. 

Besarabija II, 60. 

Besonneau Pierre 283. 

Bessarionas 143, 146; II, 87 
k., 276, 279 t. 

bestijarijai 226. 

Betliejaus Koplyčia Prahoj 54; II, 
36 k., 39, 68. 

Beuil, de B. 279, 282. 

Bianchi, baltieji (1400 m.), 
214, 

Biblia Pauperum II, 130. 

biblicizmas 197 t.; II, 230. 

Biel 62. 

Biel Gabrielius II, 232, 

bill 293; b. of attainder — 
299, 


II, 


Bingeno suvažiavimas (1424 m.) II, 

| 72, 

| Birgitta (Brigitta) Sv. 16, 107. 

! Bizantija 78—80, 110, 121, 126; II, 

(k 

| Blanche de Flavy 136 t. 

Blois grafystė 249, 312. 

Blondel Robert 215. 

Boccaccio 87, 132, 135—140, 141, 
143, 146, 230, 233; II, 191 t., 212. 

Boethijus 144, 226. 

Boethijus, averroesininkas, 28. 

Boiardo Matteo Mario II, 
198 t., 212. 

Boleslovas Chrobry 50. 

Boleslovas III Kreivaburnis 50, 73. 

| Bologna 11, 20, 40, 87, 99, 108; 

II, 3, 13, 25; 75; 165, 184, 214; 


B-os universitetas — II, 
Bolzani (Bolcani) II, 206. 


Bonagratija 24, 26, 36. 
Bonaventūra 9; II, 18, 240, 254. 
Boner Ulticihi IL, 135. 
|Bondol Jean 354. 
Bonfigli Benedetto II, 188, 
200. 
Bonifacijus VIII, 11, 16, 92, 
Bonifacijus IX 248; II, 12, 19, 20, 25, 
31 k., 61, 74, 76, 159. 
Bordeaux 154, 159, 183, 288, 331; 
B. parlamentas — 288; B. 
universitetas — 288. 
Bordžidai II, 163. 
Borgia (Bordžia, Borja, Bor- 
cha) Don Pedro Luis B.— 
II, 171, 186; Luis del Mil- 
1a B. — II, 186; Cesare B. 
— II, 187: Lucrezia B. — 
II, 196. Žž. — Kalikstas III, 
Aleksandras VI. 
Bosnija 78—80; II, 89, 112 k., 179. 
Boswortho kautynes (1485 m.) 
106. 
Botticelli II, 189 k., 192, 199. 
Boucicaut, Jean le Meing- 
| re B. 340, 


| 
| 
22. 


= 2 


Bouillė (Bovillus) II, 276. 

Boulogne-sur-Mer 280, 329. 

Bourbon, dukai ir dukatas, 180, 
241, 247, 249, 251, 258, 278, 312, 
314, 329, 330 364. 

Bourgeois de Paris, Jour- 
nal d'un b. 264 t., 344, 

Bourges 351, 358; B-o susirinki- 
mas 1438 m. II, 89. 

Brabantas 150, 152 k., 246, 321, 325 
k., 329, 358; II, 33. 

Braccesi Alessandro II, 191. 

Bracciodi Montone II, 74 t. 

Bradwardina 194 k., 198; II, 
240. 

Brandano Legenda 193. 

Brandenburg 39, 48 t., 51, 53, 

55, 57, 63, 69; II, 26, 33, 44, 58, 
120. 

Brant Sebastian II, 
139. 

Brague Nicolas 158, 178. 

Braunsberg 63. 

Brehol Jean 288. 

Bremen II, 121. 

Brescia (Brescija, Brešja) 40; II, 
164. 

Breslau (Vroclavas) 53; II, 121 k. 

Brestas 183. 

Bretagne, dukai ir dukatas, 153 
k., 156, 159, 171, 174 k., 251, 
261, 264, 278, 287, 312, 314 k., 
321—323, 330. 

Brėtigni Taika (1361 m.) 172, 
177, 181, 261. 

Brėzė, Pierre de B., 279, 282 t. 

Brianskas 69, 

Brie 259, 

Brignais kautynės (1362 m.) 175. 

Broederlam Melchior 354. 

Bruce (poema) 236. 

Bruges (Briūgge) (150, 242, 244 
k., 328, 357. 

Brun Warendorp 62. 

Bruneleschi 121 t., 124, 358; II, 
188. 

Bruni Leonardo 141—143, 145 


129, 136, 


> | 


"Buel 269. 


13 — 


II, 20. 
Bruno Giordano II, 266, 276. 
Brussa 79. 

Buch der Abenteucr II, 131. 
Buckingham lord 305. 

Buda (Ofen) 78. 

Budė (Budaeus) II, 206. 


Bulgarija 78—80. 

Bundschuh II, 157. 

Buonaccorsi9; Pilypas Cal- 

. limachas B. — II, 104. 

Buonaccorsoda Montemag- 
no II, 212. 

Burchiello II, 208. 

Burckhardt J. 120; II, 213, 216. 

Burdach II, 213. 

Bureau, Jean et Gaspard 
282 t. 

Bureau de la Riviėreė 177, 
247. 

Burgundija, dukai ir dukatas, 172, 
174, 176, 180, 241 t., 246, 250, 
264, 266, 271 t., 289, 291 t., 300 t., 


312—317, 324—329, 334, 344, 
347, 351, 354, 358, 360; II, 9, 33, 
160. 


Buridanas II, 158, 237, 238. 
burtai 18; II, 144 t. 


Caboche ir kabochininkai 253 — 
256. 

Caboche'o Ordonansas 255 t. 

Cade John 206. 

Caen 154, 181, 244, 

Caesaris, C. J. Caesar, II, 203, 
206, 209, 

Calais 156 t, 159, 172, 183, 245, 
268, 327; C. Taika ž. Brė- 
tigni T. 

Campano Giovanantonioll, 
197. 

Campin Robert 356, 

Can Grande della Scala 20. 

Cantare d'Orlando II, 210, 

Canterbury Tales 230, 233— 
236. 


— 313 — 


Capella Medici II, 190. 

capellani stipendiarii 205. 

Capeluche 253, 

Capistrano Giovanni 
nas) II, 142, 175. 

Capocci Jokūbas 14. 

Capponi Neri II, 207. 

Capranica Domenico II, 76, 
92, 174. 

Carcassone 159. 

Cardano II, 239. 

Carlislės parlamentas (1307 m.) 
14, 

Carlo Marsuppini dArezzo 
141—143, 

Carmagnola II, 163. 

Carpaccio II, 201. 

Carrara, Karrara, Karraros, 110; 
II, 163, 

Carvajal 
k., 242, 

Cassel 244, 

Casselio kautynės (1328 m.) 150, 
291, 

Castagno, Andrea del C., 
128; II, 188. F 

Castaldi P. II, 130. 

Castel Sant-Angelo II, 13, 

Castell of Perseverance 
238. 

Castillon 288. 

Castruccio Castracani 
36 k. 

Cauchon Pierre 253 k., 274 k., 
276 t., 278. 

cavalerotti 92, 

Caxton 304; II, 130. 

censiva 186. 

Cento novelle antiche 229. 

Cent nouvelles 367 t. 

Cerekvicos privilegija (1454 m.) II, 
105. 

Certame coronario II, 212 t. 

Certosa Pavijos 112. 

Cesarini Giuliano (Julijonas) 
II, 74, 76—78, 86, 92, 93, 114, 
176, 241. 

Cesena 102; II, 3, 185. 


(Jo- 


(Karvahal) II, 92, 94 


21, 


Chabannes 274. 

Chambre des Comptes 164, 
284, 287. 

Champagne 259 k. 
Ch-ės mišios — 9. 

Champmol!l 358 t. 

Chandos 159, 343. 

chansons de gestes. 345; II, 
209, 

Charitė-sur-Loire 273. 

Charolais 278. 

Charonton Enguerrand 354, 

Chartier Alain 265, 349 k. 

Chartres 149, 

Chastellain 340, 344, 350, 368, 

Chaucer 194, 226, 229—236, 237, 
347. 

Chelčickis Petras II, 110 k., 113. 

Chelčickio broliai II, 110 k. 

Cherbourg 174, 183, 

Chevy Chase 237. 

Chiaramonti II, 209 k. 

Chioggijos kautynės (1380 m.) 
110. 

Chios II, 179. 

Chorassanas 79, 

Chorvatija (Croatija, Kroatija) 54. 

Chrisoloras Emanuelis 142 k. 

Christinė Pisietė 249, 348 t. 

Cibėo Franceschetto II, 169, 

187, 189. 

Ciceronas 133, 142 k., 368; II, 92, 213, 

Cima da Conegliano II, 201. 

Ciminelli Serafino II, 208. 

Ciompi, Tumulto dei C. 114. 

cistercijiečiai 185. 

Citta (civitas) Leonina II, 
84, 188. 

Clarence'o dukai 296 t; Geor- 
ges C. — 300—302, 305. 

Clanvowe Thomas 236. 

Claus Sluter 354, 359; II, 125. 

Claus Werwe 354, 359. 

Clėmanges 368; II, 18 k., 34. 

Clermont, grafystė, 312. 

Clermont de VPHėrault 242. 

Clifford 298. 

Clisson Olivier 181, 247 k. 


278, 324; 


— 814 — 


„Clopinel (Jean de Meung)| Cosimo dei Medci ž. Medici. 


8, 15, 28 k., 231, 345, 348; II, 132, 
216. 

Club Parliament 295, 

Cobham (Oldcastle) 240. 

Cocherelio kautynės (1364 m.) 
174. 

Coeur Jacgues 282, 332, 351. 
Cola di Rienzo 90—97, 98, 99— 
101, 103, 109, 117, 130; II, 213. 

Colard 354, 

collectores kurijos 12. 

Colleoni 126; II, 163. 

colloguia ž. seimeliai (Lenkuo- 
se). 

Colombe Michel 360. 

Colombini Giovanni 140; II, 
52, 214, 

Colonnos 21, 87 k., 97 k., 101, 
130;-21,.13, 75,,71,,'80, 84, 165, 
184, 186 k.; kardinolas Jo- 
nas C. — 87, 91, 97, 130; 
Sciarra C. — 21, 34 k. 

Coluccio Salutati 107 k., 119, 
141—143, 348. i 

Comines Pilypas 303, 306, 
317 k., 324, 345, 366; TI, 118, 171. 

common law 209 k. 

Commons, communitates— 


190; žiūr. Komonerų Taryba ir 
Parlamentas. 

communia žiūr. almenda. 

Como 20. 

compagnies dordonnance 
283. 


Compiėgne 242, 274, 278. 
Conflans'o sutartis 322. 
Constituciones 
nae 102, 
Constitutum  Constantini 
imp. ž. Konstantino dovana. 
contritio II, 143, 145, 
Coppola grafas. II, 171. 
Cornaro Kotryna II, 163. 
Corona regni Bohemiae 51, 
84; C.regni Poloniae 83t. 


Corsica ž. Korsika, 


Cosimo Tura II, 200. 
Cossa Francėsco II, 2004 
Coster II, 130. 
Couci senjorija 250, 
court, curtis 184, 
Courtenai, Canterbury 
196, 202. 
Courtrai 244 k. 
coutumes, customs 185, 
Crėci kautynės (1346 m.) 46, 92, 
155 k., 158, 160, 182. 
Cremona 20; II, 164. 


arkiv. 


|Cristoforo Fiorentino II, 


110. 
Cristoforo Landino 142; II, 
191, 194 k., 213, 288. 
Crivelli Carlo II, 201. 
Cronaca Simone II, 190. 
Croguard 161. 
Cum inter nonnulos bulė 
(1323 m.) 24, 
curtis, court 184. 
Cusanus ž. Nikalojus Kuesietis. 


Časlavo seimas (1421 m.) II, 69. 

Čechija 8 k., 39, 42, 48—55, 57 k., 69, 
85, 204; II, 21, 23, 26 t, 31 E; 
35—43, 48, 51 t., 54, 58, 64, 66— 
74, 78, 80—82, 96—99, 107—113, 
115—117, 121, 126. 

Čechijos (Chelčickio) broliai II, 110 t. 

Čenckas iš Wartenbergo II, 68 k. 

Černigovas 69. 


| Žervinsko privilegija (1422 m.) II, 


102. 


Acgidia. | činšas II, 12. 
| 


Dalimila 54, 

Dalmatija 50, 79 k., 86, 110; II, 58, 
162. 

Damaskas II, 163. 

Danielius, Valuinės ir Haličo kara- 
lius, 65. 

Danija 60 k., 62; II, 61. 

danse macabre 339, 349 k. 


815 — 


Dante 8, 14, 19, 29, 91, 94, 130, 132, 
137, 138, 140, 143, 231, 233; II, 
191 k., 193, 212 k. 

Danzig 64, 75; II, 106. 

Darbininkų Statutas 206. 

Darbų istatymai Anglijoj 
208 t., 210, 212, 223. 

Dati Leonardo II, 212. 

Dauphinė 160, 261, 314—316, 325. 

De comburendo haeretico 
240. | 

Lecembrio II, 188. 

decima ž. dešimtinė. 

Decorated Style 238. 

Defensor Pacis 28—33. 

Dekameronas 137—139, 367 k. 

dekretalijos 23. 

Della Torre 25. 

Demosthenas II, 206. | 

Descartes II, 238, 276. 

Deschamps Eustaches 230, 
347 t., 350. 

Desiderio da 
125; „II, 190. 

dešimtinė 12; II, 55, 

Deventer II, 158 k., 241, 254. 

didikai žiūr. ponai, | 

Didysis Lenkų Statutas 76. 

Didysis Maras, žiūr. Juodoji Mirtis. 

Didysis Naugardas (Novgorodas) 
žiūr. Novgorodas. 

Didžioji Lenkija 81; II, 105 k. 

Didžioji Privilegija (Niederlandų, 
1477 m.) 328. 

Dieppe 280. 

Dietrich von Niem II, 44. 

Dievo draugai (Gottesfreunde) 
1I, 139, 151—154, 156. 

Digestos 169. 

Dijon 351, 358. 

Dimitras Donskis 70, 81. 

Dionysijus Areopagita II, 154, 241, 
249, 268, 276 k., 281. 

Dionysijus Rickel (Carthu- 
sianus) II, 240. 

Dirk Bouts 357. 

dispensacijos II, 53. 


205 t., | 


Settignano 


| 


Diugosz II, 113. 

Dobrzyn 73; II, 60, 62 k. 

dofinas (dauphin, delphinus) 
160. 

dolce stilnuovo II, 192, 

Dolcino 17. 


| D6le'o universitetas 313, 


Domažličiai žiūr. Tausa. 
Domenico Veneziano II, 198. 
Dominici Giovanni 140. 
Dominici, kardinolas, II, 47. 


| dominykonai 17, 23; II, 218. 


Domizio Calderini II, 215. 


Donatello 124 t., 128, 358; II, 188. 


Donato Acciaiuoli II, 194, 
Dormans, Jean et Guillau- 
me de D. 177. 


|Dorpat 63. 
| Douais 357. 


Dovydas I, Skotų karalius, 150 t., 
156; D. II — 309. 

Dovydas Dinantietis II, 268. 

Dovydiškių sutartis 82. 

Dreux grafystė 249, 

DuGuesclin 171 t., 174 t., 180— 


183, 


| Dubois Pierre 15. 


Duccio, Agostino di D. 125 k. 

Dunois 267, 270, 272, 281—283, 
288, 315, 321 k.; D. grafystė — 
312, 

Dunsas Skotas 29, 194; II, 218—221, 
223, 227 k., 230, 236, 239 k., 285. 

Durandas iš Saint-Pourgain 
II, 221, 231. 

Durazzo 86. 

Durbės kautynės (1260 m.) 65. 

Dušanas žiūr. Steponas D. 

dvaras feodalinis 184—186, 289, 311. 


i Džėmas II, 182. 


Eckehart, eckehartininkai 7, 23; 
II, 128, 138 k., 148—156, 219, 
241, 254, 261 k., 267 t., 277. 

€corcheurs 253, 

ėcorcheurs (plėšikai) 278 t., 282. 

Edmundas, Edwardo III sūnus, 297. 


— 316 — 


Edmundas Mortimer 224. 

Edmundas Tudor 305. 

Edwardas Išpažintojas 218. 

Tidwardas III 42 t., 47, 148, 150—160, 
165, 168, 172—174, 176 k., 181— 


183, 188 k., 191, 194, 205 k., 
211 k., 294, 

Edwardas IV 298—305, 316, 320, 
323 k., 327 k. 


Edwardas V 304 t. 

Edwardas, Heinricho VI sūnus, 297 
t., 301, 305. 

Edwardas Ballio!1 151, 

Egremontai 295, 

Ehingeno Taika (1384 m.) 396. 

Zidechsenbund II, 61. 

Einstein II, 264. 

ekspektancijos II, 53, 55. 

Zlbing 62 k.; II, 63. 

ėlections 284. 

Elžbieta Grey 300, 305. 

Elžbieta, Heinricho VII žmona, 306. 

Elžbieta, Karoliaus IV žmona, 51. 

Elžbieta, Liudviko Didžiojo žmona, 

81. 

Elžbieta Stagel II, 139, 151. 

Emauso vienuolynas 54, 

Emilija 98 k., 102, 198; II, 184. 

Enea Silvio Piccolomini 
ž. Pijus II. 

Epikūras II, 236. 

Epiras 79, 

Epple von Geilingen II, 137. 

Erasmas Grasser II, 126, 

Erasmas Rotterdamietis II, 159, 206, 
215. 

Erfurto universitetas II, 92, 174. 

Eriugena II, 241, 249, 254, 256, 268. 

Ermolao Barbaro II, 206. 

Ernstas Habsburgas, Štirijos ir Ka- 
rintijos hercogas, II, 65. 

Zscouchy, d'E., 340, 344, 

esguire 294, 308, 


Este 11, 20, 37, 40, 110, 117; II, 163, | 
|Feo Belcari II, 207. 


196, 212; Beatrice d'E. — Ii, 
196; Borso dE. — II, 198; 
Ercole (Ėrkolė) — II, 165, 


169, 198, 214; Lionello — II, 
198, 

Estija 61, 64, 68, 71. 
Estouteville, Jean dE, — 
279; Robert dE. — 363, 
Etats Gėnėraux 161—166, 168 

t., 174, 179 t., 182—184, 187, 243, 
253 k.,, 262, 267, 284—286, 315, 
322 k., 332 t. 
Etienne de Vignolles 266. 
Etienne Marcel 162—169, 290. 
Etolija 79. 
Etterlin Pettermann II, 140. 
Euboja (Negropontas) II, 114, 162 k. 
Eugenijus IV II, 77—79, 83—95, 170, 
174—176, 183, 186 k., 242, 279. 
Euripidas II, 296, 
Eustache de Loitre 
264. | 
KEustache de Pavilli 254. 
Everso (Eversus) Orsini, 
Anguillaros grafas, II, 184, 215. 
Evreux 260. 


253 k, 


iExivi de paradiso bulė 17. 


Fabliaux 345, 368. 

Faenza (Faėnca) II, 164, 184. 

Falkenberg Jonas II, 17. 

Falstaif 271. 

Falsterbo 62, 

Falstero, sala, 62. 

Fano 101; F. susirinkimas (1357 m.) 
102, 

farsai 362 t. 

Fastnachtspiel II, 133 t. 

Fauvel!l 345. 


Fazio degli Uberti 140; II, 


212. 
Federigo da Montefeltre 
21, II, 184 t. 


Feliksas V, antipopiežius, II, 85, 90—- 
93, 95, 174, 

feodalizmas rytų valstybėse 74; II, 

88, 


= BL = 


Fer (di) nandas, 
316, 325, 330; II, 169, 172. 
Ferdinandas, Portugalijos karalius, 

176. 

fermeriai 188 t., 221, 

Fermo II, 184. 

Ferrantė, Neapolio karalius, 146, 
325; II, 165, 167—173, 178, 186, 
203, 

Ferrara 20, 21, 110, 146; II, 13, 163, 
165, 169, 184, 196—199, 212, 214, 

Ferraros karas II, 165 t., 169. 

Ferraros Sąjunga (1332 m.) 40. 

Ferraros - Florencijos sinodas II, 
86—89, 242, 

Fichet 368, 

Fichte II, 262, 276. 

Ficino Marsiglio 116, 143; 
Ii, 194—196, 211, 212, 280—235, 
286 k., 288. 

Filelfo Francesco 142, 145 k.; 
II, 164, 197, 212. 

Filiogue II, 86. 

Filippino Lippi II, 190, 199 t. 

Filippo Lippi, Fra F. L. 115 t., 
128, 354, II, 188. 

Fillastre Guillaume 368. 

Finansų Taryba Prancūzijoj 264, 284, 
287. 

Fiorenzo di Lorenzo II, 200. 

Fioretti di S. Francesco 
140. 

fizika II, 237 k., 266 k., 288. 

flagelantai 56; IT, 146—149. 

Flandrija 9, 150—156, 162, 172, 176 
k., 188, 241, 244—246, 250 k., 
289, 298, 323, 325, 329, 358, 385. 

Flavio Biondo 145. 

Flavy, Guillaume et Blan- 
che de F. 336 t. 

Flemallės Meisteris 357. 

Eloddeno kautynės (1513 m.) 310. 

Floire et Blancheflor (Fi- 
locolo) 137. 

Florencija (Firenze) 36, 40, 93, 
96, 98 k., 101—103, 105, 108— 
111, 113—116, 119, 122—24, 126 


Aragono karalius, į 


—128, 135, 137 k., 141 k., 146, 
248, 325; II, 3, 23, 31 k., 57, 77 
—79, 84, 87, 91, 161 k., 164—170, 
172, 178, 180, 187—196, 214; 
Studio (universitetas) — 142; 
II, 191, 199 k., 212 k. 

Florencijos - Ferraros sinodas II, 
86—89, 242; unija — 87—89, 
176. 

Florentijus Radewins II, 158. 

Foix, grafai ir grafystė, 278, 282, 
312, 

Folz Hans II, 134. 

Fondi grafas, Onorato Gae- 
tani, — II, 7. 

Forez, grafystė, 312. 


| Forli 102; II, 184. 


Formigni kautynės (1540 m.) 
287 t. 

Fortebraccio II, 80, 84, 

Fortescue John 306—308. 

Forcari Francesco 110; II, 
161—163. 

Vossombrone 101. 

fouage 179 k. 

Fouguet Jean 335 k., 358—360. 

Tra Monreale 98, 101, 105. 

franc-archers 283. 

Franc Archer de Bagno- 
let 363, 

Francesca Romana II, 52. 

Franceschetto Cibo II, 169, 
187, 189, 


Francesco Baroncelli 98, 
100 t. 
Francesco Cieco di Fer- 


rara II, 210. 
Francesco Cossa II, 200, 
Francesco Prignano II, 6, 
11. 
Francesco Vico 107, 
Franche-Comtė (Freigrai- 
schaft), Laisvoji Burgundi- 
jos grafystė, 174, 325, 327—329. 
Franco Sacchetti II, 3, 202. 
Frankfurt a. Main 58; II, 29, 
121. 


— 318 — 


Frankfurto seimai — 1338 m. — 42; 
1344 m. — 44; 1379 m. — II, 9; 
1397 m. — II, 31. 

Frankfurto sutartis 1333 m. 41. 

iranklinai 308. 

Fraterherren 
gyvenimo broliai, 

fraticelli 17, 99 t.; II, 214. 

Frauenlob II, 131. 

„Fraw Jutten II, 133. 

Freigrafschaft žiūr. 
che-Comtė. 

Frezzi Federigo 140; II, 212. 

Frickard Thuring II, 140. 

Priedrichas II Hohenstaufenas 4, 5, 
29; II, 35, 

Friedrichas (III) Gražusis Habsbur- 
gas, imperatorius, 24—26, 33 k., 
58; II, 115, 

Friedrichas III (V) Habsburgas, im- 
peratorius, 325, 326 k. II, 89 t., 
92,*94 k., 109, Jil, il>, 117, 
119 k., 131, 145, 175 k., 178, 198. 

Friedrichas į Habsburgas, "Tirolio 
hercogas, II, 45—47. 


žiūr. Bendrojo 


Fran- 


Friedrichas (Fadrigue) II, Sici- | 


lijos (Trinakrijos) karalius, 17, 
20 k., 36 k. 

Friedrichas VI Hohenzollernas TI, 33, 
44, 66, 70, 71—-73. 
Priedrichas Išmintingasis, 

jos kurfiurstas, II, 144, 
Saksonijos 


Saksoni- 


Friedrichas Meissenietis, 
kurfiurstas, II, 72. 

Friegedank (Freidank) II, 
120. 

Frigija 79. 

Frisija 328. 

Friul 110, 163. 

Froissart 230, 340, 342—345, 355, 
366. 

Froment Nicolas 357. 

Frotier 264, 

Puggeriai II, 121. 

Piinfkircheno universitetatas 78, 

Fust II, 130, 


gabelle 179 t., 284. 


Gaddi Taddeo 126. 

Gačta II, 11. 

Gaščtani 21, 88; Onorato G. 
— II, 7. 


Gaguin 368, 
Galgenreue II, 143, 145. 
galikanizmas II, 83, 89. 
Galilėjus (Galileo Galilei) II, 
237, 239, 276. 
Gallipoli 79; G-io 
(1416 m.) — 110. 
Gallois Rutfin 161. 
Gand (Gent) 152—154, 
244 k., 253, 328, 357. 
Gardinas 69, 72; G-o unija (1432 
m.) — II, 101. 

Gassendi II, 276. 

Gaza Theodoras II, 206, 279. 

Gascogne 158 t., 182. 

Gasparino da Barzizza II, 
212. 

Gasterecht II, 121. 

Gaston de Foix, Navarrės ka- 
ralius, 325. 

Gaston Phoebus, 
ias, 343, 

Gattamelata 125; II, 163, 

Gauthier de Brienne, Atėnų 
dukas, 114, 

Gediminas 66—70. 

Geiler von Kaiserberg II, 
139, 141 k., 146. 

Geldern 242, 247, 250, 326. 

Gemisthos Pletho žiūr, Plė- 
tonas. 

gėnėral des Finances 

gėnėralitės 284, 

Genėve 331, 

Gennadijus (Georgios Schola- 
rios) II, 87 k., 278 k. 

Genova 20, 25, 75, 106, 108, 110, 
113, 131, 248; II, 31, 85, 164 k., 
179, | 

Gent žiūr. Gand. 

Gentile da Fabriano 126 k. 

gentry 148. 


kautynės 


242, 


Foix gra- 


284. 


— 319 — 


Geoffroi de Saint-Belin 274, 

Georg Heimburg II, 92. 

Georges Neville 299, 

Gerardas Bolognietis II, 218. 

Gerardas de Pui 108. 

Gerasis Parlamentas 190, 192. 

Gerhardas Groot (Geert Groo- 
te) II, 52, 148, 158. 

Gerson 270, 348, 368; II, 17 t., 22, 
44—46, 51—53, 139, 232, 240. 

Gervais du Bus 345. 

Gesta Romanorum 229, 

gesuati (iezuatai) II, 52, 214. 

ghibellinai 20 k., 25 k., 34, 37, 40, 95, 
103. 

Ghiberti 
II, 188. 

Ghirlandaio II, 190, 192, 199, 

Giambullari Bernardo II, 
191, 

Giano della Bella 113. 

Gianozzo Manetti 143; 
170, 183. 

Gien (Žjė(n) 273. 

Gilles de Champs II, 19. 

Gilles de Rais (Mėlynbarzdis) 
3381. 137: 

Giltinės šokiai žiūr. Danse ma- 
cabre. ; 

Gioacchino del Fiore žiūr. 
Jokymas. 

Giotto 121 k., 126. 

Giovanni Cavalcanti II, 194 
k., 207. | 

Giovanni Colombini 
Colombini, 

Giovanni di Baro II, 5. 

Giovanni Dominici 140. 

Giovanni Gherardi da Pra- 
to 141 k.; II, 208, 212. 

Giovanni Pisano 123. 

Giovanni Santi II, 212. 

Giovanni Sercambi 138, 140; 
II, 207. 

Giovanni Vico 93, 101, 108 k. 

Girart'as Orlėans'ietis 354. 


Lorenzo 124, 358; 


II, 


žiūr. 


Girolamo Riario II, 167 k. 

Giuliano da Maiano II, 190. 

Giuliano da Sangallo II, 
190. 

giullari II, 209—211. 

Giustiniani Leonardo II, 
198, 208. 

Giusto de Conti II, 212. 

Glarus 60. 

Gloucester, dukai, 222 k., 264, 
280, 289, 291, 293, 

GūG6deke II, 138. 

Gonfaloniere della Giusti- 
zia 105: 

Gontier 348, 365, 368, 


Gonzaga 40, 93, 146; II, 165, 
196, 212, 

G.orz KI. 5B 

Goštautas Jonas II, 103. 

Gotika 121 k., 125, 351—353; II, 


124 t. 

Gotlando sala 61. 

Gottesfreund vom Ober- 
land II, 139, 153. 

Gower John 192, 194, 207 t., 210, 
225, 228 t., 236. 

Gradenigo Pietro II, 163. 

Graikija 79; II, 114, 175 t. 

Grandes Chronigues 
France 344, 

Grandson 328. 

Granville 280. 

Grasser Erasmus II, 126. 

Grėban Arnoul! 361, 363. 

Grenoblės parlamentas 316 k. 

Grey 300, 304. 

Grigalius VII 18, 54. 

Grigalius XI 11 k., 19, 80, 107 k., 

183; TI, 31: 

Grigalius XII II, 20 k., 23—25, 33, 
38, 41, 45—48. 

Grigalius iš Sanoko II, 104. 

Grigalius Nisietis II, 268. 

Grigalius Riminietis II, 232. 

Groot žiūr. Gerhardas Groot. 

Grossetestė 197; II, 221, 235. 

Gruszinski II, 104. 


de 


— 320 — 


Guarino 142, 144, 
188, 215. 

Gubbio taika (1355 m.) 101. 

guelfai 20, 22, 34, 37, 40, 86, 95, 103. 

Guicciardini Francesco 142; 
Ii, 167. 

Guido da Monteieltre 146; 
II, 129, 167. 

Guido de Patrizi 101, 

Guienne žiūr. Akvitanija. 

Guyot Marchant 350, 

Guillaume Barant 253 k. 

Guillaume de Flavy 274. 

Guillaume de Flavy 316 t. 

Guillaume de Tignonville 
374 t. 

Guillaume Fillastre 368, 

Guillaume Karle 167 k. 

Guillaume Noellet 108. 

Guine, grafystė, 159. 

Guiraud Jean II, 216. 

Ginter, Schwarzburgo grafas, 47. 

Gutenberg II, 130. 


146; II, 174, 


Habsburgai 38 k., 41, 43, 46 k., 49, 
51 k., 58 k., 78, 147, 242, 292, 329; 
E0729, 321, 43; 58, 101, 112, 
115—117. 

Mainaut (Hennegau) 
153, 264, 328 k. 

Hakonas VIII, Norvegijos karalius, 
61. Ik, TI, 61: 

Haličas 65, 69 k., 70, 73, 77, 80. 

Hallenkirchen II, 125, 

Hans B6heim II, 157. 

Hansa 60—-63; II, 29, 61, 106, 122. 

Harderwijk 62. 

Harfleur 257 t. 

Hastings 302, 304, 

Hawkwood 105, 107 k., 128. 

Hege! II, 262, 276. 

Heidelberger Stellungstag 
(1389 m.) II, 29, 30. 

Heidelbergo universitetas II, 239, 241. 

Heimbuche Heinrichas II, 16 t., 
35, 

Heimburg Georg II, 92. 


151— 


Heinrichas VII Luxemburgas, impe- 
ratorius, 11, 20—22, 25, 29, 59, 
103. 

Heinrichas IV, Anglų kar., 222—224, 
239 t., 250, 252, 289, 294, 296, 
302: II, 23. 

Heinrichas V, Anglų kar., 240, 256— 
263, 289, 292, 302; II, 113. 
Heinrichas VI, Anglų kar, 263— 
265, 278—281, 287, 289, 292 k., 

297—301, 324; II, 91. 

Heinrichas VII, Anglų kar., 305 t., 
308—310, 330. 

Heinrichas II, de Trastamare, 
Kastilijos kar. (1369—79), 175 
t., 191. 

Heinrichas IV, Kastilijos karalius 
(1454—74), 325. 

Heinrichas Karintiškis, Čechų kar., 
39, 49. 

Heinrichas Wittelsbachas 41. 

Heinrichas Aklasis 236. 

Heinrichas Cremonietis (Krė-) 14, 

Heinrich der Teichner II, 
134 t. 

Heinrichas iš Alkmaro II, 135. 

Heinrichas iš Miigelno II, 131. 


Heinrichas iš Nėrdlingeno II, 139, 
151—153. 

Heinrichvon Mohrungen II, 
138. 


Heinrichvon PlauenlI, 62k. 

Heinrich von Virneburg, 
Maimzo arkiv., 41. 

Heynlin 368. 

Heldenbuch II, 130. 

Helsingborg 12. 

Hennegau žiūr. Eainaut. 

Henneguin Jean 358, 

hennins 339, 341. 

Henri Baude 350. 

Hercegovina II, 114, 

Herford Nikalojus 202. 

Hermesas (Merkurijus) Trismegistas 
II, 213, 281, 285, 

| Hernryson Robert 237. 

| Herodotas II, 206. 


— 321 


Hesdin 341 t., 351. 

Hesiodas II, 206. | 

Hexham'o kautynės (1464 m.) 299, 

Higden 225. 

Ho6chstetteriai II, 121. 

Hohenzollernai II, 33, 112, 120. | 

Homeras II, 188, 190, 209. 

Holstein 60—62; II, 119. 

Horodlės sutartis (1413 m.) II, 99— | 
101. | 

hospitalininkai (jonininkai) 23. 

hospites 185. 

h6tels 351. 

H6tel Saint-Pol 177, 351. 

Hotspur 239. 

Howard 302. 

Hufe (mansus) 184. 

Hugo van der Goes 128, 357. | 

Hugo von Langenstein II,| 


indulgencijos II, 41 t., 


138. | 


Hugonas Viktorietis 197. 

Hugues Aubriot 178. 

Humbertas II, Dauphinė valdo- 
vas, 160. 

Hume (Jum) II, 236. 

humour 231, 238. 

Hunyady Janos II, 112, 116, 
176 k. | 

Husas 200; II, 37—43, 48—52, 68, | | 
97 t., 103, 230. 

husizmas II, 51 t., 54, 66 k., 69, 71, 
76—78, 80—-82, 86, 97 t., 109 t., 
11i, 118; žiūr. našlaičiai, tabo- 
ritai, utrakvistai. 


|! Italai, Italija 3, 5, 8 k., 


86, 91 k., 94 k., 98—100, 103, 109, 
116, 147; II, 16 t., 23, 26, 34, 63, 
96. 


| „Imperatorius ir abatas“ II, 134. 
| „Imp. Sigismundo Reformacija“ II, 


119, 156 t. 

53, 134, 143— 
145, 

Infessura IT, 207. 

inkorporacijos aktai 294. 

inkvizicija 17 k., 23, 100, 
145, 

Innocentijus III 18. 


1704 II, 


| Innocentijus IV 4, 


Innocentijus VI 11, 58, 99 k., 
LI, io 

Innocentijus VII II, 20, 55. 

Innocentijus VIII II, 145, 169, 182, 
185, 187, 286 k. 

Institor II, 145, 

Institucijos Justiniano 169. 

Irnerijus 92. 


103; 


, isihastai II, 277. 
| Ispanija 3, 72, 104, 292, 325; II, 24, 


54 k. žiūr. Aragonas, Kastilija. 
Istrija 110; II, 115, 162. 


| išpažintis II, 143—145. 


13, 19—22, 
25—27, 34, 35, 37, 40—42, 44, 
84, 86—147, 241, 248, 289 t., 325; 
II, 3, 10 t, 24 t, 30 t., 54—56, 
58, 64 t., 91, 115, 141, 160—217. 

ius ducale 73; i. militare 74; 
ispolonicum, i. terrfestrė 
74; i. spolii 12, 


| Izabėlė Aragonietė II, 189, 


Iachytai 93, 95, 99 t.; 

Tesi II, 74. 

iezuatai (gesuati) II, 52, 214, 

Iglavo (Iglau) seimas (1436 m.) | 
II, 82. | 

Ile-de-France 259, 280, 322. 

imitatio Christi II, 146, 155, | 
158 k. 

Imola II, 164, 167. | 


II, 146. 


imperatoriai, imperija 3—5, 18—22, 
24 k., 27, 29, 37, 42—45, 58, 84— | 


Istorija 


| Izabelė dEste II, 


| Izabelė Portugalė, 


| Izabelė Bavarė 242, 248—252, 260— 


262, 348, 354, 

196. 

Izabelė, Jono Gerojo duktė, 173. 
Izabelė, Kastilijos karalienė, 325, 
Pilypo Gerojo 
žimona, 313, 


| Izabelė, Richardo II žmona, 222, 
250. 

| Izidorius, Kijevo metropolitas, II, 
87, 176, 279, 


| Izotta II, 184, 


21 


— 322 — 


Jacguemont 354. 

jacguerie 167 t., 186, Z89, 291, 

Jacgues Bonhomme, jacgu- 
es'ai 160, 163, 167 t. 

Jacgues Coeur 282, 332, 351. 

Jacgues Doret 357. 

Jacgues Fournier žiūr. Bene- 
diktas XII. 

Jack Straw 217 t., 219, 

Jacopo Arlotti Stefanes- 
chi.21. 

Jadvyga 77, 80 k., 83; II, 26, 59 k. 

Jaime (Chaimė, Jokūbas) I, Ma- 
jorkos kar., 17. 

Jaime II, Aragono karalius, 17. 

Jaime III Majorkietis 87, 174. 

jakobitai II, 89. 

Jamblichas II, 206, 241, 278, 280 k. 

Jaunutis 69. 

Jean Berri, dukas, 241, 244, 247, 
249, 251, 256. 

Jean BBondol 354, 

Jean Brehol 288. 

Jean dAlbret 325, 

Jean dArmagnac 182. 

Jeand'Estivet 275 k. 

Jeande Bourgogne 226. 

Jean de Bruges 357. 

Jeande Condė 345, 

Jeande Marville 359. 

Jean de Meung žiūr. Clopi- 
nel, 

Jean de Mirecourt II, 232. 

Jean de Monfort, Bretagnės 
dukas, 174, 248 t. 

Jean de Montreuil 348, 368. 

Jeande Picguigni 163 k. 

Jean de Troyes 253—255, 

Jean de Venette 344, 

Jean de Vienne 18i, 

Jeandes Marės 243 k., 246. 

Jean Jouffroy 368. 

Jean Henneguin 358. 

Jean Le Fčėvre 349. 

Jean Le Mercier 247. 

Jean Majoris 315, 

Jean Pėpin 358. 

Jean Petit 251 t. 


Jeanne, Liudviko X duktė, 158. 

Jeanne dArc 259, 267—278, 288, * 
338, 349 k:, 365. 

Jeargeau 271. 

| Jedlno privilegija II, 102. 

Jeronimas, šv. 31, 133, 

Jeronimas Prahietis II, 36, 40, 52, 
68, 202. 

jėzuatai (gesuati) II, 52, 214. 

jietis 269, 283. 

Jogaila 73, 81—84; II, 26, 33, 58— 
65, 69—71, 96 t., 99—103. 

John Ball 21t. 

John Balliol 151. 

John Cade 296. 

! John Cornwall 225. 

John of Gaunt Lancaster 
171, 176, 181, 191 k., 194—196, 
214, 222 k., 230, 289, 291, 296 k. 


Johnof Trevisa 225. 

Jokymas (Gioacchino 
Fiore) 17, 93, 99; II, 34. 

Jokūbas (James) I, Skotų kara- 
lius, 236 t. 

Jokūbas (James) I Stuart 310. 

Jokūbas II Stuart 310. 

Jokūbas III Stuart 310. 

Jokūbas TV Stuart 310. 

Jokūbas Capocci 14, 

Jonas XXII 11—14, 17, 19, 22—28, 
34—41, 68, 87, 350; II, 25, 231. 

Jonas XXIII II, 25 k., 33 k., 39—42, 
44—46, 54 k. 

Jonas V Palaiologas 79, 107. 

Jonas VIII Palaiologas II, 85—88, 
113, 

Jonas III, Did. Maskvos Kun,, II, 
107. 

Jonas Albrechtas, Lenkų kar., II, 107 
k., 112. 

Jonas Luxemburgas, Čechų kar., 38 
—41, 43, 45, 49 k., 71, 149, 151, 
155, 345. g 

Jonas Anjou II, 171. 

| Jonas | Luxemburgas, 

markgrafas, 55. 


| Jonas, Bretagnės dukas, 153. 


del 


Moravijos 


— 323 — 


Jonas Bebaimis, Burgundijos dukas, 
250—256, 258, 260—262, 265, 313, 
334, 338; II, 113. 

Jonas Gerasis, Burgundijos dukas, 
157 kt., 161, 163, 165 k., 168, 172 
-—175, 179, 241, 289, 340, 347, 
350, 354. 

Jonas Damaskietis II, 277. 

Jonas Capreolus II, 239. 

Jonas Jandunietis (de Janduno,| 
de Jandun) 15, 26, 28 k., 33 
k 365 El, 220. 

Jonas iš Jenzensteino II, 27. 

Jonas iš Kapujos II, 140. 

Jonas iš Pomuko (Nepomukas) II, 
27. Ž 

Jonas iš Rokicano II, 72, 81, 82, 
109, 

Jonas, Litomišlio vysk., II, 66. 

Jonas Milič 54 k.; II, 36. 

Jonas, Olomouco vysk., 52. 

Jonas Paryžietis (Jean Ouidor) 
14 t., 29. 

Jonas Wittenborg 61. 

Joštas, Moravijos markgrafas, II, 26 
—-28, 32 k. 

Joštas, Vroclavo 
II, 109. 

Juan (Chuan) II, Aragono ir Na- 
varrės kar., 325, 327; II, 170, 
171. 

Juandela Huerta 359. 

Julijona, Algirdo žmona, 82 k. 

Juodasis princas (Edwardas) 158 t., 
175, 181 t., 183, 191 k. | 

Juodoji Mirtis 55 t., 189, 191, 204. 

Juozapas, Konstantinopolio patr., | 


(Breslau) vysk., 


II, 87. i 


Jurgis Brankovič II, 114, | 

Jurgis (Georgios) Trapezundiš- 
kis II, 279. 

Jouffroy Jean 368. ! 

Jouvenel, Jean J. des Ur-; 
s ins, 265, 332, 

Justinger Konrad II, 140. 


Yarland (virgate) 184, 
yeoman, yeomen 148, 237, 308. 


Yolanda Aragonietė (Anjou) 264. 
279. 

Yolanda, Savojos dukienė, 
327 k. 

Yorkai 224, 289, 291, 293, 295, 297— 
306, 309. 

Ypres 244 k., 328, 


324 k., 


Kabala II, 195, 285 t., 287 t. 
kabošininkai (cabochiens) 253 
—-256. 


Kajetanas II, 240. 

Kalabrija 86. 

kalavijuočiai 64; žiūr. Livonjia, 

Kalikstas III 145; TI, 170 k., 176— 
178, 185 k. 

kalikstinai žiūr. utrakvistai. 

Kališo Taika (1343 m.) 64, 69, 71. 

Kampanija II, 75, 184. 

Kampen 62. 

Kant II, 123, 236. 

kantonai (Orte) 59 t. 

Kantor Georg II, 250. 

kapitonai, kapitonai generolai Pran- 
cūzijoj 180 t., 269. 

Kapitolijumas II, 13. 

Kapuja (Capua) II, 11. 

Karaliaučius (K6nigsberg) 63; 
II, 106. 

Karaliaus Taryba Anglijoj—192, 
220, 222 k., 203; Prancūzi- 
joj — 177, 184, 243, 247, 264, 
282, 287, 304. 

Karališkieji Prūsai II, 106. 

kardinolai 12 k., 23 k., 43 k., 106; II, 

3—9, 11—17, 20—23, 25, 44, 53 

—56, 77, 79, 81, 83, 94, 187. 

Karintija (Chorutanija) 39—41, 43, 
48; II, 58, 115. 

Karlemeinet II, 131, 

Karolius IV, imperatorius, 14, 40, 43 
—49, 51-—59, 62, 71, 73, 78, 84 
k., 92, 94, 96, 99 k., 103, 106 k., 
109, 130 k., 164, 174, 176; II, 5, 
9, 26—28, 36, 67 k., 96 k., 126. 

Karolius V, imperatorius, 329, 334; 
II, 10, 117, 289. 


— 324 — 


Karolius IV, Prancūzų kar., 
47, 150. 

Karolius V, Pranc. kar., 160—183, 
187 k., 289, 333, 335, 345, 347, | 
350 k., 358; II, 7, 8, 10—13, 15, | 
18, 

Karolius VI, Pranc. kar., 239, 241— 
263, 289, 351, 354; II, 18 k,, 31. 

Karolius VII, Pranc. kar., 260—263, | 
289 k., 293, 311, 314—317, 333, 
335, 337 k., 350, 360; II, 89. 

Karolius VIII, Pranc. kar., 241, 329, | 
330, 360; II, 165, 173, 182. 

Karolius I Anjou, Neapolio kar., 
20; II, 170. | 

Karolius II Anjou, Neapolio kar., | 
20, 23, 241. 

Karolius III Anjou, Durazzo du- 
kas ir Neapolio karalius, 87; IT, | 
40 t. 

Karolius Robertas  (Karobertas) 
Anjou, Vengrų kar., 20, 50, 68 | 
t, 13) 78, 85; 

Karolius Blogasis, Navarrės karalius, | 
157 t., 162—169, 174 k., 289, 345, 

Karolius, Alfonso Aragoniečio sū- 
nus, II, 171. 

Karolius Anjou-Valois 279, 314. 

Karolius (Charles) de Blois, 
Bretagnės dukas, 153, 156, 171. 

Karolius, Kalabrijos dukas, Roberto 
II sūnus, 86. 

Karolius, Liudviko XI brolis, 317, 
322—324, 

Karolius, Orlėans'o dukas, 251 t., 
258 t., 267, 272, 345, 348—351, 
364, 

Karolius Patrakėlis (Charles le 
Tėmėraire) 300 k., 313 t, 
317, 320—328, 334, 340 k., 360 k.; | 
II, 131, 138, . 

Karolius Valois 241. 

Karolius Ispanas, konetablis, 158. 

Karšovės pilis 65. 

Kaspar Schlick II, 92, 93. | 

Kastilija 175 t., 181, 191 k., 325; II, | 
9, 19, 48. 

kaštelionai 76; II, 59, 


33 t;, | 


Kaitalonija (Katalunija) 325. 

katharai 17, 18. 

Kaunas 69, 72, 

Kavasila II, 277. 

Kazimieras Didysis 50 k., 53, 55, 64, 
66, 68—70, 73, 75—77, 80, 95; 
II, 59. 

Kazimieras IV— II, 101 — 107, 110, 
112, 114. 

Kefalonija II, 163 

Kento sukilimas (1450 m.) 296. 

Kepler II, 276. 

Kęstutis 69—73, 81 k. 

Keturi Straipsniai 
Straipsniai. 


žiūr. Prahos 


Kijevas 69. 
Kildarės grafas 310. 


Kiprijonas, Lietuvos metropolitas, 
70. 

Kipro sala ir karalystė II, 9, 162 k., 
176. 


Kirilo pranašavimai 99 t.; II, 34. 

Klaipėda (Memel) 63, 65, 72, 82; 
II, 64. 

Klementas V 10—13, 17, 19, 21—23. 


; Klementas VI 11 k., 15 k., 43 k., 47 


k., 53 k., 56, 86 k., 91, 97, 99k., 
163, 350; II, 148, 232. 
Klementas VII, antipopiežius, 
248; II, 3 t.,, 7—9, 384 k. 

Klementas VIII, antipopiežius, II, 
75 k. 

knights 189—192, 295. 

Knolles žiūr. Robert Knol- 
les. 

Kodeksas Tustiniano 169, 

Kolmar (Colmar) 326, 327; II, 
29. 

Kolmaro unija (1397 m.) II, 61, 106, 
107. 

K6ln 301, 326; II, 1121 k. 

Kėlno mokykla — 357, univer- 
sitetas — II, 92. 

Kėlno suvažiavimas (1342 m.) 44, 

Kolumbas 309, 

Komonerų Taryba 190, 192, 205 t., 
239, 293 t., 296, 302 t., 308. 


245, 


| Kompaktatai II, 82, 109 t. 


— 325 — 


kompanijos 106, 160 t., 163, 170, 173, 
175 t., 180, 282; žiūr. kondottie- 
riai, compagnies dordon- | 
nance. 

kondottieriai 98, 101, 104 k., 111, 113, 
147 k); II, 103, 

konkordatai (kurijos) II, 56, 174. 

Konradas iš Gelnhauseno II, 16. 

Konradas, Mainzo arkiv., II, 72. 

Konradas, Prahos arkiv., IT, 70. 

Konradas Schmid II, 148. 

Konradas von Jungingen II, 
60, 62. 

Konradas von Soest II, 128. | 

Konradas von Wurzburg II, 138. 

Konradas Waldhauser 54; II, 
36. | 

Konstantinas XI Palaiologas II, 88. 

Konstantino Dovana 16, 32, 144 t. 

Konstantinopolis 79, 334; II, 88, 113 | 
k., 162 k, 117 k. 

Konstantinovič 
104, 

Konstanz II, 30. 

Konstanzo sinodas II, 44—57, 63, 65, 
74 k., 78, 83, 95, 144, 214, 219 t. 

Konstanzo unija 327. 

kontrapunktas 360. 

konventualai (pranciškonai) 
22. 

Kopenhaga 62. 

Kopernikas II, 267. 

Korfu II, 162. 

Korsika (Corsica) 12, 94, 

Korvinas Motiejus 327; II, 107, 110, 
112—114, 116 t., 169, 180. 

Kossovo kautynės (1389 m.) 80. 

Košicų privilegija (1347 m.) 77. 

Kotryna de Rochelles 273. 


Mykolas II, | 


16 k., 


Kotryna, Gastono de Foix duktė, 
225, ! 

Kotryna, Karoliaus VI duktė, 257, | 
262 k. | 

Kotryna Sienietė 107—109, 140; II, | 
3,6, 8—10, 52. 


Kraft Adam II, 127. 
Kraina 43; II, 58, 115. 
Krėtos sala II, 162. 


| Kvintilianas 


Krėva 69, 82. 

Krėvos sutartis (1385 m.) 83 t. II, 
58, 

Krymas žiūr. Perekopo Orda. 

kryžiaus žygiai 106, 149, 292; IT, 113 
k., 176—182. 

Kroatija (Chorvatija) 50. 

Kroja II, 162 k. 


| Krokuva 75 k.; II, 60, 121. 


Krokuvos universitetas 53, 77. 
Krokuvos aktas Ii, 102, 104, 113, 
Ksenofontas II, 188, 213. 


| Kuchmeisteris von Stern- 


berg II, 63. 

Kujavai 73; II, 60. 

Kujavų Bresto teismas (1425 m.) — 
Ii, 99; privilegija — II, 
102. 


: Kulikovo kautynės (1380 m.) 81 k. 


Kulm, Kulmija 62 k., 75; II, 64, 106. 


| kunigaikščiai Lenkų—73 t., 76; V O- 


kiečių — 42—46, 56—58; II, 
28—31, 33 t., 65, 69—74, 81, 91 
t., 94, 118—120, 122. 

kurfiurstai 22, 25, 42 k., 45, 51 k., 
56—58, 92, 94; II, 30—34, 43, 61, 
70, 72, 90, 92, 94 k., 118—120. 

Kuršiai 65. 

Kvintas Kurcijus (Ouintus Cur- 
cius) II, 170 

(Ouintilianus) 

143; II, 206. 


| La Hire 266, 269, 272, 279, 338. 


La Sale, Antoinede La S. 366 


—-368, 

|La Tremoille 264, 267, 271 t., 
278 t. 

La Tour Landry, de La T. L, 
336. 


Laaiando sala 62. 

Ladislaus žiūr. Vladislovas. 

Lagni 259, 272, 274. 

Lahnsteino suvažiavimas (1338 m.) 
42, 

Laienchristentum 
150, 152 t., 156. 


II, 148, 


'Lainberger Simon II, 126 t. 


— 326 — 


laisvosios dvasios broliai 17; II, 35,, Leonardo Giustiniani 


66, 149, 150 t., 154. 
laivynas Prancūzų 181 t. 
Lancasterai 224, 289, 291—293, 296 
k., 298—301, 305 t.; žiūr. Hein- 
richas IV, V, VI, John 
Gaunt. 
lamenti II, 207. 
Landau grafas 105. 
Landfrieden 56; II, 28, 30. 
Landino žiūr. Cristoforo L. 
Landry,de La Tour L. 336. 
Landsknechte II, 118. 
Landtagai II, 120. 
Langland William 
210, 225—228. 


Languedoil 284. 


of! 


194, 208, | 


Iš, 
198, 208. 

Lėonas, karalystė, 325. 

Leonora Aragonietė II, 186, 189, 

Leopoldas I Habsburgas 33t. 

Leopoldas III Habsburgas 59; 
30, 115. 

Lepanto II, 162 t., 179. 


II, 


| Lesbos II, 179, 


lettresderemission 158. 
Lex Regia Ol t. 


|Libell of English Policy 


298. 
Liėge (Lūttich) 252, 278, 321— 
324, 326. 


| Lietuva 9, 39, 49 k., 63, 64—73, 75, 


Languedoc 161—163, 241, 246 k., | 


284—286, 315. 

Laon 244, 253, 271. 

Lapino romanas II, 135; plg. Rey- 
nekede Vos, 

Laskaris Konstantinas II, 206. 

laudi (laudes) II, 193, 207, 215. 

Laufenberg Heinrich II, 
128, 

Laura 88. 

Laurina Luciano 122. 

lavnikai (žawnik) 75. 

Le Bel Jean342t. 

Le Cog Robert 163, 165, 

Le Fėvres, Jacgues L. F. 
dEtaples II, 276. 

Le Fėvres Jean 349. 

ILLe Mercier Jean 247. 

Le Moiturier Antoine 359. 

legistai 29, 48, 149, 158, 183. 

Legois 253 k. 

Leibniz II, 266, 276. 

Leicestero (Lėstero) parlamen- 
tas (1414 m.)—256 t. L. sutar- 
tis (1414 m.) — 256. 

Leipzigo universitetas II, 38. 

Lemnos II, 163. 

Lenkija 8 k., 41, 49 k., 53, 55, 62—64, 
66 k., 71, 73—77, 80 k., 83—85; 
II, 10, 26, 43, 58—65, 69, 71—73, 
96—108, 112—115, 117, 119. 


80—84; II, 43, 58—64, 96 k., 98 
—104, 107 k. 
Lietuvos Brastas 72. 
lieutenants 180 t. 
Lille 351, 360 k. 


| Limburgai broliai 354, 356. 


Limoges 179. 

Limousin 172, 261. 

Lionel of Clarence 224, 229, 
296 t. 

Lionardoda Vinci II, 190, 239. 


| Lipanų kautynės (1434 m.) II, 82. 


Lippi, Fra Filippo L. — 115 
t., 128, 354; II, 188. 

Lippi Filippino II, 190, 199 t. 

Lippo Memmi 126. 


| Lister 219, 


Lit de jus ticiė 255; 

Liubartas 69, 81. 

Liuciperio laiškas 15. 

Liudvikas Bavaras, imper., 11, 14, 17, 
24—29, 33—47, 68 k., 92, 94, 96 
k., 151—154; II, 231. 

Liudvikas IX šv. 170. 

Liudvikas XI 288, 300 k., 304, 311, 
314, 315—335, 337, 350, 360, 364; 
II, 169, 180, 189, 232. 

Liudvikas, dofinas, Karoliaus VI sū- 
nus, 252, 254—256, 258, 260. 
Liudvikas Anjou-Valois I—173 
t., 179, 241 t.; II, 10—/12, 30; L. 
II — 87, 248, 260; II, 11, 18, 25; 

I. XII — 264; II, 75,85. 


— 327 — 


Liudvikas Bourbon 340. 

Liudvikas de Mačle, Flandrijos 
grafas, 176, 242, 244, 245. 

Liudvikas de Nevers, Flandrijos 
grafas, 150, 152, 154, 156. 

Liudvikas d'Orlėans 
338, 345, 347, 351. 

Liudvikas Mauras žiūr. Lodovico 

i11 Moro. 

Liudvikas, Brandenburgo markgra- 
ias, 39, 43, 45, 47, 51. 

Liudvikas, Pfalzo kurfiurstas, II, 50, 
72. 

Liudvikas, Tarento dukas, 86 t. 

Liudvikas d'/Aleman II, 76 — 83, 
86, 89. 

Liutaveras 60. 

Liuteris (Luther) 7, 196; II, 37, 
230. 

livery 295, 

Livijos Titas 368; II, 92, 113, 170, 
206. 

Livonija 64 k., 68, 71 k., 81 k.; II, 
61 k., 101. 

Livorno 113, 

Lydgate John 236. 

Lyon 244, 330 k., 358. 

locator 74 t. 

Lochner Stephan 157; II, 128. 


Lodi 20; II, 161, 163; L. Taika 


(1454 m.) II, 162, 1164, 
Lodovicoil Moro 325; II, 165 
—169, 173, 
lollardai 202, 211 t., 222, 239 t., 293, 
302. 
Lombardija 25 k., 39 k., 96, 99, 103, 
111. 
Lombardų-Venecijos Sąjunga 103. 
Londonas 196, 215—218, 298, 305. 
lordai 188 t., 192, 205, 218, 220, 239, 
Lorenzetti Ambrogio 126. 
Lorenzoil Magnifžicož. Me- 
dici. 
Lorenzo Valla 143—146. 
Loretto II, 214. 
Loschi Antonio II, 213. 
Lotharingija 301, 312 k., 326—328. 
Louvaino universitetas 313. 


246—252, | 


Louvet 264. 

Louvre 177, 351, 

Lozorius, Serbų karalius, 79 k. 

Libeck 60—63, 67; II, 121. 

Libecker Altes Testament 
II, 129. 

Lubovlės Taika (1411 m.) II, 65, 71. 

Luca degli Albizzi 141. 

Luca della Robbia 126; 
190, 

Lucanus II, 206. 

1 cca 21, 37,,41. 

Lucern 59, 

Lucko suvažiavimas (1429 m.) II, 
100. 

Lucrezia Borgia II, 106. 

Lucrezia Donati II, 191, 193. 

Lucrezia Tornabuoni II, 
191, 199, 207, 210. 

Luigi Marsili 141, 143, 

Lukanas (Lucanus) II; 206. 

Lukijanas II, 203. 

Luna, Pedro de L., žiūr. Benedik- 
tas XIII. 

Lund 62. 

Lusignan, Jacguede L. — II, 

+ 163; Pierre de L. 370. 

Lutheris Braunschweigie- 
tis 64, 

Luzacija 49, 51, 55; II, 110, 119. 

Luxemburgai 43, 48 k., 55, 57, 78, 
147, 274; II, 26 k., 30—33, 58, 
05, 79. 


21; 


| Luxemburgas 48, 55, 250, 313, 321, 


325—327; II, 26. 
Luxeuil 280. 
Lvovas 75; II, 64. 


* 


Machaut Guillaume 230, 345 
—347. 

Macchiavelli 113, 142, 

Macon 179, 241, 278, 280. 

Maganza II, 209. 

Magdeburg 75. 

magija II, 281. 

magnatai žiūr. ponai. 

Magnus Smex 60—62. 

Maiestas Carolina 52. 


— 328 — 


Maillart Jean 345. 

maillotins 243 t. 

Maine, grafystė, 149, 261, 264, 278. 

maintenance 295. 

Mainz II, 29, 121 k. 

Mainzo seimas (1439 m.) II, 90. 

maior,maire, mayeržiūr.vil- 
Licus. 

Maison de Beautė 177. 

Maitre Pierre Patelin 363; 
II, 134. 

Majoris Jean 315. 

Majorka 281. 

Makedonija 79. 
Maksimas Išpažintojas II, 268, 277. 
Maksimilijonas I, imper., 49, 326, 
328—330; II, 117, 119, 130 k. 
Malatesta 101; Carlo—IT, 23, 
25, 47; Galeotto—101; Gis- 
mondo — II, 184 t, 215; Ro- 
berto — II, 169, 

Malines 326. 


Malleus maleficarum II, 
145, 

Malm6 62. 

Maimajas 81. 

mameliukai II, 163, 

Mandeville John 226. 

Manetti Gianozzo 143; II, 


170, 188. 

Manning Robert 192. 

manor 184, 188 t.,, 204—206; 208— 
210, 221. 

mansas (mansus, mans, mas, 
Hufe, virgate, yarland) 


184 t., 204, 
Mantegna 128; II, 190, 200. 
Mantes 174, 244, 262. 3 


Mantova (Mantua) 40, 93, 103, | 


111, 146; II, 165, 196, 212. 
Manuilas II 334. 
Manuilas Chrysoloras II, 278. 
Marbacho suvažiavimas (1405 m.) 
iš. 
Marcadė Eustache 361. 
Marcher Lords 295, 
Margarita Anjou, Heinricho VI 
žmona, 281, 293, 297—301, 320, 
323 k. 


Margarita Beaufort 305, 
| Margarita, Danijos, Norvegijos ir 
Švedijos karalienė, II, 61. 
Margarita Ebner II, 151. 


Margarita, Karoliaus Patrak. žmo- 
na, 323, 329, 
Margarita, Maksimilijono I duktė, 
329. 
Margarita, Pilypo Drąsiojo žmona, 
176 k., 245, 


Margarita, Skotų karalienė, 310. 
Margarita, Tirolio grafaitė, 43. 
Maricos kautynės (1371) 80, 
Marienburg 64; II, 62. 
Marija Anjou 86. 


Marija Burgundė - 326, 328 k.; II, 
117, 131. 

Marija, Liudviko D. duktė, 80, 81; 
AI,. 10. 


Mariotto Davanzati II, 213. 

maronitai II, 89, 

marmousets 247—249, 

Marseille 331, 

Marsiglio Ficino žiūr, Pici- 
no. 

Marsili Luigi 141, 143, 

Marsilijus Inghenietis II, 232, 239. 

Marsilijus Hibernicus II, 240. 

Marsilijus Padovietis 15, 26, 28—37, 
44, 91 k., 94, 197; II, 15, 231. 

| MarsuppiniCarloM.dArez- 

Ža II, 213. 

, maršalai 180 t. 

| maršalka 76. 

Martial dAuvergne 350. 

Martialas II, 206. | 

Martin Bernard 357. 

Martin Lefranc 350. 

Martynas V—1I, 47, 55 t., 65, 73—77, 
94, 174, 183, 186 k. 

Martynas Huska (Lokvis) II, 70. 

Masaccio 128, 354; II, 200. 

Maskoblit II, 131. 

Maskva 70, 81 k., 84; II, 59, 107. 

Masolino 128; II, 188. 

Mastino della Scala 40. 

Matteo di Giovanetto 354. 

Matteo Franco II, 191. 

|! Matteo Palmieri II, 212 k. 


— 329 — 


Mažoji Lenkija 50, 80 k.; II, 105. 
Mazovija (Mozūrai) 73, 81. 
Meaux 167, 

mechanika (fizika) II, 237. 

Mecklenburg 62 k. 

Medici, Medičiai, 114—116, 118, 
127, 141; II, 166; Salvestro 
-114; Vieri-114; Giovanni 
di Bicci — 114; Cosimo il 
Vecchio — 114—116, 141 — 
143; II, 161 t., 164, 167, 170, 180, 
194, 199, 208, 278, 280: Piero 
il Gottoso — 115; II, 164, 
188; Giuliano — II, 166, 168, 
192 k; Lorenzo il Magni- 


fic0o—323, 325; II, 165 — 170, | 


173, 187—196, 199, 205—208, 210, 
212, 287; Piero di Lorenzo 
II, 169; Giovanni (Jonas), 
pop. Leonas X, — II, 169; Lu- 


! 
į 
| 
| 


1 


crezia Žž. Lucrezia Torf-| 


nabuoni, 
Meinhardas, utrakvistų vadas, II, 
109. 
meistersingeriai IT, 131 t., 134. 
Melchior Cano II, 240. 


Melfi kodeksas 29. 


Mėlynbarzdis ž. Gilles de Rais. : 
Melno Taika (1422 m.) II, 64, 71, | 


100. 

Melorijos kautynės (1281 m.) 113, 
MelozzodaFor1i128; II, 200t. 
Memling 157. 
Menagier de Paris 336. 
mendikantai 18, 191 k., 202 k., 218. 
Mengli Girėjai II, 107, 114. 
Mentel J. II, 130. 
Merkurijus Trismegistas II, 

281, 285. 
Merlino pranašavimai 99. 
merchant-adventurers 298. 
Merula II, 206. 
Meschinot 368. 
MessieursdesFinances 287, 
Metelino II, 170. 
Metzo seimas (1356 m.) 57. 
Meulans 174, 262. 
Michalovas II, 64. 


213, | 


Michel Angelo 124; II, 190, 
200. 

Michel Colombe 360. 

Micheledel Gigante II, 212. 

Michelet 120. 

Michelozzo 121. 

Midi Nicole 277. 

Mieso kautynės (1427) II, 73. 

miestai, miestelėnai 185—187, 290, 
331, 335; Anglų — 148, 188— 
190, 192, 202, 204—206, 213, 223, 
225, 290 k., 294, 298, 303; Če- 
chų—lII, 27, 42, 66, 96, 98, 109, 
111; Italų — 93-96, 98—100, 
102—106, 108, 112, 116—118; 
Lenkų — 74—77; II, 96, 98, 
103, 108; Prancūzų — 148— 
150, 154, 158, 162—169, 171, 173, 
180 k., 183, 242—246, 258, 286, 
289—291, 311, 317, 330—332, 335 
k., 339, 342, 345; Teutonų 
Ordino — II, 61—63; Ven- 
grų —08; Vokiečių — 41 
k., 44—46, 58; II, 28—31, 65, 73, 
92, 118, 120—122, 124, 157; V o0- 
kiečių teises — 50, 53 t., 
74 t.; II, 96; miestų sąjun- 
gos Vokietijoj — 58 t.; 
II, 28—30, 65. 

Mykolas Kuchmeisteris von 
Sternberg II, 63. 


mikrokosmas II, 247, 271, 287. 


Milanas 20, 25 k., 37, 87, 93, 99, 103, 
110—113, 115—117, 247 k., 325; 
II, 32, 65 k., 77, 161—167, 169, 
178, 196 k. M. katedra — 
112,. 421, 

Milič Jonas 54 k., II, 36. 

Mindaugas 64—66. 

Minerbetti Pietro II, 207. 

minnesangeriai 53; II, 131, 137 t. 


| Mino da Fiesole 125; II, 190. 


minoritai žiūr. pranciškonai. 

mirakliai 238, 363. 

Misija 79. 

misterijos 238, 361—363; II, 133; 
plg. sacre rapresenta- 
zioni, 


— 380 — 


Mykolas Česenietis 24, 26, 36, 38. 

Mykolas de la Pole 222. | 

Mitilena II, 114, 

Mocenigo Tommaso 110; II, 
162 k. 

moderna devotio II, 159. 

Modano miestas II, 163. 

Moeno sala 62. | 

Moldavija 78, 80; II, 60, 101, 104, | 
107,-113, 

Moliėre 363, 

Molinier 340. 

Montifort VAmauri 153, 174. 

Monfort, Jean de174, 248 t. | 

Monfort Hugues II, 131. 

Monte delle Fanciulle II, 
166. 

Montpellier 174, 242, 358. 

Mont Saint Michel 172, 261, 
268. 

Monstrelet 340, 344. 

Montagu 299. 

Monteferrato 105, 

Montefiasconės susirinkimas 
(1354 m.) 101. 

Montereau suvažiavimas (1419 
m.) 262. 

Montlhėry kautynės (1465 m.) 
322. 

moralijos 238, 362 k. 

Moravija 48—52; II, 58, 69, 110, 119. 

Morėja (Peleponesas) II, 162, 179. 

Morgante Maggiore II, 191, 
210—212. 

Morgarteno kautynės (1315 m.) 59. 

Morkus Eugenikas II, 87 k. 

Morkus Karalaitis 79. 

Mortimerai 295—297. 

Morton, Ely vyskupas, 305. 

Moser Lukas II, 128. 

Motiejus Korvinas žiūr. Korvinas. 

Motiejus iš Janovo 54 t.; II, 37. 

Mozūrai 73, 81. 

Muffel II, 144, 

Muhammedas II — 334; II, 88, 114, 
162, 176 k., 182, 279. 


Miūhldorfo am Jnn kautynės 
(1322 m.) 26. 


Miūhlhausen (Mulouse) II, ' 
29. 

Multscher H. II, 126. 

Miincheno sutartis (1325 m.) 34. 

Muradas I—79 t.; M. II--II, 114. 


Mussato Albertino 135. 


muzika 360. 


Nafelso kautynės (1388 m.) 60. 
Naksos II, 179. 
Nancy 328. 


; Narbonne 159. 
| našlaičiai (husininkai) II, 72 k., 80— 


82. 

Naugardas ž. Novgorodas. 

Naugardas Sieverskas 69 k. 

Naujoji Marka (Neumark) 1I, 60, 
62. 

Nauplija II, 162 k. 

Navarre 325; II, 9,19, 21, 29. 

Neapolio (Sicilijos) karalystė 4, 11 
t., 19 t., 36, 50, 78, 80, 86 k., 93, 
96, 98, 105 k., 109 k., 113, 116, 145 
k., 248, 312; II, 10—12, 57, 58, 
74 k., 85, 91, 111, 161, 164—167, 
169—173, 184, 186, 196 k. 


Neapolis 86 k., 136, 144, 146; II, 203 
k. 

Nebovido kautynės II, 71. 

Negropontas (Euboja) II, 114, 162 k. 

nekromantai 338. 

neoplatonininkai II, 194—196, 206, 
216, 219 k., 240 k., 243, 254 k., 
260 k., 267 k., 274, 277—285, 288. 

nepotai, nepotizmas 15, 16; II, 13, 
75; II, 167 k., 170, 185—187. 

Neri Capponi II, 207. 

nestorininkai (nestorijonai) II, 89. 

Neumark (Naujoji Marka) II, 60, 
62. 

Neuss 326 k. 

Nevers 177. 

Neville Georges 299, 

Neville'iai 295, 297, 299 k. 

NevilYs Cross kautynės (1346 
m.) 156. 

Niccolė Niccoli 141, 142. 


— 331 


Niccolė Cieco d'Arezzo II, 
209 k. 

Niccolo Pisano 123 k. 

Nicolas Bataille 357. 

Nicolas Brague 158, 178. 

Nicolasde Baye 344. 

Nicolas de Clėmangis 
Clėmanges. 

Nicolas Froment 357. 

Nicole Midi 277. 

Nicolas Oresme žiūr. Ores- 
me. 

Niederlandai 313 t., 328 k., 334, 354, 
357 k.; II, 117. žiūr. Flandrija, 
Olandija. 

Niešava II, 64, 

Nietzsche II, 216. 

Nikalojus III, 17, 23. 

Nikalojus V (T. Parentucelli) 
115, 145 k.; II, 95, 106, 119, 167, 

170, 174—176, 183 k., 186—1188, 
207, 214—216, 242. 

Nikalojus V (P. Rainalucci), 
antipopiežius, 36 k. 

Nikalojus d'Autrecourt II, 232 
—236, 266. 

Nikalojus Gerhart 
127, 128. 

Nikalojus iš Strasburgo II, 139, 149. 

Nikalojus iš Wyle II, 140. 

Nikalojus Kuesietis (Chrypps, 
Cusanus) 7; II, 74, 79, 86, 94 
k., 118, 142, 159, 175, 241—276, 
277; 281 k. 

Nikalojus, taboritų vyskupas, II, 81. 

Nikaia (Nikėja) 79. 

Nikomėdija 79. 

Nikopolio kautynės 334. 

Nino Pisano 124. 

Nišo kautynės (1443 m.) II, 114. 

Nocera II, 12. 

Nogaret 158, š 

! 


žiūr. 


II, 126, 


nominalistai žiūr. occamininkai. 
Normandija 159, 162, 165, 247, 260— 

263, 278, 281, 287 k., 316, 
322 k. 


Normandijos Chartija 243, 288. 


284, 


Northamptono kautynės (1460 m.) 
297; N - o parlamentas 
(1380 m.) 212. 

Norvegija 60—62; II, 61. 

Novgordas (Naugardas) Didysis 64 
k., 68, 70; II, 101, 107. 

Numėnijus II, 281. 

Nūrnberg II, 
137. 

Niurnbergo seimas 1355 m.—56, 
1383 m. — II, 28 t., 1431 m. — 
II, 74. 


121 k., 126, 134, 


Oblatės, ordinas, II, 52. 

observantai (pranciškonai) II, 214, 

Occam Vilhelmas, occamininkai 
24, 26, 28—30, 32, 36—38, 45, 
194 k: 197; AT, 15, 17,23; M06kK1 
216, 219, 222—231, 235—239, 241 
—243, 246, 254, 274, 277. 

Occleve Thomas 236. 

Oeselio sala 64. 

offices 311. 

Olandija 38, 151 k., 
358. 

Oldcastle John (Cobbham) 
240. 


246, 325, 328, 


Olešnicki Zb. II, 71, 100, 103 
k., 106, 113. 

Olivi (Olieu) žiūr. Petras 
Olivi, 


Olivier de Clisson 181, 247 k. 

Olivier de la Marche 340. 

Olivierle Mauvais 318. 

Olomouco (Olmiitzo) Taika (1478 
m.), II, 110. 

Ona (Joanna, Giovanna) I, Nea- 
polio karalienė, II, 86 t., 92, 96, 
107 k.; II, 4—7, 10 k. 

Ona II, Neapolio karalienė, 87, 105; 
II, 74 t., 85. 

Ona, Anglų karalienė, Richardo II 
žmona, 204, 222; II, 36. 

Ona (Anne) de Beaujeu 330. 

Ona, Bretagnės dukienė, 330. 

Onorato Gaetani, Fondi 
grafas, II, 6. 


— 332 


ontologiškasis argumentas II, 227, 
258. 

Orcagna 126, 

Ordelafifi 102. 

Ordonnance 
255 t. 


Oresme Nicolas 178 t., 
II, 158, 237 k., 267, 

Orfėjas II, 281, 285. 

Origenas II, 261, 268. 

Orlando Innamorato 
198 t. 

Orleans 244, 264, 267 k., 270 k. 

Orleans'o 

+ 258, 312; žiūr. Karolius (Char- 
1es) ir Liudvikas O. 

Orsini, Orsiniai, 21, 87, 97, 98; 
II, 6 k., 75, 184, 186. 

Orte (kantonai) 59 t. 

Orvieto 40; II, 74. 

Osmanai 
110, 175, 292, 334; II, 43, 58, 60, 
63—66, 85, 87 k., 103, 107, 111— 
115, 117, 162 k., 169, 173, 176 — 
180, 182. 


Osmanas 79, 84, 

Ostrorogas J. II, 104. 

Otakaras II, 50. 

Otranto II, 163, 169. 

Ottonas, Austrijos hercogas, 38. 

Ottonas Braunschweigietis 87; II, 
S 


Ottonas iš Passau II, 139. 

outlaw 206, 217, 237. 

Ovidijus 137, 149, 348; II, 206, 209. 

Owen Glyndwr (Glendo- 
wer) 239, 


Cabochienne 


368; 


II, 


II, 36, 220 k., 231. 


Pacher M. II, 127, 128. 
Padova (Padua) 103, 110 k.; 
II, 163; P. meno mokykla 


— II, 200k., P. universite-! 


tas — II, 241. ž 
Palaiologai 79, 107; II, 85 k., 113, 
176. 
Palama Grigalius II, 277. 


(Turkai) 78—80, 86, 107, | 


dukai ir dukatas 249, | 


Palazzo Pitti — 121; P. Ric- 
cardi 122; II, 190: P. 
Strozzi — 122; II, 190. 

Pale 310. ė 

Palestina II, 84.. 

Palissi Bernard II, 239, 

Palla Strozzi 141—143, 

pallium 12: II, 83, 119; 

Palmieri Matteo II, 212 k. 

Pamarėliai, Pamaris žiūr. Pomerė- 
lija. 

Pandolfini Agnolo II, 213. 

Panormita žiūr. Beccadelli, 

Paradiso degli Alberti 
141 t. 


; Pareinio Sąjunga 59; II, 29. 


Parentucelli žiūr. Nikalojus X. 

Paryžius 162—169, 172, 187, 242— 
246, 251—256, 260—262, 265 k., 
272 k., 280 k., 289, 322, 351, 358, 
363—365. 

Paryžiaus parlamentas — 14, 
164, '247, 255, 287, 317, 333; Bl 
universitetas 30, 38, 
56, 178, 243, 251, 254, 256, 262, 
275 k.; II, 9, 13—19, 2i, 36, 55 
k., 219 k., 231 k. 237—239, 287 k. 

Parlamentai Prancūzų, Bordeaux 


— 288; Guyennės — 287; 
Grenoblės — 287; Poi- 
tiers — 264, 287: Pary- 


žiaus žiūr. 

Parlamentas Anglų 14, 148, 151, 139 
t., 195 t., 203, 205, 206 k., 210, 
212 k., 220—225, 239 k., 263, 273, 
293—298, 302—304, 306—308. 

Parlamentas Florencijos 115. 


I Passau II, 121. 
Oxfordo universitetas 194 t., 202; | 


Pastor, L.von P.,120; II, 2i5t. 

Pastoralis cura dekretalija 22, 
58. 

paštas 319. 

Patay kautynės (1429 m.) 271. 

Patelin, Maitre P., 363; II, 134. 

patricijatas miestų 330—332, 

pavesatori 102. 

Pavija 20, 111 k. 

Pavijos - Sienos 
m.) II, 76. 


sinodas (1423—24 


———„ 


— 333 — 


Pazzi II, 168; P. Koplyčia 121. 

Peari 193 £., 227. 

peccatum-culpa ir p.-poe- 
na II, 143 t. 

Pedrode Luna žiūr. Benediktas 
XIII. 

penki uostai 309. 

Pepin Jean iš Huy 358. 

Perceforest 345. 

Percy 237, 239, 295, 299, 302. 

Perche, grafystė, 312. 

Perekopo (Krymo) Orda II, 107, 
114, 

Pergamas 79. 

Perigord 172, 249, 261. 
Pėronelle 
346 t. 
Peronne 280, 323 t. 


Peronnės sutartis 324, 326, 333. 


Perpendicular Style 239, 

Perugija 40, 96, 101, 107, 108; II, 74. 

Perugino 128; II, 190, 200. 

Peruzzio. 

Pesaro 101. 

peticijos 190 k., 293, 

Petit Jean-.25l t. 

Petrakavo seimas 1347 m. — 76, 
1453 m. — II, 104; P. Statu- 

tas 77, 1496 m. — II, 108. 


Petrarka (Petrarca) 16, 52, 88— 
91, 94, 97, 102 k., 106 k., 130— 


347, 368; II, 113, 190 — 193, 206, 
212 E. 

Petras Artojas (Piers 
Ploughman) 208, 227 t. 

Petras dAbano 28, II, 220. 

Petras (Pierre) Beaujeu 330. 

Petras 
II, 182, 

Petras Lombardas II, 231. 

„Petras Luxemburgas, šv., 375; II, 
52. 

Petras Olivi (Olieu 
Pierre) 17, 23 k. 

Petras Payne II, 81. 

Petras Paludietis II, 218. 

Petras Tartaretus II, 240. 


dArmantičres| 
„Picguigni Taika (1475 m.) 288, 


|Pierre dOrgemont 
| Pierre Col 348. 


(Pierre) dAubusson| 


Petras Žiaurusis, Kastilijos karalius, 
99, 175 k. 
Piaffenbriei 606. 
Pžalz-+51, 327 k.; II, 120, 
Philippe de Meziėres 
I, 338: 


178 


| Philippopolis 89, 
| Pfister II, 130. 


Philolajas II, 281. 


| Philonas II, 281. 
| Piacenzaill, 20;- II, 161, 164. 


Piccinino II, 84, 87, 185. 

Piccolomini Enea Silvio 
žiūr. Pijus II. 

Picguigni, Jean de P,, 
164, 


163, 


302, 328. 
Pico della Mirandola II, 
195—196, 285—288, 


"Piero della Framidėsca 128; 


II, 188, 190, 200 k. 


|Piero del Monte II, 174. 


Piero di Cosimo II, 190, 192. 
Pierre d'Auriole II, 221, 231. 
Pierre de Louvain 337. 
Pierre de Nesson 349, 350, 
PierredeSippade 367, 

178, 344. 


Pierre Dubois 15, 28, 42, 


135, 139, 143, 146, 149, 230, 233, Pierre Plaoul II, 17, 22. 
| Pierrefonds 351. 
„Pietro Lorenzetti 126. 


ie Pijus II (En. Sil. Piccolėmini) 


49, 122, 146; II, 33, 92—95, 109 
t, 116, 122, 175, 178—182, 184— 
188, 197, 203, 213, 242. 
pikardai (= begardai) II, 66. 
Pikardija 260, 321 k., 324, 327, 329; 
P-jos miestai — 271, 273. 
Pilypas IV Gražusis 5, 10 t., 19, 147, 
140, 289. 


Jean Pilypas V, Prancūzų kar., 23, 26. 


Pilypas VI Valois 39 k., 42—44, 
46, 149—158, 160 k., 174, 179, 
289, 347. 

Pilypas, Evreux grafas, 158 t. 


Pilypas Drąsusis (1e Hardi), Bur- 
gundijos dukas, 159, 174, 1176 k., 
179, 241—250, 351, 358 k.; II, 91. 

Pilypas Gerasis (1e Bon), Bur- 
gundijos dukas, 262, 264, 266 k., 
273 k., 278—280, 312 k., 316— 
318, 321, 323, 334, 337, 340 k., 


344, 338, 356; II, 113, 177, 179 k. | 


Pilypas Gražusis Habsburgas 329. 

Pilypas Navarrietis 165. 

Pilypo P ot paminklas 359. 

Pindaras II, 206. 

Pinturicchio II, 200. 

pirklių prevotas (Paryžiuje) 246 k., 
256. 

Pisa 20, 34, 37, 103, 105 k., 108, 110, 

„ 4143,128; LI, 3, 23. 

Pisos sinodas II, 21—24, 33, 45, 47. 

Pisanello 126, 354, 

Pythagoras II, 260, 281, 285. 

placet II, 140. 

Platina Bart. II, 184, 197. 

Platonas 116, 143; II, 87, 150, 193 k., 


195, 206, 226, 240, 268, 277—281, | 


288. 
Plautas II, 197, 203, 206. 
Pleydenwurif II, 128. 
Plessis-les-Tours 318, 319. 
Pletonas, Georgios Gemisthos Plet- 
ho, 143; II, 87, 194 k., 276—278, 
280 k. 


Plinijus Jaunis 226. 
Plockas 75. 
Plotinas II, 241, 249, 256, 261, 277, 
280 k. 
Piutarchas II, 188. 
Podiebradas Jurgis 
113, 116. 
Podolė 80; II, 59, 101, 103, 104 
poenae relaxatio II, 144. 
Poggio 142, 143, 145 k.; II, 20, 
93, 187 k., 202 k., 213. 
Poimander II, 213. 
Poitiers kautynės (1356 m.) 159 
t., 162 k., 182. 
Poitou 172, 241, 261, 315, 351. 
Poyning 310, 
Polikarpo pranašavimai 


Ti... 197114, 


99, 


334 — 


Polychronicon 225, 
Politiano II, 190—193, 194, 205 
t, 210, 212. ; 
Pollaiuolo Antonio II, 190, 

199, š 

Polockas 65, 69, 

Pomeranija 63. 

Pomerėlija (Pamarėliai, Pamaris) 
50 t., 64, 68 k., 73, 77, 80 k.; II, 
64, 106. 

Pomponio Leto (Pompo- 
nius Laetus) II, 184, 197t., 
216. 

ponai Čechų II, 27 k., 32, 42, 51, 
58, 66, 68—70, 73, 80, 98, 109— 
111; Lenkų — 73—77, 80; II, 
II, 98, 102, 108; Lietuvių — 
II, 58 t, 71, 101 — 106, 108; 
Vengrų — II, 103, 111 t. 

Pontano Giovano 146; II, 171, 
198, 203—205. 

Ponthieu 172, 280. 

Pontoise 262; P. Taika (1413 
m.) — 256. 

Ponzos kautynės (1435 m.) II, 85. 

poor (simple) priests 202. . 

popiežiai 3—5, 11—14, 18—22, 25, 
27, 29, 37 t., 42—47, 58, 66—68, 
78, 85—88, 91 k., 96—100, 103, 
109, 116, 147—149, 190, 192; II, 
16 t., 53 t., 56 t., 63, 76, 81, 83, 
85—89, 119, 164, 170, 182 t. 

popiežių valstybė 5, 11—13, 18, 20 
k., 87 t., 97-—99, 101 t., 107—109, 
116, 144—146; II, 3, 12 t., 23, 56 
t., 75, 77, 79 t., 84 t., 169 t. 175, 
183 t, 

popolo 115; p. grasso — 113; 
p. minuto — 113. 

Porcaro II, 183 t., 197. 

Porcien, grafystė, 249. 


| Porfirijus II, 277. 


Porto Venere 113, 

Portugalija II, 9, 24. 

pospolite ruszenie 77. 

Povilas II, 110, 175, 182, 184, 188. 
198, 216. 


Povilas Venecijietis II, 220, 241. 


— 335 — 


Povilas von Ruesdori II, 63. 
Poznanė 76. 
Praemunire 190. 
Pragmatinė Sankcija 
89, 91. 
Praguerie 314. 
Praha 53; II, 27, 39, 41 k., 66—69, 
73, 109 k., 113. 
Prahos seimas 1348 m. — 51; 
1415 m. — II, 51; 1433 m. — II, 
82. 
Prahos Straipsniai II, 66, 69, 80—82. 
Prahos universitetas 53, 55; II, 36 
—39, 41, 52, 66, 113, 
pralotai Anglų — 191 t., 202 t., 
205, 217 t, 220; Lenkų — 73 
—77; II, 102 t., 106. 
pranciškonai 16-18, 23 t., 26, 28, 34 
— 38, 95, 193; II, 213 t., 218, 
234. 
Pranciškus 
Pranciškus 
Pranciškus 
218, 
Pranciškus 
Pranciškus 
Pranciškus 
321—333, 330. 
Prancūzai, Prancūzija 3 t., 8, 11, 13 
k., 19, 22 k., 26, 33—36, 38—43, 
48, 60, 62, 84, 92, 104—198, 120—- 


Assisietis II, 213 t. 
Ferrarietis II, 240. 
iš Meyronnes II, 


Lychetus II, 240. 
iš Vittorijos II, 240. 


123, 147, 188, 190—192, 212, 222, | 


224 k., 240, 289—293, 298—302, 
306—308, 310; II, 7 k., 10, 11— 


(1438 m.) II, | 


13, 19 k., 23 k., 30 k., 35, 54, 56, | 


64 k., 74, 76 k., 83, 89—91, 123, 
132, 141, 160 t., 163, 166, 178, 
277, 289. 
Prato 40, 108. 
praedestinatio II, 41—43, 49, 
240. 


Pressburgo suvažiavimas (1429 m.) Ramon Lull 


ži, 73. 


Pressburgo Taika (1491 m.) II, 117, 


prevotai 164, 

Pžemyslaičiai 49, 50. 

princai Prancūzų 179, 312, 321—325, 
330, 335. 


princų feodalizmas 241—248, 289, 
291. 

prisiekusiųjų teismas Angluose 307. 

prokuratija (droit de gite) 12, 
XI, 55, 

prijorai 115. 

Proklas II, 150, 241, 278, 280 k. 

Prokopas Didysis II, 72 t., 81 t. 

Prokopas Mažasis II, 82. 

Propositio Samaytarum II, 
63. 

Provence, 
325, 330. 

provisijos II, 53. 

Prūsija žiūr. Teutonų Ordinas. 

Psellos M. II, 277. 

Pskovas 70; II, 101, 

Ptaček II, 109. 

Ptolemajas II, 237, 267, 287. 

Pucci Antonio 140. 

Puitde Moise 359. 


grafystė, 22, 94, 312, 


| Puy 242, 
Pulci Bernardo — II, 191, 
Luca — II, 191, Luigi — 


II, 191, 198, 210—212. 


| PuppervonGoch J. II, 240. 
I, Bretagnes dukas, 287, | 


Ouercia, Jacopodella O. 124. 


| Ouintilianus žiūr. Kvintilianas. 


Ouinze Joyes de Mariage 
336, 337. 


Racionžo Taika (1404 m.) II, 62. 
radcai 75. 

Radomo seimas (1505 m.) II, 108. 
Rafaelis (Rafaello) II, 200, 280. 


Rafaello Sansoni Riario 
II, 168. į 

raganos II, 145, 

Raguza 79, 

Raimundas, popiežiaus legatas, 92, 
97. 


(Raymondas 
Lullas) II, 274. 

Raoul de Presle 178. 
rappresentazioni sacre II, 
191, 207, 215; plg. misterijos. 
Raudonoji Rusija 51, 80; II, 59 k., 

65; žiūr. Haličas. 


“ — 336 — 


Ravenna 110; II, 164. 
Realidi Francia II, 210. 
realistai II, 223 k., 231 k. i 
Reformatio 
Sigismundi II, 119, 156 t. 
Regenbogen II, 131, 133, 
Regensburg II, 121, 126. 


Reynault de Chartres 271—| 
| 


274, 
Reims 244, 253, 


Reinmar von Brennenberg| 


II, 138. 
Reynekede Vos II, 135 t. 
Reise 63, 72; II, 60. 
relikvijos II, 144, 

Renart le Contrefait 345. 

Renė dAnjou 281, 312, 314, 327 
—-330, 337, 347, 351; II, 85, 91, 
160, 178. 

Renner II, 134, 

Rensės suvažiavimas (1338 m.) 42. 

Repyngdon 202. 

Rethel 177. 

reservacijos 12; II, 53, 

Reuchlin II, 206. 

retorininkai (rhėtorigueurs) 

345, 368. 

Riario Girolamo — 167, 186; 

R. Pietro — II, 186. 
Richardas II 196 t., 212, 214--224, 

229, 239 k., 250, 291, 310. 
Richardas III 304—306, 330. 
Richardas, Heinricho V sūnus, 305. 
Richardas, Yorko dukas, 296—298. 
Richardas iš Šv. Viktoro II, 244, 

254, 

Richardas Mittes 266. 

Richardas Pencrych 225, 
Richardas Salisbury 297 k. 
Richardas Warwick žiūr. 

Warwick. 

Richemont 264, 267, 278 k., 281— 

283, 312, 338, 


Riemenschneider Tilman 
IT, 127 k. 

Rienzo žiūr. Cola di R. 

Rieti II, 74. 


Rimini 101; II, 13, 23, 164, 184 k. 


imperatoris) 


| Robbia, 


| Robertas Bruce, 


Riom 351. 

riteriai Anglų žiūr, knights; 
Lenkų žiūr. bajorai; Vokie- 
čių — II, 28 t., 118, 120 t. 

Ryga 63—65, 67 k., 71. 

Luca della R. 126; 
II, 190. 

Robert Campin 356. 

Robertas II Išmintingasis, Neapolio 
karalius, 11, 17, 20—23, 25 k., 
34, 37, 40 k., 86, 88—90, 110, 
130, 136. 

Skotų karalius, 
150, 

Robertas II ir III Stuart 310. 

Robertas dAurebruche |336. 

Robertas de'Rossi 141, 143, 

Robertas de Vere 222. 


Robertas Genčvietis. Žiūr. Klemen- 


tas VIT, antipop. 
Robertas Holkot II, 232, 
Robertas iš Corbie 163, 
Robertas Knolles 160 k., 
183, 
Robin Hood 237. 
Rodos II, 182. 
Rodrigo de 
161, 278, 
Roger Bacon II, 221, 235. 
Rogiervan der Weyden 128, 
354, 356 t. 
Rolandas (Orlando) II, 209—211. 
Roma 19—21, 34—37, 86—102, 105— 
109; II, 4, 12 k., 20, 23, 25, 44, 
57, 74 k., 80, 84 t., 165, 169, 183 
t, 196 t, 264; R. universitetas 
(Sapienza) — II, 20, 197. 
Romagna 20, 40, 87, 98 k., 102, 
* 108; II, 87, 165, 167, 184, 
Roman de la Rose (193, 227, 
230, 345, 347; II, 131, 216. 
Roman de Renart II, 135. 
Romanas, Lietuvos metropolitas, 70. 
Romani principes dekretalija 
22, 58, 
romaniškasis menas 121—123, 352, 
Ronios Teisė, 185, 189, 210; rece p- 
cija — II, 118, 


170, 


Villandranda 


— 337 — 


Romos universitetas (Sapienza) 
II, 20, 197. 

Roosebeke kautynės (1382 m.) 
244 t. 

Rosenblit H. II, 1134, 

Rossellino Antonio II, 122, 
125, 190. 

Rostock 62, 

roturiers 284, 311, 335. 

Rouen 181, 
358, 

Rousseau 33. 

Roussillon 323, 325. 

Rovere della, 
II, 186; Lionardo II, 186. 

Rožės Romanas 193, 227, 230, 345, 
347; ŽL, 131, 216: 

Rudolfas I Habsburgas 50, 58; II, 
115, | 

Rudolfas Habsburgas, Čechų kar., 39, 
49, 

Rudolfas IV Habsburgas 51, 58. 

Rufin Gallois 161. 


Ruysbroek II, 148—150, 153, 
158, 

Rulman Merswin II, 139, 
153 t. 

Ruprechtas, imperatorius, II, | 


23—25, 30—33, 61. 


80—82, 84; II, 59. 
Russ Melchior II, 140. 
Russel John 302. 


Sabinos grafystė 102. 
Sacchetti Franco 140; II, 3, 
202. 
Sachsen-Lauenburg 57. 
Sachsen-Wittenberg 57. 
Saint-Albans kautynės 1458 m. 
— 297; 1461 m. — 298. 
Saint-Denis 273, 281. 
Saint - Germain - PAuxer- 
rave 351. 
Saint-Yon 253. 
Saint-Maclou 351, 
Saint-Maur-1es-Fossės sU- 
tartis 322. 


Istorija 


Saint-Pol, konetablis, 322, 327 k. 
Saint--Ouentin 242, 244, 280. 
Saint-Vaast-la-Houge 154, 
Saintonge 172. 

Sąjungos Vokietijoj 58 t. 


| sakramentai II, 144, 146, 148, 151, 


154, 214; sacramentalia — 
II, 144, 214. 


| Saksonija 51, 57; II, 33, 69, 120 k. 


243 k., 246, 253, 261, | 


Salyno Taika (1398 m.) II, 61. 
Salisbury 295, 297 k. 
Sallustijus TI, 167. 


| Salutati žiūr. Coluccio S. 


Giuliano — 


Salviati II, 168. 


|San Francesco bažnyčia As- 


sisi — 121; Rimini — 122. 
Sancia (Roberto II žmona) 17. 
Sancta Romana bulė (1317 m.) 

17, 


Sandomieras 76. 

Sannazaro J. II, 198. 

Sanodi Pietro 126. 

Sant Angelo II, 84. 

Santa Croce 121. 

Santa Maria del Fiore 121; 
II, 190, 213. 


Santa Maria Novella 121 k. 


„Santa Maura II, 163. 


4 < | Sardinija 12, 94, 325; II, 75. 
Rusai, Rusija: 64 k., 60, 67—71, 73, | Sarzanos Taika (1353 m.) 99. 


Sassetta 126. 


| Savelli, Savelliai, 21, 88, 97; II, 


75, 184, 


| saviplakos žiūr. flagelantai. 
| Savoja (Savoie) 21, 59, 316, 324 


k., 327 k.; II, 9, 90, 164. 
Savona II, 20. 
Savonarola II, 196, 287. 
Sbinko iš Hasenburgo II, 37—40, 
Scaligeri (della Scala), 
Skalidžeriai, 11, 20, 40, 93, 110; 
II, 163. 
Scarampo II, 84, 177, 183, 186. 
scartabellus 74. 
Schelling II, 262, 276. 
Schernberg Th. II, 133. 
Schilling Diebold II, 140. 
Schlettstadt 326 k. 


22 


— 388 — 


Schlick Kaspar II, 92 k. 
Schola Aegidiana II, 23. 
Schonen 6i k. 
Schongauer M. II, 129. 
Schweidnitz, hercogystė, 51. 
Sciarra Colonna 21, 34 k. 
sciercalca 74. 

Sefer Jecira II, 286, 288. 
Segarelli 17. 


31—34, 40, 43—51, 54 k., 58, 60, 
62, 64—74, 78 k., 81 k., 89, 97, 
100 k., 111, 157, 175, 181. 


| Sigismundas, Tirolio dukas, II, 116 


seimai Lenkų — 77, II, 102 k., 105, | 


„Simon de Buci 158. 
seimeliai Lenkų 73, 76 k.; II, 102 t., | 


108; Vengrų — 78. 


105 k. B 


Sempacho kautynės (1385 m.) 60; 


II, 138. 
Senatas Lenkų II, 102, 104—106. 
Seneka (Seneca) 137, 169, 368. 
senešalai 164, 287. 
Septynių Išminčių Knyga 229. 
Serafino Ciminelli II, 208. 
Serbija 50, 79 k.; II, 113—115, 


Sercambi Giovanni 138, 140. 


servai 184, 186, 311. 
servitia communia 
minuta — 12. 


Seuse II, 138 t., 149, 151 t., 155. | 


Sevenoaks kautynės 296. 


Sforza Francesco — 105, 113,, 
II, 80, 84, 85, 90 t.,| 


115; 316; 
161—164, 171, 180; Galeazzo 
Maria — 327; II, 164, 167, 
189; Giovanni Galeazzo 
II, 165, 173, 193; Kotryna 
— TI, 167 k; Lodoviko 


12,- 8 
| Skanėr 62. 


Moro žiūr; Muzio Atten-| 


dolo — 105;II, 74 k. 
Shakespear 238, 257. 
sherifai 307. 

Sicilijos karalystė žiūr. 

kar. Ė 
Sicilijos (Trinakrijos) karalystė 12, 

"20, 93 Iš; TI, 75. 

Siena 40, 96, 108, 113, 126; II, 3, 23, 

172, 214. 

Sienos universitetas II, 92, 203. 

Sigeras Brabantietis 28; II, 235 k. 

Sigismundas I, imper., 55, 80, 82, 
260, 279, 320; II, 13, 23, 25—28, 


Neapolio 


|Sluyso 
il | 


k., 242, 326—329. 
signoria (sinjorija) 20, 115. 
Sikstas IV 325; II, 145, 165, 167— 
169, 172 k., 175, 182, 185 k., 198. 
Silezija 39, 49—51, 53, 55, 73, 75; 
II, 58, 69, 110, 119, 121. 


Simon Sudbury 214—216. 

Simone di Martino 126, 354. 

Simonetta, labella S. II, 189, 
192 k. 

sinodininkai II, 15—18, 21 t., 44— 
47, 53.— 57, 74, 76, 19, 82 k, 
85 k., 93, 174, 241 t. 

Sinopas II, 179. 

Sirija IT, 163, 
Skanderbegas 
180. 
Skandinavija 60—63; II, 10; 

Danija, Norvegija, Švedija. 


II, 114, 162, 176 k., 


žiūr. 


Skirgaila II, 58. 

Skotija 148—151, 153, 156, 172, 188, 
223, 236, 239, 309 k.; II, 9, 24. 

skultetas (soltys) 75, 77. 

Skutari II, 162 k. 

slavai 49 k., 54, 78—81, II, 96. 

Slavonija 50. 

(Ecluse) kautynės 
(1340 m.) 42, 153. 

Sluter Claus 354, 359; II, 125. 

Smolenskas 65, 69 k.; II, 62. 

Sofija II, 114. 

Sofija, Čechų karalienė, II, 38 k. 

Sofija (Sonka), Lenkų karalienė, II, 
102, 


| Sofoklas II, 206. 


Sofronijus Anchialietis II, 88. 

Socissons, miestas ir grafystė, 
244, 249, 253, 312. 

soltys 75. 

Somersetai 296—298, 

Sommės miestai 280, 321 k. 

Sonča 76. 


Songe de Verger 179, 
Soto Dominykas II, 240. 
sots, sotties 362. 
Spagnainrime II, 210. 
Spalato II, 162. 
speaker 190. 
Speyer II, 29, 121: S-io suva- | 
žiavimas (1338 m.) — 42, 
Spinello Aretino 126, 
spiritualai 16 t., 23 t., 26, 28, 34—37, 
95, 99 k.; II, 214, 
Spoleto 20, 97, 101 k., 108. | 
spolijų teisė II, 55. 
Sprenger II, 145. 
Sguarcione Fr. II, 200. | 
Stacijus II, 206, 209. 
Stanislovas iš Znaimo II, 42, 
Stanley 302, 
Stapelrecht II, 121. | 
Starbeker II, 138, 
Staufenai 4 t., 20. 
Steponas, Bavarijos dukas, 242. 
Steponas Brulefer II, 240. 
Steponas IV Didysis, 79, 114. 
Steponas, Lozoriaus sūnus, 80. 
Steponas iš Palečo II, 37, 41 k., 48. 
style flamboyant 7, 353; II, 
124 t. 
Strabonas II, 188. 
Stralsund 62; 


S-o Taika (1369/ | 


71 m.) — 62. | 
Strasburg 326, 327 k.; II, 29, | 
121, Iš., 126. 


Strozzi Palla 141—143. 
Stuartai 310. 
subsidia caritativa 12. 
subsidia loco decimae 12.) 
Suchenwirt P. II, 135. 
Sudbury Simon 214—216. 
Sūduviai 65; II, 61, 64. 
Suetonijus II, 206. 
Suffolko grafai 281, 287, 293, 296. | 
Szegedino paliaubos (1444 m.) II, | 
114, | 


Šauliai 180, 182. 

Šaulių kautynės (1236 m.) 64. 
Šišmanas 78 k. 

šlėkta 74—77; II, 103, 105 k., 108. 


| Tangui 


339 — 


Štirija II, 58, 65, 112, 115. 

Švabija II, 126. 

Švabijos Sąjunga 
120. 


59; II, 28—30, 


| Švedija 60-—62; II, 61. 


Šveicarija 59—60, 313, 320, 325—329; 
II, 29, 58, 117, 138. 


| Švitrigaila II, 64, 101, 103. 


Schwytz (Šveic) 59 t. 


Taboritai II, 66—73, 80—82, 109 t., 
148, 157. 


| Taboro miestas II, 43, 66 t., 109. 


Tachau II, 73, 

Tacitas 143; II, 167. 

Taddeo Gaddi 126. 

Talbot John 269—271, 280 k. 
du Chatel 260, 262, 
264. 


| Tannenberg II, 62. 


Tannhšžuser II, 138. 

Tarascono pilis 351. 

Tarentas 86. 

Tauler J. II, 138 k., 149—153, 
155 iš, 

taurininkai žiūr. utrakvistai. 

Tausos (Domažličių) kautynės (1341 
m.) II, 74, 81. 

teatras anglų — 337; prancūzų 
— 360—363; vokiečių — II, 
183 t. 

Telesforas II, 35. 

templierų procesas 11, 13. 

teofanija II, 268. 


| Terentijus 368. 
| terministai žiūr. occamininkai. 


terra dominica 184, 


|terraferma (Venecijos) 110; II, 


163, 165. 
Terracina II, 186; T-os Tai- 
ka (1443 m.) — II, 85. 
terresroturiėres 284. 


| Teuerdank II, 131. 
Teutonų Ordinas 39, 49—51, 61, 63— 


73, 77, 81—84; 
79, 100 k., 106. 


II, 59—66, 71, 


| Tewkesbury kautynės (1471 m.) 


301.. 


— 840 — 


Theodoras Gaza, Gazietis, II, 206, 
279. 

Theologia Deutsh II, 154 t. 

Theophilas II, 133, 

Thessalija 79. 

Thessalonikai II, 162. 

Thibert 253, 

Thierry Augustin 168 t. 

Thode H. II, 213, 

Thorn 62, 63. 

Thorno Taika (1411 m.) — II, 
62—64, 69; 1466 m, — II, 106. 

Thrakija 79. 

Thukididas II, 206. 

Thūringija 51. 

Tibaldeschi, kardinolas, II, 5. 

Tirolis 39—41, 43 k., 48, 51; II, 58, 
115, 117, 121. 

tironai Italijoj 98, 102—104, 106, 110 
—112, 114, 116—119; II, 172. 

Tyl Eulenspiegel II, 135 t. 

Tyler Wat 186, 213—218, 290. 

Tylerio sukilimas 186, 202, 212—221, 
228, 291, 

Tachtamyšas II, 59. 

Todi 96; II, 74. 

Toison d'or ordinas 313, 340. 

Tolomeodi Lucca 14, 22. 

Tomas Acernietis II, 10. 

Tomas Akvinietis 9, 15, 29; II, 15, 
145, 218—221, 223, 227 k., 239 k., 
254, 274, 276, 280, 285. 


Tomas Kempis II, 159. 

Tomas Strasburgietis TI, 232. 

Tomas štitny 55. 

Torguato Tasso II, 192. 

Torguemada (Turrecremata) 
II, 85, 174. 

Tortona Z0. 

Toskana (Toscana) 37, 40, 96, 
98 k., 102, 103, 106 — 108, 141, 
116; II, 44, 172. 

Totoriai 50, 64—66, 69, 78, 81; II, 
59, 63, 105 k., 114, 

Touraine 179, 261į 

Tournai 153; T. Taika (1385 
„m.) — 245, 


Tours 330; T-o paliaubos 
(1444 m.) — 281. į 
Towton Field kautynės (1464 
m.) 299, 

Traidenis 60. 
Trakai 69, 72, 83. 


Trakų sutartis (1379 m.) 72. 


| Trausnichto sutartis (1325 m.) 34. 


Trapezundas (Trebizondas) II, 179. 

Traversari Ambrogio 141 
k.; II, 85, 214. 

Trebizondas (Trapezundas) Il, 179. 

Treniota 65 t. 


|tresoriers de France 284. 
| Treviso 110; II, 163. 
| Trimberg Hugo II, 134. 


Trionfo della Morte 126. 
Trismegistas Hermesas (Merkuri- 
jus) II, 213, 281, 285. 


| Tristan Lermite 316. 


Trithemijus II, 129, 


| Trnovo 78. 


Troyes 260, 262, 358; T. Taika 
(1420 m.) 262, 265 k., 280. 

Trouville 260. 

Trubčevskas 69. 

tuchins 244, 

Tudorai 308 t. 

Tura Cosimo II, 200. 

Turkai žiūr. Osmanai. 

turnyrai 340, 342. 

Tvėrio kunigaikštystė 70. 


| Twinger J. II, 140. 


Ubertino da Casale 16 k., 34 
—36, 

Uccello Paolo 128. 

Ugo della Faggiuola 20. 

Ulm II, 30, 121; U-o sutartis (1326 
m.) — 34. 

Ulrichvon Jungingen II, 62. 

Una Sancta bulė 14. 

universalioji religija II, 195, 216 k., 
275, 277, 278, 280, 285 k., 289. 

universalijos II, 221—227, 232, 235, 
246 t., 264, 278, 283. 

Unterwalden59t. 


Urbanas V 11, 19, 79 t., 102, 105 — | 
107, 175 k., 183. 

Urbanas VI 244—246; Ii, 4—12, 15, | 
30, 41, 158. 

Urbanas Bolognietis II, 220. 

Urbino 21: II, 13, 

H-+r1 596, 

Urkhanas 79. 

utrakvistai II, 66—74, 80—82, 109— | 
111. | 

| 


Vaclovas (W enze!), imperatorius, | 
52, 55, 82, 111, 250; II, 5, 10, 14, | 
26 k., 30—34, 36, 38 k., 42, 60 — | 
62, 66 k., 126. | 

Vaclovas I, Čechų karalius, — 53, V. 
II — 50, 54, 73, 75 k.; V. III — 
50. 

Vaclovas, Luxemburgo hercogas, 55. 

vagantai II, 216. * | 

voitas (w6jt, Vogt) 75, 77. 

vaivados 76; II, 59. 

vakancijos II, 56. 

Valachija 78, 80; II, 60, 114, 

valdensai 17 k.; II, 35, 66, 111, 148. 

Valencija 325. | 

Valla Lorenzo 143 — 146; II,: 
170, 183, 187 k., 197, 201, 206, | 
216. | 


Valois, dinastija — 147, 149, 169, | 
184, 289; grafystė—149, 249, | 
312. 
Valuinė 51, 65, 69, 73, 77, 80; II, 
59, 101, 103 k. 
Van Eyck 128, 354, 356—358. 
Van Ockeghen 360. 
Vandoėme, grafystė, 352. 
Varnos kautynės (1444 m.) II, 88, 
114, 176. 
Varronas II, 206. š 
Vatikanas II, 13; V-o biblijote-| 
ka — 146; II, 188, 198. 
Vaucluse 88. | 
Veit Stoss II, 113, 126 t., 129, | 
-138. | 
Veliuonos suvažiavimas (1423 m.) | 
II, 64. | 


341 


|villes 
„Villon 363—366. 


Venaissin, grafystė, 11. 

Venecija 78—80, 93, 106, 110 k., 113, 
116, 130 t., 331; II, 23, 57 k., 65 
k., 77—79, 91, 111, 161—169, 179 
k., 185, 197 k., 200. 

Vengrija 8 k., 41, 49 k., 53, 58, 67 — 
69, 77—81, 84—87, 104, 175; II, 
10 k., 13, 21, 23, 26, 32, 43, 58, 
60, 64—66, 96, 97—99, 103, 107 
k., 111—1117, 119, 177 k., 180. 


| Vergerio Pietro Paolo II, 


20. 

Vergilijus 133; II, 92, 178, 181, 195, 
205 k., 209. 

Verocchio 126; II, 190, 199, 


| Verona 20, 40, 93, 110; II, 1163. 


Vertu, grafystė, 250. 

Vespasiano Bisticci II, 207 
t. 

Vesperbild II, 127. 

Vicenza 20, 110; II, 163. 

Vico Francesco Giacomo— 
II, 84; Giovanni 98, 101, 
108 k. 

Viena II, 115, 117, 122; V-os kon- 
kordatas — II, 95, 242; uni- 
versitetas—lI, 92, 115, 238 
k. 


Viennės sinodas 13, 17. 


| viktoriečiai 93; II, 154, 240, 254. 


vilanai 184, 186, 311 k.; Anglijoj 
— 204, 207, 209—211, 216, 220— 
222, 

Viihelmas Habsburgas 81. 

vilikas (villicus) 184. 

Villa Medici II, 190. 

Villan i 35, 140, 142. 

neuves 185, 


Vilniaus unija (1401 m.) II, 59. 
Vilnius 68—70, 72, 82; II, 61, 64. 
Vilsnako stebuklai II, 36. 


| Vincas Ferrer II, 9, 52. 


Vincenne 177, 351, 

Vinci, Lionardo da V. II, 190, 
239. 

virgate 184, 188 k. 


| Vischer Peter 127. 


— 342 — 


Visconti, Viskončiai, 37, 40, 87, ' 
93, 99, 103, 11i0 — 115, 130; II, 
162; Bernabo — 102, 106 — | 
108, 110 t., 242; Filippo Ma-| 
ria — 113; II, 75, 77—80, 84 k., | 
87, 90 t., 161, 164, 215; Galea-| 
zz0o — 26, 102, 105, 110 t.; Gi-| 
an Galeazzo—1l1, 119, 173, 
247 t., 368; II, 31 tt; Giovan-| 
ni — 87, 99—103, 110; Giova- | 
nni Maria—112t.; Matteo 
11, 20, 25—27, 102, 110 t; Ro-| 
berto — 103. 

visitationes ad limina 12. 

Vislicos seimas 76; V. Statutas; 
—76 t. 

Vitebskas 66, 69. 

Vitelleschi Giovanni II, 84 
183 t., 186. 

Viterbo 98, 107 k. 

VittorinodaFeltre 146. | 

Vyšgorodo sutartis (1355 m.) 77. 

Vytautas Didysis 81—83; II, 58—62, 
64, 65, 70 k., 73, 97, 99—101, 103. 


Vytenis 66 k. 
Viadas IV II, 114. 
Vladimiro kunigaikštystė 70. 
Vladislovas (Ladislaus), Neapolio | 
karalius, 87, 248; II, 11—13, 20, | 
23, 25, 32, 41, 44, 58, 74, 170. | 
| 


Vladislovas II, Čechų ir Vengrų ka- | 
ralius, II, 107, 110—112, 117. | 

Vladislovas Posthumus II, 107, 109, 
111 k, 115 k. 

Vladislovas Lokietek 39, 5U, 64, 
68 k., 73, 75 k. 

Vladislovas III Varnietis 
103, 109, 112, 114. 


Vladislovas iš Opolijos 80 k.; II, 60. 

Vladislovas Tim II, 48. 

vlodikai (Čechijoj) 74; II, 109, 111. 

Volkslied II, 136—138. 

Vokas iš Waldsteino II, 42. 

Vokiečiai, Vokietija 3—8, 18—22, 24 
t., 34, 37—46, 49—64, 67 k., 72, | 
75 k., 84 k., 95, 104, 147, 149, 194, 
203, 242, 292, 313, 334; II, 4, 9 | 
t., 24, 26—34, 43 t., 54, 56, 58, 64 | 


II, 101, 


—-66, 69, 72, 77, 89—92, 94—97, 
107, 112—161, 163, 243, 254, 275 
t., 289. 
Vokiečių Brasto (Deutschbrod) 
kautynės (1422 m.) II, 71. 
vokiečių teisė 74, 
Volterra 40; II, 166. 
Vorillon II, 240. 
Vorkslos kautynės II, 59. 
Vratislovas, Čechų karalius, 54. 
Vroclavas žiūr. Breslau. 
Vroclavo dekretas (1420 m.) II, 69 
k. 
Vukašinas, Serbų kar., 79. 
Vulgata II, 197. 


Waidemaras IV 61 k.; II, 61. 


| Wales 148, 239, 295, 302, 306. 
| Walsington 226, 
| Warendorp Brun 62. 


warescapia 184, 209. 


| Wartos Statutas (1423 m.) II, 102. 
„Warwick 223, 297—300, 320, 323 


k. 
Wat Tyler žiūr. Tyler. 
Watriguet de Courvin 345. 
Weissenburg II, 29, 
Weisskunig II, 131. 
Welseriai II, 121. 


| WendellinSteinbach II, 232. 


Wenden 63, 

Wenck, Joh. W. von Herren- 
berg, II, 262. 

Wenzel žiūr. Vaclovas. 

Werner von Herslingen 98, 
105. 

Wessel J. II, 240. 

Westminsterio parlamentas 1351 m, 
—205; 1381 m. — 220; 1399 m.— 
224, 

Wettikai II, 120. 

Wiclif 55, 191, 195—204, 226, 231; 
II, 15, 35—44, 49 k., 52, 66, 69 
k., 82, 97 k., 148, 156 k., 230 k., 
240. 

wiece žiūr. seimeliai. 

Willem II, 135. 

Windesem (Windesheim) - 
II, 159, 


— 343 — 


Winrich von Knieprode 64. 
Wisby 61, 247. ! 
Wismar 62. | 
Wittelsbachai 40, 43, 45, 48, 51—53, | 
57, 242; II, 120. | 
Wittenborg J. 61. 
Witz Konrad II, 128. 
Wiodkovicz II, 63. 
Wodham (Goddam) A. II, 232. 
Wol!lgemut M. II, 128. | 
Wolkenstein, Oswald von) 
MW. IE 3 ! 
Woodwille 301, 304. 
Wordinborgo Taika (1365 m.) 61. 
Worms II, 29. 
writ 293. 
Wiūrtemberg 59; II, 29. 


Zabarella F. II, 17, 26, 50. 

Zantė II, 163, 

Zara II, 58. 

Zbignievas Olešnickis žiūr. Olešnic- 
ki. 

Zelandija 151 k., 328. 

Ziemovitas 81; II, 60. 

Zigmantas Kaributas II, 71—73, 

Zigmantas Kęstutaitis, II, 101, 103. | 

Zlotorija II, 62. - | 

Zohar II, 285 t., 288. | 


Zoroastras II, 277, 281, 285. 
Zug 60. 


| Zunftzwang II, 119. 


Zūrich 59, 60. 
Zwettlio kautynės (1427 m.) II, 73. 


Žalgirio kautynės II, 62. 

Žemaičiai 65, 68 k., 82 k.; II, 61—63, 
97. 

žemdirbiai 184 — 186, 291, 335; II, 
98; Anglijoj — 188 t., 204— 
211, 213 — 222, 225, 291, 293 t., 
303, 305; Čechijoj — II, 118; 
Lenkijoj—73-75, 77; Pran- 
cūzijoj — 160, 163 t., 167 t, 
171, 260 £., 291, 311, 355, 

žemdirbių sukilimai Vokietijoj II, 
118. 

žemės (communitates terra- 
rum) Lenkijoj 16. 

žemvaldžiai žiūr. bajorai, ponai. 

žydai 56, 75, 170. 

Žižka II, 68—72. 


Xaintrailles 266, 269, 272, 274, 
279.